- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-29
- Bylos Nr.
- A-1840-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01452-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos namai, Pataisos įstaiga), 78 009,28 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas nurodė, taip pat pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas Pravieniškių PN‑AK pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo maksimaliai apribota jo laisvė kameros tipo patalpoje Nr. 14, neužtikrinant teisės aktais garantuoto minimalaus ploto. Kameroje nebuvo ventiliacijos angų, gultai seni, todėl susidarydavo prakaito ir drėgmės kondensatas, pelijo čiužinys, langas pilnai neatsidarė, sienų dažai atsilupę, virš lango sienos padengtos pelėsiu, ant sienų pilna visokiausių užrašų, lubos nuo drėgmės patamsėjusios, ant lubų pelėsis, tarp gultų apie 65 cm tarpas, todėl neįmanoma atsisėsti nesiremiant galva į viršutinį gultą, kameroje buvo tik viena lentynėlė, viena spintelė be stalčių, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas tik sienele, priešais tualetą yra durys su langu, į kamerą ateina medikės moterys, todėl pareiškėjas negalėjo naudotis tualetu pagal poreikį. Sanitariniame mazge nebuvo sėdimo unitazo, tik skylė grindyse. Tualetai nuolat užsikimšdavo, nebuvo dezinfekuojami, sklido blogas kvapas. Nebuvo šiukšlių maišų, nebuvo išduodama priemonių tualetui valyti. Grindys kameroje medinių lentų, sulaužytos, prie kriauklės ir prie durų supuvusios. Kameroje nebuvo ventiliacijos, dėl to buvo labai didelė drėgmė. Kriauklė sulaužyta, vanduo bėgo ant grindų. Kameroje du mėnesius nebuvo šilto vandens. Baudos izoliatoriuje čiužiniai, pagalvės ir antklodės nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių. Kartu su pareiškėju kameroje buvęs D. D. rūkė, o pareiškėjas nerūko ir yra nurodęs, kad su rūkančiais kartu negali atklikti bausmės vienoje kameroje. Pravieniškių PN-AK administracija nesuteikė pareiškėjui galimybės įsidarbinti, todėl pareiškėjas negali normaliai maitintis. Pareiškėjas, kaip musulmonas, nevartoja kiaulienos, todėl turi maitintis vegetarišku maistu, maistas neatitinka kaloringumo, cheminių elementų normų. Nėra vietos melstis – nėra nei koplyčios, nei laisvalaikio kambarių. Teigė, kad nuolat jaučia pareigūnų psichologinį smurtą – yra provokuojamas, izoliuojamas karceriuose. Buvo nubaustas 2015 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 69-34 ir 2015 m. sausio 1 d. nutarimu Nr. 63-103. Buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę už tai, kad gyvenamojoje patalpoje, administracijos paskirtoje miegamojoje vietoje, buvo užsidengęs užuolaidėlę. Užuolaidėlę buvo užsikabinęs, kad apsisaugotų nuo skersvėjo ir kad galėtų melstis atsiribojęs nuo aplinkinių. 2014 m. gegužės 9 d. pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – 5 mėnesiams izoliavo kamerų tipo patalpose, taip pat pusmečiui pervedė į drausmės grupę už tai, kad stovėjo ne savo laiku prie krautuvėlės, kai tuo tarpu kiti nuteistieji gali visur vaikščioti. 2015 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 69-50 gavo drausminę nuobaudą dėl to, kad buvo skalbykloje neleistinu metu. Tačiau į skalbyklą iš lokalinio sektoriaus pareiškėją išleido pareigūnas, nes reikėjo pasiimti skalbykloje džiovinamus batus. Visa tai yra pareigūnų susidorojimas su pareiškėju. Tai rodo, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas. Per keturis mėnesius nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo atmesti keturi pareiškėjo prašymai dėl ilgalaikio pasimatymo su tėvu. Kai buvo suteiktas pasimatymas, jau kitą dieną Pravieniškių PN-AK administracija reikalavo konkretaus atsakymo, ar pareiškėjas ims pasimatymo kambarį, ar atsisako, tačiau pareiškėjo tėvui būtų labai sunku susiruošti per vieną dieną ir atvykti į pasimatymą. Pareiškėjui paprašius, pareigūnai neiškvietė mediko. Rašė prašymus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl netinkamų sąlygų, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų. Dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą – jaučia emocinį diskomfortą, reputacijos pablogėjimą, stresą, nervinę įtampą, nemigą, irzlumą, depresiją. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 20–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad nuobaudos atlikimą kamerų tipo patalpose lėmė nuteistojo elgesys. Nuteistasis, žinodamas Pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, nesielgė tinkamai ir veikė priešingai. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo baudžiamas kankinant, neatitinka tikrovės. Pravieniškių PN-AK kameros bei sanitariniai mazgai įrengti laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Nuteistieji kamerose esantį inventorių nuolat gadina. Pataisos įstaiga, atsižvelgdama į asignavimus, patalpas ir inventorių nuolat remontuoja. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę Pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Kiekvieną parą eilės tvarka baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose iš ten nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kamerų vyresnieji dalyvaujant pareigūnams, kamerų vyresnieji nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus. Dėl kamerų būklės, t. y. ventiliacijos, didelės oro drėgmės, pelėsio, sanitarinio mazgo pareiškėjui buvo atsakyta 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. 7-2241, kuriame keliami minėti nusiskundimai buvo išspręsti ir dėl jų nuteistasis pretenzijų neturėjo. Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis neturi galimybės melstis, pažymėjo, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įkalinimo įstaigose gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Šias teises riboja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, ir kiti teisės aktai. Teisės aktai nenumato šilto vandens tiekimo į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas. Kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje laikomiems nuteistiesiems yra sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, taip pat yra įrengta atskira dušinės patalpa, kurioje yra nuolat tiekiamas karštas vanduo (įrengtas elektrinis boileris). Pravieniškių PN‑AK 2014 m. liepos 29 d. yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį Nr. 76/112 su UAB „Vilniaus skalbykla“ dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Įstaigos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtintame Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos apraše yra numatyta galimybė nuteistiesiems, kurie raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalimi numatytos patalynės, naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota patalyne. Todėl visi keliami pareiškėjo argumentai dėl neva sudarytų netinkamų sąlygų Pataisos namuose yra visiškai nepagrįsti.Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Pravieniškių PN-AK nesuteikė jam galimybės įsidarbinti, neatitinka tikrovės, nes nuteistasis savo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymą Nr. 72(8‑9)2080 papildė įrašu „prašau prašymo nenagrinėti, raštiško atsakymo nereikia“, todėl pareiškėjo prašymas dėl įdarbinimo buvo paliktas nenagrinėtu. Be to, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. spalio 31 d. nuteistasis dirbo ūkio darbus (statybininku), nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. dirbo gamybos sektoriuje darbininku, todėl akivaizdu, kad nuteistajam buvo suteiktos galimybės įsidarbinti.Paaiškino, kad Pataisos įstaigoje maistas gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (jo aktualia redakcija) patvirtintomis normomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ buvo patvirtinti valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams, valgiaraštis nedirbantiems vyrams, valgiaraštis dirbančioms moterims, valgiaraštis nedirbančioms moterims, valgiaraštis nepilnamečiams, valgiaraštis nėščioms moterims, valgiaraštis krūtimi maitinančioms moterims, valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštis dirbančioms moterims (vegetarėms), valgiaraštis nedirbančioms moterims (vegetarėms), dietinio maitinimo valgiaraštis. Išskirtinis valgiaraštis musulmonams nėra numatytas, todėl Pataisos įstaiga nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui priskirtinas dietinis maitinimas, atsižvelgiant į nuteistojo sveikatos būklę (maisto racione sumažintas druskos kiekis). Teisės aktuose nurodoma ne tik energetinė paros norma kalorijomis, bet ir baltymų (tame tarpe gyvulinių), riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų normos. Pataisos įstaigos maisto laboratorinius tyrimus 2 kartus per metus atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Minėtas Maisto tyrimų centras, 2012 m. spalio 26 d. atlikęs maisto kokybės tyrimą, pažeidimų dėl maisto kokybės nenustatė.Pažymėjo, kad 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. 7-244 paaiškino pareiškėjui, jog jo prašymo leisti naudotis privilegija – atsiriboti nuo likusios gyvenamosios patalpos užuolaidėlėmis ar kitaip užsidangstant miegamąją vietą, negali tenkinti, nes tai neleistų įstaigos administracijai užtikrinti tinkamo teisės aktų nuostatų realizavimo. Be to, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsniu, reglamentuojančiu nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas, atliekant bausmę paprastosios grupės sąlygomis, Pataisos namuose yra sudaryta galimybė (skirtos patalpos ir nustatytas laikas) pareiškėjui kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pareiškėjo teiginys, kad jis yra diskriminuojamas, neatitinka tikrovės, nes Pravieniškių PN-AK vadovaujasi principu, kad visi nuteistieji lygūs. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų ir savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovo pateikiami duomenys ir dokumentai patvirtina, kad Pataisos namai laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamuose teisės aktuose.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu (I t., b. l. 160–169) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, taip pat netenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 14, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 14, neužtikrinant teisės aktais numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktą, pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui. Iš Pravieniškių PN-AK pateiktos 2016 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 77-15 teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpos Nr. 14 plotas yra 4,89 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 2,44 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kamerų tipo patalpoje apie du mėnesius. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2, 6, 21 punktais, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, pažymėjo, kad reikalavimas įrengti atskiras 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinas kamerų tipo patalpose yra privalomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Atsižvelgiant į tai, kad kamerų tipo patalpos, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, nebuvo rekonstruojamos ar kapitaliai remontuojamos, todėl jose esančio sanitarinio mazgo vietos įrengimas atitveriant sienele, įrengiant unitazą bei tualeto reikmenų lentynėlę, atitinka prieš tai paminėtų taisyklių reikalavimus.Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, jog kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl atitinkamus pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais.Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų rašytinių dokumentų nustatė, kad kamerų tipo patalpos yra vėdinamos per langus, langai atsidaro, todėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimo nenustatė.Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. liepos 29 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76/112 su UAB „Vilniaus skalbykla“ dėl skalbinių (patalynės, rankšluosčių, apatinių rūbų, spec. rūbų ir kt.) skalbimo paslaugos teikimo, todėl pareiškėjo argumentus, jog nebuvo galimybės išsiskalbti rūbus, laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pagal Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų, jokių kitų reikalavimų kamerose esančioms lovoms teisės aktuose nėra nustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai, kad kamerų tipo patalpų lovos buvo netinkamos, atmesti kaip nepagrįsti.Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip musulmonui, neskiriamas tinkamas maitinimas, jis turi maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį, kuris neatitinka paros kaloringumo ir maistinių medžiagų normos, nustatė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktus, Higienos normą HN 76:2010, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintas Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07‑117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pagal Taisyklių 7 punktą, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius <...>. Teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, todėl nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK paskyrus pareiškėjui maitinimą pagal valgiaraštį vegetarams, kuris iš galimų valgiaraščių labiausia atitinka pareiškėjo religinius įsitikinimus, nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.Pareiškėjas taip pat teigė, jog Pravieniškių PN-AK jam, kaip musulmonui, nesudaroma galimybė melstis. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje. Iš byloje esančios Lygių galimybių kontrolieriaus 2015 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (15)SN-101)SP-50 matyti, jog Pravieniškių PN-AK išpažįstantiesiems islamo religiją (musulmonams) yra sudarytos sąlygos (skirtos patalpos ir laikas) kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja Konstitucijoje, Bausmių vykdymo kodekse, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai (2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424/2014). Teismas, apibendrindamas, Bausmių vykdymo kodekso 9, 86, 142, 145, 146 straipsnių, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 222, 224 punktų nuostatas, nustatė, kad dėl padarytų bausmės atlikimo režimo pažeidimų kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje laikomiems nuteistiesiems, be kita ko, yra taikomi griežtesni izoliavimo reikalavimai. Pareiškėjo padaryti bausmės atlikimo režimo pažeidimai lėmė tai, kad jam būnant kameros tipo patalpose dėl nustatytų apribojimų ir griežtesnių izoliavimo reikalavimų, jis negali būti vedamas lankyti religinių apeigų, priešingu atveju būtų pažeidžiamos paskirtų nuobaudų vykdymo sąlygos ir nepasiekti Bausmių vykdymo kodekse nustatyti bausmių vykdymo tikslai.Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK jam nebuvo suteikta galimybė įsidarbinti, iš į bylą pateikto pareiškėjo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymo nustatė, jog juo pareiškėjas prašo suteikti galimybę įsidarbinti statybininku. Tačiau prašyme yra pareiškėjo padarytas prierašas „Prašau prašymo nenagrinėti, raštiško atsakymo nereikia“ ir jo parašas. Atsižvelgiant į tai vertinta, kad Pravieniškių PN-AK administracija neturėjo prievolės nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl atitinkami pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Dėl pareiškėjo teiginių, jog yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiu nuteistuoju D. D., teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Pareiškėjo teigimu, jis yra nurodęs, kad jis negali atlikti bausmės vienoje kameroje kartu su rūkančiais. Atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Iš Pravieniškių PN-AK 2015 m. gruodžio 29 d. vaizdo registratoriaus įrašo peržiūros pažymos Nr. 43/1-4154 matyti, kad 2015 m. gruodžio 25 d. vaizdo įraše užfiksuota, jog uždarojoje zonoje, pasivaikščiojimo kiemelyje, nuteistasis D. D. rūko cigaretę, nors anksčiau minėtas nuteistasis teigė, kad nerūko. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiu asmeniu, liko nepaneigti. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 16.11 punktą kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pareiškėjo tvirtinimu, kamerų tipo patalpose nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, vėliau jis buvo įrengtas, tačiau netinkamai (yra tik neizoliuoti laidai, kuriuos sujungus pradeda veikti iškvietimo signalas). Atsakovas nepateikė į bylą paaiškinimų ir įrodymų dėl minėto mygtuko įrengimo, todėl šie pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Taip pat byloje nepaneigti ir pareiškėjo argumentai dėl pelėsio kamerose, atsilupusių sienų dažų, užsikimšusių tualetų, sulūžusios kriauklės, supuvusių grindų.Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jis iš Pravieniškių PN-AK pareigūnų pusės nuolat jaučia psichologinį smurtą, yra provokuojamas, nuolat izoliuojamas kamerose, yra skiriamos nuobaudos, netenkinami prašymai, teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 9 ir 142 straipsniais, pažymėjo, kad vykdant nuteistiesiems nuobaudas, jų laikymui taikomi papildomi apribojimai. Nutarimai, kuriais pareiškėjui yra paskirtos nuobaudos, yra galiojantys, pareiškėjas jų neskundė teismine tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo diskriminavimą. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas beveik du mėnesius, visą šį laikotarpį nepertraukiamai pareiškėjui teko ypač mažas gyvenamasis plotas – 2,44 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Be to, byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl jo laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiu asmeniu, pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo, pelėsio, atsilupusių sienų dažų, užsikimšusių tualetų, sulūžusios kriauklės, supuvusių grindų. Teismas, atsižvelgęs į prieš tai išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas iš 2015 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 73(3)-492 „Dėl A. J. emocinės būklės“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas psichologinės tarnybos specialistų buvo konsultuotas 23 kartus, tiek specialistų, tiek paties nuteistojo iniciatyva, konsultacijų metu yra išsakęs pretenzijas dėl bausmės atlikimo sąlygų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jo psichinės sveikatos būklei galėjo turėti įtakos ir netinkamos kalinimo sąlygos.Teismas, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kalinimo sąlygų įtakos pareiškėjo emocinei būklei, į tai, jog pareiškėjas ne kartą skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 250 Eur suma.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 175–178) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą; priteisti jam iš atsakovo 78 009,29 Eur neturtinės žalos atlyginimui; įpareigoti atsakovą tiekti teisės aktų reikalavimus atitinkantį maistą laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims, išpažįstantiems islamo religiją, t. y. be kiaulienos gaminių, pagal fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog jis yra diskriminuojamas dėl religijos. Visų pirma dėl to, kad jam netiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines normas. Visi teisės aktai įpareigoja atsakovą tokį maistą jam tiekti (pareiškėjas nėra vegetaras, tačiau nevartoja kiaulienos), tačiau to nedaro. Pagrįsdamas šį pažeidimą pareiškėjas pateikė teismui ne vieną skundą, teiktą kitoms institucijoms, taip pat prašymą raštu ir žodžiu įpareigoti atsakovą tokį maistą jam tiekti, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino. Antra, jam nėra sudaroma galimybių tinkamai melstis. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikomas 4,89 kv. m ploto kameroje su rūkančiu nuteistuoju D. D.. Atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,42 kv. m), jam laisvo ploto liko tik 1,02 kv. m, todėl buvo sunku gyventi bei melstis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes dėl gultų. Gultas neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo ne metalinis, o presuotų pjuvenų, jis yra eksploatuojamas nuo 1962 m., o ne 10 metų, be to, tarpas tarp gultų buvo toks mažas, kad nebuvo galima ant jo sėdėti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė higienos normos ir teisės į privatumą pažeidimo dėl aplinkybių, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu: nebuvo unitazo, veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės, atskiros oro šalinimo sistemos, šalia tualeto buvo langas, per kurį matyti tualetas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo jo skundo argumentų, susijusių su neteisėtais pareigūnų veiksmais (vienas pareigūnas jį įžeidžiančiai pavadino kitų asmenų akivaizdoje, kitas pareigūnas atsisakė iškviesti gydytoją, kai pareiškėjui skaudėjo širdį ir sutriko virškinimas), taip pat neiškvietė šias aplinkybes galinčių patvirtinti liudytojų. Pažymi, kad atsakovo atstovas nepagrįstai nedavė jam darbo, jis atsisakė tik prašymo (o ne darbo), be to, teismo sprendime nurodytos datos yra priskirtinos ne ginčo laikotarpiui. Mano, kad pripažinus visus pareiškėjo nurodytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, matyti, jog jam padaryta neturtinė žala turi būti įvertinta 78 009,29 Eur suma. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (I t., b. l. 181–183) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos faktines aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl sprendimas turi būti pakeistas. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus dėl kamerų būklės (ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, sanitarinio mazgo) – dėl šių aplinkybių pareiškėjui buvo atsakyta 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. 7‑2241, kuriame minėti nusiskundimai buvo išspręsti ir dėl jų neteistasis pretenzijų neturėjo. Mano, kad pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas (be neturtinės žalos atlyginimo pinigais) būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–5) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas savo atsiliepime iš esmės pakartojo kituose savo teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 6) prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą, o jo apeliacinį skundą tenkinti.Pažymi, kad atsakovo atstovas pripažįsta, jog jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, todėl turi būti priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas. Pataisos namų 2014 m. spalio 16 d. rašte Nr. 7-2241 pažymėta, jog trūkumai buvo pašalinti iš dalies, t. y. pataisyta kriauklė, apie kitus pažeidimus neužsimenama. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 8–11) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą,
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., atlyginimo.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties III skyriuje nurodytų pareiškėjo bei Pataisos namų apeliacinių skundų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas ir Pataisos namai apeliaciniuose skunduose neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Kauno apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą tiekti teisės aktų reikalavimus atitinkantį maistą laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims, išpažįstantiems islamo religiją (be kiaulienos gaminių), pagal fiziologines mitybos normas (I t., b. l. 178). Tokio reikalavimo pareiškėjas savo pradiniame skunde (I t., b. l. 4), pateiktame pirmosios instancijos teismui, nesuformulavo. Skundo patikslinimo (I t., b. l. 130), kuriame jau yra suformuluotas analizuojamas reikalavimas, pirmosios instancijos teismas nutarė nepriimti nagrinėti (I t., b. l. 150) ir administracinę bylą išnagrinėjo pagal pareiškėjo pateiktą pradinį skundą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo <...> bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamas.Dėl Nutarties 27 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pasisakytina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta motyvacija nagrinėjamu aspektu (Žr. Nutarties 17 ir 18 p.), todėl, jos nekartodama, atmeta analizuojamus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija dėl Nutarties 28 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu (dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimo, įvertinęs ir kitus pareiškėjo atžvilgiu konstatuotus pažeidimus) pripažino, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. (49 paros) pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK neatitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų. Tokiu būdu pareiškėjo skundo argumentai buvo pripažinti pagrįstais, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, išsakyta šiuo klausimu (žr. Nutarties 11, 20, 23 p.), todėl atskirai dėl to nepasisako. Dėl Nutarties 29 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, t. y. kad kameroje Nr. 14 buvo netinkama lova (pagaminta iš medienos drožlių), pasisakytina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą pataisos namų kamerų tipo patalpose laikomam asmeniui turi būti suteikta metalinė lova. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, kad jo lova buvo iš medienos drožlių, todėl laikytina, jog Pataisos namai neužtikrino pareiškėjo teisės būti aprūpintam teisės aktuose numatytu materialiniu buitiniu inventoriumi. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nepripažino analizuojamo pareiškėjo teisių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentų dėl lovos amžiaus nenagrinėja, nes šis argumentas buvo išdėstytas tik apeliaciniame skunde. Dėl Nutarties 30 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie iš esmės yra pagrįsti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V‑82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Minėtos higienos normos 2 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nors Pravieniškių PN-AK reikalavimai dėl atskiros vėdinimo sistemos, kurie yra laikytini susijusiais su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, netaikomi, tačiau atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) nebuvimo, laikoma, kad analizuojama pareiškėjo teisė būti kalinamam higienos normas atitinkančiomis sąlygomis, buvo pažeista. Taip pat konstatuotina, kad buvo pažeista ir pareiškėjo teisė į privatumą tuo laikotarpiu, kai buvo kalinamas kameroje Nr. 14, t. y. 49 paras. LVAT, atsižvelgęs į EŽTT formuojamą praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).Dėl Nutarties 31 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nurodytais įvykiais, buvo išsamiai išanalizuotos ir įvertintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. balandžio 14 d. rašte Nr. 2S-1598 „Dėl skundų“ (I t., b. l. 87–92), kuriuo pareiškėjo nusiskundimai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Šio sprendimo pareiškėjas nustatyta tvarka neginčijo, taigi minėtas sprendimas įsiteisėjo. Jokių naujų aplinkybių pareiškėjas šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija, jog iškviesti ir apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus nėra tikslinga (2016 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio garso įrašas), nes jų parodymai gali būti neobjektyūs, be to, aplinkybės, apie kurias jie galėtų paliudyti, gali būti nustatytos kita byloje esančia medžiaga.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl darbo jam nesuteikimo (Nutarties 32 p.) pagal jo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymą (I t., b. l. 42), nes, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (Nutarties 19 p.), pats pareiškėjas ant to paties prašymo nurodė, kad „prašau prašymo nenagrinėti, raštiško atsakymo nereikia“, ko neginčija ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis atsisakė ne darbo, o prašymo, yra nelogiški, todėl priešingos išvados nesuponuoja.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, analizuodama Nutarties 35 punkte nurodytus Pataisos namų apeliacinio skundo argumentus, įvertino Pravieniškių PN-AK 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. 7-2241 turinį (I t., b. l. 35), tačiau konstatuoja, kad minėtas raštas nei patvirtina, nei paneigia, jog buvo pagerinta kameros Nr. 14 būklė (ventiliacija, drėgmė, pelėsis, sanitarinis mazgas), be to, šis raštas buvo surašytas jau tuo metu, kai pareiškėjas nebebuvo kalinamas kameroje Nr. 14.Iš Nutarties 33, 34 ir 36 punktų turinio matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas yra nepatenkinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteista 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respubliko civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš viso neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, jų pobūdį, mastą, trukmę bei kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydžio (1 250 Eur) sumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi papildomai konstatavo higienos ir aprūpinimo normų, taip pat teisės į privatumą pažeidimus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma nekeičiama, nes laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeičiamas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. S. (I. S.) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.