Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovams J. Š., E. Š., J. T. dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo D. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9.3. Vieną kartą atsakovams J. ir. E. Š. tinkamai pranešus ieškovui G. M. apie ketinimą Sklypo dalį parduoti, antrą, trečią ar bet kurį kitą kartą pakartotinai apie tai informuoti atsakovai J. ir E. Š. ieškovo G. M. neprivalėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti jam pirkėjo teises, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

14. CK 4.78 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Bendraturčio nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimai gali būti tiek įstatymų nustatyti, tiek priklausantys nuo bendraturčių valios. Vienas įstatymų nustatytų bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumų yra aptartas CK 4.79 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

15. Pirmenybės teisės įgyvendinimo procedūriniai aspektai nustatyti CK 4.79 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jei bendraturčio pirmenybės teisė buvo pažeista, jis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).

16. Byloje nėra ginčo, jog atsakovai J. Š. ir E. Š. apie ketinimą parduoti savo Sklypo dalį ir tokio pardavimo sąlygas raštu per notarą pranešė ieškovui, o ieškovas tokį pranešimą (ofertą) gavo. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovai J. ir E. Š. laikėsi imperatyvių CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jie raštu per notarą pranešė ieškovui apie ketinimą parduoti savo dalį Sklypo ir tokio pardavimo sąlygas. Tačiau šalys nesutaria, ar ieškovo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sutikimą pirkti minėtą Sklypo dalį (akceptas) atsakovai J. ir E. Š. gavo.

17. Teisėjų kolegijos manymu, jei bendraturtis neinformuoja kito bendraturčio apie tai, kad jis pageidauja pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti dalį nekilnojamojo daikto, t. y. daikto dalį ketinantis parduoti bendraturtis, tinkamai pranešęs apie tokį ketinimą, negauna informacijos ir nežino apie kito bendraturčio sprendimą pasinaudoti pirmenybės teise, toks bendraturtis, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, gali parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui, nes jis gali pagrįstai manyti, kad kitas bendraturtis turimos pirmenybės teisės nusprendžia neįgyvendinti. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, nes nežinantis apie sprendimą pasinaudoti pirmenybės teise bendraturtis objektyviai negali žinoti, kad parduodamas daikto dalį kitam asmeniui jis pažeidžia kito bendraturčio teises. Todėl toks jo veiksmas neturėtų būti traktuojamas kaip neteisėtas ir sukelti neigiamų teisinių padarinių. Juolab kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas tokioje situacijoje, kai parduodantis daiktą bendraturtis, tinkamai pranešęs apie ketinimą parduoti, negauna informacijos ir nežino apie kito bendraturčio norą įgyvendinti pirmenybės teisę, neproporcingai pažeistų ir sąžiningo įgijėjo teises.

18. Remiantis bendrosiomis sutarčių sudarymo normomis, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Taigi, sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Šis sutarties pagrindu esantis šalių susitarimas turi atitikti sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja CK 6.162–6.187 straipsniai. CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys).

19. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtą CK 6.173 straipsnio 2 dalies reglamentavimą (akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas), į aptartas įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog tinkamai pranešė atsakovams J. ir E. Š., kad pageidauja pasinaudoti pirmenybės teise pirkti daikto dalį, t. y. kad jie gavo ieškovo akceptą.

21. Įrodyti aplinkybę, kad oferentai (atsakovai J. Š. ir E. Š.) gavo akceptanto (ieškovo) akceptą, teisėjų kolegijos vertinimu, kilo būtent ieškovui ir toks įrodinėjimo naštos paskirstymas, priešingai, nei teigia ieškovas, negali būti laikomas staigmena ieškovui. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad bendroji įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis) tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Vadinasi, būtent ieškovui, siekiančiam įrodyti, kad buvo pažeista jo pirmumo teisė įsigyti Sklypo dalį, kilo pareiga įrodyti, kad jis tinkamai įteikė akceptą atsakovams, nes būtent nuo to momento, kai akceptą gauna oferentas, akceptas sukelia teisines pasekmes.

22. Vertindama aplinkybę, ar atsakovai J. Š. ir E. Š. gavo ieškovo 2021 m. rugpjūčio 6 d. siųstą sutikimą pirkti Sklypo dalį (akceptą), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje civilinėje byloje yra susiklosčiusi specifinė situacija, nes yra praėję daug laiko nuo ieškovo 2021 m. rugpjūčio 6 d. išsiųsto laiško ir ieškovas neturi galimybės gauti duomenų apie tai, ar jo laiškas atsakovams buvo įteiktas (tai patvirtina byloje pateiktas AB Lietuvos pašto raštas). Tačiau vien dėl tos priežasties, kad ieškovas korespondenciją buvo išsiuntęs atsakovams, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima laikyti, kad atsakovai J. Š. ir E. Š. ją gavo, ir perkelti įrodinėjimo naštą atsakovams, kad jie įrodytų tai, ko nebuvo, t. y. kad ieškovo 2021 m. rugpjūčio 6 d. akceptas nebuvo gautas. Juolab kad įrodyti aplinkybę, kurios nebuvo, yra labai sudėtinga ar net neįmanoma. O korespondencijos išsiuntimo faktą, nesant duomenų apie jos įteikimą, prilyginus korespondencijos įteikimui adresatui būtų sukurta ydinga teismų praktika prieš tuos asmenis, kurie iš tiesų korespondencijos negavo ir nieko apie ją nežino.

23. Nors šioje byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, ar atsakovai J. Š. ir E. Š. gavo ieškovo 2021 m. rugpjūčio 6 d. išsiųstą laišką, ir nėra galimybės tokių duomenų gauti iš AB Lietuvos pašto, tačiau aplinkybę, kad atsakovai J. Š. ir E. Š. iš tiesų negavo ieškovo akcepto pranešimo, patvirtina byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Pirma, ginčo Sklypo dalies pardavėjai (atsakovai J. Š. ir E. Š.), siųsdami pranešimą (ofertą) ieškovui, tuo metu dar neturėjo Sklypo dalies pirkėjo, todėl vėliau, 2021 m. gruodžio mėnesį, pradėjo dėti skelbimus į laikraštį „(duomenys neskelbtini)“. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktos minėto laikraščio kopijos.

24. Tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo atsakovų per notarę išsiųstos ofertos ieškovui, atsakovai J. Š. ir E. Š. pardavė savo Sklypo dalį atsakovui J. T. už tą pačią kainą, kuri buvo nurodyta ieškovui siųstoje ofertoje. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai J. Š. ir E. Š., neturėdami jų Sklypo dalies pirkėjo, būtų suinteresuoti specialiai neparduoti jos ieškovui. Pats ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu neteigė, kad jo su atsakovais būtų buvę konfliktiški santykiai, priešingai, pagal bylos duomenis, ieškovas su atsakovais yra giminaičiai, jie pabendraudavo ir telefonu, ir per susitikimus. Dar daugiau, pats atsakovas J. Š. buvo padovanojęs ieškovui jo turimą Sklypo dalį. Toks atsakovų elgesys sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad šioje byloje nepakanka duomenų, jog ieškovo siųstas 2021 m. rugpjūčio 6 d. laiškas buvo įteiktas atsakovams.

25. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijai pakanka duomenų pagrįstam įsitikinimui, kad atsakovai J. Š. ir E. Š. ieškovo siųsto 2021 m. rugpjūčio 6 d. laiško negavo ir todėl apie jo pageidavimą pasinaudoti pirmenybės teise nežinojo. Vadinasi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas tinkamai neįgyvendino pirmenybės teisės pirkti atsakovų J. ir E. Š. parduodamą Sklypo dalį, todėl jo ieškinys buvo pagrįstai atmestas.

Dėl ieškinio senaties (ne)taikymo

26. Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovas apie Sklypo pardavimą sužinojo ne vėliau kaip 2023 m. birželio 15 d., ieškinys teismui dėl pirkėjo teisių perkėlimo buvo pateiktas 2023 m. spalio 25 d., tai yra praleidus ieškinio senaties terminą, kuris baigėsi 2023 m. rugsėjo 15 d. Ieškovo įsitikinimu, jis apie Sklypo pardavimą sužinojo iš trečiųjų asmenų tik 2023 rugsėjo pabaigoje, o, pagal VĮ Registrų centro pažymą, ieškovas neginčijamai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2023 m. spalio 13 d. Pasak ieškovo, tik viešo registro informacija yra tas informacijos šaltinis, kuris leidžia sužinoti iš tiesų, buvo minėtas sandoris sudarytas ar nebuvo, pasikeitė savininkai ar nepasikeitė, buvo pažeistos ieškovo teisės ar nebuvo. Teisėjų kolegija atmeta tokius ieškovo argumentus kaip nepagrįstus.

27. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Akcentuotina, jog ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti veiksmingą civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

28. Remiantis CK 4.79 straipsnio 3 dalimi, jeigu dalis nekilnojamojo turto parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 8 dalį, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Vadinasi, šiuo atveju minėtuose įstatymuose yra nustatytas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimams, kildinamiems iš bendraturčio pirmenybės teisės įsigyti nekilnojamąjį turtą pažeidimo.

29. Siekiant nustatyti ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentą pažymėtina, jog pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

30. Nagrinėjamu atveju atsakovai J. Š. ir E. Š. su atsakovu J. T. Sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį sudarė (duomenys neskelbtini) Ieškovas ieškinį teismui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pateikė 2023 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas K. B., kuriam J. T. leido naudotis žemės sklypu pagal panaudos sutartį, parodė, kad su ieškovu kalbėjosi ne 2023 m. rugpjūčio mėnesį, kaip savo ieškinyje nurodė ieškovas, bet birželio mėnesį. Pažymėjo, kad šį laiką gerai įsidėmėjo, nes buvo atvykęs sėti grikių, o jie sėjami nuo birželio pradžios iki vidurio. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apie žemės sklypo pardavimą J. T. ieškovas sužinojo ne vėliau kaip 2023 m. birželio 15 d. liudytojui K. B. pasakius, kad jam leidimą naudotis Sklypu davė naujasis žemės sklypo savininkas J. T.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė argumentų, kurie galėtų paneigti tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, nepateikė ir nenurodė aplinkybių, kurios leistų suabejoti aplinkybe, kad ieškovas apie savo galbūt pažeistas teises pirmą kartą išgirdo iš liudytojo K. B. ne vėliau kaip 2023 m. birželio 15 d. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad vien iš liudytojo K. B. pasakymo, jog K. B. yra Sklypo nuomininkas ir šią Sklypo dalį jam išnuomojo šio sklypo savininkas J. T., ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jo teisės yra pažeistos. Todėl duomenų iš Nekilnojamojo turto registro gavimas šiuo atveju vertintinas ne kaip momentas, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, bet kaip dokumentų, reikalingų galbūt pažeistai teisei ginti, rinkimo veiksmas. Taigi, ieškovas ieškinį teismui dėl pirkėjo teisių perkėlimo pateikė tik 2023 m. spalio 25 d., tai yra praleidęs nustatytą trijų mėnesių senaties terminą. Kadangi ieškovas jokių aplinkybių, kodėl praleido šį terminą, nenurodė, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, atnaujinti praleisto termino ieškiniui pateikti neprašė, todėl ieškovo ieškinio senaties termino praleidimas yra dar viena priežastis, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė.

31. Apibendrindama nustatytas byloje aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl pirkėjo teisių jam perkėlimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

33. Atsakovas J. T. pateikė duomenis, jog už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą surašymą patyrė 2 200 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai (2024 m. spalio 30 d. pinigų priėmimo kvitas; išlaidų detalizacija atsiliepime į apeliacinį skundą). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi, šios atsakovo J. T. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.

34. Trečiasis asmuo D. S. nepateikė jokių duomenų apie savo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. M. 2 200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovui J. T..