- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-155-387/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00374-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Pavelas Frolovas, Laureta Ulbienė
- Kaltinamasis
- R. Z.
- Nukentėjusysis
- O. O., I. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. (toliau – ir Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nuosprendžio, kuriuo R. Z. išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų O. O. ir I. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, apgaule UAB „Akku Lita“ naudai įgijo O. O. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 27 000 JAV dolerių (67 408,20 Lt), ir I. K. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt): 2011-03-14 jis, veikdamas UAB „Akku Lita“ (įmonės kodas 300633927, registruotos Justiniškių g. 64, Vilniuje) vardu, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų O. O. ir I. K., pageidavusių įsigyti automobilius, pasitikėjimu, sudarė su jomis dviejų 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt) vertės kiekvienas neeksploatuotų 2011 m. modelio automobilių „Hyundai IX 35“ pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 00018/01-11, pagal kurių 4.1 ir 7.1 p. nukentėjusiosios įsipareigojo avansu sumokėti visą sandorių kainą, o jis įsipareigojo pristatyti automobilius: per 8-14 savaičių I. O. ir per 8-12 savaičių – I. K.. 2011-03-17 O. O. ir I. K. į UAB „Akku Lita“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Snoro bankas“, pervedė po 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt), tačiau R. Z. automobilių joms nepristatė. Žadėdamas grąžinti nukentėjusioms pinigus, to nepadarė, grąžinęs O. O. tik 2 000 JAV dolerių (4 993,20 Lt).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nuosprendį, kuriuo R. Z. išteisintas pagal BK 182 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį:
R. Z. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d. (dėl neteisėto didelės vertės O. O. turto įgijimo UAB „AKKU LITA" naudai piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu) ir nuteisti 2 metų laisvės atėmimo bausme.
R. Z. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d. (dėl neteisėto didelės vertės I. K. turto įgijimo UAB „AKKU LITA" naudai piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu) ir nuteisti 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. bausmes dalinai sudėjus, galutinę bausmę R. Z. paskirti laisvės atėmimą 3 metams ir 3 mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Nukentėjusiųjų O. O. ir I. K. civilinius ieškinius tenkinti visiškai.
Pateikdama bylos Nr. 2K-235/2013, kuria vadovavosi apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, analizę, Prokurorė nurodo, kad pastarosios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl ji nelaikytina precedentine šios bylos nagrinėjime.
Prokurorė pažymi, kad net jeigu ir nevertinti tos aplinkybės, kad R. Z. vienašališkai esmingai pakeitė pirkimo-pardavimo sutartį, o būtent, neinformavęs pirkėjos, vietoje pilkos mašinos pristatė raudoną, vėliau R. Z. vienasmeniškai išdavinėjo garantinius raštus UAB „AKKU LITA" vardu, kuriais prisiimamų įsipareigojimų vis vien nevykdė. Prokurorė pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju buvo išduodami garantiniai raštai bendrovės vardu, kurios likvidumas buvo prastas, nukentėjusiųjų apie tokią įmonės finansinę būklę neinformavus, jau vien ši aplinkybė, anot Prokurorės, iš esmės apsunkino pažeistų teisių atkūrimą civilinio proceso tvarka nevertinant to fakto, kad nukentėjusiosios yra Baltarusijos pilietės ir vienasmenis raštų išdavimas nutylint esmines aplinkybes pašalino kitas galimybes atlyginti patirtą žalą.
Prokurorė akcentuoja, jog pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju civilinių santykių transformacijai į baudžiamuosius pakanka konstatuoti, jog asmuo iš esmės apsunkino pažeistos teisės atkūrimą. Anot Prokurorės, R. Z. išdavė garantinį raštą, finansinių sunkumų turinčios įmonės vardu, kurio nei išdavimas, nei panaudojimo tvarka, nei įpareigojimo griežtumas nėra apibrėžti, todėl, Prokurorės nuomone, garantinių raštų išdavimo laikymas absoliučiu neteisėtai įgyto turto susigrąžinimo garantu yra nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, savo veiksmais R. Z. siekė nuslėpti tikruosius ketinimus atsiskaityti su nukentėjusiosiomis nutylint esmines aplinkybes, t. y. prastą bendrovės finansinę būklę, dėl ko žinojo, jog jos neatgaus sumokėtų lėšų, kurias išieškoti įmonei neturint turto taps problematiška, o kadangi raštai buvo išduoti pakartotinai, vertintina, kad R. Z. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.
Prokurorės teigimu, nuosprendyje taip pat yra nepagrįstai nurodoma, kad pačios nukentėjusiosios sutiko, kad pinigai joms būtų grąžinti tik realizavus automobilius, kurių jos atsisakė. Nukentėjusiosios niekada nesutiko, kad pinigai joms būtų grąžinti tik būtent tokiomis sąlygomis. Prokurorė pastebi ir tai, kad būtent toks pinigų grąžinimas, pardavus nukentėjusiųjų atsisakytus automobilius, būtų apsunkintas jau nuo pat pradžios, kadangi UAB „AKKU LITA" teisė disponuoti minėtomis transporto priemonėmis buvo apribota dėl probleminio paskolos sutarties su UAB „AV Magnus" vykdymo, kurios vykdymą pagal 2011-08-10 trišalį susitarimą UAB „AKKU LITA" užtikrino nukentėjusiųjų atsisakytais automobiliais, dėl ko lėšos juos pardavus būtų atitekusios UAB „AV Magnus" arba sutarties nutraukimo atveju patys automobiliai atitektų paskolos davėjui, kas 2012-06-11 ir nutiko. Atsižvelgiant į tai, kad R. Z. išdavė garantinius raštus po trišalio susitarimo (2011-12-21), kuriuo automobiliai buvo panaudoti paskolai užtikrinti, ir po neatlygintino automobilių perdavimo UAB „AV Magnus" (2012-06-18), apie tai neinformuodamas nukentėjusiųjų, o tai reiškia, kad nutylėdamas esmines aplinkybes apie apsunkintą pažeistų teisių gynimą ir apie objektyvų negalėjimą įvykdyti raštuose nurodytų įsipareigojimų, anot Prokurorės, darytina pagrįsta išvada, kad R. Z. piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu.
Pasak Prokurorės, teismas taip pat visai nevertino ir nepasisakė kokią įtaką visam situacijos vertinimui turi liudytojos R. S. parodymai apie tai, kad ji buvo fiktyvi direktorė.
Prokurorės nuomone, teismo išvada, jog kaltinamojo veiksmai neperžengė civilinių santykių ribų, teikia pagrindą spręsti, kad nebuvo atkreiptas dėmesys į byloje surinktų įrodymų visetą, taip nepagrįstai praplečiant civilinės atsakomybės ir nepagrįstai susiaurinant baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas. Pasak Prokurorės, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio bei loginės esmės, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės bei neteisėtai ir nepagrįstai išteisino R. Z. kaip nepadariusį nusikalstamos veikos. Selektyviai vertindamas šiuos duomenis, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (reikalavimo vertinti ne atskirus duomenis, o įrodymų visetą bei pašalinti prieštaravimus tarp faktinių bylos aplinkybių ir surinktų duomenų ikiteisminio tyrimo medžiagoje).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo R. Z. gynėjas advokatas S. J. (toliau - Gynėjas) prašo atmesti 2014-11-26 apeliacinį skundą dėl 2014-07-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio kaip nepagrįstą. Gynėjas pažymi, jog R. Z. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką UAB „AKKU LITA“ vardu nukentėjusiosioms išrašęs garantinius raštus, tačiau, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad garantiniai raštai (su kurių išrašymu sutiko nukentėjusiosios) UAB „AKKU LITA“ turėjo būti įvykdyti iki 2012-07-25 ir 2012-08-27. Gynėjo teigimu, byloje nebuvo įrodinėjama, jog išrašant šiuos garantinius raštus R. Z. būtų naudojęs apgaulę ir taip piktnaudžiavęs nukentėjusiųjų pasitikėjimu, tuo pagrindu kito naudai įgijęs svetimą turtą. Prokurorė šioje vietoje R. Z. sukčiavimo elementų net neįrodinėjo. Atsiliepime nurodoma, jog byloje yra nustatyta, kad 2012-07-16 R. Z. buvo atleistas iš UAB „AKKU LITA“ vadovo pareigų, todėl nei 2012-07-25, nei 2012-08-27 negalėjo UAB „AKKU LITA“ vardu įvykdyti nukentėjusiosioms prisiimtų įpareigojimų ar jų įtakoti. Be to, anot Gynėjo, byloje nėra įrodyta, jog minimu laikotarpiu pastaroji bendrovė nebuvo pajėgi atsiskaityti su nukentėjusiosiomis. Priešingai, byloje pateiktas UAB „AKKU LITA“2012-04-30 balansas įrodo, kad įmonė turėjo pakankami turto įvykdyti savo įsipareigojimus nukentėjusiosioms, jeigu būtų parduota dalis jos turto.
Gynėjas nurodo, jog byloje nėra įrodyta, kad kaltinamasis R. Z. naudojo apgaulę, siekdamas suklaidinti nukentėjusiąsias dėl UAB „AKKU LITA“ ketinimų pristatyti automobilius ir jų nepristatė ar kitaip UAB „AKKU LITA“ vardu išvengė jų perdavimo nukentėjusiosioms. Anot Gynėjo, byloje nebuvo nustatytas ne tik apgaulės elementas, bet ir suklaidinimo ar galimo suklydimo buvimas, kadangi nukentėjusiosios pripažino, jog sutarties tolimesnio vykdymo atsisakė tik dėl pasikeitusių muitų mokesčių į Baltarusijos Respubliką įvežamiems automobiliams. Taip pat dar ilgą laiką po automobilių atsisakymo nukentėjusioji O. O. bendravo su kaltinamuoju dėl kitų automobilių prikimo. Gynėjas pažymi, kad byloje nebuvo įrodytas ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymis, taip pat R. Z. tyčia, t. y. sąmoningas noras UAB „AKKU LITA“ vardu įgyti nukentėjusiosioms priklausančias pinigines lėšas. Anot Gynėjo, kaltinamasis R. Z. neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiąsias ir padaryti joms žalos. Jis negali atsakyti už tai, kad nukentėjusiosios pačios atsisakė atsiimti automobilius, o tuomet UAB „AKKU LITA“ tapo sudėtinga iškart grąžinti sumokėtus avansus, kadangi automobiliai buvo nupirkti. Pasak Gynėjo, vertinant situaciją iš civilinės pusės, UAB „AKKU LITA“ galėjo nesutikti su nukentėjusiųjų atsisakymu ir pasiimti automobilius, kadangi kelių dienų vėlavimas nebuvo esminis sutarties pažeidimas pagal sutartis ir jų esmę. UAB „AKKU LITA“ galėjo teisminiu keliu reikalauti įvykdyti sutartis natūra, tačiau elgėsi sąžiningai ir pati pasiūlė grąžinti pinigus. Jeigu nukentėjusiosios būtų pasiėmusios automobilius, kai jie buvo pristatyti, jos nebūtų patyrusios žalos ar būtų ją sumažinę. Gynėjo nuomone, visa tai įrodo, kad sukčiavimas kaip nusikalstama veika byloje nebuvo nustatytas ir to padaryti neįmanoma, kadangi nei R. Z., nei UAB „AKKU LITA“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje. Anot Gynėjo, pateiktas apeliacinis skundas, grindžiamas iš esmės vien teismų praktika, nenurodant jokių reikšmingų argumentų ir motyvų.
Teismo posėdžio metu Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2014-07-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl R. Z. išteisinimo, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, apgaule UAB „Akku Lita“ naudai įgijo O. O. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 27 000 JAV dolerių (67 408,20 Lt), ir I. K. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt): o būtent, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų O. O. ir I. K., pageidavusių įsigyti automobilius, pasitikėjimu, sudarė su jomis dviejų 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt) vertės kiekvienas neeksploatuotų 2011 m. modelio automobilių „Hyundai IX 35“ pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 00018/01-11, pagal kurių 4.1 ir 7.1 p. nukentėjusiosios įsipareigojo avansu sumokėti visą sandorių kainą, o jis įsipareigojo pristatyti automobilius. 2011-03-17 O. O. ir I. K. į UAB „Akku Lita“ sąskaitą pervedė po 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt), tačiau R. Z. automobilių joms nepristatė. Žadėdamas grąžinti nukentėjusioms pinigus, to nepadarė, grąžinęs O. O. tik 2 000 JAV dolerių (4 993,20 Lt).
Taigi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, R. Z. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką UAB „AKKU LITA“ vardu nukentėjusiosioms išrašęs garantinius raštus, byloje nebuvo įrodinėjama, jog išrašant šiuos garantinius raštus R. Z. būtų naudojęs apgaulę ir taip piktnaudžiavęs nukentėjusiųjų pasitikėjimu, tuo pagrindu kito naudai įgijęs svetimą turtą. Nesant pareikšto kaltinimo, apylinkės teismas pastaruoju klausimu nepasisakinėjo ir šių R. Z. veiksmų teisėtumo aspektu nevertino. Esant šioms aplinkybėms, negalėdama praplėsti R. Z. baudžiamosios atsakomybės ribų, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų, susijusių su R. Z. garantinių raštu UAB „AKKU LITA“ vardu išrašymu, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Baudžiamosios bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad 2011-03-14 tarp R. Z. ir nukentėjusiųjų buvo sudarytos pirkimo – pardavimo sutartys, pagal kurias UAB „Akku Lita“ įsipareigojo už 29 000 JAV dolerių per 8-14 savaičių, o nukentėjusiajai I. K. per 8-12 savaičių (išskyrus force majeure aplinkybes), nuo visos automobilio vertės avansinio apmokėjimo dienos, pateikti ir perduoti pirkėjui neeksploatuotą sutartyje nurodomos komplektacijos 2011 m. gamybos automobilį „Hyundai IX 35“ (b. t. 3, b. l. 41-47, 58-66, 107-113, 122-130). Nukentėjusiųjų mokėjimo pavedimų kopijos patvirtina, kad sutarčių sudarymo dieną, t. y. 2011-03-14, jos pervedė į UAB „Akku Lita“ sąskaitą po 29 000 JAV dolerių (b. t. 3, b. l. 47, 130). Pinigų mokėjimo faktą taip pat patvirtina byloje esantys 2011-03-17 valiutos (29 000 JAV dolerių) pajamų orderis ir išrašo iš UAB „Akku Lita“ sąskaitos AB „Snoro bankas“ duomenys (b. t. 2, b.l. 189). Šios aplinkybės neginčija ir R. Z.. Taigi, kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, nukentėjusiosios tinkamai įvykdė savo pareigas, kilusias pagal 2011-03-14 pirkimo - pardavimo sutartį. Išnagrinėjus bylos medžiagą, konstatuotina, jog R. Z. taip pat dėjo pastangas sutarčių sąlygoms įvykdyti. Taip Korėjos bendrovės „M-auto Corporation“ pažymų kopijos patvirtina (b. t. 2, b. l. 157, 163, 170, 176), kad UAB „Akku Lita“ 2011-05-24 pirko iš šios bendrovės automobilius „Hyundai Tucson (IX 35)“ važiuoklių Nr. KMHJU81VDCU311296 ir KMHJU81VDCU303171 (b. t. 2, b.l. 152-162, 165-169, 171-175). Byloje esančiais automobilių registracijos dokumentais bei UAB „Autoverslas“ raštu nustatyta, kad minėti automobiliai buvo pristatyti į Lietuvą ir nuo 2011 m. vasaros iki 2012-12-04 saugomi UAB „Autoverslas“ (b. t. 2, b.l. 96, 97, 98). Apklaustas teismo posėdžio metu R. Z. parodė, kad gavęs nukentėjusiųjų pavedimus, dalį pinigų pervedė Korėjos įmonei, kadangi mašinos buvo rezervuotos dar kovo mėnesį. Išteisintojo teigimu, birželio mėnesį jis gavo iš Pietų Korėjos raštą, kuriame buvo nurodoma, jog automobilius bus vėluojama pristatyti dėl logistikos problemų, susijusių su žemės drebėjimu. R. Z. apie tai pranešė visiems klientams, sulaukė A. (nukentėjusiųjų atstovo) skambučio, kuris paaiškino, jog nuo liepos 1 d. Baltarusijoje keičiasi muitų mokesčiai, tad gali būti problemų, tačiau daugiau nieko nenurodė. Automobilius pristačius į Lietuvą liepos mėnesį, A. pranešė, kad jo klientės jų atsisako. Pasak R. Z., automobilių nesisekė greitai parduoti dėl jų komplektacijos, tad jis negalėjo iš karto grąžinti pinigų nukentėjusiosioms. Tarp jų vyko bendravimas, jis niekur nesislapstė, bendravo telefonu, siūlė joms atvažiuoti ir išsirinkti kitą automobilį, tačiau jos atsisakė (b. t. 5, b. l. 113). Patvirtindamas savo žodžius, R. Z. pateikė „M-auto Corporation raštą“, kuriuo UAB „Akku Lita“ buvo informuojama apie vėlavimą pristatyti automobilius pagal sudarytas sutartis (b. t. 3, b. l. 165). Išteisintojo pateiktas susirašinėjimas, vykęs tarp jo ir nukentėjusiųjų atstovo, patvirtina R. Z. žodžius apie tai, kad jis nesislapstė, stengėsi atlyginti nukentėjusiosioms jų patirtą žalą, tarp jų vyko derybos dėl galimo kito automobilio pirkimo.
Įvertinus aukščiau aptartų byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog byloje nėra įrodyta, kad R. Z., UAB „Akku Lita“ vardu sudarydamas su nukentėjusiosiomis pirkimo – pradavimo sutartis, turėjo išankstinę tyčią nepristatyti joms automobilių, tokiu būdu apgaule įgyjant UAB „Akku Lita“ naudai didelės vertės turtą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog R. Z. vietoj pilkos mašinos pristatė raudoną, t. y. netinkamai vykdė sutarties sąlygas, tačiau tai nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Skundžiamame nuosprendyje yra visiškai pagrįstai konstatuota, jog R. Z. ir nukentėjusiąsias sieja civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš pirkimo – pardavimo sutarties ir jos sąlygų nevykdymo/netinkamo vykdymo fakto. Taigi šis ginčas spręstinas ne baudžiamojo proceso, bet civilinio proceso teisės normų pagalba.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės R. Z. kaltės klausimui, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, spręsti, todėl teisėjų kolegija jų atskirai nevertina.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendis paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.