Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo G. D. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria kaltinamajam G. D. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2013 m. gegužės 23 d.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. D. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje.

G. D. kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010-11-10 iki 2010-12-02 veikdamas organizuota grupe su E. B. ir M. Č., su kuriais iš anksto susitarė daryti, tęsti ir užbaigti nusikalstamą veiką, veikdamas tiesiogine tyčia ir turėdamas tikslą įgyti prostitucijos tikslams Lietuvos Respublikos pilietę bei pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudojant nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir laikė nelaisvėje K. L., siekdamas įtraukti ją į prostituciją ir iš to pelnytis, įtraukė K. L. į prostituciją ir iš jos prostitucijos pelnėsi, o būtent:

po to, kai E. B., pasinaudodamas K. L. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės bei socialinės padėties, nuo 2010 m. vasaros užmezgė su pastarąja artimus santykius, o įgijęs jos pasitikėjimą, panaudojęs apgaulę - melagingai pažadėjęs gerą darbo užmokestį ir gyvenimą kartu su juo, neišaiškinęs seksualinių paslaugų teikimo už atlygį sąlygų bei pobūdžio, tokiu būdu ją užverbavo, jis, t.y. G. D., ne vėliau kaip 2010-11-10, kartu su E. B. pakaitomis vairuodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą mikroautobusą, iš E. B. nuomojamo buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos, atgabeno K. L. į Nyderlandų Karalystės Landsmeer miestą; po to, veikdamas kartu su M. Č., parūpinusiu apgyvendinimą atvykusiems asmenims, ir E. B., turėdamas tikslą įtraukti nukentėjusiąją į prostituciją ir iš to pelnytis, laikė K. L. gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), Landsmeer mieste, kur naudojo K. L. atžvilgiu psichinę prievartą - grasinimus fiziškai susidoroti, tuo įbauginęs K. L., prieš jos valią svaigino nukentėjusiąją alkoholiu, taip atimant jai galimybę priešintis ir siekiant palaužti nukentėjusiosios valią. Po to, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, jis kartu su E. B., perdavė K. L. M. Č. faktinei kontrolei, o šis pergabeno K. L. į butą adresu (duomenys neskelbtini), Hagoje, Nyderlandų Karalystėje, kur laikė nelaisvėje prieš jos valią, svaigindamas alkoholiu ir taip atėmęs galimybę jai priešintis bei organizavo K. L. paruošimą prostitucijai - rodė pornografinio turinio filmus, nupirko drabužius, parūpino darbui reikalingas priemones - prezervatyvus, nurodydamas K. L. būtinybę atidirbti šiuos pinigus kaip skolą. Laikotarpiu nuo 2010-11-11 iki 2010-12-02 (ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu), 14 dienų, jis, t.y. G. D., veikdamas kartu su kitais organizuotos grupės nariais, panaudodamas psichinę prievartą - grasinimus nukentėjusiosios atžvilgiu, tokiu būdu atimdamas jai galimybę priešintis, siekdamas pasipelnyti iš K. L. prostitucijos, vertė ją užsiimti prostitucija - nustatė darbo vietą Nyderlandų Karalystės, Hagos mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur K. L. save klientams turėjo reklamuoti stovėdama pastato pirmo aukšto vitrinoje bei teikti seksualines paslaugas už atlygį tam skirtame kambaryje, nustatė nukentėjusiosios darbo dienų ir valandų skaičių, kartu su M. Č. ir E. B. kontroliavo K. L. darbo kokybę ir priimamų klientų skaičių; nustačius K. L. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius: 30 eurų, 50 eurų ir 100 eurų (atitinkamai 103,58 Lt, 172,64 Lt, 345,28 Lt), ir K. L. per parą suteikus seksualines paslaugas ne mažiau 5 klientams, turėjo pajamų ne mažiau kaip 150 eurų (517,92 Lt) ir tokiu būdu kartu su bendrininkais pelnėsi iš K. L. prostitucijos. Po dviejų savaičių, kai K. L. dėl sveikatos būklės nebegalėjo užsiimti prostitucija, E. B. pergabeno nukentėjusiąją į Nyderlandų Karalystės Landsmeer mieste esantį gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), kur jis kartu su E. B., panaudodamas psichinę prievartą, svaigino K. L. alkoholiu ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, laikė nelaisvėje prieš nukentėjusiosios valią; o ne vėliau kaip 2010-12-08, jis, t.y. G. D., turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, susitarė su E. B. parduoti K. L. ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, žinodamas, kad bus pelnomasi iš pastarosios prostitucijos, o už K. L. gautus pinigus pasidalinti su E. B., tačiau savo nusikalstamo sumanymo neįgyvendino dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes K. L. pabėgo ir kreipėsi į policijos pareigūnus. Savo nusikalstamais veiksmais nesunkiai sutrikdė K. L., kuri patyrė potrauminio streso sutrikimą, sveikatą.

Be to, G. D., laikotarpiu nuo 2010-11-11 iki 2010-12-02, praėjus kelioms dienoms po to, kai K. L. buvo atgabenta į Nyderlandų Karalystę, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), Landsmeer mieste, naudodamas psichinę prievartą, svaigino nukentėjusiąją alkoholiu prieš jos valią, taip atimant jai galimybę priešintis, o vakare nusivedė K. L. į kambarį, priekabiaudamas leido suprasti savo ketinimus su ja lytiškai santykiauti, o K. L. atsisakius su juo santykiauti, panaudojo fizinį smurtą - pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, palaužęs pastarosios pasipriešinimą ir pasinaudojęs K. L. bejėgiška būkle - apsvaigimu nuo alkoholio, nurengė nukentėjusiąją ir prieš jos valią atliko su ja prievartinį vaginalinį lytinį aktą, tokiu būdu K. L. išžagino.

Be to, G. D. laikotarpiu nuo 2010-11-11 iki 2010-12-02, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, apie 01-02 val., (po to, kai K. L. buvo pergabenta iš Lansmeer miesto į Hagos miesto ir priversta užsiimti prostitucija) bute, adresu (duomenys neskelbtini), Hagoje, Nyderlandų Karalystėje, naudodamas psichinę prievartą, svaigino nukentėjusiąją alkoholiu prieš jos valią, taip atimant jai galimybę priešintis, o vakare, nusivedęs K. L. į kambarį, atvirai išreiškė savo ketinimus, reikalaudamas atlikti su juo lytinį aktą, pasinaudodamas K. L. bejėgiška būkle - apsvaigimu nuo alkoholio, bei bloga sveikata, kai nukentėjusioji neturėjo jėgų priešintis, nurengė K. L. ir prieš jos valią atliko su ja prievartinį vaginalinį lytinį aktą, tokiu būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, K. L. išžagino.

G. D. 2011 m. vasario 23 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kurio terminas to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2013 m. gegužės 23 d.

Skundžiamoje 2013 m. gegužės 13 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą G. D. apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Teismas, spręsdamas suėmimo termino pratęsimo klausimą, kiekvieną kartą turi nustatyti ne tik BPK 122 straipsnyje numatytus pagrindus ir sąlygas, bet ir išsamiai įvertinti byloje esančių duomenų, patvirtinančių asmens kaltę, pakankamumą, taip pat atsižvelgti į tęsiamo suėmimo trukmę.

G. D. suėmimas taikomas daugiau nei dvejus metus, o tai reiškia, kad, kaskart sprendžiant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo, teismui tenka pareiga išsamiai patikrinti, ar iš tiesų yra būtinybė ir toliau asmenį laikyti suimtą. Aptardamas Europos žmogaus teisių teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-09-18 nutartyje (bylos Nr. 1S-330/2012) taip pat yra pripažinęs, jog tik išskirtinės priežastys gali pateisinti ilgą suimtojo kalinimo laiką. Kadangi tokių išskirtinių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, prašo jo ginamąjį iš suėmimo paleisti.

Gynėjo teigimu, pakeisti G. D. kardomąją priemonę būtina dar ir dėl to, kad per kalinimo laikotarpį pablogėjo jo sveikata, jis ne kartą buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, vežamas tyrimams į Santariškių klinikas. Jo ginamajam reikalingas specialus gydymas, kuris negali būti suteiktas laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šiuo metu G. D. kreipėsi į laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo.

Gynėjas nesutinka su G. D. asmenybės vertinimu. Pažymi, kad G. D. neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, niekada nesislapstė nuo ikiteisminio yrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, augina nepilnametį sūnų, rūpinasi senyvo amžiaus tėvais. Visa tai patvirtina, jog jo ginamasis turi tvirtus socialinius ryšius. Šių aplinkybių visuma, gynėjo nuomone, patvirtina, kad teismo manymas, jog G. D. gali pasislėpti nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus, nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu kaltinamojo gynėjas prašė jo skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo G. D. gynėjo skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam G. D. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinis teismas konstatuoja, kad šioje byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog G. D. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas, laikytini nukentėjusiosios K. L., M. L., psichologės Ž. P. ir socialinės darbuotojos J. J. parodymai, telefoninių pokalbių išklotinių duomenys, Nyderlandų Karalystės teisėsaugos institucijų pranešimas, kita bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam G. D. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už nusikaltimus, kurių padarymu kaltinamas G. D. , baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Apygardos teismas kaltinamajam G. D. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t.y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 d. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai ir jie yra tinkamai motyvuoti.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog G. D. kaltinamas padaręs tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių du priskiriami labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys), o kitas - apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato vien griežtą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų, o už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymą - laisvės atėmimą iki septynerių metų. Šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas minėtu pagrindu pratęsdamas G. D. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšmingos tos aplinkybės, jog kaltinamasis su Lietuvos Respublika nėra saistomas tvirtais ryšiais, nes yra išsiskyręs, iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, o tai, įvertinus jam inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį leidžia pagrįstai manyti, kad G. D. galimai pelnėsi iš gerai organizuotų, iš anksto suplanuotų nusikalstamų veikų. Nusikaltimai buvo daromi ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Nyderlandų Karalystėje, o tai leidžia spręsti apie galimus kaltinamojo ryšius užsienyje. Apeliacinio teismo nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo termino pratęsimo pagrindą žemesnysis teismas nustatė pagrįstai.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų šioje baudžiamojo proceso įstatymo normoje nurodytų nusikaltimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punkte nurodyta, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Kaip jau minėta, G. D. kaltinamas padaręs tris tyčinius nusikaltimus, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių, sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Šie nusikaltimai taip pat yra numatyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Nors G. D. praeityje neteistas, šioje baudžiamojoje byloje jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas organizuota grupe su kitais asmenimis, be to, G. D. vaidmuo darant inkriminuojamus nusikaltimus buvo vienas iš pagrindinių ir lemiamų nusikalstamiems padariniams atsirasti. Iki sulaikymo G. D. oficialiai niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl šios aplinkybės, taip pat nusikalstamų veikų, kurių padarymu G. D. kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, pobūdis leidžia pagrįstai manyti, kad G. D. galimai pelnėsi iš gerai organizuotų, iš anksto suplanuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog kaltinamasis G. D. , būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių G. D. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje G. D. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Aukštesnysis teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, jog ir Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas G. D., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti jo galimai padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su nusikaltimais žmogaus laisvei ir dorovei, yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad G. D. neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, niekada nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, augina nepilnametį sūnų, rūpinasi senyvo amžiaus tėvais, turi sveikatos problemų, yra svarbios, tačiau jos negali būti vertinamos kaip išimtinės bei prioritetinės, paneigiančios būtinybę garantuoti viešojo intereso apsaugą ir negali būti pagrindu panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad gynėjo teiginiai dėl G. D. reikalingo gydymo nėra patvirtinti rašytiniais dokumentais. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamajam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti suteiktas jam reikalingas gydymas ar dėl jam nustatytos ligos G. D. negali būti toliau laikomas suimtas.

Gynėjas skunde nurodo, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosios priemonėmis, tačiau aukštesnysis teismas, nagrinėdamas kaltinamojo gynėjo skundą dėl nutarties, kuria pratęstas suėmimo terminas, negali pakeisti kardomosios priemonės. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs tokį skundą, priima nutartį panaikinti žemesniojo teismo nutartį arba skundą atmesti.

Gynėjas skunde prašo remtis kita Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 1S-330/2012, kuria kaltinamajam buvo taikytos švelnesnės kardomosios priemonės kardomosios priemonės –dokumento – Lietuvos Respublikos paso paėmimas ir namų areštas. Tačiau toks teiginys yra nepagrįstas. Kardomosios priemonės skiriamos ar pratęsiamos, individualizuojant kiekvieną įtariamąjį (kaltinamąjį) bei įvertinant dėl kiekvieno asmens nustatytus kardomųjų priemonių taikymo pagrindus ir sąlygas bei kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju kitoje byloje kitam kaltinamajam paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, nesusijusios su laisvės apribojimu, neturi esminės reikšmės pratęsiant griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam G. D. .

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamojo G. D. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Suimto kaltinamojo G. D. gynėjo skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.