Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-03-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-557/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-15
Bylos Nr.
1A-32-557/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Remigijus Preikšaitis, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis
E. J.
Nuteistasis
I. G.
Civilinis ieškovas
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
Kaltinamasis
I. G.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-557/2018

Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18008-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.26.2.;1.2.4.4.2.8.;2.4.6.1.;2.4.7.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei,nukentėjusiajam E. J.,nuteistajam I. G. ir jo gynėjui Vidmantui Žylei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. ir jo gynėjo V. Žylės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. (I. G.) nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 284 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-01 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir I. G. galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas 2 metams ir 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į paskirtos bausmės laiką įskaitant laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015-03-28 iki 2015-03-30 (dvi dienas), ir pagal Europos arešto orderį suėmime Airijoje ir Lietuvoje išbūtą laiką nuo 2017-06-06 iki nuosprendžio paskelbimo, bei bausmę, atliktą pagal 2016-12-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Nuosprendžiu iš I. G. priteista 2460,68 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nuosprendžiu tenkintas civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš kaltinamojo I. G. priteista 923,35 Eur Valstybinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. G. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2015 m. kovo 28 d. apie 21.30 val., viešoje vietoje – prie Mažvydo progimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini) , Klaipėdoje, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, prikibo prie einančio E. J., kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą, suėmęs už striukės pargriovė jį ant žemės bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sudavė kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, dešinę ranką ir kitas kūno vietas. Nukentėjusiajam atsikėlus ir pradėjus bėgti, I. G. jį pasivijo prie Baltijos gimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini) , Klaipėda, ir spyrė nukentėjusiajam į kojas, dėl ko jis pagriuvo, o I. G. kartu su prie gulinčio nukentėjusiojo pribėgusiais 2-3 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių kojomis E. J. į galvą ir įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiajam galvos dešinio smilkinio srities sumušimą, dešinio alkūnkaulio kūno viršutinio trečdalio skersinį lūžį, abiejų kelių sąnarių sumušimą bei kairio kelio sąnario odos nubrozdinimą, ir tokias veiksmais I. G. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo E. J..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. G. ir jo gynėjas V. Žylė prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dėl I. G. apkaltinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados visiškai neatitinka bylos faktinių aplinkybių, be to, gretinant įrodymus su byloje esančiais prieštaringais faktiniais duomenimis nesilaikyta elementariosios įrodymų vertinimo logikos taisyklių. Teigia, jog visiškai nesuprantamos savaip interpretuotos pirmosios instancijos teismo išvados, kurios iš dalies labiau atkartoja kaltinamojo akto turinį, nei įrodo kaltinamojo I. G. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Daro išvadą, kad surinktų įrodymų I. G. kaltei įrodyti nepakanka, o tai laikytina savarankišku nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindu apeliacinės instancijos teisme (BPK 329 str. 1 p.). Be to, labiau tikėtina, kad I. G. inkriminuotose veikose, kurios pirmosios instancijos teisme kvalifikuotos pagal anksčiau nurodytus BK straipsnius, nėra nurodytų nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusių požymių, o tai laikytina esminiu apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo pagrindu, numatytu BPK 327 str. 1 punkte. Nurodo, jog kaltinamasis I. G. nepagrįstai nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri jam buvo inkriminuota kaltinamuoju aktu.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, teismo išvada dėl I. G. kaltės neatitinka tikrovės, ją paneigia tiesioginės įvykio liudininkės B. J. parodymai, duoti 2016-01-21 Klaipėdos miesto apylinkės teisme, ikiteisminio tyrimo teisėjai. Tada ir teisiamojo posėdžio, įvykusio 2017-08-31 metu ji patvirtino, kad jiems su tėvu vaikščiojant prie mokyklos stadiono, pro šalį prabėgo du jaunuoliai, prabėgant vienam iš jų iškrito telefonas (ne žiebtuvėlis, kaip vėliau teigė E. J.). Vaikinas, kuriam iškrito telefonas, pradėjo prie tėvo kabinėtis, po ko E. J. pradėjo bėgti, kol parvirto. Keturi jaunuoliai stovėjo vienoje pusėje, keturi kitoje ir jie visi spardė tėtį. Vėliau pastarasis papasakojęs, kad juos rado prie mokyklos, ir vieną su raudona striuke. Prie M. Mažvydo progimnazijos tėtis spardomas nebuvo. Pradėjus jai bėgti, atsisukusi matė, kad prie Baltijos gimnazijos tėvą spardė grupė jaunuolių, tarp kurių vaikinų, užkabinusių tėvą, nebuvo. Per reportažą „Farai“ matė vaikiną su raudona striuke, tačiau jo išvaizdos neįsidėmėjo. Iš kur atsirado kiti vaikinai, nežino. Kitų vaikinų veiksmų nematė, nes jie buvo sustoję ratu aplink tėtį. Vertingų daiktų tėtis neturėjo, o mobilusis telefonas iš jo nebuvo atimtas. Mano, jog tokie liudytojos parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad I. G. E. J. sužalojime, kuris pagal kaltinimą suskirstytas į du epizodus, nedalyvavo ir jo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su visuomenės rimties trikdymu bei nesunkaus sužalojimo padarymu iš chuliganiškų paskatų. Teigia, jog byloje apskirtai nėra patikimų duomenų, kurie rodytų, kieno iš vaikinų smurtiniai veiksmai yra priežastiniame ryšyje su E. J. padarytais kūno sužalojimais.

Pabrėžia, jog teisiamojo posėdžio, įvykusio 2016-08-19 metu liudytoja E. K. nurodė, kad iš E. J. išvaizdos sumušimo požymių ji nepastebėjusi. E. J. paprašė telefono, sakydamas, kad jį suspardė ir sulaužė ranką, E. J. pribėgo prie jos ir vyro uždusęs ir sujaudintas, o nepilnamečių vaikų aplink nebuvo. Šalia stadiono buvo girdimi vaikinų balsai ir jai su vyru buvo keista, kodėl iš įvykio vietos E. J. sumušę jaunuoliai nepasišalino, nors jie žinojo, kad šis gali iškviesti policiją. Vertindami šiuos parodymus, teigia, jog I. G. iš tariamo įvykio vietos bėgti nebuvo tikslo ir reikalo, nes atvykus policijai E. J. tiesiogiai nurodė į pabėgusį asmenį su juoda striuke (nenustatytas asmuo), bei į asmenį su ruda striuke (į K. S.), kuomet I. G. – vaikinas su raudona striuke be smurto žymių (t. 1, b. 1. 104) – jau buvo pasodintas į policijos tarnybinį automobilį. E. J. iš karto nurodžius tris vaikinus, paneigtina tariamo nukentėjusiojo pozicija dėl pirmojo epizodo, kada jis nurodo I. G. kaip asmenį, prikibusį prie jo, kumščiu vieną kartą sudavusį nukentėjusiajam į veidą, suėmusį už striukės ir pargriovusį jį ant žemės bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sudavusį kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, dešinę ranką ir kitas kūno vietas. Būtent šiuos E. J. parodymus paneigia ir originalus, o ne sumontuotas ir prie bylos pridėtas vaizdo įrašas, kuris yra patalpintas internete.

Kitą vertus, mano, jog atskiro vertinimo turi sulaukti tariamo nukentėjusiojo E. J. prieštaringi ir nenuoseklūs parodymai. Pastarasis nuo pat tyrimo pradžios teigė, kad jį sumušė du nepažįstami jaunuoliai, tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jį mušė net dvi jaunuolių grupuotės ir prie M. Mažvydo progimnazijos, ir prie Baltijos gimnazijos. Pastarasis taip pat nurodė ir K. S. kaip asmenį, sumušusį jį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant pakankami duomenų, kad jis nusikalto. Pastarasis ir jo atstovas advokatas R. Kivylius taip pat nurodė ir A. Ž., kurį E. J. atpažino vairavimo pamokoje ir dėl kurio ikiteisminis tyrimas dėl I. G. buvo nepagrįstai atnaujintas. Be to, neaišku, kokie duomenys yra objektyvūs, nes apklausta nukentėjusiojo dukra B. J. nurodė, kad įvykio vietoje buvo ir kiti vaikinai, kurie buvo sustoję ratu aplink tėtį prie Baltijos gimnazijos, nors tuo metu I. G. su draugu Tomu žaidė futbolą M. Mažvydo progimnazijos dirbtinės dangos aikštelėje, už jos ribų nebuvo pasišalinęs ir nieko iš pašalinių neužkabinėjo. Netgi atvykus policijos pareigūnams, jie išliko ramūs ir niekur nebėgo, nes nebuvo dėl ko bėgti. Ant I. G. viršutinių drabužių nebuvo jokių smurto žymių. I. G. apžiūrėjus medikams jokių sužalojimų, rodančių, jog buvo atliekami smurtiniai veiksmai, nenustatyta. Be to, nesupranta, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o vėliau ir teismas gali vadovautis atpažinimo iš nuotraukų protokolais, kai pats E. J. pirmojoje apklausoje vaikino su šviesios spalvos striuke (kuri jokiu būdu negali būti raudona) neapibūdino, kalbėdamas apie vaikiną su juodos spalvos striuke nurodė, kad buvo labai panašių veido bruožų, o trečiojo vaikino, kuris išsigando policijos pareigūnų ir pabėgo, neapibūdino visiškai. Klaidinga ir įsivaizduojama nuoroda (tokia pati, kaip ir dėl I. G.) į A. Ž. nepasitvirtino. Taigi, tokie procesiniai veiksmai nėra patikimi kaip įrodymų šaltinis, tai pripažino ir valstybės kaltintoja, nutraukdama ikiteisminį tyrimą I. G. atžvilgiu. Šis asmuo jokios motyvacijos muštis neturėjo, jis neseniai buvo grįžęs iš laisvės atėmimo vietos, registravosi darbo biržoje, vėliau įsidarbino, gyveno su tėvais ir jokių incidentų iki įvykio nesiekė.

Nurodo, jog jokiu procesiniu veiksmu ar įrodymu nepatvirtintas E. J. teiginys, kad jis du kartus buvo praradęs sąmonę, kai jį mušė, ir kad geriau apie įvykius gali nurodyti dukra, mačiusi įvykį iš šalies (žr. UAB „(duomenys neskelbtini) ” vaizdo-garso įrašą). Pastebi ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas tik dėl I. G., pripažinus, kad „ikiteisminis tyrimas nutrauktas pernelyg anksti, tai yra neatlikus visų reikiamų proceso veiksmų”, nors teisiamojo posėdžio, įvykusio 2017-08-31 metu E. J. pareiškė, kad dėl sumušimo jis turi pretenzijų ir K. S.. Tai jis patvirtino dar ir akistatos, įvykusios 2016-01-07 tarp E. J. ir I. G. metu, kada į klausimą, ar įvykio dieną buvote atpažinęs ir K. S. ir ar turite jam pretenzijų, E. J. atsakė, kad pretenzijų turi, bet jo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti (t. 2, b. 1. 37). Teigia, jog dėl išvardytų aplinkybių peršasi pagrįsta mintis, kad tyrimas byloje atliktas nepilnai, o ikiteisminis tyrimas trečiojo nenustatyto asmens atžvilgiu (jeigu tikėti E. J. parodymais) nepagrįstai išskirtas į atskirą bylą, o tiriamoje byloje jis neatliktas žinomo asmens, kurio atžvilgiu jis nutrauktas, atžvilgiu. Mano, jog tai yra akivaizdus įrodymas, kad byloje pareikštas nepagrįstas kaltinimas.

Pažymi, jog BPK 212 str. yra numatyti ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai. Šio straipsnio 1 p. numato ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejį, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 str. numatytų aplinkybių, o 2 p. numato atvejį, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. BPK 3 str. išvardintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pagal šio straipsnio 1 d. 1 p. baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, jog vertinant šias įstatymo nuostatas ir jas sistemiškai aiškinant, prokuroro išvada, kad pagrindas palikti įtarimą tik I. G. atžvilgiu dėl dalyvavimo nusikaltimų įvykdyme yra E. J. parodymai, yra neteisinga Taip galvoti neteisinga, nes skundžiamas nuosprendis iš esmės grindžiamas vien nukentėjusiojo E. J. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs dėl: sąmonės praradimo momentų; prieštaravimų su dukros parodymais; daikto, kuris iškrito prabėgančiam jaunuoliui savybių (tai buvo telefonas ar žiebtuvėlis); apsipažinimo, nurodant į A. Ž., 2017 03 28 dieną atlikinėjusį laisvės atėmimo bausmę; nurodymo į K. S., kuriam turi pretenzijų; akistatoje su I. G. duotų parodymų; neužtikrintumo įrodinėjant savo poziciją (nes ieškinys byloje nepareikštas, nežinant kam jį reikšti); nuoseklių I. G. parodymų, kurie buvo duoti prieš nutraukiant ikiteisminį tyrimą ir jį atnaujinus vien įtariamajam I. G.. Vien E. J. manymas, kad I. G. galėjo jį spardyti, vertintinas tik kaip prielaida ir yra nepriskirtinas įrodymų kategorijai, numatytai BPK 20 str. Kitą vertus, BPK 20 str. prasme teismų išvados turi atitikti faktinius bylos duomenis ir negali būti vertinamos kaip priimtinos ar nepriimtinos prokurorui, nuteistajam ir jo gynėjui.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 06 20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. p. nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados jame turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis principu in dubio pro reo, o kaltė, grindžiama prielaidomis, nelaikytina baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Turinčios bylai reikšmės aplinkybės yra nustatomos pagal įstatymą pateiktais į bylą įrodymais ir įrodinėjimu. Mano, jog šioje situacijoje valstybės kaltintojas ir pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kurie besąlygiškai turi būti sprendžiami kaltinamojo I. G. naudai. Todėl laiko, kad I. G. neįvykdė jam inkriminuotų veikų, dėl to jis, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo matyti, jog skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir kategoriškai neigiama, jog I. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., t. y. jog jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. J.. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo parodymus, neįvertino šių parodymų nenuoseklumo, jų prieštaravimo kitiems byloje surinktiems duomenims, bei neatsižvelgė į tai, jog byloje daugiau nėra jokių objektyvių I. G. kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino, jog būtent jis atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį.

Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BPK) normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad I. G. jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir neišsklaido visų abejonių dėl to, ar jis sumušė nukentėjusįjį, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis E. J., dėstydamas savo poziciją tiek įvykio vakarą, tiek ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl įvykio aplinkybių ir prieš jį smurtavusių asmenų buvo nenuoseklus, tačiau detali nukentėjusiojo parodymų analizė, taip pat byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys atskleidžia, jog pasisakydamas dėl šiuo atveju esminės įvykio aplinkybės, t. y. kad be kitų asmenų prieš jį smurtavo ir I. G., E. J. buvo nuoseklus, ir pozicijos dėl to, kad jį užpuolė ir kartu su kitais asmenimis mušė įvykio vakarą raudona stiuke vilkėjęs I. G., nekeitė. Iš byloje esančio vaizdo įrašo ir jo apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 51-52) matyti, jog vos atvykus policijos ekipažui ir į policijos automobilį įsėdus nukentėjusiajam E. J., jis nurodė, kad vienas jaunuolis buvo juoda striuke, kitas buvo su raudona (vaizdo įrašo 0.40 min.). Privažiavus policijos ekipažui, buvo jaunuolis raudona striuke – I. G., kuris buvo sulaikytas. Kiti šalia stovėję vaikinai nurodė, kad kitas asmuo, kurį nukentėjusysis nurodė kaip smurtavusį asmenį (K. S.) ir kurį suėmė policija, yra jų draugas ir jis mušant nukentėjusįjį nedalyvavo. Jaunuolio juoda striuke policijos pareigūnui pavyti ir pagauti nepavyko. Paklausti dėl asmens su raudona striuke, kartu stovėję vaikinai nurodė, kad jį matė (vaizdo įrašo 4.23 min.). Įraše matyti, jog I. G. atvežus prie policijos komisariato, jį išlaipinus iš tarnybinio automobilio ir vedant į patalpas, pareigūnas paklausė nukentėjusiojo E. J., ar tai tas asmuo buvo, į ką nukentėjusysis atsako, kad taip (vaizdo įrašo 5.05 min.). Nukentėjusysis paaiškino operatoriui, kad jis ėjo su dukra, pro šalį bėgantiems vaikinams kažkas iškrito, jie prie jų sustojo ir pradėjo kabinėtis. Pažymėjo, kad reiktų dukros paklausti, kas tiksliai jį mušė, tačiau atsakydamas į klausimą, ar tarp tų asmenų buvo vaikinas raudona striuke, patvirtino, jog sulaikytas asmuo su raudona striuke tarp jų buvo (vaizdo įrašo 6.40 min.).

Siekiant patikrinti apeliacinio skundo teiginius, neva byloje buvo pateiktas ne originalus vaizdo įrašas, kuris yra patalpintas internete, ir kuris neva paneigia E. J. parodymus, o sumontuotas vaizdo įrašas, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir kreiptasi (t. 4, b. l. 19) į UAB „(duomenys neskelbtini) ”, kuri šioje byloje buvo pateikusi vaizdo-garso įrašą, užfiksuotą filmuojant televizijos laidą, dėl to, jog būtų pateiktas pilnas televizijos laidos „Farai“ vaizdo įrašas su užfiksuotu 2015-03-28 įvykiu. Teisme buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini) ” atsakymas, iš kurio matyti, jog visa turėta medžiaga jau buvo pateikta Klaipėdos AVPK. Taigi nekyla abejonių, kad byloje buvo apžiūrėtas ir tirtas būtent originalus UAB „(duomenys neskelbtini) ” pateiktas vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 50). Be to, stebint byloje pateiktą vaizdo įrašą matyti, jog būtent jis yra vientisas, originalus ir nesumontuotas (nėra balso už kadro, titrų, neiškirpti nestabilaus vaizdo intarpai) įrašas, kuris ir buvo panaudotas montuojant televizijos laidos epizodą. Taigi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje yra ne sumontuota, o originali garso ir vaizdo medžiaga, užfiksuota 2015 m. kovo 28 d. įvykio metu.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. J. nurodė, kad kartu su dukra ėjo į namus, pro juos prabėgo porelė, kuriuos nusivijo du vaikinai. Vienam iš vaikinų prabėgant pro juos, kažkas iškrito iš kišenės ir pastarasis sustojo, kad pasiimtų iškritusį daiktą. Tuo metu jis su dukra buvo netoli to vaikino, kuris atsisuko, paklausė kas yra, o pribėgęs kitas vaikinas paklausė, ko jie lenda prie jo draugo, ir vieną kartą kumščiu trenkė jam į galvą. Po smūgio tas pats vaikinas, suėmęs jį iš nugaros už striukės, parvertė jį ant žemės, ir tada jau abu vaikinai pradėjo jį spardyti. Spardė į galvą, dešinę ranką, kuris kiek spyrė nežino, bet abu ne mažiau 10 kartų. Kai vaikinas jį parvertė ant žemės, jo dukra išsigandusi pabėgo ir pasislėpė už medžio, jos nesužalojo. Kai minėti du vaikinai jį spardė, tuo pačiu metu netoli nuo tos vietos ėjo kita vaikinų kompanija, kurie jį mušantiems vaikinams sušuko, ką jie čia daro. Todėl vaikinai liovėsi jį spardę, o jis tuo metu atsistojo ir nubėgo prie medžio, kur buvo pasislėpusi dukra ir liepė jai bėgti. Jiems bėgant link namų, prabėgus M. Mažvydo mokyklą, tie patys vaikinai jį pasivijo ir vienas iš jų, kuris buvo su raudonos spalvos striuke, spyrė jam į kojas. Nuo smūgio jis veidu krito ant žemės. Jis mano, kad tuo metu krisdamas susilaužė ranką, nes smūgis buvo stiprus. Jam gulint ant žemės, abu vaikinai jį spardė į galvos sritį, tuo metu prie jų pribėgusių vaikinų galėjo būti ir daugiau. Kiek kartų kiekvienas iš vaikinų jam įspyrė, išskirti negali, bet smūgių buvo ne mažiau 10. Nuo smūgių jam pradėjo svaigti galva ir vienas iš vaikinų, pamatęs, kad jis apsvaigo, suėmė jam už striukės gobtuvo ir keikdamas kėlė jį į viršų, kad atsistotų. Kadangi jis nesistojo, vaikinai nubėgo prie mokyklos, kur stovėjo vaikinų kompanija. Kai jie nubėgo, jis atsistojo ir prie jo priėjusių vyro ir moters paprašė, kad iškviestų policiją. Vaikiną su raudonos spalvos striuke (I. G.) atpažino ir dėl jo yra tikras (t. 1, b. l. 22-24,26-27,30-31, t. 2, b. l. 20-22). Akistatos su I. G. metu E. J. nurodė, kad I. G. sudavė jam kumščiu į dešinį smilkinį, suėmęs už striukės gobtuvo parvertė jį ant žemės ir kartu su nepažįstamu vaikinu jį spardė. Po to jam bėgant ir jį pasivijus, I. G. spyrė jam per kojas ir jam pargriuvus, su kitais vaikinais jį spardė (t. 2, b. l. 33-39).

Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. J. nurodė, kad vaikštant su dukra pastebėjo vaikiną ir merginą, kurie bėgo, o juos vijosi I. G. su draugu. Tuomet I. G. draugui kažkas iškrito iš kišenės, jis sustojo, pasilenkė ir pasiėmė tą iškritusį daiktą, o I. G. toliau nusivijo tuos vaikus. Tuo metu I. G. draugas, pakėlęs savo pamestą daiktą, nusikeikė ir jo paklausė, ko jis žiūri, po to pribėgo I. G., ir paklausė, ko šis lenda prie draugo. Po to I. G. trenkė jam į veidą, sugriebė už gobtuvo, atbulas patraukė, dėl to E. J. nugriuvo ant žemės. Po to I. G. ir jo draugas pradėjo jį spardyti. Jis buvo nusisukęs veidu į žemę, galvą užsidengęs rankomis. Suprato, kad prie jų pribėgo dar kita vaikinų kompanija. Priėjusių vaikinų nematė, nes buvo nusisukęs į žemę ir galvą buvo užsidengęs rankomis. Jį vaikinai spardė, jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 smūgių. Kai vaikinai pradėjo tarpusavyje aiškintis, jis pasuko galvą ir pamatė, kad dukra yra pabėgusi toliau. Jis atsikėlė ir nubėgo prie dukters. Liepė dukrai bėgti namo. Jis, nukentėjusysis, bėgo dukrai iš paskos. Prie M. Mažvydo mokyklos I. G. jį pasivijo, spyrė jam į kojas. Nuo smūgio jis krito ant žemės. Tuo metu pribėgo kaltinamojo draugai, ir jam gulint ant žemės, jį spardė į įvairias kūno vietas: kojas, šonus, galvą. Smūgių buvo labai daug, nuo jų jis prarado sąmonę. Išlipęs iš policijos tarnybinio automobilio, pastebėjo juodą striukę vilkintį vaikiną, šis vaikinas pirmas jį užpuolė, tačiau jo policija nepagavo. Šis vaikinas buvo kartu su I. G.. I. G. atpažino kaip jį užpuolusį vaikiną. Įsidėmėjo, kad I. G. vilkėjo raudonos spalvos striukę, be to, įsidėmėjo ir kaltinamojo veidą, dėl to nėra jokių abejonių. Ta vieta, kur pirmą kartą buvo sumuštas, buvo apšviesta, todėl kaltinamąjį gerai matė ir atpažino. I. G. jis matė tris kartus, suklysti negalėjo, jis trenkė jam stovinčiam į veidą, į dešinę pusę, matė, kaip I. G. spyrė per kojas. Vaikinas juoda striuke pribėgo pirmas, po to I. G. (t. 2. b. l. 151-153). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. J. dar kartą patvirtino, jog atvažiavus policijai, jis iš karto nurodė, kad jį mušė I. G., asmuo su raudona striuke, ir dėl to I. G. buvo nuvestas ir pasodintas į tarnybinį automobilį (t. 4, b. l. 14, 21).

Aptarti nukentėjusiojo parodymai patvirtina, jog nors dėl įvykio metu patirto išgąsčio (jis buvo užpultas kelių jaunuolių, eidamas su mažamete dukra), blogo matomumo (buvo tamsus paros metas, kai buvo pargriautas, dengėsi galvą rankomis) bei patirtų sužalojimų (nurodo nuo smūgių net kelis kartus praradęs sąmonę), t. y. dėl objektyvių aplinkybių E. J. detaliai neatsimena ir nėra tikslus dėl visų įvykio aplinkybių: konkretaus jį mušusių jaunuolių skaičiaus, konkretaus daikto, kuris iškrito iš šalia einančio vaikino kišenės, kitų smurtautojų išvaizdos, tačiau jis nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jį pargriovė, pirmąjį smūgį sudavė ir vėliau kartu su kitais vaikinais mušė įvykio vakarą raudoną striukę vilkėjęs I. G.. Šiame kontekste pastebėtina, jog byloje nėra duomenų, kad prieš įvykį nukentėjusieji būtų pažinoję I. G., ar kad kokie asmeniniai nesutarimai būtų tapę konflikto priežastimi. Byloje nenustatyta jokių nukentėjusiojo E. J. motyvų apkalbėti I. G. ir taip apkaltinti asmenį, kuris prieš jį nesmurtavo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog E. J. byloje nepareiškė civilinio ieškinio, ir tai neva rodo, kad nukentėjusysis nėra tikras dėl asmens, kuris jį sumušė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog nukentėjusysis nepasinaudojo savo teise baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, negali būti laikoma jo nuoseklius parodymus, kad prieš jį smurtavo būtent I. G., paneigiančia aplinkybe. Atvirkščiai, tai, jog E. J. baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio, ir neprašo iš nuteistojo priteisti jo kaltais veiksmais padarytą turtinę ar neturtinę žalą, tik dar kartą patvirtina, jog nukentėjusysis nėra suinteresuotas apkalbėti I. G..

Nukentėjusiojo E. J. nuosekliai tvirtinamą aplinkybę, jog prieš jį smurtavo raudoną striukę vilkėjęs asmuo (I. G.), patvirtino ir kartu su juo įvykio metu buvusi jo mažametė dukra nukentėjusioji B. J., kuri apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad jai su tėčiu po pasivaikščiojimo einant pro stadioną namo, ji matė, kaip keli vaikinai vijosi kitus jaunuolius. Tada vienas nusivijo tuos jaunuolius, o kitam prie jos tėčio iškrito telefonas. Po to tas kitas (kuris grįžo) vaikinas paklausė jos tėčio, kas jam nepatinka, pradėjo keiktis, klausė, kodėl tėtis lenda prie jo draugo, nors tėtis nieko nedarė. Tada tėtis pasakė, kad viskas gerai, skirstomės. Po to jie pradėjo vytis jos tėtį, kuris nuo jų bėgo, ji irgi bėgo. Ji buvo pabėgusi gal 20-30 metrų ir matė, kaip jos tėtį pargriovė, jis virto tiesiai ant pilvo, nematė, kas toliau vyko, nes nubėgo toliau. Ji bėgo per kelią prie Baltijos mokyklos, ten kitoje kelio pusėje stovėjo keli vaikinai. Ją tėtis pradėjo vytis, ir ji nubėgo dar toliau. Ji nematė, kaip viskas buvo, pabėgusi už medžių girdėjo, kaip gauja žmonių apstojusi jos tėtį rėkavo ir jį spardė. Ji pamena, kad iš pradžių, kai prie jų pristojo du vaikinai, vienas buvo su juoda striuke, o kitas su raudona ir ant krūtinės buvo rudas ar pilkas „plėmas“. Per televiziją matė tą reportažą, ir ji atpažino tą vaikiną su raudona striuke - I. G. (t. 2, b. l. 46-48). Iš esmės analogiškas aplinkybes, tik nurodydama jas ne taip detaliai, ši nukentėjusioji parodė ir apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Nurodė, kad ėjo su tėčiu pasivaikščioti, jaunuoliai vijosi kitus jaunuolius, tačiau nepasivijo ir priėjo prie jų. Vienam vaikinui iškrito telefonas, kitas jaunuolis klausė E. J., ko jis lenda prie jo draugo. Vienas vaikinas trenkė E. J., ir jie pradėjo bėgti. Ji nubėgo prie Baltijos gimnazijos, o vaikinai pasivijo E. J. ir prie gimnazijos kampo suspardė. Ji buvo 15-20 metrų atstumu pasislėpusi už medžio. Aštuoni vaikinai spardė tėtį, labai išsigando. Vaikinų veidų neįsiminė, nes buvo labai tamsu. I. G. matytas, tačiau negali tvirtinti, kad jis spardė tėtį. Kažkuris iš spardžiusių vaikinų buvo su ryškiai raudonu megztiniu ar striuke (t. 3, b. l. 150-151). Taigi, skirtingai nei teigiama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, abu nukentėjusieji – tiek fizinį smurtą patyręs E. J., tiek jo dukra B. J. nuosekliai patvirtino, kad įvykio metu prie jų su kitu vaikinu priėjo būtent I. G. (raudona striuke apsirengęs asmuo), kad I. G. kartu su kitais asmenimis mušė E. J., o šiam parkitus ir atsistojus, pradėjus bėgti toliau, jis vėl buvo pargriautas ir spardomas asmenų, tarp kurių buvo ir I. G.. Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog liudytoja E. K. nurodė, kad iš E. J. išvaizdos sumušimo požymių ji nepastebėjusi, tačiau tai, jog dėl I. G. kartu su nenustatytais asmenimis suduotų smūgių E. J. buvo iš tiesų sužalotas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 959/15 (03), kuria nustatyta, jog E. J. sumušta galva, lūžo dešinys alkūnkaulis, padarytas abiejų kelių sąnarių sumušimas bei kairio kelio sąnario odos nubrozdinimas. Sužalojimai padaryti bukais daiktais ir paviršiais, galvos sumušimas ir dešino alkūnkaulio lūžis gavosi nuo sumušimo (suduodant smūgius), galimai spardant (t. 1, b. l. 57-58).

Be to, nukentėjusiųjų parodymus, t. y. kad tarp prieš E. J. smurtavusių asmenų kartu su juoda striuke vilkėjusiu vaikinu buvo ir I. G., iš dalies patvirtina ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausto liudytojo V. B. parodymai, kad įvykio dieną su draugais K. S. ir E. Ž. einant taku išgirdo riksmus, nusprendė, kad reikia pagalbos ir nubėgo pasižiūrėti, kas įvyko. Bėgdami pastebėjo grupę jaunuolių, matė, kaip vienas vaikinas spardė vyriškį, keli jaunuoliai stovėjo šalia. Juos pastebėję jaunuoliai pradėjo bėgti į skirtingas puses. Pasiliko tik raudona striuke vilkintis jaunuolis, kiti pabėgo. Raudona striuke vilkintį vaikiną, kuris taip pat ketino pabėgti, sulaikė kiti asmenys, taip pat atėję pasižiūrėti, kas vyksta. Sulaikė jį, nes jis pasirodė kaip pagrindinis dalyvis. Pirmasis į įvykio vietą atbėgo jis, liudytojas, po kelių sekundžių atbėgo jo draugai. Raudona striuke vilkintį vaikiną (I. G.) išsivežė atvykę policijos pareigūnai. V. B. matė, kaip nukentėjusįjį spardė tamsia striuke vilkintis vaikinas, jo sulaikyti nepavyko, jis pabėgo. Iš tos spardžiusių kompanijos buvo ir raudoną striukę vilkintis vaikinas, ir nors pats V. B. nematė, ar nukentėjusįjį spardė raudona striuke vilkintis vaikinas, bet E. J. atpažino I. G. kaip jį sumušusį asmenį (t.3, b. l. 61-63). Aptarti duomenys - nukentėjusiojo E. J. parodymai, nukentėjusiosios B. J. parodymai, specialisto išvada, byloje esantis vaizdo įrašas, iš dalies liudytojo V. B. parodymai, susijungdami į vieną logišką ir nuoseklią visumą neginčytinai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog I. G., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo E. J.. Vieninteliai byloje esantys duomenys, kuriais grindžiama nuteistojo versija, neva jis E. J. nemušė, o įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai, eidamas namo, yra paties I. G. parodymai, kurie ne tik neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, bet yra prieštaringi ir nelogiški.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu I. G. nurodė, jog įvykio dieną apie 17-18 val. susitiko su Tomu, kurio pavardės nežino, su kuriuo susipažino pataisos namuose. Nusprendė nuvažiuoti į stadioną pažaisti futbolo, prieš važiuodami jie nusipirko 8 litrus alaus. Prieš vykstant į stadioną prie jų prisijungė du Tomo pažįstami, o stadione prisijungė dar du vaikinai, kurie kiek pažaidę su jais išėjo. Pertraukų metų vartojo su savimi atsineštą alų. Sutemus nusprendė eiti namo. Einant iš stadiono prie jo su Tomu ir jo dviem draugais priėjo grupė jaunuolių. Kalbant su jais privažiavo policijos automobilis. Pamačius atvažiuojantį policijos automobilį, kažkas sušuko „bėgam“ ir pradėjo bėgti, išsiskirstė į skirtingas puses. Jis niekur nebėgo, nes nieko blogo nebuvo padaręs, stovėjo su Tomu ir dar keliais vaikinais, kurie buvo prie jų priėję. Privažiavus policijos automobiliui, iš jo išlipę policijos pareigūnai jį sulaikė. Nukentėjusiojo toje vietoje, kur buvo sulaikytas, nematė. Jis E. J. nemušė, kas jį sumušė, nežino, nes nematė. Niekas iš vaikinų prieš jį tą vakarą jokių veiksmų atlikęs nebuvo (t. 1, b. l. 94-96, 99-100, t. 2, b. l. 81-82). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu I. G. nurodė, jog įvykio dieną su pažįstamu Tomu (jo pavardės bei adreso nežino, 2013 m. susipažino pataisos namuose) nusipirko alaus ir nusprendė nuvažiuoti į stadioną pažaisti futbolą. Kamuolį turėjo Tomas. Prieš vykstant į stadioną prie jų prisijungė dar du Tomo draugai. Sutemus, apie 22 val., nusprendė važiuoti namo. Einant iš stadiono, prie jo su Tomu bei Tomo draugų priėjo grupė jaunuolių, kiek jų buvo tiksliai, neprisimena, gal daugiau nei penki. Kalbėdami su jaunuoliais, pamatė atvažiuojančius policijos pareigūnus. Pamatę juos, jaunuoliai pradėjo bėgti, išsiskirstė į skirtingas puses. Jis nepasišalino, nes nieko nepadarė, tačiau pareigūnai jį sulaikė. Nukentėjusiojo nemušė, nukentėjusiojo toje vietoje, kur buvo sulaikytas, nematė. Pirmą kartą nukentėjusįjį pamatė tik išlipęs iš policijos tarnybinio automobilio. Įvykio dieną vilkėjo pilkas kelnes ir raudonos spalvos striukę. Žaisdamas futbolą striukę nusiėmė, ją pakabino ir tuo metu galimai sutepė (t. 3, b. l. 150-151).

Visų pirma pastebėtina, jog nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nukentėjusiojo įvykio vietoje nematė, ir jo E. J. policijos pareigūnams nenurodė, o nukentėjusįjį pamatė tik išlipdamas iš policijos automobilio, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog tik policijos ekipažui atvykus į įvykio vietą, iš policijos automobilio išlipa ir E. J., kuris policijos pareigūnui jau sulaikius I. G., stovėdamas už kelių metrų nuo į jį veidu atsisukusio nuteistojo, pirštu rodo į nubėgantį vaikiną juoda striuke (vaizdo įrašo 1.54 min.). Šie objektyvūs duomenis atskleidžia, jog I. G. įvykio vietoje matė nukentėjusįjį, o duodamas parodymus sakė netiesą. Be to, I. G. versiją, jog jis ne tik nemušė E. J., tačiau jo net nematė įvykio vietoje, paneigia ne tik nukentėjusiųjų (E. J. ir B. J.), tačiau ir liudytojo V. B. parodymai, kuris nurodė, jog išgirdęs riksmus ir atbėgęs į įvykio vietą jis pamatė, kad E. J. spardžiusioje kompanijoje yra ir I. G.. Akivaizdu, jog jei V. B. vienu metu įvykio vietoje galėjo matyti tiek nuteistąjį, tiek ir mušamą nukentėjusįjį, tai ir I. G. turėjo matyti mušamą E. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenuoseklios ir nelogiškos I. G. nurodomos aplinkybės, susijusios su jo tą vakarą neva žaistu futbolu ir jo pažįstamu Tomu. Visų pirma pastebėtina, jog nurodęs, kad su kartu futbolą žaidusiu Tomu jis yra pažįstamas nuo 2013 metų, kada jie susipažino pataisos namuose, kad jie iš anksto susitarė eiti kartu žaisti futbolą, kad prieš tai kartu nuėjo nusipirkti alaus, I. G. tuo pačiu nurodė visiškai neįtikimą aplinkybę, jog nežino jokių šio asmens kontaktinių duomenų, net jo pavardės ar telefono numerio. Be to, ikiteisminio tyrimo metu iš Pravieniškių pataisos namų (kur neva I. G. ir susipažino su Tomu) gavus duomenis apie tuo metu kalėjusius klaipėdiečius nuteistuosius vardu Tomas, jų nuotraukos buvo pateiktos atpažinti I. G., tačiau nuteistasis negalėjo atpažinti savo pažįstamo Tomo, 2015-03-28 kartu buvusio įvykio vietoje (t. 2, b. l. 58-60). Ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nuteistasis slepia nusikalstamos veikos bendrininkus, ir leidžia teigti, jog įvykio metu I. G. ne žaidė futbolą, o dalyvavo nusikaltime, kaip tai nurodė nukentėjusieji. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog nors I. G. nurodė, kad jis su Tomu iš stadiono ėjo tiesiai pro įvykio vietą (kur sustojo užkalbinti jaunuolių), kad futbolo kamuolį turėjo Tomas, kad atvažiavus policijos ekipažui Tomas stovėjo šalia, tačiau iš atvažiuojančiame policijos automobilyje filmavusios kameros matyti, jog privažiuojant policijos ekipažui, nei vienas jaunuolis jokio futbolo kamuolio su savimi neturi (vaizdo įrašo 1.30 – 1.52 min.). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad abu nukentėjusieji patvirtino, jog prieš užpuolant E. J. stadione futbolo niekas nežaidė, aplinkybės, kad būtų matę ar girdėję stadione žaidžiant futbolą, nenurodė ir nei vienas byloje apklaustas liudytojas, o tai taip pat rodo, kad I. G. įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusįjį, o ne žaidė futbolą aikštėje. Tai, jog nuteistojo nurodomos jį teisinančios įvykio aplinkybės yra tik jo pasirinkta gynybinė versija, patvirtina ir aplinkybė, jog I. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tvirtino, kad jis iš toli pastebėjo policijos mašiną, likus 20 metrų, ir galėjo pabėgti, bet sąmoningai to nedarė, tačiau kaip objektyviai matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, privažiuojant policijos ekipažui, I. G. buvo nusisukęs nuo kelio, emocingai gestikuliuodamas rankomis kalbėjosi su kitu jaunuoliu (vaizdo įrašo 1.43 min.), ir atvažiuojančio policijos ekipažo, skirtingai nei teigė duodamas parodymus, iš tolo nestebėjo.

Aptarti nuteistojo I. G. parodymai, būdami nenuoseklūs ir nelogiški, nepatvirtinti jokiais duomenimis, ir paneigti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, taip pat filmuota vaizdo medžiaga, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nekelia jokių abejonių dėl I. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokių abejonių nekelia ir apeliacinio skundo argumentai. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog I. G. net atvykus policijos pareigūnams išliko ramus ir niekur nebėgo, nes nebuvo dėl ko bėgti, pažymi liudytojos E. K. parodymus, kad jai keista, kodėl iš įvykio vietos E. J. sumušę jaunuoliai nepasišalino, nors jie žinojo, kad šis gali iškviesti policiją, ir tokiu būdu teigia, jog I. G. likimas įvykio vietoje suponuoja išvadą, kad šis asmuo jokių nusikalstamų veikų neatliko. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu vertinimu. Visų pirma pastebėtina, jog po įvykio I. G. nustatytas vidutinis 1,72 prom. girtumas (t. 1, b. l. 108), taigi nuteistasis galėjo nevisiškai adekvačiai vertinti susidariusią situaciją, tikėtis, jog nukentėjusysis nesikreips į policiją, kad tamsoje nukentėjusysis jo nepastebėjo, kad niekas nepatikės nukentėjusiuoju ir pan. Kita vertus, kaip jau minėta, į įvykio vietą atvažiuojant policijos ekipažui, pareigūnų priartėjimo I. G. nestebėjo, tuo metu nusisukęs kalbėjosi su kitu asmeniu, ir dėl šios priežasties galėjo nespėti sureaguoti ir pabėgti, kaip tai padarė kartu su juo smurtavęs nenustatytas asmuo juoda striuke. Be to, nors sprendimą pasilikti įvykio vietoje nuteistasis ir jo gynėjas pateikia kaip savanorišką I. G. sprendimą, tačiau liudytojo V. B. parodymai atskleidžia, jog raudona striuke vilkintį vaikiną, kuris taip pat ketino pabėgti, sulaikė kiti asmenys, taip pat atėję pasižiūrėti, kas vyksta. Aptarti duomenys atskleidžia, jog nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog I. G. pasilikimas įvykio vietoje rodo, kad jis nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Skunde taip pat teigiama, kad ant nuteistojo viršutinių drabužių nebuvo jokių smurto žymių, o I. G. apžiūrėjus medikams, jokių sužalojimų, rodančių, jog buvo atliekami smurtiniai veiksmai, nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad gindamasis nuo užpuolimo, E. J. būtų sudavęs jį užpuolusiems asmenims, todėl tai, kad nukentėjusįjį mušusiam I. G. nenustatyta jokių sužalojimų taip pat nerodo, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį. Be to, nors skunde teigiama, kad ant nuteistojo viršutinių drabužių nebuvo jokių smurto žymių, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti (vaizdo įrašo 4.59 min.), jog I. G. striukė yra sutepta. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu I. G. pripažino, kad striukė buvo ištepta, nurodė, kad ji galėjo susitepti jam žaidžiant futbolą, nes prieš žaisdamas jis ją pasikabino, nors, kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog jis įvykio metu futbolo nežaidė, o pats paaiškinimas, jog striukė susitepė būdama pakabinta – nelogiškas. Ir nors ši aplinkybė nereiškia, kad I. G. striukė buvo sutepta būtent mušant E. J., tačiau aptarti duomenys patvirtina, jog nuteistasis duodamas parodymus nesakė tiesos ir tikrųjų įvykio aplinkybių neatskleidė.

Didelę apeliacinio skundo dalį nuteistasis ir jo gynėjas skiria E. J. parodymų patikimumo klausimui, akcentuodami tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis kaip prieš jį smurtavusius asmenis buvo nurodęs ir K. S., kuris buvo sulaikytas įvykio vietoje, bei A. Ž., kurį E. J. atpažino vairavimo pamokoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė neleidžia abejoti anksčiau aptartais bylos duomenimis patvirtintais nuosekliais nukentėjusiojo E. J. parodymais, kad prieš jį kartu su kitais asmenimis smurtavo vaikinas raudona striuke – I. G.. Pažymėtina, jog kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, atvykus policijai, įsėdęs į policijos automobilį E. J. iš karto nurodė, jog jį mušė asmenys, vilkintys raudona ir juoda striuke. Atvykus į įvykio vietą, I. G. (vaikinas su raudona striuke) buvo sulaikytas, o vaikinas su juoda striuke pabėgo, tačiau E. J. parodė į ruda stiuke vilkintį asmenį (K. S.), nurodydamas, kad jis irgi buvo, kai jis buvo mušamas. Taigi, skirtingai nei I. G. atveju, E. J. nuo pat pradžių pareigūnams neteigė, jog vaikinas ruda stiuke (K. S.) prieš jį smurtavo. Iš E. J. parodymų matyti, kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog įvykio vietoje K. S. atpažino kaip vaikiną, kėlusį jį nuo žemės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis ne iš tos kompanijos, ir patvirtinti, jog K. S. smurtavo, negali. Taigi, nukentėjusysis pripažino, jog dėl K. S. veiksmų suklydo, tačiau dėl I. G. buvo nuoseklus visą laiką. Pastebėtina, jog K. S. neneigia, jog į įvykio vietą su draugais atbėgo išgirdę žmogaus riksmą, taigi objektyviai tamsiu paros metu užpultas E. J. galėjo apsirikti dėl atbėgusių asmenų veiksmų. Tuo tarpu I. G. apskritai neigia buvęs įvykio vietoje, nurodo pirmą kartą pamatęs nukedėjusįjį tik lipdamas iš policijos automobilio prie policijos komisariato, nors anksčiau aptartais duomenimis ši nuteistojo versija yra visiškai paneigta. Taigi, E. J. klaida dėl K. S. veiksmų pati savaime nekelia abejonių, jog E. J. galėjo suklysti dėl savo buvimą įvykio vietoje kartu su nukentėjusiuoju apskritai neigiančio I. G. smurtinių veiksmų prieš jį. Tokių abejonių nekelia ir aplinkybė, jog praėjus kuriam laikui po įvykio, E. J. pamačius pagal išorinius požymius panašų asmenį į tą, kuris vilkėdamas juodą striukę jį mušė kartu su I. G., nukentėjusysis klaidingai nurodė, kad jį užpuolė ir A. Ž.. Skirtingai nei dėl A. Ž., apie kurį buvo pranešta praėjus kuriam laikui, nukentėjusysis apie jį užpuolusį I. G. (vaikiną raudona striuke) iš karto nurodė po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams, o nuvykus į įvykio vietą iš karto nurodė, jog jį sumušė I. G.. Taigi E. J. klaida dėl A. Ž. padaryta kitomis aplinkybėmis (atpažintas ne įvykio vietoje, praėjus ilgam laiko tarpui, esant kitai aprangai), nei jis atpažino I. G.. Akivaizdu, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybės, kuriomis E. J. atpažino I. G., šio nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas dėl jį mušusio kaltininko, bei kiti byloje surinkti duomenys nekelia jokių abejonių, jog be kitų nenustatytų asmenų, prieš E. J. smurtavo ir I. G..

Pastebėtina, jog nuteistasis I. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigdamas, jog tikrai nenusikalto ir duodamas parodymus sako tiesą, akcentavo tai, jog gyvenime yra padaręs daug klaidų, tačiau atlikęs bausmę pakeitė savo gyvenimą, bando viską pasiekti savo jėgomis ir tikrai nemušė E. J.. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie deklaratyvūs nuteistojo teiginiai, atsižvelgiant į jo gynybinę versiją paneigiančių byloje surinktų įrodymų visumą, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog viešoje vietoje prieš nukentėjusįjį E. J. smurtavo ir jis. Kita vertus, tai, jog nuteistojo teiginiai apie jo gyvenimo pokyčius ir grįžimą į doros kelią yra tik deklaratyvus bandymas išvengti gręsiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės, atskleidžia ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys teismų sprendimai (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-10-03 nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2017-12-14 nutartis), kurie rodo, jog po skundžiamu nuosprendžiu konstatuotų 2015 m. kovo 28 d. padarytų nusikalstamų veikų, I. G. nusikalto dar tris kartus (2016-10-29, 2016-01-01 apie 1 val., 2016-01-01 apie 15.02 val.). Taigi, skirtingai nei nurodė I. G., po bausmės atlikimo jis ir toliau sistemingai darė nusikaltimus, o ši I. G. charakterizuojanti aplinkybė taip pat nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padaryta išvada, jog dėl savo veiksmų meluojantis I. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo I. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., jo kaltė dėl šių nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas I. G. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo I. G. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo I. G. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir I. G. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusiojo E. J. įgaliotasis atstovas advokatas M. Kepenis teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis E. J. advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Eur (t. 4, b. l 5-6). BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi netenkinamas. Kita vertus, pažymėtina, jog advokato M. Kepenio surašytas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nedidelės apimties (2 lapai teksto), atsiliepimas pateiktas pavėluotai, tik apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, dėl to proceso dalyvių susipažinimui su pateiktu atsiliepimu bylos nagrinėjime turėjo būti daroma pertrauka, be to, E. J. atstovas advokatas M. Kepenis, nepranešęs nei teismui, nei savo atstovaujamajam, neatvyko į 2018-02-01 teismo posėdį Klaipėdos apygardos teisme, dėl ko, nukentėjusiajam sutinkant ir nepageidaujant, jog dėl jo atstovo netinkamo elgesio (pavėluoto atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo, neatvykimo į teismo posėdį nenurodant neatvykimo priežasčių) bylos nagrinėjimas būtų vilkinamas, byla buvo baigta nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Įvertinusi paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomos priteisti advokato atstovavimo išlaidos mažintinos iki 100 Eur. Teismo vertinimu, ši suma yra proporcinga ir nėra per maža atsižvelgiant į atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį atstovaujant nukentėjusįjį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

nuteistojo I. G. ir jo gynėjo advokato V. Žylės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo I. G. 100 Eur nukentėjusiajam E. J. patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apeliaciniame procese apmokėti.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Dalia KursevičienėRemigijus Preikšaitis