- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- I-1100-171/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 9 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus.
Teigia, kad buvo laikomas avarinės būklės, perpildytose kamerose, trūko spintų ir kėdžių. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo tarakonų, nešvarūs langai, kuriuos išsivalyti trukdė grotos, vyravo drėgmė, dėl kurios rūdijo lova, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, vasarą gyvenamosiose patalpose buvo karšta, o žiemą šalta. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad būtų išmatuota oro temperatūra, tačiau tai daryti buvo atsisakyta. Be to, kamerose neveikė ventiliacija, todėl nuolat sklido nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, rūkančiųjų cigarečių dūmais buvo priversti kvėpuoti tiek nerūkantys asmenys, tiek patys rūkantieji, kadangi nebuvo galimybės išsivėdinti.
Paaiškina, kad tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, todėl naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidžiamas privatumas. Taip pat Lukiškių TI-K neužtikrinama tiekiamo maisto kokybė, jis yra neskanus, o jo energinė vertė yra nuo 1 300 iki 1 500 kcal.
Teigia, kad jo atžvilgiu yra apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su savo šeimos nariais, todėl socialinė integracija tapo sudėtingesnė.
Ne kartą dėl visų minėtų pažeidimų kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau jo skundai buvo ignoruojami ir neregistruojami. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus.
Šalies argumentai
Per teismo posėdį pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d.
Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kai vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiais 2015 m. spalio 14 d.–2016 m. vasario 13 d., 2016 m. vasario 15 d.–rugsėjo 19 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.
Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Įstaigos administracija nuolat iš jų reikalauja tą tvarką palaikyti. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Paaiškino, kad, vadovaudamiesi teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad aktualios LR higienos normos nurodo, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Suimtojo pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje specialiose patalpose, įrengtose taip, kad lankytojų ir suimtojo fizinis kontaktas negalimas. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių.
Teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (nemažiau kaip 2 298 kcal). 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus laboratorinius maisto tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davimo energinę vertę sudaro 2 856 kcal.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad tam tikri skunde minimi trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, kuri sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Prašo atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Iš kaltinamojo / nuteistojo asmens kortelės matyti, kad jis Lukiškių TI-K nurodytu periodu buvo laikomas kaip suimtasis (b. l. 23).
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 12–13 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (b. l. 11–12).
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas teigia, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. jose vyravo drėgmė, dėl kurios puvo čiužiniai, rūdijo lova, buvo nešvarūs langai, šalta žiemomis ir karšta vasaromis, trūko apšvietimo. Pažymi, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl oro temperatūros išmatavimo, tačiau tą daryti buvo atsisakyta.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko kamerose patikrinimus, tačiau pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė (b. l. 28–76). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl oro temperatūros išmatavimų. Taigi šie pareiškėjo abstraktūs ir nekonkretūs argumentai atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo parazitų.
Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 77–84) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatyta, kad yra graužikų ar buitinių parazitų, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas nurodo, kad ant langų buvo grotos, kurios trukdė juos valyti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punktas nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K įrengdamas grotas ant langų vykdė nurodytų taisyklių reikalavimus, taigi teigti, kad buvo padarytas pažeidimas, pagrindo nėra, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas.
Pareiškėjas teigia, kad sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, buvo ne didesnė kaip 1,35 m, todėl naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.
Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su savo šeimos nariais.
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo pasimatymas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam pasimatyti, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, su kuriais neleidžiama pasimatyti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. pagal savo kompetenciją) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar jo šeimos nariai būtų kreipęsi su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymų organizavimo, o atsakovas priimdamas sprendimus būtų pažeidęs teisės aktus. Pareiškėjo argumentai stokoja konkretumo, todėl skundo teiginys dėl socialinių ryšių ribojimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia paskambinti telefonu, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam paskambinti telefonu. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam paskambinti telefonu, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, kuriems neleidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti.
Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalį suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl leidimo paskambinti, o atsakovas priimdamas sprendimus būtų pažeidęs teisės aktus.
Pareiškėjo manymu, maistas, teikiamas Lukiškių TI-K, buvo nekokybiškas, jo energinė vertė tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintose maitinimo normose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pateikti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimų protokolo ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22d. cheminių tyrimų prokotolo duomenys patvirtina, kad nedirbančių vyrų maisto davinio norma atitinka anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimus (b. l. 25–27). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentas, kad maisto kokybė neatitinka reikalavimų, atmestinas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose neveikė ventiliacija, todėl nuolat sklido nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, neišsivėdindavo cigarečių dūmai.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ne kartą buvo kreiptasi dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K, tačiau ši į tai nereagavo ir skundų bei prašymų neregistravo.
Šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi šio argumento nepagrindė jokiais įrodymais, byloje nėra informacijos, kad pareiškėjas tikrai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl skunde nurodytų pažeidimų.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 3 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, tai yra 3,6 kv. m vienam asmeniui. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.
Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas perpildytose kamerose pažeidžiant jo privatumą su pertraukomis buvo laikomas 3 dienas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad jo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 9 500 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016), įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) nebuvo intensyvus, nes per visą laikotarpį tik 3 dienas trūko ploto, kadangi pareiškėjas buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko (b. l. 11–12), taip pat į privatumo ribojimą naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokestį bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 49 Eur sumos priteisimas.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. (V. G.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 49 (keturiasdešimt devynis) eurus neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.