- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-399-255/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-01259-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Dalia Kursevičienė, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- K. L.
- Advokatai
- Audronė Matiukienė
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
Pranešėja Regina Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-255/2015
Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01259-2014-0
2015 m. gruodžio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Bertašienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir paskirta: pagal BK 182 str. 1 d. (dėl E. S. (A.) epizodo) – 1 metai laisvės atėmimo, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl G. K. epizodo) – 1 metai laisvės atėmimo, pagal BK 182 str. 1 d. (dėl J. M. epizodo) – 1 metai laisvės atėmimo, pagal BK 182 str. 2 d. (dėl A. P. epizodo) – 4 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmės dalimi, paskiriant galutinę 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Nustatyta paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį. Iš K. L. priteista E. S. (A.) 3385,66 eurų turtinės žalos atlyginimo. Iš K. L. priteista G. K. 6168,62 eurų turtinės žalos atlyginimo. Iš K. L. priteista A. P. 31858,20 eurų turtinės žalos atlyginimo. J. M. 5995,13 eurų sumos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. L. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, būtent:
jis laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki liepos mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, paprašė E. A. paskolinti jam pinigų, melagingai sakydamas, kad yra policijos pareigūnai bei kad verčiasi automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai nebūdamas pareigūnu ir nesiversdamas tokiu verslu, iš anksto žinodamas, jog paskolintų pinigų negrąžins, žadėjo šiuos paskolintus pinigus investuoti į savo verslą, o skolą grąžinti maždaug po mėnesio. Taip apgaule suklaidinta E. A. 2013-06-04 iš savo banko sąskaitos pervedė 156,39 eurų (540 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini); po to 2013-06-12 Vilniaus mieste, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, padavė į rankas K. L. 86,89 eurų (300 litų); po to 2013-06-13 iš savo banko sąskaitos pervedė 246,18 eurų (850 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini); po to 2013 m. liepos mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini)gatvėje, Klaipėdoje, padavė į rankas K. L. 2896,20 eurų (10000 litų). Tokiu būdu K. L. apgaule savo naudai įgijo 3385,66 eurų (11 690 litų) E. A. priklausančio turto. Be to, jis, laikotarpiu nuo 2014-04-07 iki 2014-04-26, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, paprašė G. K. paskolinti jam pinigų, melagingai sakydamas, kad verčiasi automobilių bei nekilnojamojo turto pardavimo verslu, tačiau realiai nesiversdamas tokiu verslu, iš anksto žinodamas, jog paskolintų pinigų negrąžins, žadėjo šiuos paskolintus pinigus investuoti į savo verslą, o skolą grąžinti iki 2014-04-24. Taip apgaule suklaidintas G. K. 2014-04-07 savo bute, (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, padavė į rankas K. L. 3185,82 eurų (11000 litų ); po to 2014-04-08 iš savo banko sąskaitos pervedė 1158,48 eurų (4000 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); po to 2014-04-09 iš savo banko sąskaitos pervedė 173,77 eurų (600 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką ir turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau G. K. turto, už paskolintus pinigus pažadėjo nupirkti jam du automobilius, kurių nuotraukas atsiuntė elektroniniu paštu. 2014-04-26 K. L. susisiekė su nukentėjusiuoju ir melagingai jam pranešė, kad jo nupirktiems automobiliams pritrūko pinigų ir paprašė pervesti likusią sumą pinigų į savo motinos sąskaitą. Taip apgaule suklaidintas G. K. 2014-04-26 iš savo banko sąskaitos pervedė iš viso 1650,54 eurų (5699 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu K. L. apgaule savo naudai įgijo 6168,62 eurų (21299 litų) G. K. priklausančio turto.
Be to, jis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą, paprašė A. P. paskolinti jam pinigų, melagingai sakydamas, kad yra policijos pareigūnai bei kad verčiasi automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai nebūdamas pareigūnu ir nesiversdamas tokiu verslu, iš anksto žinodamas, jog paskolintų pinigų negrąžins, žadėjo šiuos paskolintus pinigus investuoti į savo verslą, o skolą grąžinti iki 2014-08-21. Taip apgaule suklaidintas A. P. 2014-05-20 iš savo banko sąskaitos pervedė 1882,53 eurų (6 500 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini); po to 2014-07-08 iš savo banko sąskaitos pervedė 666,13 eurų (2300 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., tikslesnes datos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos, būdamas apgaule suklaidintas, A. P. per kelis kartus Klaipėdos mieste (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)g. 28, (duomenys neskelbtini) pl. 1A, ir (duomenys neskelbtini) g. 13, Gargžduose, padavė į rankas K. L. iš viso 29309,55 eurų (101200 litų). Tokiu būdu K. L. apgaule savo naudai įgijo 31858,20 eurų (110000 litų) A. P. priklausančio turto.
Be to, jis laikotarpiu nuo 2013-09-24 iki 2013-11-18, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, melagingai sakydamas J. M., kad verčiasi automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai nesiversdamas tokiu verslu, pažadėjo jai nupirkti Vokietijoje ir parvežti į Klaipėdą automobilį „Audi A6“ už 20000 Lt, iš anksto žinodamas, jog paimtų iš jos pinigų negrąžins ir automobilio nenupirks. Taip apgaule suklaidinta J. M. 2013-09-24 iš savo banko sąskaitos pervedė 1998,38 eurų (6900 litų) į K. L. nurodytą sąskaitą (duomenys neskelbtini); po to 2013 m. spalio mėn. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Gargžduose, tiksli data ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, padavė į rankas K. L. 2027,34 eurų (7000 litų); po to 2013-11-18 likusią pinigų sumą už perkamą automobilį, t. y. 1969,42 eurų (6800 litų), perdavė K. L. per E. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pastate. Tokiu būdu K. L. apgaule savo naudai įgijo 5995,13 eurų (20700 litų) J. M. priklausančio turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. L. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir bylą jam nutraukti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.
Nurodo, jog nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas, nes nenagrinėjo jo duotų paaiškinimų, nekėlė hipotezių ir nevertino jo veiksmų, nebuvo tiriamos ir nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės. Pažymi, kad teismo posėdžio metu jis davė išsamius parodymus dėl jam inkriminuojamų veiksmų, tačiau teismas juos atmetė. Toks teismo sprendimas parodo teismo šališkumą, todėl teismo procesinis sprendimas yra naikintinas.
Taip pat apeliantas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Apelianto manymu, valstybės paskirta gynėja faktiškai atsisakė jį ginti. Paskirta gynėja teismo posėdžio metu neatliko savo pareigų, numatytų BPK 48 str. 2 d. Gynėja neginčijo jam pareikštų kaltinimų, nedalyvavo ginčuose. Pasak nuteistojo, gynėjo faktinis atsisakymas ginti yra esminis teisės į gynybą pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas akcentuoja, kad nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais. Mano, kad teismas ignoravo jo parodymus, jog jis su byloje nagrinėjamais įvykiais neturi nieko bendro. Visi asmenys parodė, kad susitarė jam iškelti baudžiamąją bylą. Su visais nukentėjusiaisiais buvo civiliniai ginčai. Teismas rėmėsi tik prielaidomis ir spėliojimais, o teismų praktikoje konstatuota, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais. Akcentuoja, kad šmeižtas, paskolos ir kitos nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamumas yra tik simbolinis, nesant jokių kitų objektyvių kaltės įrodymų, negali būti laikomas pagrindu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Mano, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad procesinį sprendimą priėmė šališkas teismas, ginčija kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė pakankamai motyvuotas išvadas dėl K. L. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.
Apeliantas teigia, kad priimdamas procesinį sprendimą teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 44 straipsnio 5 dalyje, o BPK 58 ir 59 straipsniuose nustatyti nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai bei tvarka, kurių pažeidimas laikomas esminiu BPK pažeidimu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir apeliantas nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus pirmosios instancijos teismo teisėjos asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjos šališkumo. Apeliantas teismo šališkumą objektyviąja prasme argumentuoja aplinkybe, kuri neatitinka nė vieno iš BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nušalinimo pagrindų ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimą. Nenustatyta, kad nuteistajam ir jo gynėjui teisė pareikšti nušalinimą būtų varžoma. Iš bylos medžiagos matyti, kad šia teise K. L. pasinaudojo, tačiau nebuvo nustatyti Baudžiamojo proceso kodekse numatyti pagrindai, dėl kurių teisėja nebūtų galėjusi nagrinėti baudžiamosios bylos. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad ir šiuo atveju jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, kad jo duotas išsamus paaiškinimas dėl jam inkriminuojamų veikų buvo atmestas, pažymėtina, jog tokie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti, nes apylinkės teismas priimdamas nuosprendį nuteistojo rašytinius paaiškinimus analizavo ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad apeliantui paskirta gynėja neatliko savo pareigų, nebuvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba, dėl to buvo suvaržytos jam įstatymo garantuotos teisės ir padaryta esminių BPK pažeidimų, taip pat yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. balandžio 23 d. K. L. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (t. 2, b. l. 97), tačiau K. L. parašu patvirtino, kad pranešant apie įtarimą ir apklausos metu jam gynėjas nereikalingas (t. 2, b. l. 98). Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą informuodama, kad bus nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu (BPK 51 str. 1 d. 7 p.) (t. 2, b. 139). Paskirta gynėja advokatė Audronė Matiukienė dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad gynėja posėdyje buvo gana aktyvi, pateikė klausimus liudytojams, palaikė K. L. prašymus. BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, be kitų įstatymo garantuotų teisių, išaiškinti ir šių proceso dalyvių teisę į gynybą, o esant būtinybei ją užtikrinti, visa tai šio proceso metu ir buvo padaryta. Gynėjo dalyvavimo užtikrinimas – tai jo kvietimas ir (ar) paskyrimas, o gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo, tiek paskirto remiantis teisinės pagalbos teikimo tvarka, tiek privačiai finansuojamo, tarpusavio susitarimo reikalas. Teisėsaugos institucijos negali būti atsakingos už kiekvieną paskirto teikti teisinę pagalbą gynėjo darbo trūkumą. Jos privalo įsikišti tik tada, kai nemokamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo nesugebėjimas veiksmingai ginti yra akivaizdus arba šių institucijų, tarp jų ir teismo, dėmesys į šį nesugebėjimą pakankamai atkreiptas kokiu nors kitu būdu. Pažymėtina, kad šioje byloje apeliantas viso proceso metu nebuvo pareiškęs, kad jam paskirta gynėja netinkamai atliko savo pareigą, neprašė paskirti kito gynėjo. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl, pasak nuteistojo, gynėjos netinkamai atliekamų savo pareigų K. L. buvo žinomi, nes gynėja teismo posėdžiuose dalyvavo kartu su juo pačiu, tačiau šis jokių pastabų ar prieštaravimų dėl to teismui nepareiškė, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad gynėja nesuteikė pastarajam teisinės pagalbos ar vykdė savo pareigas netinkamai ir kad įstatymo garantuojama teisė į gynybą dėl to buvo pažeista. Byloje nėra ir kitų duomenų, kad būtų pažeista nuteistojo K. L. teisė į gynybą. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjo dalyvaujant nuteistojo gynėjai A. Matiukienei, kuri apeliacinį skundą palaikė, prašė nuteistąjį išteisinti ir bylą nutraukti.
Nuteistasis kaltės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 2 d., nepripažįsta ir teigia, kad nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėliojimais. Teigia, kad visi nukentėjusieji susimokė iškelti jam baudžiamąją bylą, nes su visais buvo civiliniai ginčai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad iš byloje esančių duomenų galima konstatuoti, kad K. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., BK182 str. 2 d., , t. y. jis veikdamas tiesiogine tyčia, svetimo turto įgijimui naudodamas apgaulę, suvokė, kad tokiu būdu veikia siekdamas įgyti svetimą turtą bei svetimą didelės vertės turtą, numatė nusikalstamos veikos pavojingas pasekmes ir jų siekė.
Pagal BK 182 str. sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (nutartis Nr. 2K-335/2010). Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau toks turto įgijimas yra teisėtas tada, kai sutarties sudarymo metu šalys išreiškė savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus ar teisėtus valdytojus. Apgaulė – tai turto savininko ar teisėto valdytojo suklaidinimas, taip priverčiant jį perduoti turtą kaltininko nuosavybėn. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminė, t. y. suklaidinimas turi lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui ar kitam asmeniui.
Nukentėjusioji E. S. (A.) teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad 2013 metais, tikslios datos nepamena, susipažino su K. L.. Jis sakė, kad yra kažkoks ONTT pareigūnas, rodė kažkokį dokumentą, kad yra kažkoks specialistas. Sakė, kad turi savo verslą, susijusį su automobiliais. Save apibūdino kaip verslininką. Kažkurį laiką su juo bendravo, draugavo kaip pora, kartu negyveno. K. L. sakė, kad turi verslą, pardavinėja automobilius, kad jam pradeda nesisekti ir jam reikia pinigų. Jis buvo jai pasipiršęs, buvo planuojamos vestuvės. Sakė, kad verslą vykdo Ukrainoje. Paprašė, kad jam paskolintų 20000 Lt, kuriuos atiduoti žadėjo po mėnesio. Ji sakė, kad tokių pinigų neturi ir geriausiu atveju gali gauti 10000 litų. Ji paskambino G. D., kuriam papasakojo apie K. L. verslą. Jis pasakė, kad paskolins pinigų, nes ir pats norėtų investuoti į kokį nors verslo planą. 2013 m. liepos mėn. pradžioje G. D. paskolino 10000 Lt, kuriuos ji padavė K. L. prie „(duomenys neskelbtini)“. Patvirtinančio dokumento apie tai, kad jam paskolino tokią pinigų sumą, neturi. Praėjo mėnuo, tačiau K. L. pinigų G. negrąžino. Jis lygtai pats skambino G. ir pasakė, kad grąžins pinigus. K. L. sakydavo, kad reikia palaukti, kad pinigus atiduos, tačiau vėliau. Minėjo, kad jo verslas yra Ukrainoje, kurioje tuo metu kaip tik prasidėjo neramumai, todėl dėl šių neramumų jam nesiseka verslas. Laikas ėjo, K. L. vis žadėdavo grąžinti pinigus, tačiau jų taip ir negrąžino. Ji ėmė jaudintis. Po to ta pati situacija atsitiko ir su J.. Ji K. L. paprašė, kad šis padėtų jai nupirkti automobilį. Kadangi K. L. neturėjo pinigų atiduoti G., todėl nusprendė parvaryti automobilį, parduoti jį J., o gautus pinigus grąžinti G.. Po to buvo dar vienas toks instruktorius, pas kurį ji mokėsi vairuoti. Instruktorius jos paklausė, gal ji žino, kas pardavinėja automobilius, nes jis norėjo nusipirkti mokyklai naują automobilį. Kadangi žinojo, kad K. L. užsiima automobilių verslu, instruktoriui pasiūlė K. L.. Gavosi taip, kad instruktorius A. davė pinigų, pasirašė vekselį. A. dalį pinigų davė jai, kad perduotų K. L.. Tačiau niekas tų automobilių nematė ir negavo. Po to instruktorius parašė pareiškimą policijoje. K. L. pradėjo instruktorių gąsdinti, kad negaus nei automobilio, nei pinigų. J. taip pat kilo nepasitikėjimas K. L., dėl to ji parašė pareiškimą policijai. Vėliau ir pati suprato, kad K. L. apgavo kitus ir ją. K. L. klausė, kada grąžins pinigus, bet jis pasakė, kad niekam jokių pinigų negrąžins, niekas nieko negaus ir lai visi eina kur tik nori. K. L. apie save įspūdį sudarė kaip verslininkas. Iš geros širdies jam norėjo padėti, nes įgavo jos pasitikėjimą. Jis buvo minėjęs, kad išsiskyręs. Vėliau pradėjo aiškėti visa tiesa ir pats pradėjo sakyti, kad žmona turi kažkokį turtą, tada sužinojo, kad yra neišsiskyręs. K. L. jai jokių pinigų neskolino. Jis tik sakydavo, kad jam nesiseka, kad Lenkijoje papuolė į autoavariją. K. L. prašymu, iš savo sąskaitos pervedinėjo pinigus į jo nurodytą J. B. vardu atidarytą sąskaitą. Kodėl K. L. neturėjo savo vardu sąskaitos, ji neklausė, pasitikėjo juo. 2013-06-04 K. L. susisiekė su ja ir paprašė 2000 litų. Paaiškino, kad Lenkijoje papuolė į avariją, todėl jam reikalingi pinigai. Ji tokių pinigų neturėjo, jam pervedė 540 litų. 2013-06-12 K. L. vėl prašė pinigų. Tada ji 2013-06-12 11.12 val. ir 11.13 val. jam paėmė pinigus per du kartus iš bankomato ir perdavė grynaisiais. Vieną kartą paėmė 200 litų ir netrukus 100 litų. Pinigus paėmė Vilniuje, kokiu tiksliai adresu, nurodyti negali. 2013-06-13 jis vėl paprašė jos pervesti pinigų. Neatsimena, dėl ko prašė ir kiek reikėjo, tačiau ji pervedė 850 litų į E. B. banko sąskaitą.
Nukentėjusysis G. K. teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad su K. L. susipažino kaip su automobilių ir nekilnojamojo turto prekeiviu bei specialiųjų tarnybų darbuotoju. K. L. jo paprašė paskolinti pinigų, kad sumokėtų muitą už automobilius, kuriuos veža į Ukrainą. 2014-04-07 jam paskolino grynaisiais 11 000 Lt. Sakė, kad pinigus grąžins 2014-04-24. Kitą dieną, t. y. 2014-04-08, K. L. susisiekė su juo telefonu ir paaiškino, kad skambina iš Lenkijos–Ukrainos pasienio, pasakė, kad pritrūko pinigų muitui sumokėti, todėl negali nei įvažiuoti, nei išvažiuoti, paprašė paskolinti 4600 litų bei pervesti į įmonės buhalterės sąskaitą banke „Swedbank“. Po to K. L. paskambino ir pasakė, kad nori grąžinti pinigus. Tuo metu jis gulėjo ligoninėje, jam buvo lūžusi koja, atlikta operacija, todėl pasakė, kad nėra kur skubėti, kad kai jį išleis iš ligoninės, tuomet ir atsiims pinigus. Kai išėjo iš ligoninės, 2014-04-23 susitiko su K. L., jis pinigų neturėjo. Pasakė, kad pinigus investavo, jo atsiprašė, pavaišino arbata. K. L. jam pasiūlė pasirašyti skolos lapelį. Tą pačią dieną išsikalbėjo, kad nori pirkti automobilį, K. L. pasiūlė jam padėti. Atsiuntė automobilio nuotraukas elektroniniu paštu. Sutiko nupirkti 2 automobilius. Avanso neprašė, nes prisiminė, kad yra skolingas. 2014-04-26 K. L. jam paskambino ir pasakė, kad yra Vokietijoje, kad automobilvežyje yra 7 automobiliai. Sakė, kad už savo automobilius sumokėjo, o už jam perkamus automobilius pritrūko pinigų – apie 1600 eurų ir jei jis neperves tų pinigų, pardavėjas automobilvežio nepaleis. Paprašė pervesti 1600 eurų į jo buhalterės sąskaitą. Praėjo kiek laiko, automobilių nebuvo. K. L. į skambučius neatsakinėjo. Tinklalapyje www.autogidas.lt jis rado parduodamus tuos pačius automobilius, kurių nuotraukas siuntė jam K. L.. Suprato, kad yra apgautas. 2014-07-29 K. L. paprašė atsiųsti jo sąskaitą, nes norėjo atsiskaityti, tačiau iki šiol pinigų negrąžino Sakė, kad grąžins, bet tuščias reikalas. K. L. jam padarė 21299 litų žalą. Skolos lapelis yra byloje. Net neįtarė, kad gali apgauti, jis sakė, kad yra specialiųjų tarnybų darbuotojas. Jo pažymėjimo nematė. Minėjo, jog jo įmonės buhalterės pavardė B..
Nukentėjusysis A. P. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2014 m. balandžio mėnesį jo dukra E. P. susipažino su vaikinu, kuris prisistatė policininku K. L.. Vėliau sužinojo, kad tai K. L., gim. (duomenys neskelbtini) m. Susipažino su K. L. per savo dukrą E.. Jie kaip ir draugavo. Prasidėjo nuo to, kad jam reikėjo pinigų. Skolinosi po 5000 litų, 10000 litų. Sakė, kad pinigų reikia verslui su automobiliais. Pasitikėjo žmogumi ir K. L. perdavė daug pinigų. K. L. buvo nupirkęs naujas automobilio padangas, už jas jam buvo nuskaičiuota nuo skolos. Po to dar draugui padangas nupirko bei nupirko žoliapjovę, „Kercherį“. K. L. draugavo su jo dukra, todėl juo pasitikėjo. Neprašė, kad jis parodytų pasą. Sakė, jei bėda, padės. Pavedimus darė į buhalterės B. sąskaitą. K. L. sakydavo, kad vilkikas sugedo, reikia pinigų. Nelabai gilinosi, dėl ko reikėjo tų pinigų. Buvo perduoti pinigai ir per dukrą, ir tiesiogiai. Pinigų su jo dukra kartu neleido. Visi pinigai buvo duodami K. L. motyvuojant dėl verslo su automobiliais. Po to tiek jis pats, tiek jo dukra pamatė K. L. automobilį Lietuvoje, nors jis sakė, kad yra užsienyje. Dukra su drauge irgi matė K. L. mašiną Lietuvoje. Kai sužinojo, kad K. L. apgaudinėja, susipykę dar nebuvo. Namuose bežiūrint krepšinį, K. L. pasiūlė pasirašyti vekselį, kadangi buvo nemaži pinigai. Kitą dieną vekselį perrašė, nes buvo blogai parašyta pavardė. Pasirašyti vekselį niekas jo nevertė. Vėliau sužinojo, kad tokios buhalterės B. nėra, kad tai jo motina. Jam padaryta 110000 litų turtinė žala.
Nukentėjusioji J. M. pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu parodė, kad su K. L. susipažino savo buvusiam darbe, kuriame dirbo su E. A.. Jis buvo jos klientas. Po trumpo laiko K. L. pradėjo bendrauti su E. A.. Pateikė save kaip įtakingą verslo žmogų. Prie jos visada atsakinėdavo į skambučius, tvarkydavo verslo reikalus, minėjo, kad turi priėjimą prie policijos, dirba su automobiliais. Jis lankydavosi darbe kaip klientas, palaikė draugiškus santykius. Po to sužinojo, kad jis pasipiršo E.. Ji su K. L. ir E. bendravo ir po darbo, laisvalaikiu. Pasitikėjo juo, kadangi jis pasipiršo E. ir ruošėsi ją vesti, manė, kad E. žino, kas jis per žmogus. Kaip K. L. sužinojo, kad ji žada pirkti kitą automobilį, nežino. Jis atvažiavo į kitą grožio saloną, kuriame ji dirba, bei pasiūlė susitikti, atsigerti kavos. Pasakė žinąs, kad ji nori pirkti automobilį, paklausė, kodėl nesikreipia į jį pagalbos. Ji atsakė, kad dar nepardavė seno automobilio ir apie tai pagalvos. K. L. domėjosi, kokį automobilį ji nori pirkti, už kokią sumą. Tuomet prasidėjo intensyvi ataka, kaip ją įtraukti į tai, kad pas jį pirktų automobilį. Jis skambino draugams, klausė, kokius jie turi automobilius, kokius parvarė į Klaipėdą, kokius automobilius turi Vokietijoje. Po kiek laiko paskambino ir pasakė, kad yra „Audi A6“ automobilis Vokietijoje, įtikino, kad neblogas variantas, yra šiek tiek daužtas, todėl pigiai parduodamas. Ilgai diskutavo, ji pasakė, kad gyvena viena su dukra ir neturi tiek pinigų, tačiau jai labai reikalingas automobilis. Visa tai žinodamas, K. L. pasakė, kad jei neturi dabar pinigų, jis paskolins tą dalį pinigų, kurios trūks automobilio įsigijimui, rodė automobilio nuotraukas ir prašė apie tai nesakyti E.. Kad K. L. nupirktų minėtą automobilį ir parvarytų iš Vokietijos, sutiko. Jis paskambino iš Vokietijos, pasakė, kad yra tas automobilis, yra žmonės, kurie nori pirkti, ir jei ji nori minėto automobilio, reikia labai greitai pervesti avansą – 7000 litų. Nuvažiavusi į banką, ji iš savo sąskaitos pervedė 7000 litų į J. B. sąskaitą. Ji nežinojo, kad tai jo motinos sąskaita. Po savaitės paskambino ir pasakė, kad parvarė automobilį, jis yra Vilniuje, „Audi“ centre „Keturi žiedai“ ir kad remontuojama. Kitą dieną susitiko, K. L. pasakė, kad remontui reikia dar pinigų. 2013-10-14 Gargždų mieste, prie „Swedbank“ (duomenys neskelbtini) gatvėje, K. L. automobilyje jam į rankas perdavė dar 7000 litų. Tą pačią dieną ji turėjo išskristi atostogų. K. L. pasakė, kad, kai grįš iš atostogų, automobilis jau bus sutvarkytas. Grįžusi iš atostogų, paskambino jam, K. L. nekėlė ragelio, kitą dieną parašė SMS žinutę, kad yra Vokietijoje, kad užstrigo su automobilio dokumentais. Po to tempė laiką, aiškino, kad negauna detalės mašinai, kad dokumentų neparsivežė, sutartį ne taip sudarė, kad į Lenkiją važiavo detalės parvežti. Paskui kokias 2 savaites iš viso dingo, neatsakinėjo nei į skambučius, nei į SMS žinutes. Gal rudeniop parašė SMS, kad pateko į avariją, kad negali grįžti, kad apie tai pasakytų E.. Taip laimėjo dar laiko. Prižadėjo grįžti, po kelių dienų paimti tralą ir parvaryti į Klaipėdą automobilį. Galų gale paskambino dieną prieš tai, pasakė, kad rytoj tokiu tai laiku, tokioj tai vietoje ji galės pasiimti automobilį. Ateina ta diena, jam prisiskambinti neina, jos telefonas užblokuotas, tuomet suprato, kad yra kažkas ne taip. Paskambino E., kadangi jie dar buvo kartu, planavo vestuves, paklausė, kur K., ji atsakė, kad turi jai paskambinti per skaipą. Po to K. L. per E. pasakė, kad ji turi dar duoti 6800 litų dėl automobilio reikalų. Su E. susitiko prie „Swedbank“ ir ji atidavė jai paskutinius 6800 litų, kuriuos E. turėjo nuvežti į Vilnių, perduoti meistrui, kad atsiskaitytų už remontą. E. sakė, kad pati matė tą automobilį „Audi“ centre, Vilniuje. Sakė, po kelių dienų grįš K. L. ir parvarys jos automobilį. Praėjo laikas, niekas ragelio nekėlė. Gargžduose policijoje parašė pareiškimą, jai parodė K. L. nuotrauką. Kitą dieną skambino E., K., tačiau ji nekėlė ragelio. Nuvažiavusi prie darbo pamatė E. su K.. Atėjusi E. paklausė, kodėl ant K. policijoje parašė pareiškimą. Ji teigė, kad pati tą mašiną mačiusi. Pasakė, kad K. L. supykdė, todėl jis automobilį nuvežė į Lenkiją. E. pradėjo pykti ant jos, šaukti. Pasakė, kad jei ji nebenori automobilio, tai K. L. pasirašys vekselį. Už valandos paskambino iš Gargždų policijos ir liepė atvažiuoti. Kai nuvažiavo, K. L. jau buvo policijoje su advokatu. Dėl 20700 litų (5995,13 eurų) nuvažiavo pas notarę pasirašyti vekselio. Vekselis perduotas vykdyti antstolei B. T..
Šiuos nukentėjusiųjų paaiškinimus patvirtino apklaustų liudytojų G. D., R. P., iš dalies J. B. ir Y. S. parodymai, sąskaitų išrašai bei kiti byloje esantys duomenys.
Teismo posėdžio metu apylinkės teisme kaip liudytojas apklaustas G. D. parodė, kad jis paskolino pinigų E. A.. Ji paskambino ir pasakė, kad jai vestuvėms reikia pinigų. Pasakė, kad jos būsimas vyras užsiima automobilių prekyba, kad kažkas su juo neatsiskaitė, kad jie parduos automobilius ir atsiskaitys su juo. E. pažįsta apie trejus metus. Paskolino 10 tūkstančių litų, jokio dokumento apie pinigų paskolinimą nesurašė. Pasitikėjo E., ji buvo jo kirpėja. Apie E. būsimą sutuoktinį nieko nežinojo. Kaip sakė E., vestuvės turėjo įvykti vasaros pabaigoje. Pinigus E. turėjo grąžinti maždaug po mėnesio laiko. Po mėnesio E. pinigų negrąžino. Kai jis atėjo pas E. apsikirpti, ji sakė, kad yra problemų dėl pinigų ir paprašė palaukti. Jis atsakė, kad gali palaukti, tačiau kilo įtarimas, kad kažkas yra ne taip. Po pusmečio E. pasakė, kad ją apgavo. Porą kartų E. skambino dėl apsikirpimo, ji minėjo, kad dabar yra išvykusi, vieną kartą buvo Lenkijoje, kitą kartą Čekijoje. Kirpykloje E. užsiminė, kad nori įsigyti naują automobilį. Po dviejų–trijų dienų paskambino E. ir pasakė, kad jos būsimas vyras nori su juo pakalbėti dėl automobilio, kurį norėjo pirkti, tai buvo vienintelis kartas, kai jis šnekėjo su K. L.. Jis pasakė, kad automobilis kainuotų apie 10 tūkstančių eurų pigiau. Sakė, kad pagalvos, tačiau vėliau įsigijo naują automobilį.
Liudytoja E. P. teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad K. L. išviliojo iš jos tėvų pinigus. Su K. L. susipažino per vieną bendrą pažįstamą mieste. Sakė, kad dirba policijoje, prisistatė K. L.. Įgavęs šeimos pasitikėjimą, išviliojo pinigus. K. L. gyveno pas ją nuo balandžio pradžios iki liepos galo. Ji draugavo su K. L., jis siūlė jai susituokti. Liepos mėnesio pabaigoje sužinojo, kad jis turi žmoną. Suprato, kad jis meluoja. Sakė važiuoja vienur, o jį matydavo kitur. Jis būdavo Lietuvoje, o sakydavo, kad važiuoja į Lenkiją. K. L. sakė, kad dirba policijoje, kad turi ilgas atostogas ir tuo laiku pardavinėja automobilius. Matė automobilius, bet nežino, ar automobiliai jo. Jokių sandorių nematė. Dažnai būdavo pas ją namuose. Pas K. L. tėvus nebuvo, žadėjo supažindinti vėliau. Tėvai K. L. skolino pinigų dėl įvairių jo priežasčių.
Kaip liudytoja apklausta J. B. teismo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad K. L. yra jos sūnus. Gal prieš 1,5–2 metus sūnaus prašymu banke „Swedbank“ savo vardu atidarė sąskaitą ir sūnui perdavė visus duomenis, slaptažodžių generatorių. Antstoliai areštavo K. L. sąskaitą, todėl jis negalėjo savo vardu turėti sąskaitos. Vieną dieną paskambino mergina ir prašėsi atvažiuoti į svečius dėl K.. Paaiškino, kad į jos sąskaitą yra pervesti pinigai. Atvažiavo moteris, mergina ir vyras. Vyriškis prisistatė A. vardu. Mergina nieko nekalbėjo. Jie telefone rodė visokius vaizdelius, rodė sūnaus parašą, sakė, kad yra skolingas, kad už žoliapjovę pinigai pervesti į jos sąskaitą. Ji paklausė, kodėl jie anksčiau neatvažiavo, bei paaiškino, kad jos sąskaitą visiškai valdo jos sūnus K. L.. Po visko sūnus atvežė jos banko prisijungimo slaptažodžių generatorių ir mokėjimo kortelę. Manė, kad sūnus susitvarkė savo gyvenimą, turi sutuoktinę, kuri turi savo verslą, jis ten taip pat dirba. Žinojo, kad sūnus daug kartų teistas.
Liudytoja Y. S. apylinkės teisme teismo posėdžio parodė, kad žino tik tiek, kiek kalbėjo per „Facebook¢ą“ su E. P., kuri jai rašė, kad ji gyveno su jos vyru 4 mėnesius, ir jis išviliojo iš jos pinigus. E. P. su kitais asmenimis ją pasigavo prie banko, pasakė, kad ji nieko nežino, kas darosi, užstatė jos mašiną, klausė kokias čia „varkes“ su vyru daro. Liepė grąžinti pinigus, kuriuos K. L. paėmė, klausė, kur laiko pinigus, kur juos paslėpė – banke ar po pagalve. Iš tikrųjų ji nežinojo, kas vyksta. Vyras dirbo jos įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo įdarbintas puse etato. Vyro atlyginimas buvo minimumas, jos atlyginimas panašaus dydžio. Pajamų pragyvenimui užtekdavo, užtekdavo vyrui ir į kazino nueiti palošti. Važinėdavosi įmonei priklausančiomis transporto priemonėmis, už kurą nereikėdavo mokėti. Fabrikas pastatytas ant nuosavos žemės. Tiek ji, kaip savininkė, tiek vyras galėjo iš įmonės sąskaitos pasiimti pinigų. Pragyvenimui visi pinigai ėjo iš įmonės sąskaitos. Pas K. L., tiek pas ją piniginėje visada būdavo po 100–200 litų. Nuo rugsėjo iki sausio mėn. būna labai daug grynųjų pinigų, nes prasideda jos įmonėje eglučių gamyba, yra daug užsakymų, žmonės atsiskaitinėja grynaisiais. Rugsėjo mėnesį daug užsakymų yra vėlinių proga. Ji paliko autobusiuką prie banko ir nuėjo prie bankomato. Kai grįžo, jos automobilis buvo užstatytas. Tie žmonės pavažiavo galu ir užkabino automobilį. Iš jų žodžių žino, kad vyras yra skolingas. K. L. sakė, kad nėra tiek daug skolingas, nes pirko kažkokias padangas, žoliapjovę. Apie kitus nukentėjusiuosius šioje byloje nežino. Žino, kad jos anyta atidarė sąskaitą banke ir davė K. L. naudotis jos kortele bei slaptažodžių generatoriumi. K. L. dirbdavo darbe, būdavo namuose, o jei kur išvykdavo, visuomet pasakydavo, kur vyksta. Kai iš E. P. sužinojo, kad K. L. su ja draugavo ir siūlė susituokti, jai buvo šokas. Būtent dėl to ji su E. P. pradėjo susirašinėti. E. P. pasakė, kad K. L. visą birželio mėnesį buvo su ja dieną ir naktį. O ji žino, kad K. tuo laiku atlikinėjo administracinį areštą areštinėje. E. A. jai irgi skambino 1 kartą ir sakė, kad K. L. su ja gyveno ir piršosi. Ji pareiškė, kad eis pas antstolę ir jai atiteks jos verslas, nes K. jai skolingas. Kad K. L. buvo teistas, ji žinojo, tačiau už ką, nežino, K. L. sakė, kad buvo teistas paauglystėje. Kad teistas 15 kartų, ji nežinojo. Kad K. L. viliojo pinigus, nežinojo.
Iš mokėjimo nurodymo Nr. 337 matyti, kad E. A. 2013-06-04 į J. B. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, pervedė 540 litų (t. 1, b. l. 25). Iš grynųjų pinigų išmokėjimo išrašo matyti, kad 2013-06-12 iš E. A. sąskaitos, esančios banke „Swedbank“, AB, E. A. išmokėti 200 litų ir 100 litų (t. 1, b. l. 26–27). Iš mokėjimo nurodymo Nr. 338 matyti, kad E. A. 2013-06-13 į J. B. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, pervedė 850 litų (t. 1, b. l. 28). Iš 2014-04-08 mokėjimo nurodymo matyti, kad G. K. pervedė 4000 litų į J. B. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB (t. 1, b. l. 167). Iš 2014-04-09 mokėjimo nurodymo matyti, kad G. K. pervedė 600 litų į J. B. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB (t. 1, b. l. 168). Iš 2014-04-26 mokėjimo nurodymo matyti, kad G. K. pervedė 4000 litų ir 1699 litų į J. B. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB (t. 1, b. l. 169). Iš 2014-04-23 paskolos raštelio matyti, kad K. L. iš G. K. pasiskolino 15600 litų (t. 1, b. l. 170 ). Iš telefono SMS žinučių susirašinėjimo matyti, kad K. L. susirašinėja su G. K. apie automobilių pirkimą ir pinigus (1 t., b.1. 157). Automobilių fotonuotraukos, kurias G. K. atsiuntė K. L. (t. 1, b.1. 158–166). Iš 2014-08-01 paprastojo vekselio matyti, kad K. L. pagal šį neprotestuotiną vekselį besąlygiškai įsipareigoja A. P. sumokėti 110 000 litų (t. 1, b. l. 180). Iš 2015-02-20 CD garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad E. P. kalbasi su K. L., šis jai priekaištauja dėl važinėjimosi su P., priekaištauja dėl parašyto pareiškimo ant jo, grasina ant jos parašyti pareiškimą ir kad jai iškels bylą už narkotikų vartojimą. Nurodo, kad neturi iš ko skolos grąžinti ir kad pinigus leido kartu su ja (t. 1, b. l. 187–189). Iš 2013-11-29 neprotestuotino paprastojo vekselio matyti, kad K. L. pagal šį paprastąjį vekselį besąlygiškai įsipareigoja 2013-12-29 J. M. sumokėti 20800 litų (t. 1, b. l. 195). Iš J. B. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios banke „Swedbank“, AB, išrašo matyti, kad į šią sąskaitą buvo pervesti pinigai: 2013-06-04 E. A. pervedė 540 litų (skola), 2013-06-13 E. A. pervedė 850 litų (skola), 2013-09-24 J. M. pervedė 6900 litų (už „Audi A6“ 2006 metų 8 mėn. automobilį), 2014-04-08 G. K. pervedė 4000 litų (paskola 2014-04-07), 2014-04-09 G. K. pervedė 600 litų (paskola 2, 2014-04-08), 2014-04-26 G. K. pervedė 4000 litų ir 1699 litų (paskola 3, paskola 4, 2014-04-26); 2014-05-20 A. P. pervedė 6500 litų (už deklaraciją Galkomplekt), 2014-07-08 A. P. pervedė 2300 litų (už padangų komplektą) (t. 1, b. l. 38–41, 56, 71–73). Iš banko „Swedbank“, AB, pateiktų fotonuotraukų matyti, kad K. L. iš bankomatų ima pinigus (t. 1, b. l. 42–53, 57–67). Iš Lietuvos antstolių rūmų pateikto rašto matyti, kad antstolių žinioje yra vykdomos 45 vykdomosios bylos dėl išieškojimo iš K. L. (t. 2, b.1. 60–70).
Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad K. L. veikose nustatyti akivaizdūs sukčiavimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas jo grąžinti ar už jį atsiskaityti, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, ją bus problemiška atlyginti, ir to nori.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.
Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus akivaizdu, jog, priešingai nei teigia nuteistasis, tarp jo ir nukentėjusiųjų nebuvo susiklostę civiliniai santykiai, o tarp jo ir nukentėjusiųjų G. K. bei J. M. vyko derybos ir buvo susitarta dėl automobilių nupirkimo, parvarymo, o nuteistąjį ir E. S. (A.) bei A. P. siejo asmeniniai pasitikėjimo santykiai, kurių pagrindu buvo skolinami pinigai iš esmės nuteistojo verslui. G. K. buvo pažadėta padėti nupirkti automobilį. K. L. atsiuntė automobilio nuotraukas elektroniniu paštu. Avanso neprašė, nes ir taip buvo skolingas G. K.. 2014-04-26 K. L. paskambino G. K. ir pasakė, kad yra Vokietijoje, jog automobilvežyje yra 7 automobiliai. Pranešė, kad už jam perkamus automobilius pritrūko pinigų – apie 1600 eurų ir jei G. K. neperves pinigų, tai pardavėjas automobilvežio nepaleis. Paprašė pervesti 1600 eurų į jo buhalterės J. B. sąskaitą. Praėjus kiek laiko automobilių nebuvo. K. L. į skambučius neatsakinėjo. Tinklalapyje www.autogidas.lt G. K. rado parduodamus tuos pačius automobilius, kurių nuotraukas siuntė K. L.. G. K. suprato, kad yra apgautas. J. M. taip pat buvo įtraukta į derybas, kad pas K. L. pirktų automobilį. K. L. skambino draugams, klausė, kokius jie turi automobilius, kokius parvarė į Klaipėdą, kokius automobilius turi Vokietijoje. Po kiek laiko paskambino J. M. ir pasakė, kad yra „Audi A6“ automobilis Vokietijoje, įtikino, kad neblogas variantas, yra šiek tiek daužtas, todėl pigiai parduodamas. Kad K. L. nupirktų minėtą automobilį ir parvarytų iš Vokietijos J. M. sutiko. K. L. paskambino iš Vokietijos, pasakė, kad yra automobilis ir yra žmonės, kurie nori pirkti šį automobilį, todėl jei ji nori minėto automobilio, reikia labai greitai pervesti avansą – 7000 litų. J. M. pervedė 7000 litų į J. B. sąskaitą. Pastaroji nežinojo, kad tai K. L. motinos sąskaita. J. M. buvo pranešta, kad automobilis parvarytas ir yra Vilniuje, „Audi“ centre „Keturi žiedai“ remontuojamas. Už remontą buvo paprašyta dar pinigų, kuriuos J. M. perdavė E. S. (A.). Tačiau automobilio negavo, su K. L. nebesusisiekė. E. S. (A.) K. L. skolino pinigus jo verslui pasitikėdama kaip draugu, būsimu sutuoktiniu, nes pastarasis teigė, kad vykdo verslą Ukrainoje, ir prašė paskolinti pinigų. E. S. (A.) pati tiek pinigų neturėdama pasiskolino 10000 Lt iš G. D., juos perdavė K. L.. K. L. pinigų negrąžino, teigdamas, kad Ukrainoje prasidėjo neramumai, todėl nesiseka verslas. Laikas ėjo, vis žadėdavo pinigus grąžinti, bet negrąžino. Vėliau E. S. (A.) suprato, kad yra apgauta kaip ir kiti. A. P. taip pat parodė, kad visi pinigai K. L. buvo skolinami motyvuojant dėl verslo su automobiliais. K. L. teigia, kad visi nukentėjusieji susimokė jam iškelti baudžiamąją bylą, nes su visais jais turėjo civilinių ginčų, tačiau tokie apelianto argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir išsamūs viso ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu. Be to, pažymėtina, jog parodymus nukentėjusieji ir liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už aiškiai melagingų parodymų davimą, o K. L., kaip įtariamasis, vėliau – kaltinamasis, atsakomybės už aiškiai melagingų parodymų davimą priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynybos priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusieji ar liudytojai turėjo kokį nors pagrindą duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog buvus susitarimus dėl automobilio pirkimo patvirtina ne tik nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, tačiau ir nuteistojo rašytos SMS žinutės G. K., automobilių fotonuotraukos, kurias K. L. atsiuntė G. K.. Iš SMS žinučių iš esmės matyti, kad vyko pokalbiai apie automobilio pirkimą, jo gabenimą bei pinigų pervedimus (t. 1, b. l. 157, 158–166). Taigi nuteistojo paaiškinime išdėstyta versija, kad jis pinigus jau buvo atidavęs G. K., o pastarasis tik siekia neteisėtai pasipelnyti apgaulės būdu su kitais nukentėjusiaisiais susitaręs ir jokio susitarimo dėl automobilio pirkimo nebuvo, tačiau G. K. artimieji vykdė pirkimo–pardavimo sandorius su automobiliais, todėl G. K. iš jo įsigyti automobilį nebūtų naudinga, yra visiškai nepagrįsta.
Byloje neginčytinai nustatyta ne tik tai, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų G. K., J. M. buvo susitarimas, kad nuteistasis padės įsigyti nukentėjusiesiems automobilius, už kuriuos buvo sumokėti pinigai, o tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų E. S. (A.) bei A. P. buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, kurių pagrindu buvo skolinami pinigai automobilių verslui, tačiau faktiniai bylos duomenys patvirtina ir tai, kad būtent nuteistasis apgaulės būdu įtraukė nukentėjusiuosius į sandorius, kurių jis, nuteistasis, nuo pat pradžių žinojo, kad nevykdys. Remiantis bylos duomenimis matyti, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis užsiiminėjo automobilių parvežimu iš Vokietijos ar kitų valstybių bei jų prekyba, nėra duomenų ir apie tai, kad K. L. būtų buvęs policijos pareigūnas, nors prieš sudarydamas susitarimus su nukentėjusiaisiais ar skolindamasis pinigus jiems šias aplinkybes nurodė. Tai, kad nuteistasis užsiima automobilių prekyba, jis buvo nurodęs E. S. (A.), J. M., G. K., A. P., E. P.. E. S. (A.) parodė, jog jai susipažinus su K. L. pastarasis prisistatė, kad yra pareigūnas, sakė, kad turi savo verslą, susijusį su automobiliais, save apibūdino kaip verslininką, bendravo, draugavo kaip pora, buvo pasipiršęs, planavo vestuves. G. D. parodė, kad E. S. (A.), kai prašė paskolinti pinigų, paaiškino, jog jos būsimas vyras užsiima automobilių prekybą. Taip pat E. jam pranešė, kad jos būsimas vyras nori pasikalbėti dėl automobilio, ir tai buvo vienintelis kartas, kai jis kalbėjo su K. L.. K. L. jam pasakė, kad automobilis kainuotų dešimt tūkstančių eurų, bet vėliau jis nusipirko kitą. G. K. nurodė, kad su K. L. susipažino kaip su automobilių ir nekilnojamojo turto prekeiviu bei specialiųjų tarnybų darbuotoju. K. L. prašė paskolinti pinigų sumokėti muitą už automobilius, kuriuos veža į Ukrainą. Vėliau K. L. pasiūlė padėti įsigyti automobilį. Siuntė elektroniniu paštu automobilių, kurie, pasak K. L., buvo Vokietijoje, nuotraukas. Vėliau pranešė, jog pritrūko pinigų ir jei jis neperves pinigų, tai pardavėjas automobilių nepaleis. Vėliau suprato, kad yra apgautas. Neįtarė, kad gali apgauti, nes buvo prisistatęs kaip specialiųjų tarnybų darbuotojas. A. P. nurodė, jog jo dukra E. P. susipažino su vaikinu, kuris prisistatė policininku K. L., tik vėliau sužinojo, kad tai K. L.. Jo dukra su K. L. draugavo, ketino tuoktis, todėl juo pasitikėjo. K. L. prašė paskolinti pinigų, kurių reikia automobilių verslui. Pasitikėjo, paskolino, paso neprašė parodyti. Visi pinigai buvo duodami K. L. motyvuojant dėl verslo su automobiliais. E. P. parodė, kad kai susipažino su K. L., pastarasis prisistatė K. L., sakė, jog dirba policijoje, turi ilgas atostogas ir tuo laikotarpiu pardavinėja automobilius. Įgavęs šeimos pasitikėjimą išviliojo pinigus. Pažymėjo, kad K. L. pas ją gyveno, siūlė susituokti. Vėliau ji sužinojo, kad K. L. turi žmoną, ir suprato, kad pastarasis meluoja. J. M. parodė, kad su K. L. susipažino per savo draugę E. A.. Jis jai buvo pristatytas, kaip įtakingas verslo žmogus. Prie jos visada atsakinėdavo į skambučius, tvarkydavo verslo reikalus, minėjo, jog turi priėjimą prie policijos, dirba su automobiliais. Bendravo su E. ir K. L. ir laisvalaikiu, kadangi žinojo, kad E. ruošiasi vestuvėms, manė, jog žino, kas tai per žmogus. Vėliau ji sužinojo, kad K. L. pasipiršo E. ir ruošėsi ją vesti. Y. S. parodė, jog iš E. P. sužinojo, kad jos vyras su E. P. draugavo, jis pas ją gyveno, visą birželio mėnesį buvo su ja, nors jai buvo pasakyta, kad jos vyras atlikinėja administracinį areštą areštinėje. Taip pat parodė, kad ir E. A. jai skambino ir sakė, kad su ja draugavo ir jai piršosi. Taigi pagrįstai darytina išvada, jog nukentėjusieji, žinodami, kad nuteistasis neužsiima automobilių prekyba, nėra verslininkas ar policijos pareigūnas, taip pat, kad neketina E. A. ar E. P. vesti, nes pastarasis jau yra vedęs, nebūtų nuteistajam perdavę savo turto (pinigų) verslui ar sandoriams įvykdyti, kurių realiai nuteistasis neketino vykdyti ar investuoti į verslą. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis įgijo nukentėjusiųjų pasitikėjimą ir tuo piktnaudžiaudamas įgijo svetimą turtą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji E. A. perdavė nuteistajam 11690 litų (3385,66 eurų), nes pastarąją ir nuteistąjį siejo draugiški santykiai, K. L. pasipiršo, ruošėsi ją vesti, todėl E. A. turėjo pagrindo juo pasitikėti, o tuo tarpu K. L. pasinaudojo pasitikėjimu grįstais santykiais ir apgaule įgijo svetimą turtą. G. K. pasitikėjimą K. L. lėmė informacija, kad nuteistasis turi automobilių verslą, užsiima automobilių pargabenimu iš Vokietijos, todėl įtikintas, kad pinigai reikalingi sumokėti už muitą neabejodamas pinigus du kartus pervedė į K. L. nurodytą sąskaitą. G. K. pareikalavus pinigų K. L. pranešė, kad pinigai investuoti, ir pasiūlė pasirašyti paskolos raštelį 15600 Lt. G. K. pasitikėjimą sustiprino ir tai, kad K. L. G. K. siuntė automobilių nuotraukas, kurias siūlė pirkti, be to, nuolat siųsdavo žinutės iš užsienio valstybėse registruotų telefonų numerių. A. P. pasitikėjimas K. L. buvo sąlygotas aplinkybių, kad A. P. dukra E. P. draugavo su K. L., ketino ją vesti, buvo prisistatęs, kad dirba policijoje, užsiima automobilių perpardavimu, yra rimtas ir sąžiningas žmogus, jo prašymu surasdavo ir nupirkdavo jam reikalingų daiktų, t. y. automobilio padangas, žoliapjovę, plovimo mašiną ir t. t. A. P. tikėjo, kad jo duodami pinigai bus panaudoji verslui, o vėliau sužinojo, kad yra melagingai suklaidintas. K. L. J. M. taip pat pateikė melagingą informaciją, kad yra verslininkas, verčiasi automobilių prekyba, tai lėmė jos pasitikėjimą juo. Be to, J. M. pasitikėjimą K. L. sustiprino ir tai, kad pastarasis draugavo su jos drauge E. A., planavo vestuves, kartu praleisdavo laisvalaikį. Nuteistojo panaudota apgaulė suklaidino J. M. dėl 20700 litų (5995,13 eurų) perleidimo. Taigi nuteistasis turėdamas iš anksto susiformavusią tyčią darė įtaką, kad nukentėjusieji patikėtų jam savo turtą. Nukentėjusiųjų suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką jų apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusieji susitarė dėl baudžiamosios bylos jam iškėlimo, nes su visais turėjo civilinių ginčų, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. L. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., BK 182 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo ir nesudaro pagrindo K. L. kaltės klausimu priimti priešingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.