Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Vilijai Noreikienei ir Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovės atstovams G. L. ir advokatui Gintui Gustaičiui, atsakovo atstovams V. T. ir advokatei Odetai Ragauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18032-800/2013 pagal J. Č. ieškinį atsakovui V. A. dėl kompensacijos už servitutą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 373 Lt per mėnesį dydžio kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), skaičiuojant už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 2 d., ir įpareigoti atsakovą naudoti viešpataujantį daiktą pagal Žemės įstatymą ar aplinkosaugos reikalavimus iki servituto pabaigos, priteisti ieškovei iš atsakovo 10 000 Lt vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi ieškovės nuosavybės teise valdomu 0,1395 ha servitutiniu keliu, pažymėtu žemės sklypo plane ir pažymėjime apie Nekilnojamo turto registre įregistruotą žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo atsakovas naudojasi kaip viešpataujančiu daiktu, valdydamas savo pastatą – karvidę, esančią (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 1999 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7,7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas ir teisės į jį 1999 m. birželio 21 d. įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypui yra nustatytas servitutas – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti per sklypo dalį (5,70 ha). Kauno apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 8 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. liepos 2 d. įsakymais žemės sklypas padalintas į keletą žemės sklypų. 2001 m. vasario 1 d. atsakovas pirkimo­–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 7KV-906) įsigijo pastatą – karvidę (1G1p) su rūsiu ir su priestatais (1g1p, 2g1p). Šis pastatas yra ieškovei priklausančiame 0,7596 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 02-05-8080 ieškovei priklausančiam žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę statinių savininkams naudotis žemės sklypu. Atsakovui priklausantis pastatas užima 0,7580 ha ieškovei priklausančio žemės sklypo, likusi žemės sklypo dalis yra kelias, skirtas privažiuoti prie atsakovui priklausančio pastato. Už naudojimąsi keliu iš atsakovo prašo priteisti 10 000 Lt vienkartinę kompensaciją, motyvuodama tuo, kad tokio dydžio kompensacijas (tik sutarčių pagrindu) sumokėjo kiti servitutų gavėjai. Kadangi ieškovė negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi, servitutas turi būti atlygintinis. Iš atsakovo prašo priteisti 4 proc. nuo žemės sklypo vertės, kuri pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą yra 112 000 Lt, dydžio kompensaciją, sudarančią 4 480 Lt per metus ir 373 Lt per mėnesį, skaičiuojant nuo 2008 m. liepos 2 d.

Atsakovas padavė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas buvo šališkas. Prie bylos buvo prijungiami tik ieškovės pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, atsakovo įgaliotam asmeniui nebuvo leidžiama pasisakyti, jam negalint dalyvauti civilinės bylos nagrinėjime dėl ligos ir pateikus atitinkamus medicininius dokumentus, bylos nagrinėjamas buvo tęsiamas, ieškovei teikiant papildomus rašytinius įrodymus, juos prijungiant prie nagrinėjamos civilinės bylos, nesuteikiant galimybės su jais susipažinti atsakovui ir jo įgaliotam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo teisės pagrindo

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimai, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai išvardyti Žemės įstatyme.

Nustatyta, kad servitutas ieškovei nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane t.2 b.l. 16 pažymėtas Nr.257-1-1-1-6), kuriame stovi atsakovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, yra nustatytas administraciniais aktais, atkuriant ieškovei nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – Kauno apskrities viršininko 1999 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 52/9415 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-2385 (1 t. b.l. 9,11-16). Servitutas šiuose administraciniuose aktuose apibrėžtas kaip teisė naudotis sklypo dalimi 5,70 ha (nuosavybės teisė natūra ieškovei atkurta į 7,7 ha žemės). Servituto nustatymą administraciniu aktu tuo metu reglamentavo Žemės įstatymo 11 straipsnis (įstatymų Nr. I-939, 1995.06.13, Nr. I-1540, 1996.09.24, Nr. 100-2262, 1996.10.16, Nr. VIII-315, 1997.06.26, Nr.66-1598 1997.07.11 redakcijos), LR Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr.1640 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr.343 "D. S. žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" dalinio pakeitimo“. Nekilnojamojo turto registre servitutas įregistruotas 1999 m. birželio 21 d. (t. 1 b.l.10) Ieškovei sugrąžintas žemės sklypas vėliau buvo padalintas į keletą sklypų: 2000 m. lapkričio 8 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr.02-05-8189 suformuoti žemės sklypai Nr.257-1 ir 257-2, 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.02-05-2153 – Nr. 257-1-1 ir 257-1-2, 2002 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr.02-05-5110 – Nr.257-1-1-1, 257-1-1-2, 2008 m. liepos 2 d.įsakymu Nr.02-05-8080 – sklypai Nr.257-1-1-1, 257-1-1-2, 257-1-1-3, 257-1-1-4, 257-1-1-5 (pastarajame sklype nustatytas nagrinėjamoje byloje aktualus 0,1395 ha kelio, kuriuo atsakovas naudojasi, patekdamas į sklypą Nr.257-1-1-5-6, servitutas (tarnaujantis daiktas), 257-1-1-6 (šiame 0,7596 ha ploto sklype yra atsakovui priklausantys pastatai, užimantys 0,7580 ha teritorijos (žemės sklypas– tarnaujantis daiktas), 257-1-1-7 ir 257-1-1-8. Paskutiniuoju įsakymu buvo patvirtinti žemės sklypo formavimo ir pervarkymo projekto duomenys, nurodyti servitutai (t. 1 b.l.24-25, t.2 b.l.15).

Tokiu būdu minėtų administracinių aktų pagrindu nekilnojamojo turto registre ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas 0,7596 ha servitutas (tarnaujantis daiktas), suteikiantis teisę naudotis žemės sklypu statinių savininkams, o sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1044 ha užstatytos teritorijos ir 0,1395 ha kelių kiti servitutai (tarnaujantis daiktas), suteikiantis teisę naudotis žemės sklypu statinių savininkams.

Byloje nebuvo ginčo dėl servituto žemės sklype Nr.257-1-1-6 fakto ir apimties (apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas yra įsitikinęs, jog visas žemės sklypas, kuriame yra jo įsigytas pastatas, yra servitutinis žemės sklypas; niekas, be atsakovo, nesinaudoja žemės sklypu, todėl negali būti ginčo dėl servituto dydžio ar pastato eksploatavimui būtino žemės sklypo ploto nustatymo). Tokiu būdu apeliantas pripažįsta servituto pagrįstumą ir pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad atsakovas servituto teisę įgyvendina būtent tokia apimtimi, kokia nurodyta jį nustatančiuose administraciniuose aktuose.

Dėl skundo argumento, kad atsakovas niekada nebuvo gavęs pasiūlymo dėl servituto nustatymo pažymėtina, jog pastatą, esantį servitutiniame sklype, atsakovas nuosavybėn įsigijo 2001 metais vasario mėn., t.y. vėliau.nei buvo nustatytas servitutas, todėl nei ieškovė, nei administracinį aktą priėmusi institucija neturėjo pagrindo teikti atsakovui su tuo susijusius pasiūlymus. Spręsti, jog servitutas niekinis, nėra pagrindo, juolab kad apeliantas tokia prielaida nesiremia, o servituto buvimas atitinka apeliaciniame skunde akcentuojamus viešpataujančio daikto savininko interesus.

Apelianto kritikuojami pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovo nesidomėjimo žemės sklypo priklausomybe, įsigyjant pastatus, grindžia skundžiamo sprendimo išvadą, jog atsakovas nesiekė įteisinti faktinės žemėnaudos, teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti ir įteisinti būtent tokį žemės plotą, koks reikalingas pastatams naudoti pagal paskirtį. Sutiktina su apeliantu, kad, pirkdamas statinius, jis nežinojo nei apie ieškovės nuosavybės teisę, nei apie servitutą (įsiteisėjusiu 2011 m. liepos 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.I-1797-244/2011 pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovėms valstybės įmonei Registrų centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui ir V. A. dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo, nustatyta, kad 2001 m. vasario 23 d. VĮ Registrų centras Kauno filialo išduotoje pažymoje Nr.20/64560 sandoriui atlikti buvo nurodyta, jog statinių registre nėra duomenų apie žemės sklypą, kuriame stovi šie statiniai), tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo – atsakovo parašas 2008 metų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte įrodo, jog tuo metu jis žinojo ir apie ieškovės nuosavybės teisę, ir apie servitutą, tačiau servituto neatsisakė, jo neginčijo, nesikreipė į teismą dėl servituto turinio (ploto) pakeitimo (CK 4.131, 4.112 straipsniai). Pažymėtina, kad, elgdamasis sąžiningai, rūpestingai ir apdairiai, statinio naudojimui reikalingo žemės sklypo suformavimu atsakovas turėjo pasirūpinti ir iki 2008 metų (CK 1.5 straipsniai). Tuo vadovaudamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė savo teiginio apie negalėjimą ginčyti administracinių aktų, kuriais buvo nustatytas servitutas, nes apie priimtus aktus jam nebuvo žinoma. Kartu pažymėtina, jog apelianto pozicija dėl ploto, reikalingo įgyvendinti statinių paskirčiai, yra prieštaringos paskirties – skunde ne sykį akcentuojama, jog ginčo dėl servituto dydžio ar pastato eksploatavimui būtino žemės sklypo ploto nustatymo negali būti, todėl apelianto argumentai apie statinių savininko teisių apimties naudotis servitutu nesiaiškinimą, tiriant tik vienos šalies pateiktus įrodymus, neanalizuotini kaip prieštaraujantys paties apelianto pripažįstamoms aplinkybėmis.

Dėl nesinaudojimo servitutiniu keliu

Teiginį, kad nesinaudoja servitutiniu keliu, apeliantas grindžia savo atstovų paaiškinimu apeliacinės instancijos teisme bei nuorodomis UAB „MTL servisas“ parengtame plane, jog prie pastatų privažiuoja valstybiniu keliu per (duomenys neskelbtini) gatvę, įsuka į sklypą raudona linija pažymėtos rodyklės vietoje, o prie pastato, pažymėto skaičiumi 2, nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės privažiuoja, statinį apvažiuojant kiemu. Nurodomą aplinkybę paneigia apelianto minimo apvažiavimo vaizdas šiame plane, analogiškame ieškovės pateiktame plane ir pastarąjį planą papildančiame antstolės 2014 m. liepos 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole bei fotonuotraukose. Iš jų matyti, kad iš (duomenys neskelbtini) gatvės apeliantas gali patekti tik į vakarinę pastato dalį, plane t. 2 b.l. 15 pažymėtą koordinatėmis 16-17-18-19. Priešingoje pusėje yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis nefunkcionuojantis keliukas, kuriam servitutas nenustatytas (apeliantas neteigia juo besinaudojantis), o apelianto nurodomame apvažiavime auga medžiai ir krūmai (nuotrauka Nr.3), nėra jokio žymių, kad šia vieta būtų važiavę transporto priemonės. Protokole nurodoma, jog pravažiavimas nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link šių pastatų yra išvažinėtas, pravažiavimo danga – senas asfaltas, išvažinėtas gruntas. Tuo vadovaujantis apelianto teiginys apie nesinaudojimą servitutiniu keliu atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas buvo suteikęs galimybę atsakovui pateikti įrodymams apie nesinaudojimą servitutiniu keliu (t. 2 b.l. 22), tačiau tokių įrodymų apeliacine tvarka vertinamoje byloje nėra.

Dėl piniginės kompensacijos dydžio

Nuspręsdamas dėl servituto atlygintinumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 4.129 straipsniu, pagal kurį dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK ,,Naujieji Berniūnai“, ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, nustatydamas kompensacijos dydį, teismas nėra saistomas tarnaujančiojo daikto savininko pageidavimų ar viešpataujančio daikto savininko pasiūlymų, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismai atsižvelgia į tai, kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009).

Tuo vadovaujantis atmestinas apelianto argumentas apie tai, kad ieškovė, teigdama apie jo nuomojamus pastatus servitutinėje žemėje, viršija bylos nagrinėjimo ribas.

Reikalavimą gauti periodinę piniginę kompensaciją už naudojimąsi sklypu Nr.257-1-1-6 ieškovė grindė tuo, kad atsakovui priklausantys pastatai užima faktiškai visą žemės sklypą, todėl ieškovė negali šiuo sklypu naudotis, o atsakovas, nuomodamas statinius, gauna naudos. Duomenų apie nuomą ieškovė nepateikė, o pastato naudojimo faktą įrodo panaudos įregistravimas nekilnojamojo turto registre 2009 m. sausio 7 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

Vertindamas, ar atsakovui pastatų turėjimas yra naudingas, apeliacinės instancijos teismas remiasi faktu, jog juos atsakovas nurodytu laikotarpiu buvo perdavęs naudotis UAB „Travel oasis“. Atsakovas teismui nepateikė nei panaudos sutarties, nei duomenų apie jos vykdymą, nei apie kitokį pastatų panaudojimą, jo atstovas apeliacinės instancijos teisme nurodė nežinantis jokių su tuo susijusių aplinkybių, įskaitant ir užfiksuotas antstolės 2014 m. liepos 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole dėl atsakovui priklausančiame pastate buvusių darbininkų paaiškinimo apie atliekamus variklių remonto ir restauravimo darbus. Minimi duomenys liudija, jog šie statiniai naudojami verslui, o atsakovas atsisako tai pripažinti teisme, svarstant servituto atlygintinumo klausimą. Vengimą pateikti duomenis apie tikrąsias statinių naudojimo aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip netiesioginį atsakovo pripažinimą, jog statinių, tuo pačiu ir jų užimamos žemės, naudojimas kuria atitinkamą materialinę vertę, kurios dėl negalėjimo naudotis nuosavybės teise priklausančia žeme netenka žemės savininkė (CPK 185 straipsnis). Tuo vadovaujantis atmestinas apeliacinio skundo argumentas apie ieškovės neįrodytus nuostolius. Dėl užstatymo laipsnio ieškovė negali naudotis visu žemės sklypu, todėl, kad ir kokie būtų jos ketinimai žemės panaudojimo klausimu, jie negali būti realizuoti. Tuo pačiu nėra galimas ir atitinkamų įrodymų, kurių nenurodymu apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, pateikimas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas periodinės kompensacijos dydį, rėmėsi ne komercinės nuomos, kaip nurodo apeliantas, o valstybei mokėtino nuomos mokesčio dydžiu (4 procentų), skaičiuotinu nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, todėl šis apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas. Vertindama, ar kompensacijos suma ginčo atveju ne per didelė (4 procentai nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės vertinimo dieną 2010 m. 112 000 Lt sudaro 4480 Lt per metus), teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliaciniame skunde nurodomą teismų praktiką (apeliantas šia praktika remiasi, teigdamas apie komercinės nuomos kainų taikymo negalimumą), išdėstytą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-596/2013 išnagrinėjus atsakovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovių J. J. Ir K.K. ieškinys atsakovams D. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Produmas“ dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-794-661/2011. Šioje nutartyje pažymėta, kad, byloje nesant kitų objektyvių kriterijų nustatyti žemės sklypo rinkos vertei visu laikotarpiu, už kurį nustatomas atlyginimas servituto pagrindu, teisėjų kolegija vertę, su kuria sieja atlyginimo skaičiavimą, ima kaip vidurkį tarp ieškovių pateiktos kainos ir žemės sklypo vertės, nustatytos masinio vertinimo metodu. Apygardos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje šia praktikos dalimi nesiremia, nes įrodinėjimo ir byloje nustatytų aplinkybių aspektu bylos skiriasi. Lietuvos apeliacinio teismo byloje turto vertinimo ataskaitas teikė abi šalys ir turto kaina buvo apeliacijos dalykas, šiuo metu nagrinėjamoje byloje įrodymų apie kitokią žemės rinkos vertę nėra, atsakovas jų neteikė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu neginčija nustatytosios skundžiamu sprendimu. Kadangi viešasis interesas reikalauja teisingo įstatymų taikymo, teisėjų kolegija patikrino VĮ Registrų centro turto vertintojų duomenis, vidutinės rinkos vertės ieškant pagal unikalų numerį, pagal kuriuos 2008 metais nustatyta vidutinė žemės sklypo vertė buvo 1228 Lt, šiuo metu – 3310. Verčių disproporcija per didelė jų vidurkio nustatymui, todėl, atsižvelgiant į atsakovo nustatytas apeliacijos ribas, tai, kad abiejų instancijų teismuose jis neteikė jokių ieškovės nurodytą rinkos kainą paneigiančių įrodymų, o apeliaciniu skundu neprašė tokį vidurkį nustatyti, pirmosios instancijos teismo nustatyta vidutinė rinkos vertė nekeistina. Vertindamas kompensacijos dydį, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pastatų buvimas žemės sklype ieškovei nebuvo netikėtas (kadastro duomenyse nurodyta, kad šiuos pastatus iš varžytynių 1994 m. rugsėjo 2 d. įsigijo žemės ūkio bendrovė „Pakalniškiai“), tačiau ieškovė sutiko su tokiu žemės nuosavybės teisės atkūrimo būdu, be to, susigrąžintą nuosavybėn žemės sklypą padalijo taip, kad atsakovui priklausantis statinys užėmė beveik visą naujai suformuotą sklypą. Nors negalėjimas naudotis visu minimu sklypu iš dalies priklausė ir nuo jos valios, teisėjų kolegija sprendžia, kad 4480 Lt metinis atlyginimas už netoli Kauno miesto esančio 0,7596 ha ploto žemės sklypo naudojimą nėra neprotinga kompensacijos kaina (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Apelianto teiginys, jog kompensacija už servitutinį kelią „negali būti tapatinama su ieškinio dalyką grindžiančiu argumentu, nes kiekvienu atveju turi būti nagrinėjamos konkrečios aplinkybės, grindžiamos konkrečiais faktais, o ne remiamasi prielaidomis ar abejonėmis“, nėra paremtas jokiais įrodymais, paneigiančiais vienkartinės piniginės kompensacijos dydžio adekvatumą. Civiliniai įstatymai nenustato draudimo remtis piniginiu ekvivalentu, kurį už naudojimąsi tuo pačiu daiktu (nagrinėjamu atveju – mažesniu servitutinio kelio plotu) sumokėjo kiti asmenys. Duomenų apie kitokį galimą atlyginimo dydį atsakovas nepateikė. Vertindamas vienkartinės kompensacijos tinkamumą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nurodytas aplinkybes bei tai, kad servitutiniu keliu atsakovas važinėja 15 metų, juo vyksta į ūkinei veiklai naudojamus pastatus, kitaip į juos pateikti negali, todėl vienkartinį 10 000 Lt atlygį laiko atitinkančiu teismų praktikos suformuotus atlyginimo už naudojimąsi svetimu daiktu dydžio nustatymo kriterijus.

Dėl nešališko teismo ir proceso teisės normų pažeidimo

Teismų praktikoje teismo subjektyviojo ar objektyviojo šališkumo sąvoka aiškinama kaip išankstinis nusistatymas ar tendencingumas, nebuvimas garantijų, pašalinančių bet kokias su teismo objektyvumu susijusias abejones.

Nesutiktina su apeliantu, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Apeliantas laiko teismą šališku dėl to, kad 2013 m. spalio 3 d. parengiamajame teismo posėdyje jis pageidavo pateikti rašytinius įrodymus, tačiau jam tokia galimybė nebuvo suteikta, be to, negalėjęs pateikti atsiliepimo į ieškinį, o prie bylos buvo pridėti tik ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai. Atsakovo atstovui nebuvo leidžiama pasisakyti, vėliau, negalint dėl ligos dalyvauti teismo posėdyje, bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas, priimami ieškovės dokumentai, nesuteikiant galimybės su jais susipažinti atsakovui ir jo įgaliotam atstovui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teisė pateikti atsiliepimą į ieškinį, teikti įrodymus, pasisakyti bei susipažinti su ieškovės pateiktais įrodymais nebuvo pažeista.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus atsakovo atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria teismas netenkino atsakovo pareiškimo dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodoma, jog atsakovas asmeniškai pasirašytinai 2012 m. balandžio 28 d. gavęs ieškinio kopiją ir teismo pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo, prašė teismo pratęsti pranešime nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Teismas šį terminą pratęsė nuo 14 iki 30 dienų nuo pirmosios nutarties priėmimo dienos, t. y. iki 2012 m. gegužės 28 d. Atsakovas papildomai nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl teismas, esant ieškovės prašymui, 2012 m. birželio 11 d. priėmė ieškinį tenkinantį sprendimą už akių. Atsižvelgdamas į ginčo išsprendimui aktualias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo neveikimas tam tikru laikotarpiu neturėtų atimti jo teisės įstatyme numatytu būdu atsikirsti į ieškovės reikalavimus, todėl panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį, išsprendė klausimą iš esmės ir, tenkindamas atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino Kauno rajono apylinkės teismo byloje 2012 m. birželio 11 d. priimtą sprendimą už akių, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi bylą paskyrė nagrinėti 2013 m. spalio 3 d. teismo posėdyje, o ne parengiamajame teismo posėdyje. 2013 m. rugsėjo 5 d. atsakovas sudarė atstovavimo sutartį su advokate, dalyvavusia 2013 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje. Iš teismo psoėdžio protokolo matyti, kad atsakovo atstovai į bylą neteikė jokių papildomų įrodymų. Ieškovės įrodymų priėmimas negali būti laikomas teismo šališkumu – 2013 m. spalio 3 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, patenkinus atsakovo atstovų prašymą suteikti galimybę atsakovui pateikti dokumentus iki 2013 m. spalio 21 d. (t. 2 b.l.22). Minimame teismo posėdyje pasisakė atsakovo atstovas V. T. Jis teigė, kad servivutiniu keliu nesinaudoja. Teisėjos pastaba apie tai, jog šiai aplinkybei pagrįsti atsakovas nepateikė įrodymų, suteikiant galimybę juos pateikti, yra ne teismo šališkumas, o priminimas atsakovui, kad jis privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jo atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Į 2013 m. spalio 29 d. teismo posėdį neatvyko atsakovo atstovas V. T. Atsakovo advokatė paaiškino, jog jis gydosi traumą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų bei duomenų, jog dėl traumos atstovas negali dalyvauti teismo posėdyje, nurodė, kad galima baigti nagrinėti bylą iš esmės, kad ji yra pasiruošusi baigiamosioms kalboms, naujų įrodymų neteikė (t. 2 b.l.40). Tai paneigia apelianto argumentą apie jo atstovo teisės dalyvauti teismo posėdyje pažeidimą. Šiame teismo posėdyje buvo priimta ieškovės pateikta analogiško žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovė siekė atsikirsti į praeitą teismo posėdį išsakytą atsakovo argumentą dėl netinkamai nustatytos turto vertės turto vertinimo ataskaitoje. Teismas šį įrodymą priėmė ir pateikė susipažinti atsakovo advokatei. Tai, kad šio dokumento turinio nežinojo kitas atsakovo atstovas ir atsakovas, nereiškia teismo šališkumo atsakovo atžvilgiu, nes atsakovas pasirinko bylą vesti per atstovus, o vienas iš jo atstovų teismo posėdyje nedalyvavo, nepateikęs specialios formos medicininio pažymėjimo apie tai, kad į bylą negali atvykti dėl ligos. Tuo atveju, jei atsakovo advokatė būtų prašiusi dėl to atidėti bylos nagrinėjimą, nebūtų pagrindo laikyti, jog atsakovo atstovas V. T. į 2013 m. spalio 29 d. teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių ( CPK 246 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas nepasinaudojo 2013 m. spalio 3 d. teismo posėdyje teismo suteikta galimybe pateikti įrodymus apie nesinaudojimą servitutiniu keliu.

Šie argumentai įrodo, jog apelianto motyvai dėl teismo šališkumo visiškai nepagrįsti. Tie patys argumentai taikytini, atmetant deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius apie pažeistus kooperacijos, rungimosi, betarpiškumo, šalių procesinis lygiateisiškumo principus, nesuteiktą galimybę bylą baigti taikiai (šalių susirašinėjimas patvirtina, jog susitarimo jie nepasiekė dėl nesuderintos servitutinio sklypo pirkimo–pardavimo kainos, o bylos nagrinėjimo metu atsakovas neteikė jokių pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo).

Ieškovės prašymas priteisti procesines palūkanas nėra savarankiškas ieškinio reikalavimas, dėl to apeliacinio skundo ji nepateikė, todėl procesinių palūkanų nepriteisimas negali būti pripažintas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Įrašas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje apie palikimą nepakeisto sprendimo už akių prieštarauja Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarčiai dėl šio sprendimo panaikinimo, todėl iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalintinas, tuo būdu sprendimą patikslinant. Šis įrašas nekeičia jame išdėstytų išvadų esmės, todėl nesudaro pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo procesinį dokumentą CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu būdu. CPK 263 straipsnio reikalavimus atitinkantis sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacijos metu ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti atsakovas. Ieškovės advokatas surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą (850 Lt, t. 2 b.l.101), ieškovė sumokėjo 312 Lt nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo išlaidų (t. 2 b.l. 104), jos advokatas 1,5 val. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje (ieškovė dėl to patyrė 1000 Lt atstovavimo išlaidų), už kontrolinę geodezinę nuotrauką sumokėjo 500 Lt, antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą –150 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacijos metu ieškovė nepateikė įrodymų apie atstovo dalyvavimo teismo posėdyje išlaidas 400 Lt, o prašyme nurodomos 600 Lt atsiliepimo į ieškinį išlaidos su šia byla nesusiję. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio neviršija atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidos (8.11p.). Maksimali atstovavimo teismo posėdyje išlaidų suma už vieną valandą yra 150 Lt, todėl priteistinos 225 Lt šios paskirties išlaidos. Vykdymo išlaidos bei 2014 m. birželio 12 d. Kauno apygardos teismo nutarties pagrindu būtinomis ir pagrįstomis laikytinos įrodinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra susiję su bylos nagrinėjimu, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 8,9 punktais. Bendra bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma yra 2037 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti jo rezoliucinę dalį, išbraukiant žodžius „2012 m. birželio 11 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą už akių palikti nepakeistą“.

Priteisti iš atsakovo V. A. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2037 (du tūkstančius trisdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei J. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini)).