- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-165-1076/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40086-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- L. P.
- Advokatai
- Kazimieras Baranauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, 60 MGL, t. y. 3000 (trijų tūkstančių) eurų dydžio bauda;
- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir L. P. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 5 dalies 4 punktu, nuteistasis L. P. įpareigotas per laisvės apribojimo bausmės vykdymo laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei uždrausti jam vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. P. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis, tiksliai nenustatytoje užsienio valstybėje įgytą narkotinę medžiagą – kanapių dervą, kurios masė yra 5,668 g, laikydamas savo striukės vidiniame pamušale, neturėdamas leidimo, 2021 m. lapkričio 16 d. apie 19.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, gabeno automobiliu „Mercedes Benz 313“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) pasienio postą iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, tokiu būdu neteisėtai ir išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
2. Be to, L. P. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo tiksliai nenustatyto laiko, savo striukės vidiniame pamušale neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotinę medžiagą – kanapių dervą, kurios masė yra 5,668 g, iki kol 2021 m. lapkričio 16 d. apie 21.50 val., (duomenys neskelbtini), prie 13 numeriu pažymėto namo, atliekant jo asmens dalinę apžiūrą šią narkotinę medžiagą pas jį rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. P. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį L. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. P. narkotinės medžiagos – kanapių dervos, nusipirko ne užsienio valstybėje, bet (duomenys neskelbtini). Išvada, kad L. P. per valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas, skundžiamame nuosprendyje padaryta remiantis abejotinais automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo vyko ir L. P., vairuotojo V. B. parodymais, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo tik vienas sustojimas – (duomenys neskelbtini) mieste, kur automobiliu važiavę keleiviai, tarp jų ir L. P., nuo automobilio pasitraukę nebuvo. Pasak V. B., atvykus į (duomenys neskelbtini) miestą ir sustojus (duomenys neskelbtini) aikštėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), lauke jau buvo tamsu, todėl pamatyti, ar L. P. buvo pasitraukęs nuo automobilio, ar ne, nuteistojo teigimu, jis negalėjo. Be to, remiantis V. B. parodymais, jam atvykus į (duomenys neskelbtini) miestą, jis buvo pasitraukęs nuo automobilio, nes ėjo pasitikti T. J.. Kur tuo metu buvo L. P., jis nematė. Kritiškai vertinami ir liudytojo V. B. parodymai, kad L. P. su savo draugu surūkė vieną cigaretę dar būdamas užsienyje, nes, aplinkybė, jog tai buvo tabako cigaretė be narkotinių medžiagų, nebuvo paneigta.
3.2. Remiantis V. Š. parodymais, kilus konfliktui su vairuotoju V. B., jis buvo išėjęs į kitą automobilį, todėl, kur buvo L. P., nematė. Kiek vėliau į automobilio „Mercedes Benz“ sustojimo vietą atvyko bendrovės direktorius T. J., kuris paaiškino, kad sustojimo vietoje jau buvo tamsu, L. P. jis nepažįsta, automobilio „Mercedes Benz“ keleiviai buvo prie automobilio. Šie T. J. parodymai, pasak L. P., jokios įrodomosios reikšmės neturi. Nors keleiviai ir buvo prie automobilio, tačiau tvirtinti, jog toje vietoje jie buvo visi, nėra pagrindo – niekas keleivių, buvusių šalia automobilio, neskaičiavo.
3.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo L. P. parodymus. Jo teigimu, kelionės metu jis vartojo alkoholinius gėrimus – alų, ką patvirtino automobilyje kartu su juo keliavę keleiviai. Lietuvos Respublikos teritorijoje iki (duomenys neskelbtini) niekur sustoję nebuvo, todėl tik sustojus (duomenys neskelbtini) mieste, L. P. nuėjo į aikštelę ieškoti tualeto. Nuo automobilio nuėjęs 20-30 metrų, iš nepažįstamo asmens už 100 eurų jis nusipirko narkotinių medžiagų – „žolės“. Tai užtruko apie 6–7 minutes. Vieną cigaretę jis surūkė iš karto. Esant šiems duomenims, pasak nuteistojo, galima pagrįstai tvirtinti, kad narkotines medžiagas jis įsigijo Lietuvos Respublikos teritorijoje – (duomenys neskelbtini) mieste. Priešingos išvados, pasak apelianto, neleidžia daryti ir jo paties pirminiuose parodymuose užfiksuotos aplinkybės, kad narkotines medžiagas jis įsigijo Vokietijoje, po to – Olandijoje, žinodamas, kad Olandijoje šios narkotinės medžiagos yra legalios. Šie jo parodymai, pasak nuteistojo, jokios įrodomosios reikšmės neturi, kadangi šios apklausos metu nebuvo užtikrintas jo gynėjo dalyvavimas, tokiu būdu pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, pagal kurias, įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis turi teisę į gynybą.
3.4. L. P. kaltė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde neginčijama, tačiau pažymima, kad ši nusikalstama veika nėra sunki, kanapių derva nepriskiriama prie stipriai veikiančių narkotinių medžiagų; be to, L. P. ankščiau neteistas, yra jauno amžiaus, mokosi aukštojoje mokykloje, jo padaryta nusikalstama veika jokių neigiamų pasekmių kitiems asmenims nesukėlė. Šių aplinkybių visuma, pasak nuteistojo, suteikia pagrindą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, susipažino su bylos medžiaga ir, išklausiusi bylos dalyvių argumentų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus duomenis, ir L. P. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį. Pagal šią nuostatą atsako tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius).
6. Byloje nėra ginčo, kad įvykio vakarą pas L. P. buvo rastos psichotropinės medžiagos – 5,668 g. kanapių dervos, kaip ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad mikroautobusui kirtus Lenkijos-Lietuvos sieną, iki pat (duomenys neskelbtini) jis niekur sustojęs nebuvo. L. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog autobusui atvykus į stovėjimo aikštelę, jis buvo pasitraukęs nuo automobilio ieškodamas tualeto, ir iš atsitiktinai sutikto nepažįstamo asmens įsigijo hašišo, dalį kurio surūkė vietoje (t. 2, b. l. 49–50). Tačiau šie nuteistojo parodymai yra patikimai paneigti surinktais bylos duomenimis:
7. Autobuso vairuotojas, liudytojas V. B., pirmosios instancijos teisme parodė, kad jau kelionės metu nuteistasis L. P. su liudytoju V. Š. vartojo alkoholinius gėrimus, elgėsi agresyviai ir kabinėjosi prie keleivių; autobusui atvykus į (duomenys neskelbtini), konfliktas tęsėsi, jaunuoliai su laiku tik dar labiau įsiaudrino. Todėl jį aikštelėje pasitikęs įmonės vadovas, liudytojas T. J., iškvietė policijos pareigūnus. Kai liudytojas V. B. nuėjo pasitikti atvykusių pareigūnų, T. J. liko prie keleivių. Nueidamas į šalį stebėjo L. P., rado jį ir grįžęs; pareigūnų pasitikimas viso truko gal 5 minutes (t. 2, b. l. 60–61). Be to, tiek liudytojas V. B., tiek liudytojas T. J. nurodė, kad L. P. ginčijosi su keleiviais iki pat atvykstant pareigūnams. Liudytojas T. J. papildomai parodė, kad neblaivius jaunuolius dar bandė raminti pats, tačiau jie išliko agresyvūs. Iki policijos atvykimo jie nebuvo niekur nuėję ar dingę iš akiračio (t. 2, b. l. 61–62). Taigi iš liudytojų parodymų galima spręsti, kad nors ir ne vienu metu, tačiau tiek vienas, tiek kitas konflikto metu visą laiką buvo prie keleivių. Be to, kadangi abu jaunuoliai elgėsi iššaukiančiai, agresyviai, L. P. pasišalinimas iš aikštelės nebūtų likęs nepastebėtas. Tai, kad liudytojas T. J. keleivių nepažinojo ir tamsoje negalėjo įžvelgti atskirų veidų, jo parodymų patikimumo, kitaip negu teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia, nes jis bet kokiu atveju nurodė, kad bandė raminti du agresyviai besielgiančius asmenis. Tai, kad jų tapatybė buvo nustatyta vėliau, liudytojų parodymų esmės nekeičia. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. B. tik neilgam buvo pasitraukęs pakalbėti su policijos pareigūnais, kas ir paaiškinama konfliktine situacija, kurią reikėjo spręsti nedelsiant. Tuo tarpu nuteistajam L. P., pagal jo parodymus, būtų prireikę pakankamai ilgo laiko ieškoti tualeto, sutikti nepažįstamą vyriškį, susiderėti dėl žolės pirkimo, dalį nupirkto hašišo, prieš tai susisukus suktinę, surūkyti vietoje ir vėl grįžti prie autobuso, nuo kurio, pasak nuteistojo, jis buvo nuėjęs apie 20–30 metrų. Neįtikina ir nuteistojo parodymai, kad policija buvo kviečiama tik dėl jo pakeleivio, liudytojo V. Š.. Pirma, tai nepaaiškina, kodėl policija buvo iškviesta jų abiejų atžvilgiu (ko savo parodymuose neginčija ir nuteistasis), antra, tiek liudytojas V. B., tiek liudytojas T. J. vienareikšmiškai parodė, kad konfliktavo abu jaunuoliai. To nepaneigia ir teisiamojo posėdžio metu paskelbti liudytojo V. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad neva tarp jo ir autobuso vairuotojo kilo žodinis konfliktas dėl kasos čekio, po kurio vairuotojas nuėjo į kitą automobilį (t. 1, b. l. 55–56). Liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas prasidėjo jau kelionės metu, o liudytojas T. J. papildomai nurodė, kad keleivio prašymu čekis būna išrašomas, ir priekaištai buvo ne dėl čekio. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti šių liudytojų parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs; iš bylos aplinkybių taip pat nematyti jokių priežasčių, kodėl jie turėtų interesą melagingai apkalbėti nuteistąjį L. P.. Tuo tarpu liudytojo V. Š. parodymų kolegija nelaiko patikimais, nes jis suprantamai nenorėjo pripažinti, kad ir pats elgėsi agresyviai. Be to, liudytojas nenurodė, kad be vairuotojo, kuris, pasak jo parodymų, po žodinio konflikto nuėjo į kitą automobilį, aikštelėje dar buvo ir liudytojas T. J.. Taip pat lieka nepaaiškinama, kodėl, jeigu, pasak V. Š., jis žodžiu susiginčijo su vairuotoju, po ko pastarasis nuėjo, taigi žodinis konfliktas iš esmės baigėsi, vairuotojui ir T. J. dar prireikė kviesti policiją – jei tikėti liudytoju V. Š., viskas turėtų būti netgi priešingai, jeigu vairuotojas nepagrįstai atsisakė išduoti čekį. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į 2021 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK tarnybinį pranešimą, iš kurio matyti, jog policijos pareigūnai įvykio vakarą buvo iškviesti būtent dėl jaunuolių agresyvaus elgesio (t. 1, b. l. 1–2). Kolegijos vidinį įsitikinimą sustiprina ir liudytojo V. B. parodymai, kad kelionės metu, dar būnant užsienyje, jis matė, jog abu jaunuoliai rūkė vieną cigaretę, kas liudytojui pasirodė neįprasta. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad tai reikštų, jog visas narkotines medžiagas jaunuoliai suvartojo dar užsienyje, taigi medžiagų nusipirko jau atvykę į (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į jau aptartus duomenis, atmestinas kaip jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįsta prielaida, juo labiau, kad, sprendžiant iš nuteistojo ir liudytojo V. Š. parodymų, įprastinio tabako vartojimui kiekvienas turėjo savo cigaretes.
8. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad pirmoje 2021 m. lapkričio 19 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. P. dar nurodė, kad hašišą, kurį įsigijo Olandijoje, su savimi autobuse iš Vokietijos atsivežė į Lietuvą. (duomenys neskelbtini) su vairuotoju konfliktavo tiek jis, tiek jo draugas V. Š., dėl ko ir buvo iškviesti pareigūnai (t. 1, b. l. 129–130). Apklausiamas 2022 m. kovo 30 d. nuteistasis jau teigė, kad narkotines medžiagas įgijo (duomenys neskelbtini); kodėl buvo iškviesti policijos pareigūnai, nežino (t. 1, b. l. 140–141). Šių esminių aplinkybių jis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Savo parodymų kaitą nuteistasis aiškino tuo, jog pirminėje apklausoje nurodė medžiagas įsigijęs Olandijoje dėl to, kad taip manė išvengsiąs atsakomybės, nes hašišas Olandijoje legalus. Prieš išvykdamas iš Vokietijos į Lietuvą Olandijoje nesilankė. Tačiau šiuos jo parodymus, pirma, patikimai paneigia jau aptarti byloje surinkti įrodymai. Antra, neįtikina ir toks parodymų keitimo paaiškinimas – jei nuteistasis ir buvo neteisingai nurodęs, kad medžiagas įgijo Olandijoje (ką skundžiamame nuosprendyje aptarė ir pirmosios instancijos teismas), tai savaime nepatvirtina, kad jis hašišą įgijo būtent (duomenys neskelbtini), o ne Vokietijoje ar kitoje užsienio valstybėje. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, jog neįtikina ir nuteistojo teiginys, esą narkotines medžiagas jis įgijo atsitiktinai, žolę vartoja itin retai. Kadangi įvykio vakarą atlikus tyrimą nuteistojo šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio (t. 1, b. l. 99–100), vadinasi, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuteistasis tam tikru laiku dar prieš atvykdamas į Lietuvą turėjo rūkyti žolę, nes ji organizme aptinkama nuo 2 iki 7 dienų po vartojimo (tik esant pastoviam, chroniškam vartojimu įmanomi ir ilgesni laiko tarpai). Pažymėtinas ir bendras nuteistojo parodymų nenuoseklumas: pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad kartu su savo draugu sukonfliktavo su vairuotoju, dėl ko ir iškvietė policiją, antroje – kad išvis nesuprato, kodėl policija buvo kviesta, o teisme jau teigė, kad policija atvažiavo tik dėl V. Š. konfliktinio elgesio.
9. Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, neva pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo gynybos teisės, nes nebuvo užtikrintas advokato dalyvavimas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, nuteistajam apklausos dieną buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, ir jis gynėjo atsisakė (t. 1, b. l. 125). Skunde nenurodoma priežasčių, kokios įtakos L. P. parodymų turiniui galėjo turėti advokato nedalyvavimas apklausoje.
10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo L. P. parodymus pagrįstai atmetė kaip gynybinę versiją, kruopščiai ir teisingai įvertino kitus byloje surinktus įrodymus, ir L. P. teisingai pripažino kaltu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį. Kolegija taip pat nemato pagrindo L. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, kaip to prašoma skunde. Savo veiksmais nuteistasis be BK 259 straipsnio 1 dalies įgyvendino ir sunkų nusikaltimą pagal BK 199 straipsnio 4 dalį; be to, ir paties nuteistojo L. P. agresyvus elgesys įvykio metu neleidžia jo apibūdinti išimtinai teigiamai, o jo padarytos veikos – menko pavojingumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.