Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-07-31 · Administracinė byla Nr. eI2-9945-1066/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eI2-9945-1066/2023Sprendimas · 2023-07-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2024-07-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-07-31
Bylos Nr.
eI2-9945-1066/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06550-2023-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Fomičiova, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės saugumo departamento
Administracinė byla Nr. eI2-9945-1066/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06550-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui A. S. (A. S.), jo atstovei advokatui D. R.,vertėjaujant I. K.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamento dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2023-05-12 dienos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą “Panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760209023, galiojantį iki 2024-12-06 “ (toliau – ir Sprendimas);

2. Savo skundo reikalavimus Pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi (toliau – ir LLG) buvo panaikintas skundžiamu sprendimu, nes jis interneto svetainėje „Youtyube.com“ įkeltame vaizdo įraše demonstravo savo pažiūras, o konkrečiai palaiko P., Rusiją ir specialiąją operaciją. A. S. nuomone reikia paleisti pora balistinių raketų į pagrindinius Ukrainos miestus. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. S. viešojoje erdvėje platina Rusijos Federacijai naudingą informacinį naratyvą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir kursto karą.

2.2. Pareiškėjas nurodo, kad vaizdo įraše buvo apklaustas neblaivus, vaizdo įraše aiškiai matoma, kad Pareiškėjas vartoja alkoholį ir nesuprato ir net neprisimena kada ir su kuo kalbėjo. Pareiškėjas nepalaiko karo ir nurodo, kad Atsakovas neturėtų vertinti taip rimtai neblaivaus ir negalinčio savo veiksmų ir žodžių suprasti asmens pareiškimų neoficialiame formate. Pareiškėjui LLG buvo išdavinėjamas jau nuo 2018 metų kaip darbuotojui ir jokių problemų dėl jo buvimo Lietuvoj ar darbo iki šio incidento nebuvo kilę. Pareiškėjas vertinamas kaip sąžiningas ir darbštus darbuotojas.

2.3. Sprendimas priimtas neatlikus visų reikšmingų aplinkybių vertinimo, o grindžiamas tik iš VSD gauta informacija apie neva pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikai. Vien informacija ir pasisakymas neoficialiame vaizdo įraše, esant akivaizdžiai neblaiviam ir nerišliai kalbant, kad neva Pareiškėjo pasisakymai yra prorusiški lėmė tokio sprendimo priėmimą.

2.4. Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei ar karinei organizacijai.

2.5. Sprendime jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl P areiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šis Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:

3.1. VSD 2023-04-26 rašte Nr. 18-4608 nurodyta, kad nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nustatė, kad interneto svetainėje „Youtube.com“ įkeltame vaizdo įraše (nuoroda (duomenys neskelbtini)) užfiksuota, kaip pareiškėjas atvirai demonstruoja savo prorusiškas pažiūras ir pritaria Rusijos Federacijos vykdomam karui prieš Ukrainą. Vaizdo įraše pareiškėjas palaiko P., Rusiją ir specialiąją operaciją. Jo nuomone, reikia paleisti pora balistinių raketų į pagrindinius Ukrainos miestus. VSD vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas viešojoje erdvėje platina Rusijos Federacijai naudingą informacinį naratyvą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir kursto karą.

3.2. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui

vertinimą atlieka VSD . Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos Respublikos Seimo 2023-03-14 nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą,

Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos Federacijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti.

Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms

užsienio valstybių piliečiams likti Lietuvoje.

Šalies argumentai

3.3. Pareiškėjas skunde nurodo, kad šis įrašas patvirtina, kad jo metu jis yra akivaizdžiai neblaivus ir nerišliai kalba, tačiau tokie teiginiai deklaratyvūs ir vertintini kaip bandymas sumenkinti pareiškėjo veiksmus. Įrašo turinys savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas yra neblaivus, bet net ir ši aplinkybė nelaikytina kaip paneigianti VSD vertinimą. Pareiškėjas įraše kalba rišliai, taip pat nuosekliai dėsto mintis, pataiso pokalbio partnerį (pavyzdžiui aiškinai kaip reikia taisyklingai rašyti Lietuvos miestą Varėna), neatsako į pokalbio partnerio nelogišką klausimą (pavyzdžiui, kalbant apie galimybę įsidarbinti ir klausiant apie pareiškėjo ūgį, jis nurodo, kad svarbu kaip veikia mąstymas), dėsto istorines žinias (vokiečių mūšį 1942 m., prancūzų kariuomenę), nustemba ir reaguoja, kada pokalbio pabaigoje pokalbio partneris praneša, kad šis įrašas atliekamas online ir jį mato daug žmonių. Visa tai patvirtina, kad pareiškėjas pokalbio metu noriai ir rišliai dėliojo mintis, o paties pareiškėjo teiginiai, neva, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio yra niekuo nepagrįsti ir neatleidžia bei nepaneigia išsakytos nuomonės.

3.4. Tai, kad užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y., Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nesutinkame ir su skundo argumentais, kad buvo pažeisti teisėti pareiškėjo lūkesčiai. Atkreipiame dėmesį, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

3.5. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškejo atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka pagristo manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Baltarusijai gali kelti grėsmę valstybes saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teises aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybes nacionaliniu interesu.

Baltarusijos ir Rusijos režimų keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kituose dokumentuose, pradėtas karas Ukrainoje rodo šių režimų agresyvų elgesį kaimyninių šalių atžvilgiu, taip pat naudojamus hibridinio karo metodus, šių režimų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nekelia abejonių.

3.6. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis,

Vertinant pareiškėjo socialinius, ekonominius šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad A. S. turėjo nuo 2018-01-17 iki 2018-07-15, nuo 2018-07-16 iki 2019-01-16, nuo 2020-02-13 iki 2021-02-11 galiojusias Lietuvos Respublikoje nacionalines vizas ir nuo 2018-10-23 iki 2020-01-09, nuo 2021-02-01 iki 2022-12-09 galiojusius leidimus laikinai gyventi, o šiuo metu turi 2022-12-06 iki 2024-12-06 galiojantį LLG. Aktualiausiais 2023-05-11 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, A. S. nuo 2018-02-01 iki 2018-06-20 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „ME transportas“, nuo 2018-07-27 iki 2019- 11-26 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Telmento transportas“ ir nuo 2020-02-14 iki dabar dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kevia“.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis Lietuvoje turi vaiką ir su juo susijęs šeimyniniais ryšiais. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių su Lietuvoje gyvenančias asmenimis neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, iš įrašo Youtube matyti, kad pareiškėjas nurodo turintis šeimą Baltarusijoje. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime tinkamai įvertintos šios faktinės aplinkybės.

Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus,

Atsiliepimas

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka, remiasi šiais argumentais:

4.1. VSD nagrinėjamuoju atveju, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kuri reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, Migracijos departamentui pateikė Išvadą. VSD rėmėsi tuo, kad „Youtube.com“ įkeltame vaizdo įraše (nuoroda (duomenys neskelbtini)) užfiksuota, kaip Pareiškėjas atvirai demonstruoja savo prorusiškas pažiūras ir pritaria Rusijos Federacijos vykdomam karui prieš Ukrainą. Vaizdo įraše Pareiškėjas teigia, kad palaiko P., Rusiją, spec. operaciją. Pareiškėjo nuomone, reikia paleisti porą balistinių raketų į pagrindinius Ukrainos miestus.

VSD vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėjas viešojoje erdvėje platina Rusijos Federacijai naudingą informacinį naratyvą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir kursto karą, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.

4.2. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui nekelia abejonės, yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kituose dokumentuose.

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant Pareiškėjo atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad Pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi Pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, Skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas LLG, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

6.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis ir turėjo nuo 2018-01-17 iki 2018-07-15, nuo 2018-07-16 iki 2019-01-16, nuo 2020-02-13 iki 2021-02-11 galiojusias Lietuvos Respublikoje nacionalines vizas ir nuo 2018-10-23 iki 2020-01-09, nuo 2021-02-01 iki 2022-12-09 galiojusius leidimus laikinai gyventi, o Sprendimo priėmimo momentu turėjo nuo 2022-12-06 iki 2024-12-06 galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nuo 2018-02-01 iki 2018-06-20 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „ME transportas“, nuo 2018-07-27 iki 2019- 11-26 dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Telmento transportas“ ir nuo 2020-02-14 iki iki dabar dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kevia“. Pareiškėjui LLG buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

6.2. VSD 2023-04-26 raštu Nr. 18-4608 pateikė išvadą Migracijos departamentui 9-143S, kuriame nurodyta, kad interneto svetainėje „Youtube.com“ įkeltame vaizdo įraše (nuoroda (duomenys neskelbtini)) užfiksuota, kaip Pareiškėjas atvirai demonstruoja savo prorusiškas pažiūras ir pritaria Rusijos Federacijos vykdomam karui prieš Ukrainą. Vaizdo įraše Pareiškėjas teigia, kad palaiko P., Rusiją, spec. operaciją. Pareiškėjo nuomone, reikia paleisti porą balistinių raketų į pagrindinius Ukrainos miestus. Valstybės saugumo departamentas vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėjas viešojoje erdvėje platina Rusijos Federacijai naudingą informacinį naratyvą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir kursto karą, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.

6.3. 2023-05-12 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S67016 (Sprendimas), kuriuo panaikino Pareiškėjo turėtą LLG.

7. Ginčo santykių teisinis reguliavimas:

Įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 d. - kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei - pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG tvarka).

LLG tvarkos 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl LLG panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

8. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad: „nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis“.

9. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014-12-19 nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad EŽPLTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą yra pripažįstama (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių EŽPLTK įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

10. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015-02-05 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartis adm. byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

11. Sprendime Migracijos departamentas rėmėsi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėją ir jo pasisakymą, užfiksuotą vaizdo įraše, kuris buvo transliuotas internetinės svetainės Youtube kanale (toliau – ir Vaizdo įrašas).

12. Pareiškėjas neginčija skundžiamame Sprendime nurodytų aplinkybių – kad pasisakė, jog reikia paleisti pora balistinių raketų į pagrindinius Ukrainos miestus ir taip pamokyti ukrainiečius. Iš esmės Pareiškėjas argumentuoja tuo, kad pasisakė būdamas neblaivus ir sąmoningai to nesuprasdamas. Pasak jo, net vaizdo įraše matyti, kad jis vartoja alkoholį. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino tą patį – kad vartojo alkoholį prieš pokalbį ir pokalbio metu. Taip pat paaiškino, kad nesitikėjo, kad jo privatus pokalbis per internetinę platformą pateks į viešumą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjo išsakytos ir Vaizdo įraše užfiksuotos esminės pozicijos, kuri buvo aiškiai pateikta – kad reikėtų atakuoti Ukrainą galingesniais ginklais. Iš viso pokalbio turinio, kuris užfiksuotas Vaizdo įraše, matyti, kad tokia pozicija nėra fragmentiška, pareiškėjas pasisako apie Rusijos balistinių raketų galią, remia V. P. sprendimą pasitraukti iš susitarimo dėl jų ribojimo, giria V. P., išreiškia poziciją, kad ukrainiečiai yra suklaidinti Vakarų. Taigi pasisakymas apie balistines raketas dera su bendra pareiškėjo pozicija. Neatmestina, kad pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, bet pokalbio metu kalbėjo pakankamai rišliai, adekvačiai reagavo į pašnekovo pasisakymus, rėmėsi istoriniais įvykiais, analizavo tam tikrus V. P. pareiškimus, kurie susiję su šia tema. Tai rodo, kad negalima teigti, kad visiškai nesuprato savo išsakomų minčių turinio, taigi teismas daro išvadą, kad sąmoningai išreiškė savo poziciją.

Sutiktina su VSD ir atsakovo argumentu, kad Rusijos ir Baltarusijos režimams ir agresyviems veiksmams prijaučiančių asmenų buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Baltarusijos pilietis, palaikantis Rusijos režimo agresyvius veiksmus, Rusijos ir (ar) Baltarusijos žvalgybos gali būti panaudotas veiksmams, nukreiptiems pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Nėra paneigta, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiktą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie yra lojalūs Rusijos ar Baltarusijos režimams.

13. Kaip aptarta, pareiškėjas savo pasisakymais išreiškė paramą agresyviems Rusijos veiksmams Ukrainoje. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę, susijusios su Baltarusijos ir Rusijos piliečiais, gali būti vertinamos itin jautriai. Visuotinai žinoma, kad Rusija naudoja hibridinės atakos metodus, todėl jos režimui prijaučiančių užsieniečių buvimas pagrįstai laikomas neatitinkančiu Lietuvos nacionalinio saugumo interesų.

Papildomai pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat neišreiškė aiškaus pasmerkimo dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu, tik pasisakė, kad yra prieš karą.

Surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo poziciją ir veiksmus, skleidžiant Rusijos propagandai būdingus teiginius ir tai nebuvo paneigta. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Taigi buvo atliktas pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui individualius perspektyvinis vertinimas, su kurio išvada teismas neturi pagrindo nesutikti.

Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Akcentuotina, kad VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti panaikintas.

Pareiškėjo pateikiami argumentai, kad jis nėra padaręs pažeidimų, nagrinėjamu aspektu nėra reikšmingi, nes Sprendimo pagrindas buvo grėsmė valstybės saugumui, o ne viešajai tvarkai.

14. Dėl pareiškėjo ryšių su Lietuva:

14.1. Pareiškėjo teigimu, nebuvo tinkamai įvertinti jo glaudūs ryšiai su Lietuva: jis jau 8 metus dirba Lietuvos įmonėse, tai yra jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis.

14.2. Pagal EŽTT praktiką EŽTPLK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti EŽTPLK 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.).

ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta apsaugos nuo išsiuntimo priemonių sistema, kuri grindžiama atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu, tad kuo labiau Europos Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai yra integravęsi toje valstybėje narėje, tuo daugiau garantijų jiems suteikiama nuo išsiuntimo iš šalies (žr. 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis, C‑145/09 25 p.; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, 44 p.).

14.3. Šiuo atveju pareiškėjo šeima gyvena Baltarusijoje (tą jis patvirtino ir teismo posėdžio metu), jokie šeiminiai ryšiai jo su Lietuva nesieja. Vienintelis ryšys, kuris sieja pareiškėją su Lietuva yra darbas Lietuvos įmonėje. Visgi toks ryšys, nors ir svarbus pareiškėjo asmeniniams gyvenimui, nėra toks reikšmingas lyginant su keliame grėsme valstybės saugumui.

Taigi aptarti socialiniai ryšiai su Lietuva nėra tokio pobūdžio ir masto, kad pagal Konstituciją ar Konvenciją sukurtų pareigą valstybei prisiimti riziką valstybės saugumo atžvilgiu. Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš Pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą.

15. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeimyninius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

16. Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju Pareiškėjo skundas atmetamas, taigi bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis