- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-311/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- J. J., S. J.
- Trečiasis asmuo
- Z. M.
- Advokatai
- Algimantas Kolpertas
- Kategorijos
- 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. J. ir S. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-318-227/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Žaltys“ ieškinį atsakovams J. J. ir S. J., trečiajam asmeniui Z. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams J. J. ir S. J. kreipėsi ieškovas BŽŪB „Žaltys“ ir prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento notariškai patvirtintą 2002 m. vasario 6 d. negyvenamų patalpų pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją, grąžinant pastatus bendrovei, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad likviduojama ŽŪB „Žaltys“, atstovaujama trečiojo asmens Z. M. , 2002 m. vasario 6 d. negyvenamų patalpų pardavimo sutartimi pardavė, o atsakovai J. J. ir S. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nupirko pagalbinius pastatus: garažą 1G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio užstatytas plotas 1280 kv. m, sandėlį 2l1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio užstatytas plotas 905 kv. m., kiaulidę 3l1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio užstatytas plotas 303 kv. m., gaterinę 4Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buitines patalpas 5I2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiaulidę 6Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiaulidę 7Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už 4000 Lt. Ieškovo teigimu, ginčijamu sandoriu bendrovė atsisakė turimo nekilnojamojo turto, kurio rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 160 000 Lt, o parduotas už labai mažą kainą - 4 000 Lt. Šie pinigai nebuvo sumokėti bendrovei, bendrovės turtą įgijo bendrovės pirmininkė, tai nesąžiningumo prezumpcija, nes bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Perleidus turtą įmonė negali vykdyti veiklos, gauti pelno. Bankroto byla ŽŪB „Žaltys“ iškelta 2007 m. liepos 16 d. Atsakovai neperduoda bendrovės dokumentų. Apie sandorį ieškovas sužinojo tik gavęs registro duomenis. Ieškovas prašė negyvenamų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1.80, 1.81, 1.82 ir 6.66 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais ir taikyti vienašalę restituciją (CK 6.67 str. 4 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 28 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti ir pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2002 m. vasario 6 d. sudarytą ir notariškai patvirtintą negyvenamų patalpų pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją, grąžinant pastatus bankrutuojančiai žemės ūkio bendrovei. Teismas taip pat priteisė iš kiekvieno atsakovo po 500 Lt advokato pagalbai apmokėti BŽŪB „Žaltys“, po 60 Lt žyminio mokesčio valstybei ir po 27 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas sprendime nurodė, kad ŽŪB „Žaltys“ įsteigta 24 fiziniams asmenims, tarp kurių nėra atsakovų, įnešus į bendrovę turtinį įnašą - ginčo pastatus, įgytus grupėje aukciono būdu. Įrodymų, kokia tvarka buvo įvertintas bei patvirtintas į bendrovę įneštas turtinis įnašas - ginčo pastatai - nėra. Įstodami į bendrovę ir į bendrovę įnešdami savo turtą-ginčo pastatus, fiziniai asmenys neteko nuosavybės teisės į juos (pastatus ar jų dalis), tačiau tapo įsteigtos bendrovės nariais, turinčiais pajų, lygų įnešto turto daliai (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 2 str. 1 d., 13 str. 14 str. 2 d.). Nekilnojamo turto registre 1993 m. spalio 12 d. įregistruota nuosavybės teisė į ginčo pastatus bendrovės vardu, šie duomenys nenuginčyti. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad bendrovės nariai po bendrovės įsteigimo liko pastatų savininkais, o bendrovės turtą sudarė tik pajus. Teismo teigimu, įrodymų, jog ŽŪB „Žaltys“ būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas - nėra, taip pat nėra duomenų, kokios vertės šis turtas buvo apskaitytas bendrovėje, turtas nenurodytas bendrovės sudarytuose buhalteriniuose dokumentuose, pateiktuose valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovai nepateikė duomenų, jog bendrovės nariai nepageidavo pirkti iš bendrovės narių jų parduodamų pajų ir todėl tokią teisę įgijo S. J., nesanti bendrovės nare. Atsakovai nepateikė pajų pirkimą patvirtinančių dokumentų (ŽŪB įstatymo 19 str. 2 d., 22 str. 2 d. 2 p.). Į bylą nepateikti duomenys, jog S. J. buvo priimta į bendrovės narius ir/ar tapo bendrovės pajininke (ŽŪB įstatymo 18 str. 5 d.). Atsakovai neįrodė, jog jie turėjo teisę priimti sprendimą parduoti bendrovės vardu registruotus pastatus, taip pat neįrodė, kad, 1993 m. įregistruojant pastatus bendrovės vardu, Nekilnojamo turto registro darbuotojai padarė klaidą ir būtent jų pasiūlymu klaida buvo ištaisyta, sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak teismo, atsakovai, pripažinę, kad pinigų už parduotą turtą neįnešė į bendrovės sąskaitą, neįrodė, kad atsiskaitė tiesiogiai su bendrovės pajininkais M., nenurodė, kodėl gauta už parduotą turtą nebuvo atspindėta buhalteriniuose dokumentuose. ŽŪB „Žaltys“, nesant bendrovės narių nutarimo parduoti bendrovės pastatus, ginčijamą sandorį sudarė su fiziniais asmenimis, iš kurių S. J. buvo bendrovės vadovė, o J. J. - jos sutuoktinis. Pinigai pagal pirkimo- pardavimo sutartį bendrovei nebuvo sumokėti. Teismas nurodė, kad tai patvirtinta abiejų sutarties šalių nesąžiningumą. Ginčijamu sandoriu bendrovė neteko 160 779 Lt vertės nekilnojamojo turto.
Teismas, atsižvelgęs į bendrovės steigimo aplinkybes, narių išstojimą, padarė išvadą, kad bendrovė buvo įsteigta, siekiant perimti turtą. Teismas taip pat nurodė, kad sandorio sudarymo metu bendrovė turėjo turto, vykdė veiklą, turėjo 5 darbuotojus. Atsakovai neįrodė, kad pagal teismo antstolių kontoros prie Utenos rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą sandorio sudarymo metu bendrovė jau buvo atsiskaičiusi. Teismas pripažino, kad atsakovas J. J. yra nesąžiningas, nes, dokumentus jis laikė pas save, o iš šios bylos matyti, kad teikė tuos dokumentus, kurie jam naudingi, ir tam asmeniui, kuriam jis nori. Teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80, 1.81, 1.82 ir 6.66 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais ir taikė vienašalę restituciją CK 6.67 str. 4 d. pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai J. J. ir S. J. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti.
1. Bylos faktai yra iškreipti. Sandoris sudarytas 2002 metais, kai ŽŪB „Žaltys“ turėjo likviduojamos įmonės statusą, ką patvirtina įmonės registravimo pažymėjimas. 2002 m. bendrovė priklausė joje buvusiems trims nariams: O. M. , P. M. ir S. J. . Iki likviduojamos bendrovės statuso gavimo visi kiti nariai išstojo iš bendrovės. Nariai, išstojantys iš bendrovės, savo turtu (pajais) galėjo laisvai disponuoti. Šiuo atveju S. J. pagal abipusį susitarimą buvo perleistas ginčo turtas. Atsiskaitymas buvo tarp dviejų fizinių asmenų, tad pinigai į kasą negalėjo patekti. Įsigijusi perleistus pajus, S. J. turėjo 97,51 proc. visos bendrovės pajų vertės.
2. Priekaba buvo nupirkta iš J. J. asmeninių pinigų, o registruota ŽŪB „Žaltys“ vardu, kadangi J. J. buvo registruotas Vilniaus mieste, o priekaba buvo reikalinga darbui Utenos rajone. Dėl priekabos arešto 1998 m. buvo užmokėta skola - bauda 1 100 Lt, dėl kurios kaltininkas nebuvo nustatytas. Tuo metu bendrovė neturėjo nei vieno darbuotojo, ką liudija Sodros ir VMI duomenys, ir nei vieno gyvulio.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo įmonė tapo nemoki. Sandorio sudarymo metu kreditorių interesai pažeisti nebuvo, nes ginčo sandorio sudarymo metu įmonė neturėjo jokių kreditorinių reikalavimų, ką patvirtina banko ir VMI dokumentai, todėl nebuvo ir negalėjo būti poreikio ir priežasčių sudarinėti priešingus įmonės tikslams sandorius.
4. Nėra visų actio Pauliana sąlygų. Nuo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo praėjo ilgas laiko tarpas, be to, pasikeitė ekonominės veiklos sąlygos, todėl numatyti, kad po 6 metų likviduojama įmonė susidurs su sunkumais, neįmanoma. Ieškovas nenurodė priežastinio ryšio tarp sudaryto sandorio ir įmonės bankroto bei neįvertino tų aplinkybių, kad įmonė likviduojama nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 2004 m. gruodžio 20 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo BŽŪB „Žaltys“ atstovas prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą paliktą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad aplinkybė, ar bendrovė turėjo likviduojamos įmonės statusą, ar ne, nepaneigia teismo sprendimo. Atsakovas pateikė teismui ŽŪB „Žaltys“ visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1992 m. rugsėjo 12 d. protokolą Nr. 2, kuriame jau buvo išspręstas pareiškimų dėl išstojimo iš bendrovės klausimas, o pajininkai pareiškimus dėl išstojimo parašė tik 1993 m. Teismas pagrįstai konstatavo, kad susirinkimo protokolas yra suklastotas, nes tik kitais kalendoriniais metais po susirinkimo pajininkai parašė prašymus išstoti iš bendrovės. Be to, pajininkų pareiškimuose yra nurodyta, kad S. J. turi įsigyti arklį, traktorių ir jį grąžinti pajininkams. Teismas teisingai konstatavo, kad pajininkai realiai negavo bendrovės turto dalies, o jų pajus ketino nusipirkti S. J. , realiai išmainydama į arklį ir traktorių. S. J. negalėjo nusipirkti pajų, nes Žemės ūkio bendrovių įstatymas nustatė specialią pajų įsigijimo tvarką. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė pajaus įsigijimo sutarčių, nepateikė jokių duomenų, kad su pajininkais atsiskaitė, kad kiti pajininkai atsisakė teisės pirkti pajus. Byloje nėra jokių duomenų, kad iš pajininkų pasitraukė S. J. . Atsakovai pateikė 2004 m. gruodžio 20 d. ŽŪB „Žaltys“ pajininkų susirinkimo protokolą, kuris įrodo, kad bendrovė su pajininkais neatsiskaitė ginčo nekilnojamuoju turtu ir jo pajininkams negrąžino, o patys atsakovai save laikė pajininkais. Ketinimas po pastatų pardavimo tęsti bendrovės veiklą įrodo, kad bendrovė su pajininkais turtu neatsiskaitė. Sandorį ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ir taip pat ginant kreditorių interesus. Atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių skolos nebuvimą, nors administracijos vadovas privalėjo šiuos dokumentus saugoti ir perduoti administratoriui. Ieškinys pagrįstai patenkintas ir LR CK 1.80, 1.81, 1.82 str. pagrindais, nes atsakovai buvo nesąžiningi, nesumokėjo turto pirkimo kainos, nurodytos pirkimo-pardavimo sutartyje, nurodė melagingus duomenis apie atsiskaitymą, turtą įsigijo žymiai mažesne kaina, negu jo rinkos vertė. Sandoris prieštaravo bendrovės tikslams ir šalys elgėsi nesąžiningai, pažeidė CK 1.5 str. reikalavimą elgtis sąžiningai. Po sandorio sudarymo neliko turto, kuriuo bendrovė galėjo atsiskaityti su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų J. J. ir S. J. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
1991 m. balandžio 16 d. įstatymo Nr. I-1222 redakcijos Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta, kad žemės ūkio bendrovės pagrindinis kapitalas formuojamas iš narių įnašų, kasmetinių atskaitymų iš pelno, kitų pajamų. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, bendrovės narių įneštas pajus (pinigais, materialinėmis ir kitomis vertybėmis) pereina bendrovės nuosavybėn.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis (t. 1, b.l. 22 - steigiamojo susirinkimo protokolas, t. 1, b.l. 65, 69 - bendrovės narių sąrašai, t. 1, b.l. 77-78 nuosavybės teisės liudijimas), žemės ūkio bendrovė „Žaltys“ buvo įsteigta, 24 fiziniams asmenims, tarp kurių nėra atsakovų, įnešus į bendrovę turtinį įnašą - ginčo pastatus, įgytus grupėje aukciono būdu. Taigi, įstatymu ir bylos duomenimis pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įstodami į bendrovę ir įnešdami ginčo pastatus, fiziniai asmenys tapo bendrovės nariais, turinčiais pajų, lygų įnešto turto daliai, tačiau neteko nuosavybės teisės į turtą, įneštą kaip pajų, t.y. į pastatus, kuriuos šioje byloje ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo atsakovai. Tokiu būdu šio turto savininke tapo žemės ūkio bendrovė „Žaltys“, kuri įgijo teisę šiuo turtu disponuoti, laikydamasi įstatymo reikalavimų, taigi ir parduoti šį turtą kitiems asmenims, laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.
Ginčydamas 2002 m. vasario 6 d. sudarytą negyvenamų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas ŽŪB ,,Žaltys“ pardavė, o atsakovai J. J. ir S. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nupirko pagalbinius pastatus, ieškovo bankrutuojančios ŽŪB ,,Žaltys“ administratorius nurodė, kad ginčijamu sandoriu bendrovė atsisakė turimo nekilnojamojo turto, kurio rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 160 000 Lt, o turtas buvo parduotas už labai mažą kainą – 4 000 Lt, ir šie pinigai nebuvo sumokėti bendrovei. Toks sandoris, ieškovo teigimu, prieštarauja ieškovo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, pagrindiniam tikslui - siekti pelno, sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes turtas buvo parduotas žymiai mažesne negu rinkos verte, nėra aišku, ar buvo priimtas pajininkų sprendimas parduoti turtą. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl šio sandorio bendrovė, netekusi turto, tapo nemoki.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, padarė pagrįstas išvadas, kad turtas buvo parduotas, nesant bendrovės narių nutarimo parduoti turtą, ginčijamas sandoris buvo sudarytas su fiziniais asmenimis, kurių vienas - S. J. - buvo bendrovės administracijos vadovė, o kitas - J. J. - jos sutuoktinis, pinigai bendrovei pagal sutartį nebuvo sumokėti, ginčijamu sandoriu bendrovė neteko 160 779 Lt vertės turto. Teismas ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia CK 1.80, 1.81, 1.82 bei 6.66 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.
Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalis nuostatą, viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens, valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai.
Pagal ŽŪB ,,Žaltys“ įstatų nuostatas, bendrovė yra juridinis asmuo, vystantis ūkinę-komercinę veiklą (įstatų 2, 6 p.). Ūkinės-komercinės veiklos vystymas yra neatsiejamas nuo pagrindinio tokios veiklos tikslo - pelno siekimo. Taigi, ieškovas, kaip juridinis asmuo, kurio pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, ginčijamu sandoriu pardavė iš esmės visą bendrovės nekilnojamąjį turtą už kainą, kuri yra daugiau kaip 40 kartų mažesnė už šio turto vidutinę rinkos vertę. Toks sandoris niekaip nesuderinamas su pelno siekimu ir iš esmės tokiam bendrovės tikslui prieštarauja. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, sandorį su ieškovu sudarė bendrovės administracijos vadovė bei jos sutuoktinis, į tai, kad vidutinė parduodamo turto rinkos vertė buvo nurodyta sudaromoje pirkimo-pardavimo sutartyje ir šios sutarties šalims negalėjo būti nežinoma, o taip pat į tai, kad bendrovės vardu sutartį sudarė pačios atsakovės S. J. , kaip bendrovės administracijos vadovės (bendrovės pirmininkės) ir tuo pačiu pirkėjos pagal sutartį, įgaliotas asmuo (t. 1, b.l. 94, 97), pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad abi sutarties šalys buvo nesąžiningos, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja bendrovės tikslams. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu.
Pažymėtina, kad, vertinant sandorių atitikimą viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.), turi būti vadovaujamasi ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Šioje nutartyje paminėtos sandorio sudarymo aplinkybės, kai juridiniam asmeniui priklausantis turtas parduodamas šio juridinio asmens administracijos vadovo šeimai už daugiau negu 40 kartų mažesnę kainą, negu parduodamo turto rinkos vertė, negali būti suderinamos su teisingumo principu, taigi iš esmės toks sandoris prieštarauja ne tik ieškovo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, tikslams, bet ir gerai moralei. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ir CK 1.81 straipsnyje dalyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu.
Atsakovai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas, kai ŽŪB „Žaltys“ turėjo likviduojamos įmonės statusą, tuo metu bendrovė priklausė joje buvusiems trims nariams: O. M. , P. M. ir S. J. , o iki likviduojamos bendrovės statuso gavimo visi kiti nariai išstojo iš bendrovės, o S. J. , įsigijusi perleistus pajus, turėjo 97,51 procento visos bendrovės pajų vertės.
Pagal ginčo santykių metu galiojusios Žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatą, bendrovės narys savo pajų ar jo dalį pirkimo-pardavimo, dovanojimo, paveldėjimo ir kitais būdais turėjo teisę perleisti kitam bendrovės nariui arba trečiajam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatuose nustatyta tvarka. ŽŪB ,,Žaltys“ įstatų 10 punktas pirmumo teisę įsigyti perleidžiamą pajų suteikė bendrovės nariams.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, savo teiginio, kad prieš sandorio sudarymą S. J. įstatymuose ar bendrovės įstatuose nustatyta tvarka įsigijo pajų iš kitų bendrovės narių, įrodymais nepagrindė: atsakovai nepateikė jokių pajų pirkimą-pardavimą ar kitokį perleidimą patvirtinančių sutarčių, o taip pat ir duomenų, kad, jiems superkant pajus, buvo laikomasi bendrovės įstatų nustatytos pajų įsigijimo pirmumo teisės (kad kitiems bendrovės nariams buvo siūloma įsigyti pajus, o jie atsisakė).
Byloje pateikti duomenys apie bendrovės narių išstojimą iš bendrovės yra prieštaringi ir neleidžia daryti išvadų apie tai, ar iš tiesų bendrovės nariai išstojo iš bendrovės, ar su jais buvo atsiskaityta už turimus pajus ir kaip. Byloje yra pateiktas ŽŪB ,,Žaltys“ visuotinio narių susirinkimo 1992 m. rugsėjo 12 d. protokolas (t. 1, b.l. 66-68, 181-183), pagal kurio duomenis buvo svarstyti ir patenkinti dalies bendrovės narių pareiškimai dėl išstojimo iš bendrovės ir atsiskaitymo su jais. Tačiau byloje yra tų pačių bendrovės narių pareiškimai dėl išstojimo iš bendrovės, kurie rašyti 1993 m. sausio mėnesį (t. 1, b.l. 70-76, 184-191). Byloje pateikta tik keleto buvusių bendrovės narių paaiškinamojo rašto kopija (t. 2, b.l. 4) apie tai, kad S. J. su jais atsiskaičiusi, nepatvirtina teiginio, kad buvo atsiskaityta su visais bendrovės nariais, tuo labiau teiginio, kad pajus iš jų įsigijo atsakovai.
Tokiu būdu, byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina apeliantų teiginio, kad atsakovė S. J. turėjo 97,51 proc. visos bendrovės pajų vertės ir kad ginčijamas sandoris bei atsiskaitymai vyko tik tarp jos ir bendrovės narių - jos tėvų O. M. ir P. M. . Priešingai, kaip byloje esančių duomenų pagrindu pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sandorio sudarymo metu parduodamo turto savininkas buvo ŽŪB ,,Žaltys“, sandoris buvo sudarytas su šia bendrove, todėl ir atsiskaitymai turėjo būti atliekami su turto pardavėju ŽŪB ,,Žaltys“, o ne su bendrovės nariais. Tuo tarpu apeliantų nurodoma aplinkybė, kad ŽŪB ,,Žaltys“ sandorio sudarymo metu turėjo likviduojamos įmonės statusą, įtakos įvykusio pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumui negali turėti.
Atsakovai savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditorių interesai pažeisti nebuvo, nes įmonė neturėjo jokių kreditorinių reikalavimų, ką patvirtina banko ir VMI dokumentai, todėl nėra visų actio Pauliana sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, vienu iš sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, kuriuo pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 6 d. negyvenamų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, teismo sprendime yra nurodytas ir CK 6.66 straipsnyje numatytas sandorių negaliojimo pagrindas. Kaip pagrįstai nurodo apeliantai, šiuo teisiniu pagrindu sandoriui pripažinti negaliojančiu yra būtinos kelios sąlygos, viena iš kurių yra aplinkybė, kad sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Šios sąlygos buvimo konstatavimui pirmiausia būtina nustatyti faktą, ar bendrovė sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių. Teismas, remdamasis bankroto bylos duomenimis nustatė, kad vykdant skolos išieškojimą iš bendrovės, antstolio 1998 m. lapkričio 5 d. arešto aktu buvo areštuotas ŽŪB ,,Žaltys“ 1 100 Lt vertės turtas, ir nurodė, kad atsakovai neįrodė, jog bendrovė sandorio sudarymo metu jau buvo atsiskaičiusi. Tačiau iš Utenos rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-875/1998, prijungtos prie šios bylos, duomenų matyti, kad teismo antstolio1998 m. lapkričio 5 d. arešto aktu ŽŪB ,,Žaltys“ 1 100 Lt vertės turtas buvo areštuotas, užtikrinant AB ,,Utenos gėrimai“ ieškinį dėl 1053,87 Lt skolos ir 52,70 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Utenos rajono apylinkės teismui 1998 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį minėtoje byloje patenkinus, šis sprendimas buvo įvykdytas, 1998 m. gruodžio 23 d. ir 1999 m. rugpjūčio 4 d. priteistas sumas sumokėjus. Šias aplinkybes patvirtina minėtoje Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje esantis vykdomasis raštas (b.l. 47-48). Taigi, ginčijamos sutarties sudarymo metu ŽŪB ,,Žaltys“ su buvusiu kreditoriumi UAB ,,Utenos gėrimai“ buvo atsiskaičiusi. Apie kitus galimus ŽŪB ,,Žaltys“ kreditorius, buvusius ginčijamos sutarties sudarymo metu, byloje nėra duomenų. Todėl nesant duomenų, kad ginčijamo sandorio metu ieškovas turėjo kreditorių, negalima nustatyti ir vienos iš būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu - aplinkybės, kad dėl sandorio buvo pažeisti kreditorių interesai. Dėl šios priežasties nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ginčijama 2002 m. vasario 6 d. negyvenamų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis negalioja ir CK 6.66 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimo pagrindu, kaip pažeidžianti kreditorių teises. Tačiau nustačius kitus ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindus, aptartus šioje nutartyje, vien ši nepagrįsta teismo išvada nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes teismas iš esmės pagrįstai pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 6 d. negyvenamų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.81 ir 1.82 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, iš jų priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (CPK 96 str., t. 1, b.l. 204).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų J. J. ir S. J. po 8 Lt (iš kiekvieno) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.