- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-06
- Bylos Nr.
- I1-716-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02358-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Daug nepatogumų jam sukėlė tai, kad kalinimo įstaigoje tinkamai neįrengti tualetai. Pasak pareiškėjo, privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu buvo labai sudėtinga, kadangi kameroje nebuvo įrengtos atskiros kabinos, tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisę į privatumą. Pareiškėjas buvo nuolat stebimas kitų kameroje kalinčių asmenų, o taip pat – pareigūnų.
2.2. Taip pat skundėsi, kad kalinimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos sąlygos nusimaudyti, nes dušuose nėra įrengtų atskirų kabinų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai skundėsi dėl privatumo pažeidimų dušuose, tačiau atsakymai buvo neigiami.
Dėl paminėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 10 000,00 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–20) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje kalinčiais asmenimis bendrauja etiškai ir mandagiai, stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo taisyklių.
Pasak atsakovės atstovo, nuteistieji yra stebimi pareigūnų, siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokia kontrolė yra numatyta teisės aktuose ir yra svarbi užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
3.2. Dėl dušo įrengimo paaiškino, kad asmenims, kalintiems Lukiškių TI-K, suteikiama teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Taigi kalinimo įstaiga jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) teisę į privatumą, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros (aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m).
Šalies argumentai
3.3. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, jo prašomas žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, jo nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, taip pat nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti dušu. Dėl laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį.
5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
7. Pareiškėjas skundėsi, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
7.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
7.2. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė atsakovės atstovas, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Pažymėtina, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo „Dėl E. B. skundo“ (b. l. 22–23) matyti, jog Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas nė vienoje iš šių kamerų nebuvo kalinamas (b. l. 16–17).
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar vienu asmeniu šiais laikotarpiais: nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 5 d., nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. sausio 10 d., nuo 2019 m. sausio 12 d. iki 2019 m. sausio 16 d., nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. sausio 19 d., 2019 m. sausio 23 d., nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. vasario 6 d., nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 3 d., nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. kovo 10 d. (iš viso: 61 parą).
Atsakovės atstovas nurodė, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) kalinimo sąlygas, asmens privatumui užtikrinti papildomai kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 23). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Šiuo atveju svarbu, kad byloje nėra duomenų (pats pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė), kad dėl kameros išdėstymo (baldų, sanitarinio mazgo) ir dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjui buvo sukelti reikšmingi nepatogumai, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas vertina, kad visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu, nes jis visuomet jautėsi stebimas, tuo pačiu pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pabrėžtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
8. Pareiškėjo teigimu, atsakovės atstovas taip pat pažeidė jo teisę į privatumą, pareiškėjui naudojantis dušu, nes pastarieji įrengti ne kaip atskiros kabinos.
8.1. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktą bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktą Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji dušu galėjo naudotis iki 15 minučių.
Atsakovės atstovas teismui pateikė paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K dušinės buvo įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs ir lengvai valomi. Dušinėse buvo įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui, veikė mechaninė vėdinimo sistema (ventiliatoriai). Kaip nurodė atsakovės atstovas, kad naudojantis dušu būtų užtikrintas privatumas, buvo įrengtos pertvaros (b. l. 23). Teismui nėra pagrindo abejoti pateiktais institucijos duomenimis. Nagrinėjamoje situacijoje atsižvelgtina į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019).
Pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais.
Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimų būtų kreipęsis raštu į atsakovės atstovo administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir nepripažįsta Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu.
9. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
9.1. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.