Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio ir nukentėjusiojo S. Ž., jo atstovo pagal įstatymą A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymius.

Nukentėjusiojo S. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl 200 Eur turtinės žalos ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai atėmė žmogui laisvę, t. y. 2022 m. kovo 16 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, būdamas S. Ž. priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), savavališkai paėmė nukentėjusiojo S. Ž. buto raktus ir užrakino nukentėjusįjį S. Ž. minėtame bute, dėl ko, nukentėjusysis S. Ž. iki 2022 m. rugpjūčio 20 d. negalėjo išeiti iš buto, tokiu būdu, laikė nukentėjusį S. Ž. nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Vytautas Budris prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. G. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, ir nesant atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, skirti jam 60 parų arešto bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 6 mėnesių laikotarpiui. Intensyvios priežiūros A. G. neskirti. A. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – atsiprašyti nukentėjusiojo S. Ž.. Tenkinti nukentėjusiojo S. Ž. civilinį ieškinį.

2.1. Prokuroro teigimu, A. G. dėl neteisėto laisvės atėmimo išteisintas nepagrįstai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, jog A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, aiškino, kad S. Ž. užrakino bute vedinas gerų tikslų, t. y. siekdamas apsaugoti turtą ir S. Ž., juo rūpinosi, atnešdavo maisto.

2.2. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad nėra įrodyta, jog kaltinamasis A. G. suvokė, kad jis laikė nukentėjusįjį S. Ž. prieš jo valią ir to norėjo. Pažymi, jog A. G. viso proceso metu tvirtino, kad jis S. Ž. bute užrakino sąmoningai dvejomis spynomis, nes pradžioje tik viena spyna rakindavo, o susipykus nusprendė užrakinti dvi spynas ir tai padarė. Pažymi ir tai, kad nukentėjusysis S. Ž. savo nesutikimą būti užrakintu išsakė tiek pačiam A. G., tiek ir per policijos pareigūnus (kadangi buvo kreipiamasi į BPC dėl neteisėto užrakinimo), kas patvirtina, jog tokiu būdu buvo aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia. Tuo tarpu A. G., turintis aukštąjį išsilavinimą, buvo pakankamai nuovokus ir turėjo, galėjo suprasti kad S. Ž. namuose užrakintą laikė prieš jo valią. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. teisme nurodė, kad jis suprato, jog nukentėjusysis S. Ž. yra neveiksnus, bet vertino šį, kaip galintį savimi pasirūpinti, tačiau sąmoningai užrakino duris ir nenutraukė savo neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo S. Ž. atžvilgiu, kol pats nukentėjusysis ėmėsi priemonių pakeisti durų spynas tam, kad atgautų savo teises ir laisvę judėti. Prokuroro teigimu, tai laikytina, jog A. G. nebuvo pakankamai rūpestingas nukentėjusiajam S. Ž. ir veikė prieš nukentėjusiojo interesus.

2.3. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad nukentėjusiojo S. Ž. kaip Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir laisvės yra nustatytos ir turi būti ginamos įstatymais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 20 straipsniai), todėl mano, kad A. G. nesant jokiam teisiniam pagrindui užrakindamas bute ir neleisdamas iš jo išeiti ir į jį įeiti, neteisėtai suvaržė S. Ž. teises ir laisves ir laikė jį nelaisvėje. Pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 straipsnyje yra nustatyta, jog „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Prokuroro teigimu, A. G., kaip Lietuvos Respublikos pilietis, įgyvendindamas savo teises ir siekdamas savo interesų, privalėjo laikytis įstatymų ir nevaržyti S. Ž. teisių ir laisvių.

2.4. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nustatęs aplinkybę, jog nukentėjusysis S. Ž. buvo pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, taip pat ir asmeninių neturtinių santykių srityje, savitvarkos įgūdžių srityje (tinkama gyvenamojo būsto priežiūra ir pan.), sveikatos priežiūros srityje (kreipimasis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, gebėjimas naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio įvertinimas ir pan.), padarė neteisingą išvadą, kad A. G. užrakindamas namuose S. Ž. ilgiau nei 5 mėnesiams ir neleisdamas išeiti, ar kam nors ateiti, nesuvaržė jo teisių, nes juo rūpinosi, nešė maistą, neuždraudė bendrauti, šis turėjo visas galimybes savo nuožiūra spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus.

2.5. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo S. Ž., kuris pagal teismo nustatytas aplinkybes nebuvo visiškai savarankiškas ir negalėjo savimi tinkamai pasirūpinti, teisės nebuvo pažeistos, nes nustatyti liudytojai, artimieji, draugai ir specialiosios tarnybos (policijos pareigūnai) nesiėmė jokių veiksmų išlaisvinti užrakintą žmogų, neva jokių nusikalstamos veikos požymių ar būtinos pagalbos neįžvelgė, jokių veiksmų jėga atidarant duris nevykdė, pavojaus nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai nenustatė. Prokuroras pažymi, jog byloje buvo nustatyta, kad liudytojai nenorėjo „kištis į svetimus reikalus“, nors visi suprato, kad situacija netinkama. Pažymi ir tai, kad nukentėjusysis S. Ž. ne vieną kartą kreipėsi į BPC dėl neteisėto užrakinimo ir prašė jį atrakinti, tačiau tai nebuvo padaryta ne nuo nukentėjusiojo S. Ž. valios priklausančių aplinkybių, kas nepaneigia, jog jam nereikėjo pagalbos ir nebuvo pavojaus sveikatai ir gyvybei, bei nerodo, jog jo laisvė buvo suvaržyta teisėtai ar esant būtinajam reikalingumui.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis S. Ž., jo atstovas pagal įstatymą A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir A. G. pripažinti padariusį tyčinį nusikaltimą ir jį pagal įstatymą nubausti. Priteisti S. Ž. 200 Eur turtinę žalą ir 2000 Eur neturtinės žalos.

3.1. Skunde nurodoma, S. Ž. gyveno kartu su savo mama S. Ž., kuri 2022 m. vasario 24 d. buvo paguldyta į ligoninę. Tada S. Ž. sūnėnas A. G. savavališkai paėmęs buto raktus be jokios priežasties tyčia užrakino vieną patį neįgalų ir neveiksnų savo pusbrolį S. Ž.. Teigiama, kad tokiais veiksmais A. G. padarė tyčinį nusikaltimą: neįgaliam, turinčiam neveiksnumą S. Ž. apribojo laisvę 5 mėnesių laikotarpiui, kol S. Ž. nebeištverdamas didelio dantų skausmo, suvokė kaip galėtų išsilaisvinti.

3.2. Skunde taip pat nurodoma, kad S. Ž. niekada nesutarė su pusbroliu A. G., kuris S. niekino, pravardžiavo dėl jo negalios. Pažymi, jog A. G. prikalbino savo tetą S. Ž., kad ji jam padovanotų butą, ir ji tą padarė. Kurį laiką šis sandoris buvo slepiamas nuo visų artimųjų. Dėl tokio neapgalvoto veiksmo S. Ž. vėliau gailėjosi, nes A. G. nevykdė savo įsipareigojimų.

3.3. Apeliantų teigimu, Šiaulių apylinkės teismas vadovavosi tik paties kaltinamojo A. G. parodymais, kurie neatitinka tikrovės. Pažymi, jog A. G. puikiai suprato, kad S. Ž. užrakina ir jį palieka be pragyvenimo šaltinio, be higienos priemonių, žinodamas, kad neveikia internetas, televizorius, šaldytuvas. Teigia, kad gydytojo pažyma patvirtina, kad S. Ž. jautė stiprų dantų skausmą. Paštininkas D. K. negalėjo atnešti išmokėti S. Ž. pensijos. Pažymi ir tai, kad A. G. žemino ir tyčiojosi iš S. Ž. grasindamas jį „uždaryti į trobikę“, šmeižė, teigdamas, kad jis lyg girtavo savo bute su svetimais, nors tai nėra tiesa.

3.4. Apeliantai nurodo, kad A. G. melavo, norėdamas už padarytą nusikaltimą išvengti bausmės. Jis S. Ž. maisto atnešdavo minimaliai, kas 7-10 dienų. S. Ž. papildomai maisto įsitraukdavo per buto langą į ketvirtą aukštą. Maistą ir kitus būtiniausius daiktus jo prašymu atnešdavo kiti giminaičiai. Apeliantų teigimu, A. G. nurodyti pasiteisinimai yra melagingi ir išgalvoti, nes jis niekada nėra remontavęs ir išvalęs kambario, nėra keitęs S. Ž. patalynės, nepirko ir lovos.

3.5. Pažymi, jog S. Ž. užrakintas vienas bute negalėjo gyventi pilnaverčio gyvenimo, bendrauti su kaimynais, kreiptis pagalbos į gydytoją ar į policiją. Nurodo, kad A. G. visiems aiškino, kad S. Ž. yra neveiksnus ir jo nusiskundimų neverta klausyti. Teigia, kad S. Ž. bute vaikštančiam su lazda, sutrikusia pusiausvyra ir dar neveiksniam, kilo pavojus sveikatai ir net gyvybei. Taip pat nesaugus buvojo ir kaimynų butų turtas. Atsitikus nelaimei S. Ž. negalėjo nieko prisikviesti. Tai puikiai suprato išsilavinęs A. G.. Pažymi tai, kad S. Ž. bijojo A. G. ir vis laukė mamos. A. neinformavo S. apie S. Ž. sveikatos būklę, nors pats ją aplankydavo ligoninėje. A. nėra nuvežęs S. aplankyti mamos ligoninėje. A. G., mirus S. Ž., nepranešė apie tai jos sūnui S. Ž..

3.6. Apeliantų teigimu, negalima pripažinti, kad A. G. atėmė S. Ž. laisvę geranoriškais tikslais, kadangi jis puikiai suprato, jog daro nusikaltimą. Jų nuomone, A. G. piktybiškai laikė užrakinęs neįgalų, neveiksnų pusbrolį S. Ž., jo neprižiūrėjo, paliko jį be pragyvenimo šaltinio, be medicininės pagalbos, su maisto trūkumu ir negaliojančiais dokumentais (buvo pasibaigęs asmens dokumento galiojimas). Teigia, kad A. G. prieš S. Ž. valią ruošėsi savanaudiškais tikslais tapti jo globėju, kad galėtų valdyti visą butą: 5/8 dalį padovanotą S. Ž. ir likusią 3/8 dalį priklausančią S. Ž..

4. Teismo posėdyje prokuroras Vytautas Budris, nukentėjusiojo S. Ž. atstovas pagal įstatymą A. M. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis A. G. ir jo gynėja advokatė Violeta Savickienė prašė prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo pagal įstatymą apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiojo S. Ž. atstovas pagal įstatymą A. M.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro, nukentėjusiojo S. Ž. ir jo atstovo pagal įstatymą A. M. apeliaciniai skundai atmestini

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl A. G. išteisinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, apeliaciniuose skunduose ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą bei teismo išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

6. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad žmogų prieš jo valią perkelia į kitą vietą arba laiko jį esamoje, ir to nori. Taigi šio nusikaltimo tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią.

7. Tiek prokuroras, tiek ir nukentėjusysis S. Ž. bei jo atstovas pagal įstatymą A. M. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įrodytas nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, subjektyviosios pusės požymis. Skunduose teigiama, kad A. G. suvokė, jog jis suvaržė S. Ž. teises ir laisves, t. y. laikė S. Ž. užrakintą bute prieš jo valią ilgiau nei 5 mėnesius, ir to norėjo.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, tokius prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinių skundų argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymių, nes nenustatyta, kad jis tyčia laikė nukentėjusįjį S. Ž. nelaisvėje.

9. Byloje ištirtais įrodymais, o konkrečiai paties išteisintojo A. G., nukentėjusiojo S. Ž., liudytojų A. M., J. N., D. K., Z. N., L. P., D. M., V. M., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojos D. V. teisme duotais parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad išteisintasis A. G. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo užrakinęs nukentėjusįjį S. Ž. jo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini).

10. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme, išteisintasis A. G. neneigė, kad užrakino savo pusbrolį S. Ž. bute, kur jis visada ir gyvendavo, o dėl savo neįgalumo visada būdavo namuose, dėl to, kad bute nebūtų girtaujama ir nesilankytų jame pašaliniai asmenys. Taip pat išteisintasis paaiškino, kad 2016 metais pas notarą pasirašė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kuria įsipareigojo rūpintis savo teta S. Ž., o jam už tai atiteko 5/8 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). 2022 m. vasario 24 d. jo teta S. Ž. buvo paguldyta į ligoninę dėl ligos, todėl ji paprašė jo pasirūpinti jos sūnumi. Jis lankė tetą ligoninėje ir pusbrolį namuose. Tiek iš gailesčio pusbroliui, tiek dėl to, kad jis yra artimas giminaitis ir to prašė teta, nusprendė jam padėti, jam atnešdavo maisto, tvarkė namus, mokėjo buto mokesčius, ruošė namus tetos grįžimui. Taip pat išteisintasis A. G. paaiškino, jog vėliau jis buvo atvykęs su paštininku, kuriam paaiškino, kad tetos ir pusbrolio pensiją pervestų per banką, nes pusbrolis yra neveiksnus ir išvykę pusbrolį užrakino dviem raktais, kuriuos buvo palikusi jo teta. Nurodė ir tai, kad su juo kelis kartus susisiekė policiją, jis davė paaiškinimus, jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Dar po kiek laiko socialinė darbuotoja jam pranešė, kad dėl tetos būklės, ji nebegalės būti pusbrolio globėja, todėl jis 2022 m. liepos 5 d. kreipėsi į socialinę darbuotoją Z. N., kuri buvo atvykusi pas S. Ž., su juo bendravo. Jis visą laikotarpį nuo 2022-02-24 iki 2022-08-23 rūpinosi savo pusbroliu, vežė jam maistą, mokėjo buto patarnavimus.

11. Šių išteisintojo A. Ž. nurodytų aplinkybių neneigė ir nukentėjusysis S. Ž., teigdamas, kad A. G. ateidavo pas jį kartą per savaitę, atnešdavo maisto, buvo atvykęs su paštininku ir pareikalavo grąžinti mamos pensiją, jog nuo tos dienos jis buvo užrakintas savo bute, daug kartų skambino į policiją. Taip pat nukentėjusysis nurodė, jog jis turėjo telefoną, skambino juo giminaičiams, į policiją. Jam giminaičiai atnešdavo maistą, kurį jis pasiimdavo per langą su virvės pagalba, kai buvo sugedęs telefono pakrovėjas, giminaičiai atnešė naują pakrovėją. Vėliau nebegalėdamas kentėti, jis susirado meistrą, kuris pakeitė buto durų spyną. Šias nukentėjusiojo S. Ž. nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. M., J. N., D. K., Z. N., L. P., D. M., V. M..

12. Liudytojas A. M. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jis bendravo su S. Ž. tuo laikotarpiu, kai jis buvo užrakintas, siūlė jam kviesti policiją. S. Ž. buvo iškvietęs policijos pareigūnus, tačiau jie į butą nepateko. Be to, jo dukra ir sūnus per langą jam paduodavo maistą, telefono pakrovėją, kai šis jam sugedo. Liudytojas D. M. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis S. Ž. jam pranešė, jog jis yra užrakintas pusbrolio A. G. savo bute bei prašė jo atnešti įvairesnio maisto, apmokėti sąskaitas, nes jis to padaryti negali. Jis atvežė jam maisto, kuris virvutės pagalba buvo perduotas per langą, apmokėjo sąskaitas. Taip pat liudytojas nurodė, kad jis patarė S. Ž. išsikviesti meistrą, kad jam pakeistų durų spyną. Liudytoja L. P. taip pat nurodė, kad ji iš brolio D. M. sužinojo, kad S. Ž. yra užrakintas ir jam yra reikalingas telefono pakrovėjas, nes jo sulūžo. Nuėjusi pas S. Ž., butas buvo užrakintas, o S. Ž. per langą maišiuko pagalbą buvo paduotas jo prašomas pakrovėjas. Liudytoja J. N. taip pat patvirtino, kad jai paskambino S. Ž. ir pasiguodė, kad yra užrakintas bute. Bute jį užrakino A. G., nes jo mama S. Ž. yra globos namuose (duomenys neskelbtini), kadangi jai pablogėjo sveikata. Liudytojas D. K. patvirtino tiek išteisintojo, tiek ir nukentėjusiojo S. Ž. nurodytas aplinkybes dėl S. Ž. pensijos įteikimo aplinkybių bei tai, kad jam nepavyko S. Ž. įteikti pensijos, nes bute rasdavo užrakintą asmenį, kuris nurodė, kad yra užrakintas giminaičio ir neturi raktų atrakinti durų. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas V. M. nurodė, kad nukentėjusysis S. Ž. jam pasakojo, jog jis buvo užrakintas kelis mėnesius savo bute ir tai padarė jo giminaitis vardu A. Tai, kad nukentėjusysis S. Ž. kurį tai laiką buvo užrakintas savo bute, patvirtina ir paties nukentėjusiojo S. Ž. telefoniniai skambučiai bendruoju pagalbos numeriu kviečiant policijos pareigūnus. Taigi šių aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusysis S. Ž. kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo užrakintas savo bute, jog jį bute užrakino A. G., ko iš esmės neneigė ir pats išteisintasis.

13. Teisėjų kolegija, vertindama aptartus įrodymus, iš esmės sutinka tiek su prokuroro, tiek ir su nukentėjusiojo bei jo atstovo pagal įstatymą apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo S. Ž. užrakinimas jo paties bute, neleidžiant jam išeiti iš buto, rodytų jog buvo suvaržyta nukentėjusiojo valia ir galimybė laisvai judėti, tačiau minėtų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad A. G. veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia.

14. Kaip minėta, neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. esant supratimui ir norui, kad būtent dėl tokių kaltininko veiksmų kitas asmuo neturi pasirinkimo laisvės ir yra laikomas prieš jo valią. Šiuo gi atveju nustatytos įvykio faktinės aplinkybės apie A. G. veiksmus, o būtent jo supratimą ir norą taip elgtis, neleidžia padaryti tokios kategoriškos išvados. Iš paties išteisintojo A. G. parodymų matyti, kad jam buvo žinoma, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu S. Ž. pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, taip pat jam buvo žinoma, jog S. Ž. globėja ir turto administratore paskirta jo motina S. Ž.. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. pareikštame kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiojo S. Ž. globėja S. Ž. buvo gydoma ligoninėje. Taigi kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiajam S. Ž. minėtu laikotarpiu buvo reikalinga priežiūra, kadangi jo mama – oficiali globėja – šių pareigų dėl objektyvių priežasčių negalėjo atlikti, ir A. G. pagal galimybes rūpinosi nukentėjusiuoju, nešė maistą, mokėjo mokesčius, rūpinosi buitimi, sprendė globėjo pakeitimo klausimą, kai jam buvo pranešta, jog nukentėjusiojo mama, kuri buvo paskirta S. Ž. globėja, nebegalės vykdyti savo pareigų. Vertinant aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. G. veiksmai šiuo nagrinėjamu atveju buvo nukreipti ne prieš nukentėjusįjį S. Ž., o siekiant tinkamai pasirūpinti tiek nukentėjusiojo neveiksnaus asmens gerovę – juo rūpinantis, bei siekiant tinkamai pasirūpinti turtu – butu, adresu (duomenys neskelbtini).

15. Kaip nustatyta bylos duomenimis, nukentėjusysis S. Ž., tuo laikotarpiu, kai jį namuose buvo užrakinęs A. G., jis turėjo galimybę telefonu bendrauti su giminėmis, ne kartą skambino bendruoju pagalbos telefonu kviesdamas policijos pareigūnus, išsikvietė meistrą, kad būtų pakeista jo buto durų spyna. Būtent šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, rodo, kad nors nukentėjusysis S. Ž. ir buvo užrakintas savo bute, kuriame jis ir anksčiau gyveno kartu su savo mama, tačiau jis turėjo visas galimybes savo nuožiūra spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus bei savarankiškai, net tą pačią dieną, kai buvo užrakintas, spręsti savo buto durų atrakinimą kviečiant meistrą ar giminaičius į pagalbą, jei tokia asmeniui buvo reikalinga. Be to, nei vienas iš apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo S. Ž. giminaičių, kuriems skambino pats nukentėjusysis, kurių nuomone A. G. nukentėjusiojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, nesiėmė jokių priemonių, jog šiuos neteisėtus veiksmus sustabdyti. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad aplinkybės, jog A. G. nukentėjusįjį yra užrakinęs bute ir jį laiko nelaisvėje, policijos įstaigai buvo žinomos, tačiau jokių nusikalstamos veikos požymių ar būtinos pagalbos neįžvelgė, jokių veiksmų jėga atidarant duris nevykdė, pavojaus nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai nenustatė. Be to ir pats išteisintasis A. G. neneigė, kad jis bute yra užrakinęs savo neveiksnų pusbrolį S. Ž., nes iš bylos duomenų matyti, kad jis pats ne kartą kvietė policijos pareigūnus, kad galėtų patekti pas prižiūrimą neveiksnų giminaitį.

16. Atsižvelgdama į visas anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma tik patvirtina veikos padarymo faktines aplinkybes, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad A. G. jam pareikštame kaltinime nurodytu laikotarpiu, užrakindamas nukentėjusįjį S. Ž. jo paties namuose, suvokė, kad laiko nukentėjusįjį nelaisvėje be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekė. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, išteisintojo A. G. veiksmuose nėra nustatyta, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad baudžiamosios teisės doktrinoje yra numatyta, kad, nesant bent vieno būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmens veiksmų negalima kvalifikuoti kaip nusikaltimo.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė A. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį ir nukentėjusiojo S. Ž. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tenkinti prokuroro ir nukentėjusiojo S. Ž. bei jo atstovo pagal įstatymą A. M. apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su bausmės skyrimu ir civiliniu ieškiniu nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio ir nukentėjusiojo S. Ž., jo atstovo pagal įstatymą A. M. apeliacinius skundus.