Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. V. ir H. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-278-622/2012 pagal ieškovų H. P. ir J. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Citadele“ bankui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovai, pareikšdami ieškinio reikalavimus, siekia apginti įstatymo (CK 6.127 straipsnis) garantuojamą teisę. Draudimas ieškovams ginčyti tikėtinai jų teises pažeidžiančio sandorio nutraukimą prieštarautų teisei į teisminę gynybą. Teismo teiginys, kad „pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį ieškovai turi teisę kreiptis į teismą, tačiau net ir pateikę duomenis, patvirtinančius sandorio nutraukimo neteisėtumo pagrindus ir jų teisių pažeidimą, neturi teisės į pažeistų teisių gynimą, nes atsakovas AB „Citadele“ bankas neturi jokių teisių ir pareigų pagal Kreditavimo sutartį ir vien dėl šios priežasties negali atsakyti pagal ieškovų reiškiamus reikalavimus“ yra nepagrįstas. Tokiu atveju teisės į pažeistų teisių gynybą teisme principas netenka prasmės, nes jis neužtikrina realios pažeistų teisių gynybos. Ieškovams pareiškus ieškinį atsakovui AB „Citadele“ bankui, šis bankas turėjo ir turi pareigą atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį. Bet kuriuo atveju ieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su atsakovu. Teismas netyrė ir nevertino ieškinio argumentų dėl faktinių aplinkybių, t. y. nenustatė faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo Kreditavimo sutarties nutraukimu bei sąlygų pakeitimu, ir neatliko šių aplinkybių teisinio vertinimo pagal CK 6.127 straipsnį ir CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktą, sutarties teisinio kvalifikavimo, net neanalizavo ieškovų reikalavimų, t. y. nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas, atmesdamas ieškinį dėl to, kad AB „Citadele“ bankui perleidus 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartimi reikalavimo teisę AS Parex banka, padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio byla buvo išnagrinėta netinkamai. Šioje byloje turėjo būti taikomas ne CPK 45 straipsnis, o CPK 48 straipsnis, nes šiuo atveju yra procesinis teisių perėmimas – pradinio atsakovo AB „Citadele“ banko teises ir pareigas pagal Kreditų portfelio perleidimo sutartį perėmė AS Parex banka. Tokiu atveju procesinis teisių perėmimas turėjo būti sprendžiamas pagal CPK 48 straipsnio reikalavimus ir nebuvo reikalingas ieškovų sutikimas dėl atsakovo pakeitimo. 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartyje yra numatyta sutarties šalių atsakomybė dėl reikalavimo perleidimo negaliojimo ar neturėjimo teisės perleisti reikalavimą. Pripažinus, kad kredito sutartis buvo neteisėtai nutraukta, kredito sutarties šalys turėtų būti grąžinamos į sutarties galiojimo momentu buvusią padėtį. Kreditų portfelio sutarties skirsnyje „Šalių atsakomybė“ numatyta, kad jeigu paaiškėja, jog perleistas reikalavimas mokėti pagal kreditavimo sutartį negalioja arba konkretus reikalavimas mokėti pagal kreditavimo sutartį negalėjo būti perleistas, naujasis kreditorius grąžina viską, ką pirmiau pagal sutartį buvo gavęs iš pradinio kreditoriaus, o pradinis kreditorius atitinkamai grąžina naujajam kreditoriui viską, ką pirmiau pagal sutartį buvo gavęs iš naujojo kreditoriaus. Esant tokiai Kreditų portfelio perleidimo sutarties šalių atsakomybei, AB „Citadele“ bankui reikalavimo teisė bus grąžinta ir atitinkamai paneigti argumentai, jog atsakovas AB „Citadele“ bankas neturi jokių teisių ir pareigų pagal Kreditavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Citadele“ bankui, prašydami pripažinti tarp ieškovų ir AB „Citadele“ banko 2007 m. liepos 23 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. BKS/14/1156 ir 2007 m. lapkričio 7 d. Susitarimo Nr. 1 dėl 2007 m. liepos 23 d. Kreditavimo sutarties Nr. BKS/14/1156 sąlygų pakeitimo nutraukimą neteisėtu, pakeisti šių sutarčių sąlygas, nukelianti galutinį kredito grąžinimo terminą iki 2037 m. liepos 23 d., vienkartinį 34 756 eurų veiklos kredito grąžinimą išskaidyti kas mėnesį mokamomis įmokomis. 2010 m. liepos 31 d. AB „Citadele“ bankas ir AS Parex banka sudarė Kreditų portfelio perleidimo sutartį ir priedą Nr. 1 prie 2010 m. liepos 31 d. paskolų perleidimo sutarties, iš kurio matyti, kad nuo 2010 m. liepos 31 d. buvo perleistos pradinio kreditoriaus AB „Citadele“ banko reikalavimo teisės pagal tarp AB „Citadele“ banko ir ieškovų sudarytą Kreditavimo sutartį su visomis užtikrinimo priemonėmis naujam kreditoriui AS Parex banka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, į tai, kad ieškovai nesutiko, jog AB „Citadele“ bankas būtų pakeistas tinkamu atsakovu AS Parex banka, ieškinį atmetė dėl tos priežasties, kad ieškinio reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui.

Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl to, jog AB „Citadele“ bankui perleidus reikalavimo teisę AS Parex banka, ieškovai nesutiko pakeisti atsakovą tinkamu atsakovu pagal CPK 45 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio byla buvo išnagrinėta netinkamai. Apeliantų nuomone, byloje turėjo būti vadovaujamasi CPK 48 straipsniu, kuriam taikyti nereikalingas ieškovų sutikimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų netinkamu taikymu, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmiausia pasisako dėl šio skundo argumento.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys buvo priimtas teisėjo 2010 m. kovo 23 d. rezoliucija. Ieškinyje asmeniu, turinčiu atsakyti pagal ieškinio reikalavimus, įvardytas AB Parex bankas, kuris vėliau pakeitė pavadinimą į AB „Citadele“ banką. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškinio pateikimo teismui metu AB „Citadele“ bankas buvo tas asmuo, kuris turėjo atsakyti pagal ieškinį. Kaip jau minėta, nuo 2010 m. liepos 31 d. buvo perleistos pradinio kreditoriaus AB „Citadele“ banko reikalavimo teisės pagal banko ir ieškovų sudarytą kreditavimo sutartį su visomis užtikrinimo priemonėmis naujam kreditoriui AS Parex banka, esančiam Latvijoje. Ši reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti. Ieškovai šią sutartį ginčijo, tačiau šiuo metu yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, pagal kurį ieškovų J. V. ir H. P. ieškinys atsakovams AB ,,Citadele“ bankui ir AS ,,Reverta“ dėl 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia paliktas nenagrinėtas (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, civilinė byla Nr. 2-1641-728/2014). Pirmosios instancijos teismas, gavęs duomenis apie tarp AB „Citadele“ banko ir AS Parex banka sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, 2011 m. sausio 7 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 48 straipsnio 1 dalimi, pakeitė pradinį atsakovą AB „Citadele“ banką tinkamu atsakovu, t. y. jo teisių perėmėju AS Parex banka (I t., b. l. 182). Ieškovams prieštaraujant dėl tokio teismo procesinio veiksmo, 2012 m. sausio 30 d. teismo posėdyje teisėjas protokoline nutartimi, atsižvelgdamas į ieškovų atstovės poziciją, nutarė vėl pakeisti atsakovą ir tinkamu atsakovu šioje byloje laikyti AB „Citadele“ banką. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tik ieškovas gali spręsti, kas turi atsakyti pagal pareikštus reikalavimus (II t., b. l. 54-55). Galiausiai, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui ir dėl šios priežasties ieškovų ieškinį atmetė. Šiuo atveju teisėjų kolegija apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas atsakovą AS Parex banka į pradinį atsakovą AB „Citadele“ banką, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias netinkamos šalies pakeitimą tinkama, laiko pagrįstais.

Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2006; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-186/2011; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014). Tačiau AS Parex banka ir AB „Citadele“ bankui sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, pradinio atsakovo AB „Citadele“ banko teises ir pareigas, kylančias iš kredito sutarties Nr. BKS/14/1156, po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo perėmė AS Parex banka, todėl nagrinėjamoje byloje turėjo būti sprendžiamas ne netinkamos šalies pakeitimo tinkama (byloje nekonstatuota, kad AB „Citadele“ bankas buvo netinkamas atsakovas), bet procesinių teisių perėmimo klausimas (beje, pirmosios instancijos teismas tai ir buvo padaręs 2011 m. sausio 7 d. nutartimi (I t., b. l. 181-182), t. y. CPK 48 straipsnio pagrindu pakeičiant pradinį atsakovą AB „Citadele“ banką tinkamu atsakovu – jo teisių perėmėju AS Parex banka. Visgi vėliau, 2012 m. sausio 30 d. posėdžio protokoline nutartimi teisėjas, atsižvelgdamas į ieškovų atstovės poziciją, nutarė pakeisti atsakovą ir tinkamu atsakovu šioje byloje toliau laikyti AB „Citadele“ banką, nes, teismo nuomone, tik ieškovas gali spręsti, kas turi atsakyti pagal pareikštus reikalavimus (II t., b. l. 54-55)). Materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra pagrindas perimti ir procesines teises pagal CPK 48 straipsnį. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisinio santykio šalies pasitraukimo iš bylos faktą, turėjo spręsti dėl procesinių teisių perėmimo pagal CPK 48 straipsnį, nes proceso teisės normos nustato teismo pareigą savo iniciatyva imtis veiksmų tinkamai išspręsti reikalavimo teisę perleidusios šalies ir jos teisių perėmėjo procesinės padėties klausimus (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, gavęs informaciją ir įrodymų apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios, nes, kaip jau minėta, perimant materialiąsias civilines subjektines teises perimamos atitinkamos procesinės teisės ir pareigos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas procesinės teisės normas nepagrįstai atmetė ieškinį vien dėl tos priežasties, jog nusprendė, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, o ieškovai nesutiko pakeisti atsakovą kitu asmeniu, bei nepasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų esmės, daro išvadą dėl pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), dėl kurio byla galėjo būti neteisingai išnagrinėta. Akivaizdu, kad nėra galimybės išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio pagrįstumo apskritai neanalizavo, todėl klausimo dėl procesinių teisių perėmimo išsprendimas (procesinio teisių perėmimo klausimas turėtų būti išsprendžiamas toje proceso stadijoje, kurioje įvyko juridiniai faktai, nulėmę šalies pasitraukimą iš ginčijamo teisinio santykio) bei ieškinio nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais ir neatitiktų apeliacijos esmės, kurią sudaro teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, taip pat būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš nagrinėti naujo.