- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-26
- Bylos Nr.
- I-5954-1047/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00597-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
E. V. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kameros beveik visada buvo pilnos. Pažymėjo, kad kamerose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Trūko šviežio oro, nes prie langų esančios grotos neleido prieiti prie lango. Pasivaikščioti buvo vedamas vieną kartą per dieną, ne ilgiau kaip valandai. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, dėl ko jam skaudėjo galvą, tačiau į medikus nesikreipė nes galvojo, kad jie nepadėtų. Kameros buvo neremontuotos, jose buvo graužikų ir kitų parazitų. Vasarą būdavo tvanku ir karšta. Į dušą buvo vedamas kartą per savaitę. Kamerose nebuvo šilto vandens. Tualetas nebuvo atitvertas. Dėl drėgmės ant sienų buvo pelėsis. Pareiškėjas teigia, kad jo patirta žala pasireiškė stresu, kankinančia nemiga ir nerimu, tapimu irzliu, užsidariusiu, tiek fiziniu, tiek psichologiniu diskomfortu, galvos skausmu, tapimu nervingu, pažeminimu, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, pažemintu orumu.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8–45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį.
Šalies argumentai
Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi praleisdamas Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytą trejų metų senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 19-22), kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 26-28), kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 29-31). Pateikė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus šiluminės aplinkos matavimo protokolus aktualiais laikotarpiais.
Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužydami langus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Stalai pagaminti vadovaujantis protingumo principais, nedidelėje kameroje negali būti didelis stalas. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Tai reiškia, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, joje visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę- dviese prie stalo, dviese ant lovų prie spintelės.
Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Lukiškių TI-K remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsniu, nurodo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti gryname ore vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.
Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 40 str. 1 d., prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (1,68 Eur).
Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, gautas pareiškėjo patvirtinimas, kad jis dalyvauti teismo posėdyje naudojant vaizdo konferencijos įrangą nepageidauja (b. l. 56).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų jo laikymo nelaisvėje sąlygų Lukiškių TI-K.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn. CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 str. 5 d., tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 str. 8 d. nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 9 d. (b. l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. vasario 8 d. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. vasario 8 d. atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pasisako tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už aktualų laikotarpį nuo 2013 m. vasario 9 d. iki 2013 m. gegužės 24 d.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Pareiškėjas prašo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio iki 2013 m. gegužės, tačiau pažymėtina, kad aktualiu ginčui nagrinėjimo laikotarpiu, nuo 2013 m. vasario 9 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 104 paras. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 119, 135, 147, 154, 263. Jose buvo nuo 3 iki 4 asmenų, o minėtų kamerų plotas yra 7,94 m², 8,02 m², 7,31 m², 7,83 m². Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 104 paras, taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto 104 paras. Taigi šiuo aspektu neteisėti valstybės institucijų veiksmai yra nustatyti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų. Pareiškėjas nurodo, kad prie langų esančios grotos neleido jam prieiti prie langų. Atkreiptinas dėmesys, kad grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.
Pareiškėjas teigia, kad tualetas niekaip neatitvertas nuo įėjimo durų, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas ir žeminamas jo orumas. Atsakovės atstovo teigimu (b. l. 13), tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Tai, kad tualetas įrengtas prie įėjimo durų ir nuo jų neizoliuotas (neatitvertas, neuždengtas) konstatuotina, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu. Naudojimasis tualetu kitų nuteistųjų (suimtųjų), o taip pat ir pareigūnų akivaizdoje, neabejotinai pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius (LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A482-756/2016 ir kt.). Taigi šiuo aspektu neteisėti valstybės institucijų veiksmai yra nustatyti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo karšta ir tvanku, trūkdavo oro, jos nebuvo vėdinamos, dėl to jam skaudėjo galva. HN 76:2010 24 p. įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendžia, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai yra pritaikyti kamerų vėdinimui, taigi kamerose laikomi asmenys turi galimybę išsivėdinti kamerą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl blogo vėdinimo jam skaudėjo galva, taip pat nėra kitų įrodymų patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius. Į bylą pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. lL. 59-68) nėra įrašų, kad būtų skundęsis galvos skausmais.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tarakonų ir graužikų. Iš bylos duomenų matyti, kad, siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o vėliau su UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų buvimo kamerose ar HN 76:2010 58 p. pažeidimo nenustatyta. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.
Pareiškėjas mano, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turi praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nė teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal SVĮ 29 str. suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas pripažįsta, kad jam tokia teisė buvo suteikta, taigi pažeidimas nenustatytas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo senai neremontuotos, ant sienų buvo matomas pelėsis. Higienos normos 62 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų apie kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja būklę, apie anksčiau atliktus remonto darbus. LVAT laikosi pozicijos, kad minėtų higienos normų nesilaikymas administracinių teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip teisės į sveiką aplinką pažeidimas (LVAT 2013-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1546/2013; 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013). Atsakovės atstovas nepaneigė aplinkybių dėl atliekamo remonto ir pelėsio, todėl teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas nepaneigė netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų šiuo aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo šilto vandens, į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę, kur nėra atitvarų, suteikiama vos dešimt minučių nusiprausti. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir teisė aktų pažeidimų šiuo aspektu nenustatyta. Atsakovės atstovas nenurodė jokių argumentų dėl pareiškėjo vedimo į dušą taisyklių pažeidimo, todėl teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas nepaneigė netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų šiuo aspektu.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismas atsižvelgia į pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad į gydytojus dėl patirto galvos skausmo pareiškėjas nesikreipė (b. l. 2). Taip pat teismas nagrinėjamoje byloje analizavo į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją – joje jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų nenustatė.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose, HN 76:2010 nuostatų neatitinkančiose kamerose, tualeto tinkamą neatskyrimą, kamerų būklės neužtikrinimą ir prausimosi sąlygų pažeidimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad buvo žymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir nepatogumus (104 paras pareiškėjas kartu su kitais dviem arba trim asmenimis praleido kamerose, kurių plotas nuo 7,31 m² iki 8,02 m²) (LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A482-756/2016). Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad minimalaus kameros ploto pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (teisė pasivaikščioti gryname ore), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į faktą, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra fiksuoti jo sveikatos istorijoje, į faktą, jog pareiškėjas nebuvo kreipęsis anksčiau į Lukiškių T-K su skundais, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1000 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 1,68 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.