Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų V. L., Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų J. G. ir Ž. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-44-374/2012 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams Ž. G., J. G., trečiajam asmeniui E. G., išvadą teikianti institucija Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius dėl iškeldinimo iš patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nevisiškai ištyrė bylos aplinkybes. Apeliantai pažymėjo, kad jie turi du nepilnamečius vaikus: dukrą G. G., gimusią (duomenys neskelbtini) ir sūnų N. G., gimusį (duomenys neskelbtini). G. G. šiai dienai yra 14 metų, tačiau teismas apie prasidėjusį teismo procesą jos neinformavo ir nepasiūlė jame dalyvauti (CPK 38 str. 2 d.). Priimtu teismo sprendimu yra atimta jos teisė į gyvenamąjį būstą, todėl ji, kaip turinti dalinį veiksnumą, turėjo teisę dalyvauti procese. Teismas jos neišklausė nei žodžiu, nei raštu.Apeliantų teigimu, aplinkybė, kad jie gyvena ginčo bute ieškovės leidimu, negali būti laikomas pažeidimu. Apeliantai ginčo bute gyvena daugiau kaip 15 metų, nes ieškovė nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė tariamai grįžta į Lietuvą, nesudaro pagrindo apeliantus iškeldinti. Iš teismo sprendimo apeliantams neaišku, ką jie pažeidė, jei teismas nustatė, kad jokių sutarčių apeliantai su ieškove nesudarė. Teismas pats sau prieštarauja, vienu atveju nurodydamas apie tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius, kitu atveju, kad tokie įrodymai nepateikti.Teismas neargumentavo, kodėl ieškovės interesai yra aukščiau už nepilnamečių vaikų interesus. Ieškinio reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su nepilnamečių vaikų interesais, kurie nagrinėjamoje byloje yra akivaizdžiai pažeisti, nes jie netenka vienintelio gyvenamojo būsto.Ieškovė iš gyvenamųjų patalpų siekia iškeldinti tik atsakovus su šeima, tuo tarpu trečiąjį asmenį palieka, tai rodo, kad ieškovė siekia susidoroti su atsakovų šeima.Apeliantų nuomone, iškeldinimas iš jų gyvenamojo būsto pažeidžia jų teise ir tokia teisė turi būti ginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme, juo labiau apeliantai mano, kad jų teisės į ginčo būstą yra atsiradusios teisėtai ir sąžiningai.Teismas neįvertino byloje surinktų dokumentų, kad abu apeliantai yra bedarbiai, įregistruoti darbo biržoje, kito nekilnojamojo turto neturi, iš banko yra paėmę 160.000,00 Lt kreditą žemės sklypo pirkimui, todėl neturi galimybės pasirūpinti kitu gyvenamuoju būstu.

Nurodo, kad 2011 metų pabaigoje teismui pateikus ieškinį, atsakovų dukrai G. G. buvo 13 metų, be to ją tinkamai atstovavo jos įstatyminiai atstovai tėvai. Jai buvo žinoma apie bylos iškėlimą teisme, byloje buvo apklausta. Jei būtų maniusi, kad jos interesai netinkamai atstovaujami, galėjo pati įstoti į bylą trečiuoju asmeniu. Be to nepilnamečiu vaikų tėvai atstovavo jų interesus, todėl jie nebuvo pažeisti.Ieškovė nurodė, kad ji negali naudotis realiai jai dovanotu butu, o tai pažeidžia jos, kaip buto savininkės, interesus pagal CK ketvirtos knygos nuostatas.Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai už butą komunalinių mokesčių nemokėjo, didžiąją dalį už juos mokėjo trečiasis asmuo (1 t. b.l. 79-85, 77). Trečiasis asmuo ieškovės motina yra pensininkė, jos pensija maža, todėl ieškovė jai atsiųsdavo pinigų. Šiai dienai įsiskolinimas už elektrą sudaro 368 litus.Apeliantų teiginys apie ieškovės tariamą grįžimą į Lietuvą neparemtas įrodymais, kadangi byloje yra ieškovės darbo sutartis, kuri pasibaigė. Vokietijoje darbą sunku rasti dėl ekonominės krizės, todėl ieškovė su šeima planuoja grįžti į Lietuvą.Apeliantai neteisingai nurodo, kad tai yra jų gyvenamasis būstas, nes jokių nuosavybės teisių į šį butą jie neturi, todėl iškeldinus iš ieškovei priklausančio buto, apeliantai pirmiausia patys kaip tėvai privalo pasirūpinti vaikų gyvenamuoju būstu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes.

Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003).Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-260/2008).

Įstatymas reglamentuoja, kad nuosavybės teisė, tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4. 37 str. 1 d.). Turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.).

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise nuo 2009 m. kovo 5 d. priklauso ieškovei I. B. (1 t. b.l. 6-7). Dėl to ginčo šioje byloje nėra.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Šioje civilinėje byloje atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad dovanojimo sutartis, kuria trečiasis asmuo E. G. ginčo butą padovanojo ieškovei, yra apsimestinis sandoris, tačiau jo neginčijo. Nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti iš jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų be teisinio pagrindo ten gyvenančius atsakovus su šeima.

Atsakovų J. G., Ž. G. bei jų nepilnamečių vaikų deklaruotos gyvenamosios vietos yra šiame ginčo bute (1 t. b.l. 44-46) ir atsakovų šeima realiai tame bute gyvena. Kaip pati ieškovė nurodė ieškinyje, ji sutiko, kad atsakovai su savo nepilnamečiais vaikais, laikinai gyventų jai nuosavybės teise priklausančiame bute, kol ieškovė laikinai dirbs užsienyje. Rašytinio susitarimo dėl buto naudojimosi sąlygų šalys nesudarė, panaudos sutarties sąlygų neaptarė, įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu nenumatė. Tačiau atsakovai faktiškai prižiūrėjo ginčo butą, atliko ginčo buto remonto darbus, mokėjo iš dalies komunalinius mokesčius.

Atsakovai nurodo, kad iš teismo sprendimo apeliantams neaišku, ką jie pažeidė, jei teismas nustatė, kad jokių sutarčių apeliantai su ieškove nesudarė. Teismui nustačius, kad tarp šalių rašytinės sutarties dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis nebuvo sudaryta, tačiau šalys žodiniu susitarimu buvo susitarę, kad atsakovai laikinai, kol ieškovė bus užsienyje, naudosis šiomis patalpomis, jas prižiūrės, mokės komunalinius mokesčius.

Esminis klausimas šioje byloje yra naudojimosi gyvenamąja patalpa šalių žodinės sutarties kvalifikavimas ir iš to kylančių teisinių pasekmių taikymas.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-481/2008). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „ Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008, taip pat konstatavo, kad kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Pagal CK 6.477 straipsnyje įtvirtintą nuomos sutarties, 6.576 straipsnyje – gyvenamosios patalpos nuomos sutarties ir 6. 629 straipsnyje – panaudos sutarties sampratas galima daryti išvadą, kad nuomos ir panaudos sutarčių esminis skirtumas yra tas, kad panaudos sutartis yra neatlygintinė. Būtent ši sutarties sąlyga geriausiai leidžia atskirti šias sutartis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai nėra faktiškai susiklostę panaudos santykiai, tačiau ginčo dėl to nėra, kad atsakovė leido apeliantams su nepilnamečiais vaikais gyventi nemokant nuomos mokesčio, todėl sprendžiant iš visų byloje esančių aplinkybių tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, todėl taikytinos Civilinio kodekso XXXII skyriaus nuostatos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp šalių nebuvo susiklostę panaudos santykiai.

Kaip jau buvo minėta, ieškovė atsakovams savo bute leido gyventi neatlygintinai (CK 6.632 str.), kol ji laikinai dirbs užsienyje. Rašytinio susitarimo dėl buto naudojimosi sąlygų šalys nesudarė. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-13/2008).

Pagal byloje esančius įrodymus įspėjimas apeliantams dėl buto atlaisvinimo per Marijampolės 1-ąjį notarų biurą išsiųstas 2011 m. vasario 1 d. (1 t. b.l. 8-10), taigi panaudos sutartis baigėsi 2011 m. gegužės 1 d. Konstatuotina, kad suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui po įspėjimo panaudos gavėjui apie numatomą sutarties nutraukimą, panaudos sutartis pasibaigia. Dėl to nuo nurodytos datos šalys tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovai neteko ginčo buto naudojimosi teisių ir byloje nenustatyta jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo butu. Dėl to buto savininkė įgijo teisę reikalauti atsakovų kartu su jų nepilnamečiais vaikais iškeldinimo iš buto CK 4.98 straipsnio, pagal kurį turto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisių į turtą pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, pagrindu.

Apeliantų argumentai, kad teismas apie prasidėjusį teismo procesą neinformavo jų keturiolikmetės dukters G. G. ir nepasiūlė jame dalyvauti atmestini. Apeliantai skunde nurodė, kad priimtu teismo sprendimu yra atimta jos teisė į gyvenamąjį būstą, todėl ji, kaip turinti dalinį veiksnumą, turėjo teisę dalyvauti procese, teismas jos neišklausė nei žodžiu, nei raštu.

Pažymėtina, kad ieškinys teismui pateiktas 2011 m. birželio 9 d., o atsakovų duktė G. G. yra gimusi 1997 m. liepos 23 d., t.y. ieškinio padavimo dieną jai dar nebuvo 14 metų, todėl ieškovė pagrįstai į ieškinį jos neįtraukė dalyvaujančiu byloje asmeniu. Taip pat pažymėtina, kad pagal LR CPK 38 straipsnio 2 dalį, nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų atstovais pagal įstatymą teisme yra jų tėvai. Šioje dalyje nurodytiems nepilnamečiams, kurie yra bylos šalys arba tretieji asmenys, turi būti pranešta ir pasiūloma jame dalyvauti. Kaip jau buvo minėta, atsakovų keturiolikmetė dukra į bylą nei šalimi, nei trečiuoju asmeniu nebuvo įtraukta, ir bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme atsakovai šito klausimo nekėlė. Jeigu vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į teismą (CK 3.164 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, ieškovės atstovė apeliaciniame skunde nurodė, kad šalių dukra Greta dalyvaudavo teismo posėdžiuose, ji žinojo apie nagrinėjamą bylą dėl šeimos iškeldinimo, į teismą tiesiogiai nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jos tėvai dukters interesus atstovavo tinkamai, mergaitės teisėsi nebuvo pažeistos (CPK 38 str. 2 d., 3 d.).

Apeliantai nurodo, kad neturi galimybės susirasti kito gyvenamojo būsto, taip pat atmestini, kaip nepagrįsti. Atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise savo vardu turi registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris skirtas mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai (1 t. b.l. 49-50). Kaip nurodė patys atsakovai bei byloje esanti 2007 m. gegužės 11 d. Kreditavimo sutartis Nr. BS/006/086 patvirtina, kad atsakovai iš AB Parex banko paėmė 174.000,00 Lt kreditą anksčiau minėto žemės sklypo pirkimui, vėlesniu susitarimu pakeičiant valiutą, susitarė, kad kredito suma yra 50.393,88 EUR. Šis žemės sklypas yra užtikrintas įkeitimu (hipoteka) (1 t. b.l. 52-56). Atsakovai teigia, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko už 160.000,00 Lt, tačiau pažymėtina, kad atsakovai į bylą nepateikė nei pirkimo-pardavimo sutarties, nei duomenų, apie grąžino ir negrąžinto kredito dalis, duomenų apie lėšas, esančias bankų sąskaitose, duomenų apie šio sklypo rinkos vertę, kai tuo tarpu VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše vidutinė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nurodyta 47924 Lt, todėl teismui nėra žinoma, kokiomis piniginėmis lėšomis disponuoja atsakovai, už kokias lėšas pragyvena, perka maistą, grąžina kreditą bankui, kai abu apeliantai yra bedarbiai, registruoti darbo biržoje (1 t. b.l. 18, 47). Taip pat pažymėtina, jog atsakovai yra šiuo metu bedarbiai, registruoti darbo biržoje, todėl atsakovų teiginys, kad jie neturi lėšų kitam gyvenamajam būstui surasti, kelia pagrįstų abejonių. Taip pat pažymėtina, kad atsakovai apie tai, kad jų gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso ieškovei, žinojo nuo 2009 m. Dar iki ieškinio padavimo teismui dienos 2011 m. vasario 1 d. notariniu pranešimu atsakovai buvo paprašyti savanoriškai išsikelti iš užimtų gyvenamųjų patalpų ir išsiregistruoti per tris mėnesius, tačiau jie nieko nedarė, kitos gyvenamosios patalpos neieškojo ir toliau liko gyventi ieškovei nuosavybės teise priklausančioje ginčo patalpoje. Be to jau teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovai neteko ginčo buto naudojimosi teisių ir jokio kito teisinio pagrindo naudotis ginčo butu nebeturi.

Kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 160 EUR, kas sudaro 552,00 Lt, todėl ši suma iš atsakovų priteistina lygiom dalim (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų Ž. G., a/k (duomenys neskelbtini) ir J. G., a/k (duomenys neskelbtini) gyvenančių (duomenys neskelbtini), po 276,00 Lt (du šimtus septyniasdešimt šešis litus 00 ct) už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ieškovės I. B., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai.