- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- 1-448-536/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00374-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Nukentėjusysis
- O. O., I. K.
- Kaltinamasis
- R.Z.
- Advokatai
- Simonas Janušaitis, Igor Smirnov
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje
R.Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, susituokęs, UAB „(duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)., neteistas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Z. kaltinamas 2 sukčiavimų padarymu. Kaltinamajame akte nurodama, kad jis apgaule UAB „A. L.“ naudai įgijo O. O. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 27 000 JAV dolerių (67 408,20 Lt), ir I. K. priklausantį didelės vertės turtą, t.y. 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt): 2011-03-14 jis, veikdamas UAB „A. L.“ (įmonės kodas 300633927, registruotos Justiniškių g. 64, Vilniuje) vardu, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų O. O. ir I. K., pageidavusių įsigyti automobilius, pasitikėjimu, sudarė su jomis dviejų 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt) vertės kiekvienas neeksploatuotų 2011 m. modelio automobilių „Hyundai IX 35“ pirkimo pardavimo sutartis Nr. 00018/01-11, pagal kurių 4.1 ir 7.1 p. nukentėjusiosios įsipareigojo avansu sumokėti visą sandorių kainą, o jis įsipareigojo pristatyti automobilius: per 8-14 savaičių I. O. ir per 8-12 savaičių – I. K.. 2011-03-17 O. O. ir I. K. į UAB „A. L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Snoro bankas“, pervedė po 29 000 JAV dolerių (72 401,40 Lt), tačiau R. Z. automobilių joms nepristatė. Žadėdamas grąžinti nukentėjusioms pinigus, to nepadarė, grąžinęs O. O. tik 2 000 JAV dolerių (4 993,20 Lt).
UAB „A. L.“, turinti kodą 300633927, Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2007-01-17 su Justiniškių g. 64, Vilniuje, esančia buveine. Nuo 2011-10-10 iki 2012-07-18 jos direktoriaus pareigas ėjo R. Z., prieš tai, nuo 2010-11-10, direktorius buvo R. S., po to – A. T.. 2012-11-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „A. L.“ iškelta bankroto byla (t. 2, b.l. 82-87, 88, t. 4, b.l. 1215-130).
Antstolis nustatyta tvarka 2012-10-19 konstatavo (t. 2, b.l. 40-77), kad virtualų adresą „www.akkulita.lt“ turinti UAB „A. L.“ interneto erdvėje reklamavo tokias savo paslaugas, kaip visų markių ir tipų naujų ir naudotų automobilių tiekimą pagal individualius užsakymus.
Kaltinamasis R. Z. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis tyčios apgaule užvaldyti nukentėjusioms priklausančias lėšas neturėjo, ir žala joms padaryta dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. dispoziciją sukčiavimas yra svetimų, t.y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančių turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule. Turtas ir turtinės prievolės teisėtai gali būti įgyjami ir tapti kito asmens nuosavybe civilinių sutarčių, tame tarpe ir pirkimo pardavimo, pagrindu ar kitais Lietuvos Respublikos CK normų nustatytais būdais. Esminis sukčiavimo požymis, atribojantis jį nuo civilinio delikto, ir darantis turto ar turtinių teisių įgijimą ar turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą neteisėtu, yra apgaulės prieš šių objektų savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje jie yra, panaudojimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė (tiek aktyvi, tiek pasyvi) yra turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, vienokios ar kitokios formos suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ateities ketinimų, kurios pagalba jis „priverčia“ minėtus asmenis perduoti sukčiavimo dalykus kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinam valdymui (kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-462/2013, 2K–454/2012).
Siekiant suvokt apgaulės kaip sukčiavimo elemento esmę bei turinį verta prisiminti LR Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-462/2013, panaikinusią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas galioti pirmos instancijos teismo procesinis sprendimas nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. asmenį, neatsiskaičiusį su pardavėju už nupirktą automobilį. Kasacinė instancija pažymėjo, kad visų apgaulės, kaip sukčiavimo, būdų esmė yra asmens, užvaldžiusio turtą, siekis apsunkinti jo paties identifikavimą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesukelia baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis Apgaulės, dėl kurios iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka, panaudojimas yra pagrindinis baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojamasis kriterijus. Kasacinės instancijos teismas jo nagrinėjamoje byloje pabrėžė, kad nuteistasis nuo pat pradžių pripažino skolą, niekad jos dydžio neginčijo, nuolat bendravo su nukentėjusiąja ir žadėjo grąžinti pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, kai turės pinigų. Įtikinančiu skolos pripažinimo įrodymu šis teismas pripažino vekselio, kuriuo buvo pripažinta skola ir įsipareigota ją grąžinti iki nurodyto vekselyje termino, surašymą. Taigi teisėjų kolegijos nuomone skola be teisinių kliūčių galėjo būti išieškota civilinio proceso tvarka, ir vargu ar buvo reikalas kreiptis į policiją, kuri skolos išieškojimo klausimais neužsiima. Apeliacinės gi instancijos teismas šių bylos aplinkybių nevertino ir nenagrinėjo, ar byloje nustatytas šis esminis sukčiavimo nusikaltimo požymis, atribojantis sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Nutartyje rašoma, kad tam, kad teismas konstatuotų sukčiavimo sudėtį, nepakanka nustatyti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius šios sudėties požymius, t. y. tyčią neatsiskaityti už įgytą turtą, išvengti mokėjimų. Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą, neketindamas atsiskaityti su nukentėjusiuoju, išsako melagingus ketinimus pastarajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori. Tos pačios nuomonės laikomasi ir kitose kasacinės instancijos teismo bylose, pvz., Nr. 2K-535-2011, 2K-545-2012.
Taigi sukčiavimui būdinga tai, kad apgaulė panaudojama prieš užvaldant sukčiavimo dalykus ir (ar) jų užvaldymo metu. Kokios nors formos apgaulės panaudojimas po minėtų objektų užvaldymo sukčiavimo sudėties nebesudaro, nors ir gali būti siejamas su kitomis turtinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis, pvz., turto pasisavinimu, iššvaistymu.
Siekiant patikrinti R. Z. pareikšto kaltinimo pagrįstumą būtina visų pirma ištirti tiek jo paties, tiek nukentėjusiųjų parodymus, nes tai vieninteliai faktinių duomenų, leidžiančių atkurti įvykių prieš joms priklausančio turto užvaldymą ir jo metu chronologiją ir esmę, šaltiniai.
Kaltinamasis R. Z. parodė, kad UAB „A. L.“ nuo 2010 m. lapkričio jis dirbo direktoriaus pavaduotoju, direktorė R. S. realiai jokių funkcijų nevykdydavo, nes ji pareigoms buvo paskirta faktiškai dėl akių. Jam buvo pasirašytas generalinis įgaliojimas atstovauti įmonei visais klausimais. 2011 m. pradžioje jis gavo elektroninį laišką, kuriame buvo prašome užsakyti Korėjoje išskirtinės komplektacijos automobilį „Hyundai“. Vėliau dėl šio pasiūlymo jis telefonu ir elektroniniu paštu bendravo su vyru vardu Aleksandras. Pagal pateiktus pirkėjų duomenis jis paruošė ir išsiuntė O. O. ir I. K. iš pradžių suderinimui 2 automobilių „Hyundai IX 35“ pirkimo pardavimo sutarčių projektus, po suderinimo – egzempliorius pasirašymui ir paruoštas sąskaitas. 2011 m. kovo pabaigoje į UAB „A. L.“ sąskaitą „Snoro“ banke įplaukė 58 000 JAV dolerių. 2011-04-05 pinigai buvo pervesti automobilių pardavėjui Pietų Korėjoje. 2011 m. birželį Aleksandras telefonu įspėjo jį, kad Baltarusijos Respublikoje didėja importuojamų transporto priemonių apmokestinimas, todėl automobilius būtų gerai gauti iki 2011-07-01. Pagal sutartis automobiliai turėjo būti pristatyti vėliausiai iki 2011 m. liepos vidurio.
Nukentėjusioji O. O. parodė, kad 2011 m. pradžioje ji nutarė pirkti automobilį „Hyundai IX 35“, pagamintą Korėjoje, interneto portale radusi UAB „A. L.“ reklamą apie korėjietiškų automobilių pardavimą. Elektroniniu paštu, pasirašinėdama vyriškais vardais (kad pašnekovas nemanytų, jog ją lengva apgauti), pradėjo šiuo klausimu bendrauti su šios įmonės atstovu R. Z. ir derinti automobilio pirkimą. Jos prašymu laiškus kaltinamajam rašydavo ir jos pažįstamas, išmanantis automobilius. R. Z. nurodė, kad už automobilius reikės sumokėti iš anksto ir užsiminė, kad perkant 2 automobilius jų kaina būtų mažesnė, dėl to ji pasiūlė pasinaudoti kaltinamojo paslaugomis ir pirkti iš jo mašiną ir savo pažįstamai I. K.. Ta sutiko. 2011-03-14 ji elektroniniu paštu gavo kaltinamojo paruoštą ir su ja suderintą norimo automobilio pirkimo pardavimo už 29 000 JAV dolerių sutartį su išankstiniu automobilio apmokėjimu. Pardavėjas įsipareigojo per 8-12 savaičių nuo apmokėjimo dienos, t.y. vėliausiai 2011 m. birželį, perduoti pirkėjui sutartyje nurodytą transporto priemonę. Ji tuoj pat pavedė bankui pervesti į kaltinamojo atstovaujamos įmonės banko sąskaitą 29 000 JAV dolerių, kas ir buvo atlikta. Tą patį padarė ir I. K..
Nukentėjusioji I. K. patvirtino, kad 2011 m. kovo pradžioje O. O. pasiūlė kartu su ja Vilniuje nusipirkti automobilį „Hyundai IX 35“. Ji sutiko, interneto tinklalapyje susipažino su siūlomu automobilio variantu, jai tiko. Su automobilių pardavėju bendravo O. O.. Netrukus buvo gautos automobilių pirkimo pardavimo sutartys, ji, kaip ir O. O., 2011-03-17 per banką pervedė sutartyje nurodytam pardavėjui 29 000 JAV dolerius.
Taigi iš tokių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos ir UAB „A. L.“, atstovaujama kaltinamojo, buvo sudariusios lengvųjų automobilių pirkimo pardavimo sutartis su išankstinio pirkinių apmokėjimo sąlyga.
Nukentėjusiųjų atstovas ikiteisminio tyrimo įstaigai šių sutarčių kopijas (t. 3, b.l. 41-47, 58-66, 107-113, 122-130), o kartu ir nukentėjusiųjų mokėjimo pavedimų, valiutos pajamų orderių kopijas (t. 3, b.l. 67-68, 69-70, 131-132) pateikė (t. 3, b.l. 39, 106).
2011-03-14 pirkimo pardavimo sutartis Nr. 00018/01-11, sudaryta tarp UAB „A. L.“, kuriai atstovavo R. Z. ir O. O., numato, kad UAB „A. L.“ įsipareigojo už 29 000 JAV dolerių per 8-14 savaičių (išskyrus force majeure aplinkybes) nuo visos automobilio vertės avansinio apmokėjimo dienos pateikti ir perduoti pirkėjui neeksploatuotą sutartyje nurodomos komplektacijos 2011 m. gamybos automobilį „Hyundai IX 35“.
Analogiško turinio (išskyrus automobilio spalvą bei jo pristatymo trumpesnį (8-12 sav.) terminą) ir net to paties numerio sutartis buvo sudaryta ir su I. K..
2011-03-17 29 000 JAV dolerių mokėjimo pavedimai Nr. 16 ir 17, 2011-03-17 valiutos (29 000 JAV dolerių) pajamų orderis, išrašo iš UAB „A. L.“ sąskaitos AB „Snoro bankas“ duomenys (t. 2, b.l. 189) patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie tai, kad jos savo sutartinius įsipareigojimus avansu sumokėti kaltinamojo atstovaujamai įmonei už 2 perkamus automobilius įvykdė. Taigi kyla klausimas dėl kaltinamojo UAB „A. L.“ vardu prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo eigos ir rezultatų.
Nukentėjusios O. O. ir I. K. toliau parodė, kad sutartu laiku automobiliai, kaip paaiškėjo pokalbio su kaltinamuoju telefonu metu, į Lietuvą pristatyti nebuvo neva dėl žemės drebėjimo ties Japonijos krantais.
Kaltinamasis R. Z. šį faktą pripažino ir paaiškino, kad automobiliai nukentėjusioms 2011 m. gegužę buvo nupirkti, tačiau laiku į Lietuvą nepristatyti: automobilių gamintojas raštu informavo, kad automobilių pristatymas sutrikdytas žemės drebėjimo. Abu automobiliai į Lietuvą pargabenti buvo tik 2011 m. liepą.
Byloje yra Korėjos bendrovės „M-auto Corporation“ pažymų patvirtintos kopijos (t. 2, b.l. 157, 163, 170, 176), kuriose nurodoma, kad UAB „A. L.“ 2011-05-24 pirko iš šios bendrovės automobilius „Hyundai Tucson (IX 35)“ važiuoklių Nr. KMHJU81VDCU311296 ir KMHJU81VDCU303171. Prie pažymų pridėtos šių automobilių registracijos liudijimų patvirtintos kopijos (t. 3, b.l. 152-162, 165-169, 171-175). Šios mašinos buvo pristatytos į Lietuvą, nes pagal turimus dokumentus buvo čia registruotos ir nuo 2011 m. vasaros iki 2012-12-04 saugomos UAB „Autoverslas“ (t. 2, b.l. 96, 97, 98).
Tokios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis, vykdydamas sudarytas su nukentėjusiomis sutartis, lengvuosius automobilius nupirko. Tiesa, nupirktų automobilių savybės skiriasi nuo nukentėjusiųjų užsakytų: minėtose bendrovės „M-A. C.“ pažymose nurodoma, kad nupirkti automobiliai yra naudoti, tuo tarpu sutartimi buvo sulygta parduoti nukentėjusioms naujus automobilius, automobilis su važiuoklės numeriu KMHJU81VDCU311296 yra raudonas (t. 2, b.l. 98), kai abu užsakyti automobiliai turėjo būti pilkos ar juodos spalvos, tačiau tai tėra tik sutarties sąlygų vykdymo klausimas, kuris kilus ginčui sprendžiamas civilinio proceso nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamasis pateikė (t. 3, b.l. 164) bendrovės „M-A. C.“ 2011-06-29 rašto patvirtintą kopiją (t. 3, b.l. 165, 169), kurioje UAB „A. L.“ pranešama, kad automobilių pristatymas pagal sutartinius įsipareigojimus dėl žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje vėlavo. Rašte nenurodoma, apie kokius automobilius ir kokias sutartis kalbama, tačiau visuotinai žinoma, kad 2011-03-11 Pietų Korėjos geografinę kaimynę Japoniją sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, kuris buvo lydimas galingo cunamio. Dėl to teismo vertinimu kaltinamojo teiginiai apie tai, kad pirkimo pardavimo sutartyse minimi automobiliai nebuvo laiku pristatyti į Lietuvą ir perduoti nukentėjusioms dėl šių gamtos kataklizmų, kurie atitinka nenumatytų ypatingų neįveikiamų negatyvių (force majeure) aplinkybių kategoriją, nepaneigti.
Kaltinamasis R. Z. toliau teigė, kad Aleksandras telefonu atsisakė paimti automobilius, nes, kaip jis ir sakė, Baltarusijos Respublikoje nuo 2011-07-01 automobilių importo mokesčiai žymiai padidėjo. 2011-07-07 nukentėjusios raštu atsisakė pargabentų automobilių. Buvo sutarta, kad jis, kaltinamasis, šiuos automobilius realizuos, o gautas lėšas grąžins nukentėjusioms. Parduoti automobilius dėl jų nestandartinės komplektacijos nepavykdavo. 2011-12-21 jis išsiuntė O. O. ir I. K. savo įmonės garantinius raštus, kuriuose įsipareigojo pirkėjoms grąžinti pinigus iki 2012 m. vasario.
Pasak nukentėjusios O. O. dėl pavėluoto automobilių pristatymo jų įsigijimas padidėjus įvežamų į Baltarusiją transporto priemonių muito mokesčiams tapo nerentabilus, todėl ji, atvažiavusi į Vilnių, automobilio atsisakė, raštu nutraukusi sudarytą pirkimo pardavimo sutartį, ir pareikalavo grąžinti pinigus. Kaltinamasis pareiškė, kad pinigus galės grąžinti, tik pardavęs automobilius, nes jo atstovaujamoji įmonė reikiamų lėšų neturinti. Kaltinamasis įmonės vardu įsipareigojo grąžinti pinigus per 60 dienų, tačiau savo pažadų netesėjo ir 2011 m. gruodį elektroniniu paštu atsiuntė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo iki 2012-01-17 grąžinti tiek jai, tiek I. K. po 29 000 JAV dolerių.
Ši nukentėjusioji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b.l. 32-35), iš kurių matyti, kad 2012-06-18 ji buvo nuvykusi į UAB „A. L.“, ir R. Z. surašė jai 2 garantinius raštus, kuriais įsipareigojo iki 2012-08-27 jai ir I. K. grąžinti po 29 000 JAV dolerių ir papildomai kiekvienai sumokėti 5 300 JAV dolerių. Šie įsipareigojimai irgi liko neįgyvendinti.
Nukentėjusioji I. K. taip pat nurodė, kad 2012 m. ji su O. O. išsiuntė pardavėjui rašytines pretenzijas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir pinigų, sumokėtų už automobilį, grąžinimo.
Nukentėjusiųjų atstovas ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė (t. 3, b.l. 39, 106) nukentėjusiųjų pretenzijų UAB „A. L.“ ir šios įmonės vardu kaltinamojo pasirašytų garantinių raštų kopijas (t. 3, b.l. 91-92, 93-94, 133-136, 137-138).
2012-08-07 O. O. ir 2012-05-14 bei 2012-08-07 I. K. pasirašytose pretenzijose kaltinamajam nurodoma, kad jos 2011-07-07 atsisakė perkamų automobilių, ir reikalauja grąžinti joms sumokėtus pinigus. Kaltinamasis pripažino, kad šias pretenzijas jis gavo.
Abi nukentėjusios šią aplinkybę pripažino, tuo pačiu patvirtindamos ir atitinkamus kaltinamojo parodymus. Tokiu atveju kaltinamajam kilo prievolė grąžinti nukentėjusioms jų automobilių pirkimui išleistas lėšas.
Tyrimui pateiktuose kaltinamojo UAB „A. L.“ vardu 2012-06-18 pasirašytuose garantiniuose raštuose teigiama, kad UAB „A. L.“ garantuoja iki 2012-07-25 sumokėsianti kiekvienai nukentėjusiajai 29 000 JAV dolerių ir 5 300 JAV dolerių delspinigių.
Tokios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis, įmonės vardu sudaręs su nukentėjusiomis automobilių pirkimo pardavimo sutartis, kurių turinys nekelia abejonių atitikimu teisės normų reikalavimus, ir jų neįvykdęs sutartu terminu, pripažino skolos nukentėjusioms faktą, jos dydį, įsipareigojo ją grąžinti nukentėjusioms, sumokėti delspinigius už netinkamą sutarties vykdymą. Jis nesiėmė jokių veiksmų, kad apsunkintų skolos išieškojimą civilinio proceso tvarka. Surinktoje bylos medžiagoje nėra pakankamų objektyvių duomenų, kurie rodytų kaltinamojo ketinimus gauti iš nukentėjusiųjų pinigus mainais į pažadus pateikti joms automobilius neketinant to daryti. Teismo vertinimu, tokia kaltinimo išvada tėra prezumpcija, kuri grindžiama neginčijamais faktais, kad kaltinamasis automobilių nukentėjusioms nepateikė ir pinigų joms negrąžino, tačiau jau nustatyta, kad kaltinamasis sutartyje nurodytais terminais automobilių nepristatė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, o netrukus po to nukentėjusios pačios atsisakė automobilių, reikalaudamos pinigų grąžinimo, ir sutiko, kad kaltinamasis šiuos pinigus gautų pardavęs pargabentus automobilius.
Nukentėjusios tvirtino, kad kaltinamasis garantuotų įsipareigojimų neįvykdė. Pasak O. O. ji skambindavo kaltinamajam, ragindama grąžinti pinigus, tačiau R. Z. nurodydavo vis naujus terminus, bet jų nesilaikė.
Kaltinamojo R. Z. žodžiais parduoti automobilius ir iki su nukentėjusiomis sutarto termino pabaigos grąžinti pinigus nepavyko, nes įmonė tiek lėšų neturėjo. Apie tai jis telefonu kalbėjosi su O. O., ir ji sutiko kurį laiką palaukti.
Kiek matoma iš kaltinamosios išvados, kaltinamojo nusikalstama tyčia apgaule išvilioti iš nukentėjusiųjų pinigus įrodoma ir jo elgesiu po sutarčių su nukentėjusiomis sudarymo ir automobilių pristatymo į Lietuvą.
Nukentėjusioji O. O. pabrėžė, kad 2012 m. pradžioje ji įsitikino, kad yra apgauta, ir sutiko atsiimti mašiną. Kaltinamasis į tai atsakė, kad dabar jau ir mašinos atiduoti nebegali, nes ji įkeista bankui.
Liudytojas A. N., UAB „AV Magnus“ direktorius, parodė, kad 2011 m. pradžioje įmonė turėjo laisvų lėšų, kurias norėjo pelningai investuoti. Dėl partnerio paieškos kovą jis kreipėsi į UAB „Macrofinance“. Ši jam pranešė, kad UAB „A. L.“ turi užsakymų automobiliams, skirtiems Rusijos ir Baltarusijos rinkai, įsigyti ir stokoja lėšų užsakymams įvykdyti. 2011-04-05 su UAB „A. L.“, kuriai pagal įgaliojimą atstovavo R. Z., buvo sudaryta paskolos 14 konkrečių modelių automobiliams, tame tarpe ir „Hyundai IX 35“, arba kitaip „Hyundai Tucson“, įsigyti sutartis. Minėti automobiliai į Lietuvą atvyko su pirma siunta, bet vis tiek pavėluotai. R. Z. minėjo, kad nuo 2011 m. liepos Baltarusijoje padidėjo įvežamų automobilių muitų tarifai, ir pirkėjai iš Rusijos bei Baltarusijos atsisakė automobilių. UAB „A. L.“ skolos UAB „AV Magnus“ laiku grąžinti negalėjo, neturėdama tam lėšų, todėl kelis kartus sudaryta paskolos sutartis buvo pratęsiama. Įmonė mokėdavo palūkanas, tačiau visos paskolos negrąžindavo, todėl 2012-06-11 paskolos sutartis buvo nutraukta. Kadangi UAB „A. L.“ liko neparduoti 2 nauji automobiliai „Hyundai IX 35“ ir 4 automobiliai „Toyota Land Cruiser 200“, jais skolininkė ir padengė savo skolą UAB „AV Magnus“. Nuo 2012-06-11 UAB „AV Magnus“ šiais automobiliais jau disponavo.
Byloje yra UAB „Makrofinance“ ir „A. L.“ tarpininkavimo sutartis (t. 2, b.l. 118-121), sudaryta 2011-04-05, pagal kurią pirmoji įsipareigojo atstovauti antrą, siekiančią gauti 407 140 JAV dolerių kreditą, santykiuose su komerciniais bankais, jų dukterinėmis įmonėmis ar fiziniais asmenimis derybose dėl šio kredito suteikimo. Tokio dydžio kreditas UAB „A. L.“ buvo suteiktas UAB „AV Magnus“ šioms įmonėms bei UAB „Makrofinance“ 2011-04-05 pasirašius trišalę tikslinę (14 automobilių, tame tarpe ir 2 „Hyundai IX 35“, pirkimui ir Korėjos įmonės „M-A. C.“ ir JAE įmonės „Segrex Limited“) paskolos sutartį (t. 2, b.l. 122-126). Sutartyje nurodoma, kad paskolos davėjas paskolą sutartyje nurodytomis proporcijomis pats perveda tiekėjams. Liudytojo A. N. žodžiais paskola UAB „A. L.“ nedengė visų automobilių įsigijimo išlaidų, ir dalį lėšų pirkėja turėjo įnešti pati. Tai patvirtina kaltinamojo teiginius, kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus jis panaudojo minėtų automobilių įsigijimui.
2011-08-05 ši sutartis visų jos dalyvių susitarimu buvo pakeista (t. 2, b.l. 128-130): ja buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas, pakeistos palūkanų skaičiavimo tvarka, prievolių užtikrinimo priemonės.
2010-08-10 papildomu trišaliu susitarimu (t. 2, b.l. 131-132) UAB „A. L.“ įsipareigoja paskolos grąžinimą užtikrinti 5 konkrečiais automobiliais, tame tarpe ir „Hyundai IX 35“, važiuoklių Nr. KMHJU81VDCU311296 ir KMHJU81VDCU303171.
Paskolos sutartis buvo keičiama dar 4 kartus (t. 2, b.l. 133-149), kol 2012-06-11 susitarimu (t. 2, b.l. 150-152) ji buvo nutraukta šalims susitarus, kad skolos likutis dengiamas minėtais automobiliais.
Automobilių „Hyundai Tucson (IX 35)“, važiuoklių Nr. KMHJU81VDCU311296 ir KMHJU81VDCU303171, perleidimo UAB „AV Magnus“ faktas patvirtinamas Centrinės duomenų bazės duomenimis (t. 2, b.l. 97, 98), tačiau būtina prisiminti, kad nukentėjusios dar 2011-07-07 buvo raštu atsisakiusios šių mašinų, todėl jų perleidimas kitam asmeniui negali būti laikomas nukentėjusioms priklausančio turto perleidimu ir negali būti vertinamas per Lietuvos Respublikos BK 183 str. ar 184 str. atitinkamų dalių prizmę. Teismo vertinimu tokios kaltinamojo manipuliacijos su įgytais automobiliais nepatvirtina ir jo išankstinio tikslo neatlygintinai užvaldyti nukentėjusiųjų lėšas pasinaudojant jų pasitikėjimu.
Iš liudytojos R. S., nuo 2010-11-10 iki 2011-10-10, kaip nurodyta anksčiau, ėjusios UAB „A. L.“ direktorės pareigas, parodymų matyti, kad ji direktore buvo paskirta tariamai, tik dėl akių, realiai įmonei vadovavo ne ji, bet kaltinamasis, kuris valdė ir įmonės lėšas, jai gi tekdavo tik pasirašinėti kaltinamojo teikiamus dokumentus, tačiau kaltinamasis šio fakto teisiamajame posėdyje ir neneigė.
Liudytoja M. I. parodė, kad ji nuo 2011-06-01 dirbo UAB „A. L.“ buhaltere, tačiau apie įmonės vykdomus automobilių prikimus ji nieko nežinanti išskyrus tai, kad jai žinoma, kad buvo vykdomi išankstiniai automobilių apmokėjimai.
Apibendrindamas šiuos surinktus faktinius duomenis, teismas prieina išvadą apie tai, kad R. Z. tyčia kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis apgaule, pasireiškusia piktnaudžiavimu nukentėjusiųjų pasitikėjimu, užvaldyti nukentėjusioms priklausančias pinigines lėšas neįrodyta. Teismas neįžvelgia kaltinamojo veiksmuose ir kitų turtinių nusikalstamų veikų sudėties požymių ir laiko, kad kaltinamąjį ir nukentėjusias sieją civiliniais teisiniai santykiai, kylantys iš pirkimo pardavimo sutarties bei jos nevykdymo fakto. Taigi R. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisintinas esant nepadarytoms veikoms, turinčioms nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. pagrindu paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 298, 302-308 str., teismas
nusprendė
R.Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. dėl O. O. ir I. K. priklausančio didelės vertės turto įgijimo UAB „A. L.“ naudai apgaule išteisinti
esant nepadarytoms veikoms, turinčioms nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
N. O. O. ir I. K. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtą R. Z., palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.