Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad atsakovui nesielgiant teisėtai, buvo pažeisti Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Higienos normos HN 76:2010, Konstitucijos 21 str., LR vyriausybės nutarimų, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Bausmių vykdymo kodekso normų reikalavimai, kadangi pareiškėjas buvo laikomas tam tikrais momentais karantino patalpoje ir baudos izoliatoriuje, kuriuose padaryti pažeidimai nurodyti pareiškėjo skunde.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš, jo nuomone, neteisėtų atsakovo veiksmų nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 4 d. jį, kaip nerūkantį asmenį, apgyvendinant Marijampolės PN karantino patalpoje Nr. 2 kartu su rūkančiaisiais nuteistaisiais, kadangi tai sukėlė pareiškėjui dusimą, teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nustatyta, kad atvykęs į Marijampolės pataisos namus 2014 m. sausio 30 d. jis buvo patalpintas į karantino kamerą Nr. 2, tačiau jis nei žodžiu, nei raštu į pataisos namų administraciją nesikreipė, jog karantino patalpoje būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis, nors tokia patalpa pataisos namuose yra įrengta (b.l. 12). 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo nubaustas drausmine tvarka ir uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kur nuobaudas atlikinėjo nerūkantys nuteistieji. Šio fakto teismo posėdžio metu pareiškėjas nepaneigė, todėl skundo argumentas dėl pažeistų teisių laikant jį, nerūkantįjį kartu su rūkančiais nuteistaisiais, atmestinas (b.l. 103).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykus į Marijampolės pataisos namus jam nebuvo tiekiamas vegetariškas maistas, todėl jam teko badauti. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo prašymas dėl vegetariško maisto gavimo buvo surašytas 2014 m. vasario 7 d., pateiktas ir užregistruotas 2014 m. vasario 12 d. (b.l. 42). Ginčo dėl to nėra. Pareiškėjo prašymas buvo tenkintas ir nuo 2014 m. vasario 18 d. paskirtas pareiškėjui vegetariškas maistas (b.l. 20). Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę gauti vegetarišką maistą, kadangi jis vadovaudamasis Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ normomis pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nepažeisdamas nustatyto 20 dienų termimo.

Pareiškėjas nurodė, kad būtent gyvenant nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 4 d. karantino patalpoje Nr. 2, kurioje yra įrengta 18 miegamųjų vietų, tuo metu čia gyveno 6 nuteistieji ir tuo metu, pareiškėjas pripažino, jog ploto norma pažeista nebuvo. Tačiau 27,87 kv. m. ploto patalpoje, įrengus 18 miegamųjų vietų, ploto norma buvo pažeista, neužtikrinant minimalaus 3,6 m² ploto kiekvienam nuteistajam. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas karantino patalpoje Nr. 2 buvo nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 4 d., jos plotas yra 27,87 m² (b.l. 39), tuo metu buvo 6 nuteistieji, kiekvienam nuteistajam teko 4,64 m² gyvenamojo ploto. Darytina išvada, jog minėtu laikotarpiu ploto norma pažeista nebuvo, o ginti viešojo intereso pareiškėjas įgaliojimų neturi.

Pareiškėjas skundo motyvas dėl įrengto plastikinio stogelio virš pasivaikščiojimo kiemelio, kuris pilnai uždengia kiemelį ir pareiškėjas nemato nei saulės, nei dangaus, necirkuliuoja oras, žiemos metu, kai stogą apsninga, kiemelyje būna tamsu, orui atšilus pasidaro tvanku ir karšta, yra nepagrįstas. Atsakovas papildomai nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra atviri, juose laisvai cirkuliuoja oras, o lengvas skaidrus (polikarbonato) plastiko stogas buvo įrengtas tam, kad nuteistieji, esant blogam orui, galėtų pasivaikščioti gryname ore. Stogelis nuo sienų viršaus buvo pakeltas apie metrą (b.l. 98-102). Be to, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo detaliai nereglamentuoja teisės aktų normos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kameroje Nr. 8 nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, t.y. dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, kas apsunkino pareiškėjui galimybę rašyti ir skaityti. Pareiškėjas teigė, jog natūralaus apšvietimo iš viso nebuvo nei baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, nei karantino patalpoje. Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 labai silpnai švietė natūrali šviesa. Šviečiant dirbtiniam apšvietimui skaudėjo akis. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis, ir į tai, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8 praleido vieną parą, teismui pagrįstai kyla abejonių ar galėjo kilti tokios pasekmės pareiškėjui, kurios galėtų būti priežastimi neturtinei žalai kilti. Nustatyta, jog pareiškėjas buvo nubaustas už drausmės pažeidimus ir jam skirta atlikti bausmę baudos izoliatoriuje. Kameroje Nr. 5, esant netinkamam dirbtiniam ir natūraliam apšvietimui (vertinamas laikotarpis - nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 20 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. kovo 5 d.). Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose Nr. 5, 8 ir karantino patalpoje Nr. 2. Kameroje Nr. 5 buvo nustatytas dirbtinė apšvieta 200 1x, kuri atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus (reglamentuota dirbtinė apšvieta 200 1x), o natūralios šviesos koeficientas 0,18 proc. (b.l. 15). Higienos normoje HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkte reglamentuotas natūralaus apšvietimo koeficientas 0,5 proc, tačiau natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl HN 76:2010 reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi. Kitų įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog neturtinė žala kildinama dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo kamerose Nr. 5, 8 ir karantino patalpoje Nr. 2, kur pareiškėjui sukėlė nevisavertį ramų poilsį, slogią, niūrią aplinką ir savijautą, akių skausmą, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Kaip jau minėta, Marijampolės visuomenės sveikatos centrui, atlikus kamerose natūralaus apšvietimo matavimus, buvo nustatyta, kad natūralios apšvietos koeficientas neatitiko HN 76:2010 VI skyriaus 22 punkto reikalavimų. Tačiau HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Atsakovo pataisos namų pastatas, kuriame įrengtos baudos izoliatoriaus kameros buvo rekonstruotos 2003 metais. Pastatas buvo rekonstruojamas ir įrenginėjamas pagal tuo metu galiojusius HN 76:1999 reikalavimus ir byloje nėra duomenų, kad nuo 2003 metų šiame pastate buvo vykdomi rekonstrukcijos darbai ar kapitaliniai remontai. Kitų objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, byloje nėra.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Kaip jau buvo paminėta, į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo – t.y. iš dalies ir jo neteisėti veiksmai (rėžimo reikalavimų pažeidimas) buvo priežastiniame ryšyje dėl trumpalaikio įkalinimo sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.). Vertintina ir tai, jog natūralios šviesos nepakankamumas realiai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip asmens žeminimą, dvasinio bei fizinio skausmo sukėlimą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, emocinės depresijos atsiradimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Be nurodytų skundo motyvų, kurių pagrindu kildinama neturtinė žala, pareiškėjas nurodė, jog bausmę atlikinėjo netinkamomis kalinimo sąlygomis, atliekant nuobaudą baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8 praleisdamas vieną parą, dėl ko jautė pažeminimą, nes nebuvo minėtoje kameroje lentynėlės ir praustuvės, o vandens čiaupas įrengtas per žemai. Be to nebuvo stiklo lange, pro kurį pūtė šaltis ir pareiškėjui pakilo temperatūra. Nebuvo valymo inventoriaus, o patalynė nebuvo tinkama naudoti, nes buvo purvina, suplyšusi. Baudos izoliatoriuje įrengta kirpykla neatitiko higienos reikalavimų, todėl po kirpimų perštėdavo galvos odą, atsirasdavo perštėjimas, niežėjimas. Atvykus į Marijampolės PN iš pareiškėjo buvo paimtas virdulys, o atliekant bausmę baudos izoliatoriuje neturėjo galimybės išsiskalbti savo rūbų, be to, gyvenant 16 būryje, įrengta per mažai praustuvių, klozetų, vienas veidrodis, nėra televizorių, poilsio kambario, patalpose reikalingas remontas. Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sutinkamai su atsakovo papildomai nurodytais duomenims, nustatytina, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo sukelti ilgalaikiai ir nevienkartiniai išgyvenimai.

Ginčo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją).

Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, taip pat atsižvelgdamas į byloje nustatytas bendrąsias kalinimo sąlygas, jų pobūdį, trumpą kalinimo trukmę ir pareiškėjo pareikštus nusiskundimus, konstatuoja, jog pareiškėjo kalinimo sąlygas nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku.

Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Akcentuotina ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų ir kitų nusiskundimų bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teismas

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.