- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-29
- Bylos Nr.
- eI-2069-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00698-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei J. T.“ (toliau – ir skundžiamas Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos J. T. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka; 3) priteisti iš Migracijos departamento išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tarp jų išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 1–9).
Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu Sprendimu, nurodo, kad pareiškėja atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatymo „dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Pažymėjo, kad pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė, kuri registruota 2009 m. vasario 10 d. ir nuo 2012 metų vykdo jos įstatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad minėtoje įmonėje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio VDU dydžius, ir kurios nuosavas kapitalas ne mažesnis kaip 28 000 eurų, iš kurių pusę šios lėšų investavo pareiškėja, o likusiąją dalį pareiškėjos sesuo K. T.. Paaiškino, kad pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja ir akcininke, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra pusė šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Pareiškėja skunde nurodė, kad kai kurie netikslumai apklausoje Migracijos departamente atsirado dėl pareiškėjos jauno amžiaus, nepatyrimo versle ir kalbos barjero bendraujant su atsakovo darbuotojais. Teigia, kad pareiškėja apklausos metu stresą, atsakovo darbuotojai pernelyg griežtai, netinkamai ir formaliai įvertino jos veiklą įmonėje. Nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini) palaiko ūkinius-komercinius santykius ne tik sujos tėvų valdomomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir kitais verslo partneriais. Pažymėjo, kad per leidimo gyventi galiojimo laikotarpį pareiškėja nepadarė jokių teisės pažeidimų. Teigia, kad pareiškėja, gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2013 metų, turi glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, o pasekmės, nepakeitus leidimo laikinai gyventi, jai, jos tėvams ir artimiesiems būtų sunkios ir skaudžios, o tuo pačiu ir neproporcingos siekiamam tikslui bei nebūtinos demokratinėje visuomenėje. Nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2018 m. sausio mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sumokėjo 14 686 eurų gyventojų pajamų mokesčio ir 38 867 eurų įmokų Sodrai.
Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi. Teigia, kad skundžiamas Sprendimas iš esmės yra pagrįstas tik abejonėmis ir prielaidomis. Nurodė, kad pareiškėjai išduota daugkartinė nacionalinė viza panaikinta, nes viza buvo jai išduota kaip pateikusiai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o atsakovas atsisakė pakeisti jai leidimą laikinai gyventi. Tokiu būdu, pareiškėjai išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo panaikinimas yra tiesiogiai susietas su Skundžiamu sprendimu. Mano, kad pripažinus Skundžiamą sprendimą neteisėtu, turėtų būti atnaujintas pareiškėjai išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti (2018 m. birželio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2017 m. spalio 13 d. pareiškėja tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Atsakovas 2018 m. vasario 12 d., vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą (2 t., b. l. 1–8).
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja, pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi deklaravo, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke ir darbuotoja (rinkodaros specialistė). Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą, kuriame nurodyta, kad bendrovė užsiima rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugų teikimu medicinos įrangos tiekėjams, taip pat plėtojantiems UAB „TCH“ baldų produkcijos eksportą iš Lietuvos į kitas ES šalis (Prancūziją). Pažymėjo, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių bendrovės bendradarbiavimą su UAB „TCH“. Paaiškino, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta ta aplinkybė, kad pareiškėja pateikė dokumentus, pagal kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas gavo iš esmės tik iš įmonių, valdomų pareiškėjos tėvų, jokių kitų įplaukų iš veiklos bendrovė negavo. Teigia, kad ši aplinkybė kelia abejonių dėl bendrovės realiai vykdomos veiklos ir kartu sudaro pagrindą įtarti, kad piniginiais pervedimais iš pareiškėjos tėvų valdomų įmonių buvo siekiama imituoti bendrovės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą. Pažymėjo, kad realią faktinę įmonės veiklą patvirtinančių dokumentų pareiškėja nepateikė, nors buvo raštu paprašyta juos pateikti, pareiškėja nepateikė gautų sąskaitų faktūrų registro. Paaiškino, kad kitos aplinkybės, pvz., nėra jokios reklamos ar informacijos apie įmonės veiklą internete, įvertinus įmonės veiklos pobūdį (rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugos), taip pat kelia abejones dėl realios veiklos vykdymo. Mano, kad skunde pareiškėja tik deklaratyviai nurodo, kad įmonė atitinka Įstatymo reikalavimus ir vykdo veiklą, kadangi jokių dokumentų, paneigiančių ginčijamo sprendimo išvadas, padarytas atlikus išsamų tyrimą, pareiškėja nepateikė.
Departamentas atsiliepime nurodė, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą įvertino ir pareiškėjos asmeniškai pateiktus paaiškinimus. Nurodė, kad 2017 m. spalio 13 d. pareiškėja Migracijos departamente buvo apklausta raštu (užpildė apklausos lapą). Pareiškėja nenurodė įmonės įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, lėšų, iš kurių vykdoma bendrovės veikla, šaltinio, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo bendrovės akcijų. Į klausimą apie savo atliekamas funkcijas pareiškėja atsakė gana lakoniškai ir neinformatyviai. Pareiškėja teigė, kad bendrovės akcininke tapo 2006 metais, tačiau bendrovė įregistruota 2009 m. vasario 10 d., o akcininke ji tapo tik 2014 metais. Į klausimą, kokią konkrečią veiklą vykdo bendrovė, pareiškėja atsakė, kad tai – „medicininės įrangos pardavimas“, tačiau daugiau nieko aiškaus ir konkretaus nenurodė. Pažymėjo, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių šį minėtos užsienietės teiginį (t. y. kad bendrovė vykdytų medicininės įrangos prekybą) pagrindžiančių dokumentų. Atkreipė dėmesys ir į tai, kad pareiškėja, paprašyta išdėstyti bendrovės verslo planą, atsakė, jog į jos pareigas tai neįeina. Mano, kad pareiškėjos atsakymai į jai užduotus konkrečius klausimus apie įmonę (t. y. esminius klausimus, vertinant pareiškėjos tikslo – vykdyti teisėtą veiklą įmonėje Lietuvos Respublikoje – realumą) vertintini kaip neišsamūs, neinformatyvūs, abstraktūs ir formalūs. Iš jų galima daryti išvadą, kad pareiškėjos žinios apie įmonę itin paviršutiniškos. Mano, kad esminių, neatsiejamai su įmonės veikla ir pareiškėjos deklaruojamu tikslu susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų pareiškėjai, kuri prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo teisėtą veiklą įmonėje deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Aplinkybė, kad pareiškėja pateikė vien tik formalius paaiškinimus rodo, kad pareiškėjos tikslas nėra teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teigia, kad pareiškėjos paaiškinimai suponuoja, jog ji yra prisiėmusi pasyvaus akcininko vaidmenį, nėra įsitraukusi į įmonės veiklą, jos valdymą, todėl pareiškėjai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, kad ji galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti įmonę. Mano, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke, iš tikrųjų į „(duomenys neskelbtini)“ valdymą, kontrolę, kaip paaiškėjo apklausos metu, nėra įsitraukusi, neturi informacijos apie šios įmonės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl galima teigti, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje. Pažymėjo, kad sprendimas pareiškėjai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą – pareiškėja spręsti su įmone susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.
Atsakovė atsiliepime taip pat nurodė, kad pareiškėjos apklausa atlikta raštu, jos metu (ar po apklausos) pareiškėja nepateikė jokių pretenzijų dėl jos vykdymo kalbos, apklausos lape pasirašė, iš pareiškėjos pateiktų atsakymo akivaizdu, kad ji supranta rusų kalbą, todėl pareiškėjos skunde nurodomi teiginiai dėl šios apklausos vertintini kritiškai, kaip pareiškėjos gynybinė pozicija. Paaiškino, kad 2018 m. sausio 12 d. apklausta įmonės darbuotoja A. J. (rinkodaros specialistė) nurodė, kad ji žino, jog bendrovėje dirba pareiškėja, tačiau ją matė prieš 2 mėnesius ir nežino, kokias funkcijas bendrovėje vykdo pareiškėja. Pareiškėjos pateiktame 2017 m. lapkričio 17 d. paaiškinime nurodoma, kad A. J. padėjo parengti pora užsakytų tyrimų ataskaitų pagrindiniams bendrovės klientams – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, išvertė į lietuvių kalbą ir apipavidalino pareiškėjos darytus bendrovės pristatymus naujiems klientams – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiame kontekste pažymėtina, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių sutarčių ar susitarimų, sudarytų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei paslaugų teikimą įrodančių dokumentų, todėl darytina išvada, kad teiginiai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad pareiškėjos tėvai turėjo leidimus gyventi ar, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė paramą, duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas nesudaro pagrindo pareiškėjai išduoti leidimą gyventi, kai nustatomi aiškūs atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindai.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. birželio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei J. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su 2017 m. spalio 13 d. prašymu, kurį 2017 m. lapkričio 22 papildė prokūristė J. J., prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 9–18, 145), bei pateikė dokumentus (paso kopiją, Juridinių asmenų registro išrašą su duomenimis apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įstatų ir verslo plano kopijas, darbo sutartis su darbuotojų paaiškinimais, banko sąskaitų išrašus, darbo sutartį ir kt.) (2 t., b. l. 19–32, 33–79, 80–128, 146–152, 116–117). Migracijos departamentas 2018 m. vasario 12 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi bei panaikino pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003491585 (2 t., b. l. 199–205).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. pateikiant prašymą) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja, teikdama prašymą Migracijos departamentui, nurodė, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 131–137). Prašymą grindė tuo, kad ji yra Lietuvoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė ir darbuotoja. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai nuo 2014-06-30 priklauso 500 vnt. (50 %) vardinių paprastųjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, akcijos nominali vertė 28,96 Eur (1 t., b. l. 89). Prie prašymo pareiškėja, be kita ko, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus (2 t., b. l. 35–50), Registrų centro juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašą (1 t., b. l. 76–81), UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą (2 t., b. l. 66–79), 2018-02-26 pažymą dėl pareiškėjos darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei darbo sutartį (1 t., b. l. 91, 2 t., b. l. 116–117), 2014 m. birželio 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pagal kurią pareiškėja iš sesers K. T. įsigijo 500 vnt. vardinių paprastųjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų (2 t., b. l. 33) bei 2014 m. liepos 7 d. akcijų pasirašymo sutartį (2 t., b. l. 34).
Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja, teikdama prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis yra pagrįsta.
Iš Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. spalio 13 d. apklausos lapo (2 t., b. l. 131–137) nustatyta, kad, pareiškėja nenurodė Migracijos departamentui UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, nenurodė, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Iš apklausos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja tiksliai nežino kiek yra investavusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke tapo 2006 metais, tačiau, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų duomenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2009-02-10 (1 t., b. l. 76–81), pareiškėja akcininke tapo tik 2014 metais (2 t., b. l. 33–34). Pareiškėja apklausoje taip pat pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, tiksliai nenurodė, kuris UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas yra atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą. Pareiškėja apklausos lape atsakovui pateikė neišsamią, tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, neteisingai nurodė aplinkybes, kaip ir kada pareiškėja tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke.
Pareiškėja teismui ir Migracijos departamentui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą, kuriame nurodomos dvi veiklos kryptys: medicinos įrangos tiekimas bei tarpininkavimas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų produkcijos eksportas iš Lietuvos į kitas ES šalis (2 t., b. l. 66–79). Pareiškėja nepateikė duomenų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai vykdo verslo plane nurodytas veiklas. Byloje pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2017-03-01 iki 2017-09-03 iš kurio duomenų matyti, kad visos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamos, išskyrus „(duomenys neskelbtini)“ filialo 260,63 Eur pervedimą (t. 2, b. l. 92), yra gautos tik iš pareiškėjos tėvo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir motinos (UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomų įmonių (t. 2, b. l. 84–95). Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu teismui pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. birželio 7 d informacinį pranešimą Nr. TCH/201806-01 (3 t., b. l. 48). Minėtame pranešime išreikštas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)TCH“ ketinimas bendradarbiauti. Teismas pažymi, kad 2018 m. birželio 7 d informacinis pranešimas Nr. TCH/201806-01 niekaip nepagrindžia pareiškėjos vykdomos darbinės veiklos įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktos ūkinės veiklos su UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2018 m. birželio 7 d informacinis pranešimas Nr. TCH/201806-01 taip pat nepaneigia Migracijos departamento nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos Lietuvos Respublikoje vykdomos veiklos. Teismas pažymi, kad Migracijos departamentui nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos atliktas darbines funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apklausos Migracijos departamente metu pareiškėja nenurodė, kokias darbines funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji atlieka.
Įvertinus pareiškėjos apklausos metu pateiktus atsakymus nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, darytina išvada, kad pateikti apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą atsakymai yra abstraktūs, neinformatyvūs ir bendro pobūdžio, todėl darytina išvada, kad pareiškėja nėra aktyviai įsitraukusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos žinios apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą yra ribotos. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos būvimo Lietuvos Respublikoje tikslas, o atliekama darbine veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo siekiama imituoti įsitraukimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą.
Atsakovo argumentus dėl pareiškėjos veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat pagrindžia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2018-01-18 tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-2827 (t. 2, b. l. 155–156), kuriame nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose buvęs asmuo D. J. nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba virš 2 metų, kokią veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo detaliai nepaaiškino. D. J. patikrinimo metu nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka medicininę įrangą Šveicarijoje ir ją parduoda Lietuvoje. Nurodė, kad darbui skiria 8 valandas per mėnesį, jam mokamas minimalus darbo užmokestis (t. 2, b. l. 157–158). Patikrinimo metu A. J. paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba apie 1 metus, pareiškėjos darbinių funkcijų įvardyti negalėjo (t. 2, b. l. 159–160). 2018-01-18 tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-2827 daroma išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai yra įsteigta tik tam, kad trečiųjų šalių pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas neturi pagrindo abejoti 2018-01-18 tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-2827 nurodyta informacija. Pareiškėja nepateikė teismui minėtas aplinkybes paneigiančių įrodymų.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 84.2 papunktį bei teismų praktiką (LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017), užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Šiuo atveju atsakovas per pareiškėjos apklausą suteikė jai galimybę pateikti papildomus, išsamius ir detalius paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai, kad pareiškėja šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikė nekonkrečius, abstrakčius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus arba visai neatsakė į klausimus, atsakomybė tenka būtent pačiai pareiškėjai. Įvertinus pareiškėjos apklausos lape pateiktus atsakymus į užduotus klausimus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pareiškėja tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą nėra įsitraukusi, neturi informacijos apie jos vykdomą veiklą, todėl konstatuotina, kad jos tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.
Bylos duomenys nepagrindžia, kad pareiškėja aktyviai dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje kaip įmonės akcininkė ir / ar samdoma darbuotoja. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėja realiai ir aktyviai neįsitraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl jos tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jis nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, be to, individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Įvertinus skundžiamą Sprendimą VAĮ 8 straipsnio kontekste darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjai išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą – pareiškėja spręsti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.
Skundžiamu Sprendimu pareiškėjai taip pat panaikinta nacionalinė daugkartinė viza. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą išduota nacionalinė viza užsieniečiui panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktą viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, jog jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai nacionalinė viza buvo išduota, vadovaujantis 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo 66.102 papunkčiu kaip užsieniečiams, pateikusiems prašymą išduoti leidimą gyventi (2, t. b. l. 139–141, prašymo 21 punktas). Leidimas pareiškėjai nebuvo išduotas, o kito buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo pareiškėja pagrįsti negali, todėl atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei J. T.“ yra pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja teismo taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad šis reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus skundžiamo Sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.