Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-399/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-22
Bylos Nr.: 2A-399/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“

Kategorijos

50.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-399/2014Procesinio sprendimo kategorija 50.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2607-590/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Norfos mažmena“, prašydamas priteisti iš atsakovo ieškovui 2 072 586,47 Lt nuostolių, 7938,60 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Teigė, kad 2003 m. gegužės 2 d. atsakovas ir UAB „Rubikon“, kuris buvo pastato – prekybos centro, bendras plotas 2 032,35 kv. m., unikalus Nr. 2997-3011-0016, ir kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (kiemo aikštelės), unikalus Nr. 2997-3011-0020, esančių Varpo g. 11, Šiauliuose, savininkas, sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui dešimties metų terminui, t. y. iki 2013 m. gegužės 6 d., buvo išnuomotos patalpos, už patalpų nuomą mokant 22 000 Lt nuomos mokestį be PVM per mėnesį. „Swedbank lizingas“, UAB, 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo patalpas iš UAB „Rubikon“ bei 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutarties Nr. LT044778 pagrindu perdavė jas naudotis UAB „4 vėjai ir ko“, dėl ko 2003 m. gegužės 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi. 2008 m. rugsėjo 9 d. „Swedbank lizingas“, UAB, nutraukė lizingo sutartį Nr. LT044778 su UAB „4 vėjai ir ko“, todėl atsižvelgiant į CK 6.457 straipsnio 2 dalį, kuri numato, jog nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nutraukia ir subnuomos sutartį, laikytina, kad 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu patalpos buvo išnuomotos atsakovui, taip pat nutrūko. 2008 m. rugsėjo 9 d. „Swedbank lizingas“, UAB, nutraukus 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį Nr. LT044778, 2008 m. lapkričio 6 d. ieškovas ir „Swedbank lizingas“, UAB, sudarė lizingo sutartį Nr. LT080347, kurios pagrindu „Swedbank lizingas“, UAB, perdavė ieškovui valdyti bei naudoti patalpas ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (kiemo aikštelę). Lizingo sutarties sudarymo metu patalpas vis dar buvo užėmęs atsakovas.

Pažymėjo, kad lizingo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre 2008 m. gruodžio 24 d., todėl atsižvelgiant į tai, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, laikytina, jog vėliausiai lizingo sutarties registravimo viešame registre dieną atsakovui turėjo būti žinoma, jog pasikeitė patalpų valdytojas, ir visus klausimus dėl tolimesnio patalpų naudojimo, įskaitant mokėjimą už naudojimąsi patalpomis, atsakovas privalėjo derinti su ieškovu. Taigi atsakovui buvo žinoma, jog nuo 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties pagrindu patalpų valdytoju tapo ieškovas, o 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartis Nr. LT044778 su UAB „4 vėjai ir ko“ pasibaigė, dėl ko 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tapusi subnuomos sutartimi, taip pat pasibaigė. Anot ieškovo, atsakovas taip pat suprato, jog pasibaigus 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai, atsakovui ne tik išnyko pareiga mokėti nuomos mokestį už patalpas, bet ir kilo pareiga jas atlaisvinti. Nors atsakovas ir nutraukė mokėjimus už patalpų nuomą, pareigos atlaisvinti patalpas, vadovaujantis CK 6.457 straipsnio 2 dalimi, taip ir neįvykdė.

Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 10 d. ieškovas sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį Nr. PL-NT-08/12/10 su UAB „Palink“ dėl 953 kv. m. patalpų dalies subnuomos. Be to, ieškovas 2009 m. vasario 10 d. sudarė negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį su UAB „Bordolina“ dėl likusios patalpų dalies, kuri nebuvo išnuomota UAB „Palink“. Susiklosčius tokiai situacijai, kai pasibaigus 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai ieškovas sudarė naujas subnuomos sutartis su subnuomininkais, tačiau atsakovui neišsikeliant iš patalpų, ieškovas negalėjo jų perduoti naujiems subnuomininkams. Siekdamas išvengti vis didėjančių nuostolių, ieškovas 2009 m. vasario 24 d. raštu pasiūlė atsakovui sudaryti subnuomos sutartį, tačiau į šį ieškovo pasiūlymą atsakovas atsakė 2009 m. kovo 12 d. raštu, kuriuo kategoriškai atsisakė su ieškovu sudaryti bet kokią sutartį arba atlaisvinti patalpas, o taip pat nurodė, jog tariamai yra apmokėjęs visas jam pateiktas sąskaitas už patalpų nuomą. Ieškovo įsitikinimu, toks atsakovo elgesys, kai prisidengiant formaliomis priežastimis yra sukuriamos sąlygos neribotą laiką neatlygintinai pasilikti patalpose, tuo pačiu užkertant kelią į jas įsikelti teisėtiems subnuomininkams bei darant žalą teisėtam patalpų valdytojui ir nuomininkui – ieškovui, yra laikytinas akivaizdžiai nesąžiningu ir yra ne kas kita kaip piktnaudžiavimo savo teisėmis įrodymas. Nurodė, kad atsakovui nemokant už naudojimąsi patalpomis ir jų neatlaisvinant, ieškovas negalėjo patalpų perduoti naujiems subnuomininkams ir gauti sutartyse su jais nurodytas pajamas už patalpų subnuomą. Atsakovui sąmoningai vilkinant patalpų atlaisvinimą, subnuomos sutartys, sudarytos atitinkamai 10 ir 15 metų laikotarpiui, buvo nutrauktos, ieškovui laiku neperdavus subnuomotų patalpų dalių UAB „Bordolina“ ir UAB „Palink“, dėl ko ir atsakovui atlaisvinus patalpas, ieškovas iki šiol neranda subnuomininkų patalpoms ir negauna pajamų iš jų nuomos. Dėl neteisėtų veiksmų, kuriuos atliko atsakovas, ieškovas patyrė didelę žalą, kuri pasireiškė negautų pajamų pavidalu. Anot ieškovo, jis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. sausio 14 d., t. y. už 8 mėnesius ir 40 dienų, negavo pajamų, kurių dydis 236 674,67 Lt be PVM. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog naujų sutarčių dėl patalpų subnuomos ieškovui nepavyko sudaryti iki šiol. Atsakovui atlaisvinus patalpas, ieškovas siūlė UAB „Palink“ ir UAB „Bordolina“ įsikelti į patalpas, tačiau minėti asmenys šio pasiūlymo atsisakė. Ieškovas negautas pajamas skaičiuoja nuo 2010 m. sausio 14 d., kai atsakovas išsikėlė iš patalpų, iki 2012 m. gegužės 24 d. (ieškinio pareiškimo), t. y. už 26 mėnesių ir 41 dienos laikotarpį, ir ieškinio pateikimo dienai jos lygios 1 296 030,60 Lt (26 mėnesiai * 47 358 Lt + 64 722,60 Lt (47 358 Lt/30 * 41)) be PVM. Be to, atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovui ir būsimą žalą, kurią jis patirs iki 2013 m. gegužės 6 d., t. y. datos, iki kurios atsakovas būtų naudojęsis patalpomis, jei nebūtų pasibaigusi 2003 m. gegužės 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, t. y. už 11 mėnesių ir 12 dienų, patirs nuostolius lygius 539 881,20 Lt (11 mėnesių * 47 358 Lt + 18 943,20 Lt (47 358/30 * 12)) be PVM. Taigi, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovas šiai dienai yra patyręs viso 2 072 586,47 Lt nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsakovui UAB „Norfos mažmena“ 5022 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei 18 000 Lt žyminio mokesčio.

Teismas pripažino, kad atsakovas iki 2010 m. sausio 14 d., kai nutraukė nuomos sutartį jos 6.5 punkto pagrindu, ginčo pastatu naudojosi teisėtai. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į CK 6.494 straipsnio 1 dalies nuostatą, taip pat į tai, kad atsakovo nuomos teisė į pastatą buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki 2013 m. gegužės 6 d., taigi, išliko galioti, nepaisant pastato savininko pasikeitimo.

Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, jog atsakovo UAB „Norfos mažmena“ 2003 m. gegužės 2 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi po to, kai „Swedbank lizingas“, UAB, 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutarties pagrindu perdavė ginčo pastatą UAB „4 vėjai ir ko“. Taip pat laikė nepagrįstais argumentus, kad 2003 m. gegužės 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis 2008 m. rugsėjo 9 d. nutrūko CK 6.497 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai „Swedbank lizingas“, UAB, nutraukė su UAB „4 vėjai ir ko“ sudarytą lizingo sutartį. Atsižvelgęs į nuomos sutarties sampratą (CK 6. 477 str. 1 d.) ir lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą (CK 6.567 str. 1 d.), teismas konstatavo, kad savininkas, kuris perdavė daiktą pagal nuomos sutartį, negali nuomos sutarties laikotarpiu tą patį daiktą perduoti kitam asmeniui pagal lizingo sutartį, nes būtų pažeistos CK 6.477 straipsnio 1 dalies ir CK 6.483 straipsnio 1 dalies imperatyvios nuostatos, įpareigojančios daikto savininką daiktą perduoti nuomininkui. Taip pat lizingo davėjas, perdavęs daiktą lizingo gavėjui, negali tą patį daiktą dar ir išnuomoti.

Išvadą, kad atsakovo nuomos teisė negalėjo modifikuotis į subnuomos teisę, anot teismo, patvirtina ir kitos teisės normos: CK 6.497 straipsnio 2 dalis, patvirtinanti, kad subnuomininko teisių į subnuomojamą daiktą negalima tapatinti su nuomotojo teisėmis į nuomojamą daiktą, nes subnuomininko teisės priklauso nuo nuomininko pareigų pagal nuomos sutartį vykdymo, todėl akivaizdžiai yra siauresnės nei nuomininko teisės; CK 6.223 straipsnio 1 dalies ir CK 6.59 straipsnis, draudžiantys vienašališkai pakeisti sutartį ir atsisakyti vykdyti prievolę. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius tuo pagrindu, kad ieškovas negalėjo subnuomoti ginčo pastato, negavo pajamų ir tokiu būdu patyrė nuostolius, yra nepagrįstas. Nurodė, kad atsakovas, naudodamasis ginčo pastatu, negalėjo padaryti žalos ieškovui, nes pastatu naudojosi teisėtai pagal galiojančią nuomos sutartį. Taip pat ieškovas neįrodė, kad nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, šiuo atveju – neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė, anot teismo, negalima, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovo visas pirmosiose ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Sudarius 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį Nr. LT044778, nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi, nes nuomininko teisiniai santykiai modifikavosi ta apimtimi, kad jis tampa atsakingas ne daikto savininkui, tačiau jo nuomotojui pagal lizingo sutartį – t. y. lizingo gavėjui, tik jo daiktinių teisių turinys į nuomojamą daiktą išlieka panašus. Vadovaujantis CK 6.494 straipsniu, perleidus nuosavybės teisę į daiktą, jo nuomos sutartis nutrūksta, o lizingo sutarties pagrindu į minėtą daiktą taip pat atsiranda nuomos teisė, iki lizingo sutarties sudarymo buvę nuomos teisiniai santykiai pasikeičia į subnuomos teisinius santykius. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu iš esmės pripažino, kad sudarius lizingo sutartį, iki tol buvę patalpų nuomos santykiai modifikavosi į subnuomos santykius.Nuomos sutarties modifikavimasis į subnuomos sutartį neprieštarauja CK 6.477 straipsnio 1 daliai ir 6.483 straipsnio 1 daliai: 1) nuomos sutarčiai tapus subnuomos sutartimi, pareiga perduoti daiktą nuomininkui išlieka, tačiau ją įgyvendina ne daikto savininkas, šiuo atveju „Swedbank lizingas“, UAB, o lizingo gavėjas, ginčo atveju UAB „4 vėjai ir ko“, kuriam lizingo sutarties pagrindu verslo tikslais už užmokestį daiktas perduodamas valdyti ir naudoti; 2) nepagrįstai teismas nurodė, kad savininkas, kuris perdavė daiktą pagal nuomos sutartį, negali nuomos sutarties laikotarpiu tą patį daiktą perduoti kitam asmeniui pagal lizingo sutartį. Toks išaiškinimas sudarytų prielaidas teigti, jog lizingo davėjui išnuomojus daiktą nuomotojui, lizingo sutartis su lizingo gavėju negalėtų būti sudaryta arba jei tokia sutartis ir būtų sudaryta, lizingo gavėjas negalėtų perduoti lizingo gavėjui valdyti ir naudoti lizingo sutartyje nurodytą daiktą, kas iš esmės prieštarautų lizingo instituto paskirčiai ir turiniui. Nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi, nes „Swedbank lizingas“, UAB verslo tikslais daiktines teises į patalpas perdavė UAB „4 vėjai ir ko“ ir nebegalėjo tų pačių teisių perduoti ir gauti už tai užmokesčio iš atsakovo.Nesutinka su teismo teiginiais, kad pagal įstatymą draudžiama vienašališkai pakeisti sutartį ar atsisakyti vykdyti prievolę, nesant atsakovo valios ir įstatyme numatytų pagrindų, vien tik nuomotojo valia negalėjo modifikuoti į siauresnę subnuomos teisę. Teismas, darydamas tokią išvadą, nevertino ir nepasisakė dėl to, kad pats atsakovas nuomos sutartį po 2006 m. spalio 31 d. laikė subnuomos sutartimi, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad atsakovas mokėjo už naudojimąsi patalpomis tiesiogiai UAB „4 vėjai ir ko“. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad sudarius 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį, atsakovas būtų toliau mokėjęs nuomos mokestį pagal nuomos sutartį ne UAB „4 vėjai ir ko“, o tiesiogiai „Swedbank lizingas“, UAB, t. y. patalpų savininkui. Be to, pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo atsakovas pateikė ne „Swedbank lizingas“, UAB, o ieškovui ir būtent iš jo reikalavo kompensacijos už išsikraustymą iš patalpų. Nutraukęs nuomos sutartį, patalpų priėmimo – perdavimo aktą siekė sudaryti būtent su ieškovu. Be to, nuosavybės teisei perėjus „Swedbank lizingas“, UAB, atsakovas nepasinaudojo CK 6.494 straipsnio 3 dalyje numatyta teise reikalauti nuomos sutarties nutraukimo. Teismas netinkamai vykdė įstatyminę pareigą sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje nurodyti argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, todėl toks procesinių teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisingam sprendimo priėmimui, dėl ko sprendimas turi būti panaikintas. Teismas neįvertino, kad: 1) „Swedbank lizingas“, UAB, 2008 m. rugsėjo 9 d. nutraukus 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį, nuomos sutartis, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotos patalpos ir kuri po 2006 m. spalio 31 d. tapo subnuomos sutartimi, taip pat pasibaigė; 2) atsakovas savo veiksmais akivaizdžiai patvirtino, jog žinojo apie nuomos sutartie nutraukimą ir nuomos sutartį pripažino kaip pasibaigusią. Nutraukus lizingo sutartį, patalpų nuomininku tapus ieškovui, atsakovas jokio nuomos mokesčio nemokėjo. Be to, „Swedbank lizingas“, UAB, apie tai buvo informavęs atsakovą 2009 m. sausio 5 d. raštu. Taigi atsakovas privalėjo patalpas atlaisinti, vadovaujantis CK 6.535 straipsnio 4 dalimi. 3) po civilinės bylos Nr. 2-3562-362/2009 dėl atsakovo iškeldinimo iš patalpų iškėlimo atsakovas faktiškai pripažino ieškovo ieškinį ir 2010 m. sausio 14 d. išsikėlė iš patalpų. Šioje civilinėje byloje konstatuota, kad atsakovas, išsikeldamas iš patalpų, iš esmės pripažino ieškovo ieškinio pagrįstumą, todėl laikytina, jog sprendimas priimtas ieškovo naudai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas patalpomis naudojosi teisėtai ir pažeidė CPK 270 ir 2 straipsnius bei pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę.Teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyto savarankiško ieškinio pagrindo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. sausio 14 d. akivaizdžiai piktnaudžiavo teise, t. y. įgyvendino savo tariamas civilines teises naudotis patalpomis tokiu būdu ir priemonėmis, kurios neleistinai pažeidė ir suvaržė ieškovo teisę naudoti patalpas savo verslo tikslams – pajamų gavimui, bei galimai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui buvo žinoma, kad patalpos yra subnuomotos UAB „Palink“, savo neteisėtais veiksmais taip pat siekė neleisti, kad patalpos būtų perduotos atsakovo konkurentui UAB „Palink“. Atsakovui piktnaudžiaujant teisėmis, atsirado pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą, vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas įrodė visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas: 1) atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė CK 1.137 straipsnio pažeidimu, taip pat 6.535 straipsnio 4 dalies pažeidimu; 2) ieškovas patyrė žalą, kuri pasireiškė negautų pajamų pavidalu. Kadangi teismas nepasisakė dėl ieškovo reikalaujamos žalos dydžio ir jos atsiradimo pagrindų, apeliantas palaiko savo argumentus, susijusius su patirtos žalos dydžiu, kurie buvo išdėstyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 3) tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginiais priežastinis ryšys.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Norfos mažmena“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Aplinkybės, kad pradinis nuomojamų patalpų savininkas UAB „Rubicon“ patalpas pardavė trečiajam asmeniui „Swedbank lizingas“, UAB, kuris 2006 m. spalio 31 d. buvo sudaręs lizingo sutartį su UAB „4 vėjai ir ko“, o 2008 m. lapkričio 6 d. sudarė lizingo sutartį su apeliantu, nereiškia, kad nuomos santykiai tarp atsakovo ir patalpų savininko dėl to pasibaigė ar kitaip modifikavosi. Kadangi Nekilnojamojo turto registre 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis buvo įregistruota nuo 2003 m. birželio 13 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė CK 6.494 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. kad nuomos sutartis išliko galioti naujam savininkui.Nepagrįstai apeliantas teigia, kad trečiajam asmeniui „Swedbank lizingas“, UAB, su UAB „4 vėjai ir ko“ 2006 m. spalio 31 d. sudarius lizingo sutartį Nr. LT044778, 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi, o 2008 m. rugsėjo 9 d. nutraukus 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį, pagal CK 6.497 straipsnio 2 dalį nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nutraukia ir subnuomos sutartį. Nors tiek pagal nuomos, tiek pagal lizingo sutartį gavėjui (nuomininkui ar lizingo gavėjui) daiktas perduodamas valdyti ir naudotis, sutartys nėra tapačios, kadangi skiriasi tikslai bei pasekmės: nuomos atveju mokama tik nuomos kaina, o pasibaigus sutarčiai daiktas grąžinamas savininkui (nuomotojui), t. y. savininkas nesikeičia, lizingo atveju mokama ir daikto kainos dalis, ir palūkanos, o sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise – t. y. daikto savininkas pasikeičia. Todėl po nuomos sutarties sudarymo sudaryta lizingo sutartis yra nukreipta ne į nuomininko pakeitimą ar į nuomininko transformavimą į subnuomininką, tačiau į nuomojamo daikto savininko pasikeitimą, kadangi pasibaigus lizingo sutarčiai, pasikeičia daikto savininkas. Vadinasi, nuomos teisiniai santykiai ir lizingo teisiniai santykiai gali egzistuoti paraleliai.Tarp „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „4 vėjai ir ko“ 2006 m. spalio 31d. sudaryta lizingo sutartis Nr. LT044778, anot atsakovo, negali būti laikoma lizingo sutartimi, nes po 2006 m. spalio 31d. lizingo sutarties Nr. LT044778 sudarymo trečiasis asmuo patalpas įsigijo tik 2007 m. sausio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartimi. Taigi, 2006 m. spalio 31d. lizingo sutartį Nr. LT044778 galima laikyti nebent ketinimų protokolu ateityje sudaryti lizingo ar panašią sutartį.Tiek 2006 m. spalio 31d. lizingo sutartyje Nr. LT044778, tiek 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutartyje Nr. LT080347 dominuoja nuosavybės (pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai. Tai tik patvirtina šiame atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytus atsikirtimus, kad 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis ir patalpų lizingo sutartys egzistavo paraleliai, kiekviena reglamentuodama skirtingus teisinius santykius.Remiantis CK 6.568 straipsnio 2 dalimi, nepaisant to, kad „Swedbank lizingas“, UAB, kaip lizingo davėjas, perleido apeliantui valdymo ir naudojimosi patalpomis teises, jis vis tiek liko atsakingas atsakovui pagal 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį, kaip pradinio nuomotojo UAB „Rubicon“ teisių ir pareigų perėmėjas. Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB, patalpų savininku tapo tik pagal 2007 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. „Swedbank lizingas“, UAB, sudarydamas 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį Nr. LT044778, nebuvo patalpų savininkas, todėl ir dėl šios priežasties 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartis Nr. 044778 negalėjo turėti įtakos atsakovo teisėms ir pareigoms, kylančioms iš 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties.Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB, 2007 m. sausio 15 d. nusipirkęs patalpas iš UAB „Rubicon“, perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas. Tai reiškia, kad apeliantui ir „Swedbank lizingas“, UAB, 2008 m. lapkričio 6 d. sudarius lizingo sutartį Nr. LT080347, 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis nepasibaigė ir nepasikeitė, nes pagal CK 4.165 straipsnio 3 dalį ir 6.494 straipsnio 1 dalį nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, t. y. nuoma seka paskui daiktą.2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties Nr. LT080347 priedas Nr. 3 atsakovui, nors atsakovas jame ir minimas, jokių teisių ir pareigų nesukėlė, kadangi atsakovas šiame susitarime nedalyvavo ir jokių įsipareigojimų neprisiėmė.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas po 2008 m. lapkričio 6 d. nemokėjo nuomos mokesčio ir kad taip esą pripažino, jog 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis nutrūko ir/ar tapo subnuomos sutartimi. Toks teiginys, esą atsakovas pripažino, kad 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis nutrūko, tapo subnuomos sutartimi ar kitaip modifikavosi, anot atsakovo, nepagrįstas. Atsakovas niekada nei konkliudentiniais, nei kitokiais veiksmais nepripažino, nei kad 2003 m. gegužės 2 d. Nuomos sutartis tapo subnuomos sutartimi, nei kad kažkokia tariama subnuomos sutartis nutrūko ir pan. Priešingai, aplinkybė, kad atsakovas fiziškai naudojosi patalpomis iki 2010 m. sausio 14 d., kol savo iniciatyva nutraukė šią nuomos sutartį įstatymų ir sutarties nustatyta tvarka, tik patvirtina, kad atsakovas jokių subnuomos sutarčių niekada nepripažino. Ta aplinkybė, kad nuomos mokestis buvo mokamas ne trečiajam asmeniui „Swedbank lizingas“, UAB, o UAB „4 vėjai ir ko“, o vėliau apeliantui, nėra teisiškai reikšminga, nes kam konkrečiai sumokėti nuomos mokestį, sprendžia nuomotojas.Atsakovas iš tikrųjų kurį laiką nemokėjo nuomos mokesčio ieškovui, tačiau tai vyko ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl patalpų savininko ar paties apelianto aplaidumo, kadangi niekas atsakovui nepateikdavo PVM sąskaitų-faktūrų už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas. Atsakovas 2008 m. gruodžio 22 d. raštu kreipėsi į apeliantą, į trečiąjį asmenį „Swedbank lizingas“, UAB, ir į BUAB „4 vėjai ir ko“ administratorių, inter alia prašydamas informuoti, kam turėtų būti mokamas nuomos mokestis, tačiau į šį raštą neatsakyta. Vėliau, gavęs atitinkamas PVM sąskaitas-faktūras, atsakovas sumokėjo visą nuomos mokestį, kurį turėjo sumokėti už laikotarpį iki 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties nutraukimo, t. y. iki 2010 m. sausio 14 d.2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis nuo 2010 m. sausio 14 d. buvo nutraukta atsakovo iniciatyva pagal įstatymų ir 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties sąlygas, o ne dėl to, kad atsakovas pripažino apelianto ieškinio Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-337-362/2012 pagrįstumą. Pažymėtina, kad ieškovas niekada neginčijo atsakovo vienašališko nuomos sutarties nutraukimo. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai.Pagrindą dėl neva atsakovo piktnaudžiavimo teise apeliantas įrodinėjo tais pačiais motyvais, kaip ir nuomos sutarties modifikavimą į subnuomos sutartį. Šios aplinkybės buvo įvertintos.Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei, pagrįstai nenagrinėjo ir sprendime išsamiau nepasisakė dėl apelianto deklaruojamos žalos dydžio.Apeliantas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nepateikė įrodymų, kad jis patyrė žalą arba kad žalą patyrė dėl to, kad atsakovas nutraukė 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį nuo 2010 m. sausio 14 d., t. y. apeliantas neįrodė nei žalos, nei priežastinio ryšio tarp neegzistuojančios žalos ir tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų.Jei pasitvirtintų, kad apeliantas iš tiesų sudarė 2008 m. gruodžio 10 d. subnuomos sutartį Nr. PL-NT-08/12/10 su UAB „Palink“ ir 2009 m. vasario 10 d. subnuomos sutartį su UAB „Bordolina“, yra pagrindas teigti, jog jis, sudarydamas šiuos sandorius, veikė savo rizika ir prisiėmė visą atsakomybę dėl galimo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo, kadangi tuo metu patalpas nuomojosi atsakovas pagal teisėtai sudarytą bei galiojančią nuomos sutartį, todėl apeliantas neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad atsakovas išsikels iš patalpų.Kyla abejonių, ar 2008 m. gruodžio 10 d. subnuomos sutartis Nr. PL- NT-08/12/10 tikrai buvo sudaryta, o jeigu buvo sudaryta, tai ar tikrai buvo sudaryta nurodytu laiku: 1) 2008 m. gruodžio 10 d. subnuomos sutartis Nr. PL-NT-08/12/10 nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nors sutarties 16.1 punkte buvo nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, o pareiga įregistruoti sutartį tenka subnuomotojui jo sąskaita. 2) 2008 m. gruodžio 10 d. subnuomos sutarties Nr. PL-NT-08/12/10 5.4 punkte buvo nustatyta, kad subnuomininkas (t. y. UAB „Palink“) neprivalo priimti patalpų, esant bent vienai toliau nurodytai sąlygai: „ <...> ši sutartis yra neįregistruota nekilnojamojo turto registre“. Pažymi, kad pagal CK 6.531 straipsnio 2 dalį, tik įregistruota viešame registre nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. 3) „Swedbank lizingas“, UAB „nepateikė sutikimo sudaryti 2008 m. gruodžio 10 d. subnuomos sutartį, nors pagal šią sutartį tokį sutikimą buvo privaloma gauti; 4) į bylą nėra pateiktas UAB „Palink“ 2009 m. liepos 2 d. pranešimas dėl subnuomos sutarties nutraukimo. Iš esmės dėl tokių pačių aplinkybių atsakovas kelia abejonių, jog apskritai buvo sudaryta 2009 m. vasario 10 d. subnuomos sutartis su UAB „Bordolina“. Be to, šiai bendrovei nebuvo jokių prielaidų, galimybių ir poreikių nuomotis ginčo patalpas. Atkreipia dėmesį, kad 2009 m. vasario 24 d. raštu ieškovas atsakovui siūlė subnuomoti ginčo patalpas dešimčiai metų, nors pats teigia, jog jis tuo metu buvo sudaręs kitas subnuomos sutartis. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis bent kartą bandė šias patalpas išnuomoti. Jeigu apeliantas tris mėnesius nieko nedarė, toks elgesys yra nepateisinamai aplaidus, todėl atsakovas negali atsakyti už ieškovo neveiklumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas UAB „Norfos mažmena“ ir tuometinis pastato savininkas UAB „Rubikon“ 2003 m. gegužės 2 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu pastatas – prekybos centras, bendras plotas 2 032,35 kv. m., unikalus Nr. 2997-3011-0016, ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (kiemo aikštelės), unikalus Nr. 2997-3011-0020, esantys adresu Varpo g. 11, Šiauliai, (toliau – pastatas) atsakovui buvo išnuomoti dešimties metų terminui, t. y. iki 2013 m. gegužės 6 d. (14-18 b. l., 1 t.). Nuomos sutartis ir atsakovo UAB „Norfos mažmena“ nuomos teisė į pastatą iki 2013 m. gegužės 6 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre 2003 m. birželio 13 d. (20 b. l., 1 t.). 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties (23-32 b. l., 1 t.) pagrindu pastato savininku tapo „Swedbank lizingas“, UAB. 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutarties Nr. LT044778 pagrindu pastatas buvo perduotas naudoti ir valdyti UAB „4 vėjai ir ko“ (žr. 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties B punktą; 23 b. l., 1 t.), o pastarąją nutraukus (33 b. l., 1 t.), 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties Nr. LT080347 pagrindu pastatas buvo perduotas naudoti ir valdyti ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (34-52 b. l., 1 t.).

Ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos, anot jo, jis patyrė dėl neteisėto atsakovo UAB „Norfos mažmena“ naudojimosi ginčo pastatu, nutraukus su UAB „4 vėjai ir ko“ sudarytą lizingo sutartį Nr. LT044778 ir ginčo patalpas perdavus ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ valdyti ir naudoti 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties Nr. LT080347 pagrindu.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo pareikšto ieškinio tenkinti nėra pagrindo, kad „Swedbank lizingas“, UAB, perdavus ginčo pastatą UAB „4 vėjai ir ko“ 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutarties pagrindu, atsakovo UAB „Norfos mažmena“ 2003 m. gegužės 2 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis į subnuomos sutartį nebuvo modifikuota, todėl atitinkamai, nutraukus lizingo sutartį, sudarytą tarp „Swedbank lizingas“, UAB, ir UAB „4 vėjai ir ko“, 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis automatiškai nepasibaigė.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai vadovavosi CK 6.494 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Kadangi 2003 m. birželio 13 d. atsakovo nuomos teisė į pastatą laikotarpiu iki 2013 m. gegužės 6 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo nuomos teisė išliko galioti, nepaisant pastato savininko pasikeitimo – t. y. 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ginčo pastato savininku tapus „Swedbank lizingas“, UAB.

Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 str. 1 d.). Taigi lizingo objektas, kol už jį nėra visiškai atsiskaityta, nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, o nuosavybės teisė į jį lizingo gavėjui pereina tik tada, kai sumokama visa lizingo sutartyje numatyta kaina. Taigi, trečiajam asmeniui „Swedbank lizingas“, UAB, sudarius lizingo sutartis su UAB „4 vėjai ir ko“ ir su ieškovu, ginčo turto savininku vis tiek išliko „Swedbank lizingas“, UAB.

Įvertinus 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties ir 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties sąlygas bei kitus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, jog sudarius 2006 m. spalio 31 d. lizingo sutartį su UAB „4vėjai ir ko“, 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartis modifikavusi į subnuomos sutartį.

Kaip matyti iš 2007 m. sausio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties turinio, pirkėjas („Swedbank lizingas“, UAB) sutiko, kad turtas (ginčo pastatas su kitais statiniais) būtų toliau nuomojamas nuomininkui UAB „Norfos mažmena“ su sąlyga, jog lizingo gavėjas (UAB „4 vėjai ir ko“) užtikrins, kad galiojanti nuomos sutartis per protingą terminą, ne ilgesnį nei 30 kalendorinių dienų po šios sutarties pasirašymo dienos, bus pakeista lizingo gavėjo (kaip subnuomotojo) ir nuomininko (kaip subnuomininko) pasirašoma subnuomos sutartimi, kurioje bus įtrauktos 8.1.1.1.-8.1.1.3 punktuose numatytos sąlygos ir pasirašyta subnuomos sutartis bus nedelsiant įregistruota viešame registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras (žr. sutarties 8 p.; 29 b. l., 1 t.). Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pirkimo – pardavimo sutartyje minėta subnuomos sutartis buvo sudaryta su atsakovu UAB „Norfos mažmena“.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir ieškovo su trečiuoju asmeniu 2008 m. lapkričio 6 d. sudarytoje lizingo sutartyje buvo nurodyta, kad ginčo turtą 2003 m. gegužės 2 d. sutartimi nuomojasi UAB „Norfos mažmena“, buvęs klientas UAB „4 vėjai ir ko“ buvo įsipareigojęs pakeisti nuomos sutartį į subnuomos sutartį ir įregistruoti ją Nekilnojamojo turto registre, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė (50 b. l., 1 t.). Taigi, ieškovas buvo informuotas apie egzistuojančią nuomos sutartį ir apie tai, kad ji, lizinguojant ginčo turtą UAB „4 vėjai ir ko“, į subnuomos sutartį nebuvo pakeista.

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.223 straipsnio nuostatos draudžia vienašališkai pakeisti sutartį ir atsisakyti vykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutartyje numatytais atvejais. Todėl, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomos teisė, nesant jo valios ir įstatyme numatytų pagrindų, vien tik nuomotojo valia modifikuotis į siauresnę subnuomos teisę negalėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, sutinka su atsakovo teiginiais, jog nepaisant to, kad „Swedbank lizingas“, UAB, kaip lizingo davėjas, perleido apeliantui valdymo ir naudojimosi patalpomis teises, jis liko atsakingas atsakovui pagal 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kaip pradinio nuomotojo UAB „Rubicon“ teisių ir pareigų perėmėjas, nes, kaip minėta, subnuomos sutartis su UAB „4 vėjai ir ko“ taip ir nebuvo sudaryta. Taigi, subnuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, jog nutraukus lizingo sutartį su UAB „4vėjai ir ko“, pasibaigė ir atsakovo nuomos teisė (CK 6.490 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pirkimo – pardavimo sutartyje UAB „4 vėjai ir ko“ numatytas įsipareigojimas sudaryti su atsakovu subnuomos sutartį nuomos teisinių santykių modifikavimo į subnuomos teisinius santykius savaime nenulėmė, nes šio sandorio šalimi atsakovas nebuvo. Atsakovas taip pat pagrįstai teigia, kad 2008 m. lapkričio 6 d. lizingo sutarties priedas Nr. 3 atsakui jokių teisių ir pareigų taip pat nesukėlė, nes jis šiame susitarime nedalyvavo ir jokių įsipareigojimų neprisiėmė. Šio priedo 1 punkte minima subnuomos sutartis, kurią esą turi sudaryti ieškovas ir atsakovas, yra tik „Swedbank lizingas“, UAB, ir ieškovo susitarimas.

Apeliantas teigia, jog byloje yra duomenų, įrodančių, jog atsakovas pripažino, kad tarp jo ir UAB „4 vėjai ir ko“ susiklostė subnuomos teisiniai santykiai. Pažymi, kad atsakovas nepasinaudojo CK 6.494 straipsnio 3 dalyje numatyta teise reikalauti nuomos sutarties nutraukimo, nuomos mokestį mokėjo ne „Swedbank lizingas“, UAB, o UAB „4 vėjai ir ko“, pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo pateikė ne „Swedbank lizingas“, UAB, o ieškovui ir būtent iš jo reikalavo kompensacijos už išsikraustymą iš patalpų, be to, po lizingo sutarties su UAB „4 vėjai ir ko“ nutraukimo atsakovas jokio nuomos mokesčio ieškovui nemokėjo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti priešingas, nei padarė pirmosios instancijos teismo išvadas, nes jos ginčo išsprendimui jokios reikšmės neturi. Todėl nors detaliai dėl šių aplinkybių skundžiamame teismo sprendime nėra pasisakyta, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, atitinkamai nėra pagrindo naikinti ir patį sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog atsakovas pripažino, kad sudarius lizingo sutartį su UAB „4 vėjai ir ko“, iki tol buvę patalpų nuomos santykiai modifikavosi į subnuomos santykius, nes šiuos teiginius paneigia atsakovo procesinių dokumentų turinys.

Vien ta aplinkybė, kad nuomos mokestį atsakovas mokėjo ne „Swedbank lizingas“, UAB, o UAB „4 vėjai ir ko“, o vėliau ir apeliantui, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nelemia nenuginčijamos išvados, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, jog susiklostė subnuomos teisiniai santykiai. Kaip matyti iš byloje pateikto trečiojo asmens „Swedbank lizingas“, UAB, 2009 m. sausio 5 d. rašto Nr. 90 (52 b. l., 1 t.), atsakovas buvo informuotas, kad su ieškovu yra sudaryta lizingo sutartis, todėl jis valdo ir naudoja ginčo turtą, todėl dėl turto nuomos mokesčių jis turi kreiptis būtent į šią bendrovę (ieškovą). Taigi, tikėtina, kad ieškovas tokiu pačiu būdu atsakovą informavo dėl mokesčių mokėjimo, ir kai lizingo sutartis buvo sudaryta su UAB „4 vėjai ir ko“. Todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad atsakovas, mokėdamas nuomos mokestį ne trečiajam asmeniui, kaip turto savininkui, o kitoms bendrovėms, kurios turtą naudojo ir valdė lizingo sutarčių pagrindu, įgyvendino būtent nuomotojo (savininko) valią mokėti nuomos mokestį ne tiesiogiai jam, o trečiajam subjektui. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas, mokėdamas mokesčius ne pačiam savininkui, sutiko, jog susiklostė subnuomos teisiniai santykiai.

Pažymėtina, kad 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3.6 ir 3.7 punktais atsakovas, kaip nuomininkas, įsipareigojo nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines ir ryšių paslaugas, taip pat elektros energiją, energetinius paskaičiavimus už komunalines ir ryšių paslaugas, taip pat energetinius resursus ir vandenį mokėti pagal nuomotojo pateikiamas PVM sąskaitas – faktūras ir sąskaitas, paskaičiavimus (17 b. l., 1 t.).

Kaip minėta, apeliantas teigia, jog atsakovas jam jokių nuomos mokesčių nemokėjo, tačiau atsakovas, atsikirsdamas į šiuos argumentus, teigia, kad nei apeliantas, nei kiti asmenys sutartyje numatytų sąskaitų neteikdavo, todėl jam objektyviai nebuvo žinoma, kokias sumas jis turi mokėti.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas labiau tikėti būtent atsakovo paaiškinimais, nes nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme apeliantas jų nepaneigė – nepateikė įrodymų, jog atsakovui buvo teikiamos PVM sąskaitos – faktūros, sąskaitos ir paskaičiavimai, numatyti 2003 m. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3.6 ir 3.7 punktuose. Tai, kad ieškovas atsakovui neteikė šių sąskaitų, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir į bylą pateiktas atsakovui adresuotas ieškovo 2009 m. sausio 21 d. raštas, kuriame pats ieškovas teigia, jog nutraukus lizingo sutartį su UAB „4 vėjai ir ko“, automatiškai pasibaigė ir nuomos sutartis, kuria atsakovas nuomojosi ginčo patalpas, dėl ko atsakovas privalo atlaisvinti ginčo turtą (64 b. l., 1 t.). Taigi, ieškovas, nepripažindamas nuomos sutarties su atsakovu galiojimo, tikėtina ir neišrašydavo atsakovui sąskaitų nuomos ir kitiems mokesčiams apmokėti, nes, kaip minėta, savo raštu jis iš esmės laikė, jog atsakovas yra praradęs teisę nuomotis ginčo turtą. 2009 m. vasario 24 d. raštu siūlydamas sudaryti subnuomos sutartį ieškovas taip pat iš esmės pripažino, jog atsakovas nebeturi teisės nuomotis ginčo turtą 2003 m. nuomos sutarties pagrindu, taigi, atitinkamai, dėl šios priežasties galėjo neteikti atsakovui sąskaitų 2003 m. nuomos sutarties pagrindu.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovas tvirtina, jog vėliau gavęs PVM sąskaitas – faktūras, jis sumokėjo visą nuomos mokestį, kurį jis turėjo sumokėti už laikotarpį iki 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties nutraukimo – t. y. iki 2010 m. sausio 14 d. Šių atsakovo teiginių ieškovas nepaneigė. Be to, ieškovas pareikštu ieškiniu nereikalauja iš atsakovo priteisti nuomos mokesčio, ir neginčija atsakovo įvykdyto vienašališko 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties nutraukimo, kaip ir neginčija (neginčijo) turto savininkas – „Swedbank lizingas“, UAB. Todėl vienašališkas 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutarties nutraukimas laikytinas teisėtu ir yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki 2010 m. sausio 14 d. ginčo turtu atsakovas naudojosi teisėtai.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta ne 2009 m. rugsėjo 21 d. raštu, kuriuo iš ieškovo buvo prašoma kompensacijos (84 b. l., 1 t.), bet būtent 2009 m. spalio 14 d. raštu Nr. S-1135 (85 b. l., 1 t.), kuriame buvo nurodyta, kokiu pagrindu ir nuo kada yra nutraukiama nuomos sutartis. Šis raštas buvo adresuotas ne tik ieškovui, bet ir „Swedbank lizingas“, UAB, - t. y. pastato savininkui. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta su ieškovu.

Nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas ir ta aplinkybė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 24 d. nutartyje, kuria nutraukta civilinė byla pagal UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Norfos mažmena“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, ieškovui atsisakius nuo ieškinio, nurodė, kad atsakovo motyvas, kad iš negyvenamųjų patalpų išsikėlė ne pripažindamas ieškinio pagrįstumą, o todėl, kad nebeturėjo intereso toliau naudotis šiomis patalpomis, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bylos medžiagai, o būtent – šalių 2003 m. gegužės 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 4.1 punktui, kuriame nurodyta, kad nuomos sutartis baigiasi 2013 m. gegužės 6 d., įforminus šį faktą dvišaliu aktu, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nuomininko (atsakovo) iniciatyva sutartis galėjo būti nutraukta vienašališkai anksčiau nustatyto termino (minėtos sutarties 6.3 p.) (80-81 b. l., 1 t.).

Kaip matyti iš 2009 m. spalio 14 d. rašto Nr. S-1135 (85 b. l., 1 t.), atsakovas 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį nutraukė jos 6.5 punkto, kuriame nurodyta, kad nuomininkas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį ir kitokiais, nei šioje sutartyje ar įstatymuose numatyti, pagrindais (įskaitant ir ekonominį nenaudingumą), pagrindu. Ieškovas ir trečiasis asmuo neneigia, jog gavo šį raštą. Vienašališkas nuomos sutarties nutraukimas atsakovo iniciatyva, kaip minėta, nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, taigi yra teisėtas. Todėl minėtoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai šiuo atveju nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovas iki 2010 m. sausio 14 d. ginčo turtu naudojosi teisėtai.

Apeliantas taip pat teigia, kad jis buvo nurodęs savarankišką ieškinio pagrindą – t. y. kad atsakovas piktnaudžiavo teise, t. y. įgyvendino savo tariamas civilines teises naudotis patalpomis tokiu būdu ir priemonėmis, kurios neteisėtai pažeidė ir suvaržė ieškovo teisę naudoti patalpas savo verslo tikslais – gauti pajamas, bei galimai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui buvo žinoma, kad patalpos yra subnuomotos UAB „Palink“, savo neteisėtais veiksmais siekė neleisti, kad patalpos būtų perduotos atsakovo konkurentui UAB „Palink“. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio pagrindo atskirai nepasisakė.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad atsakovo piktnaudžiavimą teise ieškovas įrodinėjo tomis aplinkybėmis, kuriomis įrodinėjo nuomos sutarties modifikavimą į subnuomos sutartį ir patirtą žalą, o šios aplinkybės buvo įvertintos. Be to, kaip nustatyta šioje nutartyje, jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų atsakovas ieškovo atžvilgiu neatliko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinio netenkino ir šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma, o šiuo atveju nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, sprendžia, jog iš tiesų atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė dėl neva ieškovo patirtų nuostolių, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.

Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, jog pasitvirtinus pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovo neteisėti veiksmai nebuvo įrodyti, nebėra prasmės nustatinėti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Todėl dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjama, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str., 302 str.), tačiau yra pagrindas iš jo priteisti apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtas išlaidas.

Atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 2420 Lt išlaidų, kurias jis patyrė, advokatui ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (143-146 b. l., 2 t.). Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostata, maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas 1500 Lt dydžio. Todėl teisėjų kolegija iš ieškovo atsakovui priteisia būtent tokio dydžio išlaidas, patirtas advokatui ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias aktualius sprendžiamam ginčui klausimus, ir civilinio proceso teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsakovui UAB „Norfos mažmena“ 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanguolė MartinavičienėDonatas Šernas