Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. nukentėjusiajam L. S. priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 24 d., apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su broliu L. S. dūrė pastarajam peiliu vieną kartą į pilvą, dėl to L. S. buvo padaryta kiaurinė durtinė-pjautinė pilvo sienos žaizda pakrūtinio dešinėje pusėje ir sužalotos kepenys, kraujas išsiliejo į pilvaplėvės ertmę. L. S. padaryta kiaurinė pilvo žaizda ir kepenų pažeidimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktas 6.6.9). Taip A. S. sunkiai sutrikdė sveikatą artimam giminaičiui broliui L. S..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš naujo įvertinusi byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto – taikymą, neturi pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė padarius paminėtą nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visuma, visi įrodymai aptarti ir įvertinti, o keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos.

Nagrinėjamu atveju, išsamiai išanalizavusi bei įvertinusi visus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nustatytos aplinkybės (konflikto aplinkybės ir tolimesnė jo eiga) rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo. Nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, taip pat ir realios jo grėsmės, nuo ko apeliantui būtų reikėję gintis.

Sprendžiant iš bylos duomenų, realios pavojingo kėsinimosi grėsmės apelianto atžvilgiu iš brolio pusės, o taip pat ir paties pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl ko A. S. būtų atsiradusi būtinybė gintis, nebuvo ir vėliau, tos pačios dienos apie 17 val.

Priešingai nukentėjusiojo parodymams, A. S. parodymai ir šioje dalyje nebuvo nuoseklūs (pastarasis parodydamas įvykio aplinkybes painiojosi ne tik nurodydamas priežastis dėl kurių neva jį užsipuolė nukentėjusysis, bet ir dėl L. S. prieš jį panaudoto smurto, suduotų smūgių lokalizacijos). Pastebėtina tai, jog pirmosios apklausos metu A. S. parodė, jog 2015-12-24 jie abu su broliu buvo girti ir vakare susibarė. Jau dieną buvo apsipykę, brolis jam buvo iškvietęs policiją. Kadangi policija jo neišvežė, L. S. vakare įpuolė į jo kambarį muštis. Kambario durų jis tą vakarą nebuvo užsirakinęs. Brolis jam kažką pasakė ir jie kažko susiginčijo. L. S. pradėjo jį mušti – spardyti kojomis ir mušti rankomis. Rankomis ne mažiau penkis smūgius sudavė į nosį, krūtinę, po ko mušė paguldęs ant lovos ir prispaudęs kojos pėda jo krūtinę. L. S. po to nuo jo atsitraukė ir pasakė „einu atsinešiu virvę ir pakarsiu tave“. Tuomet jis atsikėlė ir pagriebęs peilį nuo spintelės norėjo L. S. pagąsdinti. Brolis tuomet pasiėmė virtuvėje prie pečiaus stovėjusį žarsteklį ir užsimojo jam suduoti, jam sudavė per abiejų rankų riešus. Brolis jam norėjo žarstekliu suduoti į galvą, o jis paslydo lauke ant žemės į purvą ir taip slysdamas broliui įdūrė peiliu į pilvą. Apklausiamas papildomai apeliantas jau nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes. Parodė, kad jam sėdint kambaryje ant lovos brolis įpuolė į jo kambarį bei ėmė jam priekaištauti dėl iškviestos policijos, sudavė jam keliu į krūtinę, po ko jis nugriuvo ant lovos. Jam gulint ant lovos L. S. iš viršaus koja spyrė į krūtinę, po ko vėl ne mažiau tris kartus sudavė kumščiu į krūtinę, du kartus kumščiu sudavė į veidą, praskėlė lūpą, iš nosies ėmė bėgti kraujas. Mušdamas, brolis jam sakė, kad išveš jį į mišką ir pakars. Vienu metu broliui nusisukus nuo jo ir ieškant kambaryje virvės, jis pašoko iš lovos, išbėgo iš kambario, sugriebė nuo spintelės peilį ir išbėgo į kiemą. Atsisukęs matė, kad jį vejasi brolis, ar jis ką nors laikė rankose, nepastebėjo. Pasivijęs L. S. sugriebė jam už rūbų ir jis pajuto du smūgius į nugarą ties sprandu, atsisukęs brolio rankoje pamatė žarsteklį. Dešine ranka jis dengėsi galvą ir brolis su žarstekliu jam sudavė dar du smūgius į ranką. Peilį jis laikė kairėje rankoje, kuria ir pagriebė jį išbėgdamas. Jis buvo labai išsigandęs, todėl nepamena, ar spėjo broliui pagrasinti rankoje turėtu peiliu. Lauke toje vietoje buvo bala, todėl jis paslydo ir griūdamas į priekį įdūrė broliui peiliu kažkur į pilvą. Parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad jam sėdint savo kambaryje ant lovos, brolis įpuolė į jo kambarį ir priekaištaudamas, kad jis iškvietė policiją, sudavė kumščiu į nosį, po ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Po to L. S. jam įspyrė į šoną ir, pasakęs, kad jį pakars, ant šalia stovinčios spintos pradėjo ieškoti virvės. Tuo metu jis bėgo iš kambario ir bėgdamas pro kairėje pusėje prie durų stovinčią spintelę (iš 2015-12-24 įvykio vietos apžiūros protokolo prieduose esančių fotonuotraukų matyti, kad spintelė, kurią mini A. S. yra dešinėje pusėje išeinant iš jo kambario) kaire ranka paėmė peilį ir išbėgo į lauką. Lauke jį pasivijo L. S., žarstekliu kelis smūgius sudavė jam per nugarą, po ko jis atsisuko, paslydo ir virsdamas kaire ranka įdūrė peiliu broliui į krūtinę, panašiai ties viduriu. Kas vyko po to, neprisimena. Akistatos su L. S. metu apeliantas parodė, jog į jo kambarį įsiveržė brolis ir šaukė, kad išveš į mišką ir pakars. Jam atsakius, kad negąsdintų, L. S. kumščiu trenkė jam į nosį, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Nuo smūgio jis nukrito ant lovos, po ko brolis sudavė jam smūgį koja iš viršaus į krūtinę, daugiau smūgių nebuvo. L. S. pradėjo ant spintos ieškoti virvės, tuomet jis atsikėlė ir išsigandęs, kad jo daugiau nebemuštų, išbėgo. Bėgdamas į laiką nuo spintelės, esančios šalia durų kairėje pusėje, kaire ranka pagriebė peilį tam, kad gal brolis išsigąs ir nebesigins. L. S. sugriebė žarsteklį ir jį vijose. Lauke jį pasivijo brolis, sugriebė jam iš nugaros ranka ir žarstekliu sudavė du kartus per petį ir dar kartą kliuvo į ranką. Jis sukosi link brolio norėdamas apsiginti, sukdamasis slydo ir netyčia įdūrė jam kažkur į pilvą. Peilį ištraukė ir parnešęs į savo kambarį padėjo ant tos pačios spintelės. Teisiamojo posėdžio metu apeliantas įvykių versiją nupasakojo vėlgi kiek kitaip. Parodė, jog L. S. vos pamatęs, kad jis sugrįžo namo, įsiveržė į jo kambarį, ant jo pradėjo šaukti ir jam sėdinčiam ant lovos sudavė kumščiu į nosį, ją praskėlė. Jam pargriuvus ant lovos, du kartus spyrė iš viršaus į krūtinę. Tuomet brolis pradėjo ieškoti virvės, jis pagalvojo, kad jį pakars, labai išsigando, griebė už peilio ir išbėgo į lauką. L. S., pasivijęs jį lauke, griebė už nugaros ir žarstekliu sudavė per dešinę ranką. Tuomet jis sukdamasis paslydo ir įdūrė broliui. Tikėti pirmiau išdėstytais nenuosekliais apelianto parodymais, kaip ir pastarojo versija, kad vakare grįžęs namo būtent L. S. jį užsipuolė ir pradėjo mušti, nėra pagrindo. Juolab, kad juos paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. Be kita ko, pastebėtina tai, jog apeliantas, nurodydamas peilio prieš L. S. panaudojimo priežastis, pats sau prieštarauja. Nors A. S., tame tarpe ir apeliaciniame skunde, nurodo, kad jis brolį sužalojo gindamasis, tačiau čia pat teigia, kad peiliu broliui įdūrė netyčia paslydęs lauke baloje.

Įvykio vakarą buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios metu A. S. parodė vietą, kurioje neva buvo mušamas L. S. ir kur jis nukentėjusiajam slysdamas netyčia įdūrė peiliu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apelianto nurodytoje vietoje nebuvo jokios balos, priešingai, buvo sausa. Skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai pastebėta, jog sprendžiant iš daiktų apžiūros protokolo, ant apelianto įvykio metu dėvėtos striukės jokių purvo dėmių, kurios neišvengiamai turėjo atsirasti A. S. griūnant į balą, neaptikta. Purvo dėmių ant apelianto striukės nepastebėjo ir į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė R. E.. Be to, jeigu tikėti A. S. parodymais, kad būtent po nukentėjusiojo jam suduotų smūgių kambaryje pradėjo bėgti iš nosies kraujas, natūralu, kad kraujo dėmių įvykio vietos apžiūros metu turėjo būti aptikta ir lauke, kur, pasak pastarojo, nukentėjusysis tęsė fizinio smurto naudojimą prieš jį. Kita vertus, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, lauke–apelianto nurodytoje vietoje, taip pat einat nuo namų link tos vietos kraujo dėmių nebuvo aptikta. Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina tai, jog specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) L. S. buvo nustatyta kiauryminė durtinė – pjautinė pilvo sienos žaizda pakrūtinio dešinėje pusėje su kepenų sužalojimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P. paneigė galimybę, kad nukentėjusiajam sužalojimas peiliu galėjo būti padarytas A. S. nurodytomis aplinkybėmis, t.y. paslydus ir griūnant bei duriant iš viršaus. Ekspertas parodė, kad kepenys lokalizuojasi po šonkaulių lanku ir yra atokiau nuo šonkaulių. Šiuo atveju smūgis turėjo būti iš apačios į viršų, peilis turėjo eiti šiek tiek į viršų, palįsti po šonkauliu, kad pasiektų kepenis.

Apeliantas, grįsdamas savo iškeltą versiją, kad peilį brolio atžvilgiu panaudojo gindamasis nuo pastarojo prieš jį naudoto fizinio smurto, t.y. L. S. kėsinimosi į jo sveikatą bei gyvybę, itin akcentuoja byloje nustatytus jo patirtus kūno sužalojimus. Iš tikrųjų specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. buvo nustatyti sužalojimai: nosies sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimu, kairės krūtinės ląstos sumušimas su poodine kraujosruva raktikaulio vidurinėje linijoje, VII šonkaulio lūžimas, dešinio dilbio sumušimas. Išvadoje pažymėta, kad A. S. nustatytus sužalojimus galėjo patirti 2015-12-24 iki 21.25 val. (atvykimo į ligoninę data bei laikas), paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais. Dėl krūtinės ląstos sumušimo su kairės pusės VII šonkaulio lūžimu A. S. sveikatos sužalojimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad paminėti A. S. nustatyti sužalojimai atsirado L. S. jį užsipuolus bei sumušus, kaip teigia apeliantas. Kaip minėta, šioje dalyje paties A. S. parodymai buvo nenuoseklūs. Tuo tarpu L. S. apklausiamas nuosekliai visų apklausų metu kategoriškai neigė įvykio dieną mušęs apeliantą. L. S. apklausiamas patvirtino, jog norėdamas A. S. iš rankų išmušti peilį, su kuriuo būtent jis jį puolė, su žarstekliu A. S. galėjo suduoti 4-5 kartus, galėjo pataikyti į ranką, šoną. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas minėtus apelianto kūno sužalojimus nustatęs vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P. patvirtino, kad nosies sužalojimus, šonkaulio lūžimą apeliantas galėjo patirti ir griūdamas. Tuo tarpu liudytoja G. J., kuri aptiko nukentėjusįjį sukniubusį lauke, apklausiama patvirtino, jog grįždama namo matė A. S. bėgantį per kelią link (duomenys neskelbtini), kas patvirtina, kad po įvykio apeliantas nepasiliko namuose, jis buvo išbėgęs ir iš tikrųjų, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, paminėtus sužalojimus galėjo pasidaryti pats. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad ekspertas apklausiamas taip pat parodė, kad nosies kaulo lūžimus A. S. buvo patyręs ir 2010 metais. Nors apeliantas dalyje ikiteisminio tyrimo metu su juo atliktų procesinių veiksmų teigė, kad L. S. lauke su žarstekliu sudavė jam kelis smūgius per nugarą, tačiau teismo medicinos ekspertas teisme patvirtino, jog A. S. sužalojimų nugaroje nebuvo nustatyta, kas vėlgi leidžia spręsti apie apelianto duotų parodymų patikimumą bei jų derinimą prie byloje nustatytų aplinkybių (teisme teigė, kad nukentėjusysis jam su žarstekliu iš nugaros sudavė per dešinę ranką).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti ir nukentėjusiojo parodymais, jog įvykis, kurio metu jis buvo sužalotas peiliu, įvyko namuose. Nukentėjusiojo parodymų nepaneigia apelianto skunde nurodomi liudytojo R. V. parodymai. Taip, paminėtas liudytojas apklausiamas teisme patvirtino, jog įvykio vakarą prie namo, kuriame gyvena S., girdėjo ginčo, konflikto garsus, tačiau pačių žmonių, kas vyko, nematė, stumdymosi garsų negirdėjo. Jis tik kiek palūkėjęs pamatė pareinantį į kiemą žmogų, kuris svyravo, nepastovėjo ant kojų, o galiausiai lauke suklupo. Netrukus, po 2 minučių, grįžo nukentėjusiojo žmona. Nukentėjusysis L. S. apklausiamas patvirtino, jog kas vyko po dūrio peiliu, jis neprisimena. Liudytoja G. J. parodė, kad grįždama namo matė A. S. bėgantį per kelią link (duomenys neskelbtini), juo tarpu įsukus į namų kiemą rado suklupusį savo sugyventinį L. S.. Iš paminėtų bei nukentėjusiojo nurodytų įvykio aplinkybių galima spręsti, kad jau po dūrio L. S. apeliantas išbėgo į lauką, tuo tarpu nukentėjusysis pastarąjį vijosi, reiškė priekaištus dėl įvykusio, tačiau dėl prasidėjusio vidinio kraujavimo įtakoto silpnumo nepavijęs, grįžo link namų ir jų nepriėjęs sukniubo.

Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis konflikto metu turėjo žarsteklį. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti ir tai, kad žarsteklį L. S. pasiėmė tik tuomet, kai apeliantas prieš jį pradėjo mosikuoti peiliu. Žarsteklį nukentėjusysis pasiėmė tik tam, kad nuo A. S. apsigintų. Nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad jis virtuvėje pasiimtu žarstekliu iš apelianto rankų norėjo išmušti peilį.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamo įvykio metu konflikto iniciatoriumi buvo būtent apeliantas. Byloje nenustatyta, kad L. S. atliko veiksmus, kuriuos BK 28 straipsnio prasme būtų galima laikyti pavojingu (pradėtu ar tiesiogiai gresiančiu) kėsinimusi, nuo kurių A. S. būtų reikėję gintis. Kadangi nenustatyta būtinosios ginties situacija, negalimas ir jos ribų peržengimas (BK 28 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmiau nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina ir tai, kad nėra pagrindo apelianto nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti ir pagal BK 136 straipsnį bei BK 137 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas A. S. pripažindamas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Apeliantas skunde, be kita ko, nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašo neskirti jam bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Tokios bausmės paskyrimas jam, kaip sudėtingai socialiai besiverčiančiam, paprastam kaimo žmogui, niekur iki šiol praktiškai toliau neišvykusiam iš savo kaimo, yra tolygus pražūčiai. Apelianto teigimu, jo palikimas laisvėje tikrai nekels jokio pavojaus aplinkai, tokio pavojaus nebus ir šioje byloje pripažintam nukentėjusiajam.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti paminėtą apelianto prašymą taip pat nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, atsižvelgė į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai individualizavo bausmę. Ją švelninti apelianto skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Baigtas nusikaltimas prieš savo brolį buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nusikaltimo padarymui buvo panaudotas įrankis – peilis, kuris, suduodant net ir vieną smūgį į gyvybiškai svarbią kūno dalį, neabejotinai kelia didelį pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Nagrinėjamu atveju tik laimingo atsitiktinumo dėka, laiku sugrįžus nukentėjusiojo sugyventinei ir jį nuvežus į ligoninę, buvo išvengta dar sunkesnių padarinių. Skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pastarojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis baudžiamojo įstatymo numatytą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (po veikos padarymo nustatytas 2,53 promilės girtumas), kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Be kita ko, paskiriant apeliantui bausmę už padarytą veiką, taip pat buvo įvertinti ir byloje esantys duomenys, charakterizuojantys jo asmenybę. Nors A. S. praeityje neteistas (2 t., b.l. 44-45, 46), tačiau daug kartų baustas administracine tvarka (2 t., b.l. 31-43). Didžioji dalis nuobaudų paskirta už girto pasirodymą viešosiose vietose, alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose, žinomai melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad A. S. yra įtrauktas į psichikos sveikatos centro apskaitą, priklausomybės ligų kabineto apskaitą, jam buvo diagnozuotas organinis emocinio labilumo (asteninis) sutrikimas, lengvas kognityvinis sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, ūminė intoksikacija (2 t., b.l. 9). Atlikus byloje ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. S. psichikos būsena, elgesio stereotipas būdingas priklausomai nuo alkoholio asmenybei. Šiuo metu jam nustatoma psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo diagnozė. Nėra duomenų, kad A. S. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu būtų buvęs lėtinio ar laikino psichikos sutrikimo būsenoje, dėl ko jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. Po byloje nagrinėjamo įvykio jam nustatytas paprastas girtumas (18.41 val. –2,53 promilės). Šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (2 t., b.l. 29-30). Pastebėtina ir tai, kad apeliantas niekur nedirba (2 t., b.l. 6). Iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos byloje pateiktos apelianto charakteristikos matyti, kad jis veikos padarymo metu buvo registruotas Darbo biržoje, gavo socialinę pašalpą. A. S. savo šeimos nėra sukūręs, vaikų neturi. Seniūnijai nuteistasis žinomas, kaip nuolat piktnaudžiaujantis alkoholiu, dažnai pasirodantis neblaivus viešose vietose, masinių renginių metu. Būdamas neblaivus piktybiškai priekabiauja prie žmonių, į duodamas pastabas nereaguoja. A. S., seniūno teigimu, yra vengiantis darbo, o pinigų prasimano įvairių apgaulių būdu prašydamas iš gyventojų (2 t., b.l. 7).

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. paskyrė baudžiamojo įstatymo už padarytą veiką sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, o jos dydį nustatė tik nežymiai didesnį nei BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas. Konstatuoti, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą labai sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), nėra jokio pagrindo. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas savo skunde, kurios būtų pagrindu švelninti A. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad byloje nenustatytos sąlygos A. S. taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatas bei tokiu pagrindu paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Be kita ko, priešingai nei teigiama apelianto skunde, teisingai, nepažeidžiant civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių nuostatų, nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas ir nukentėjusiajam L. S. nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog apygardos teismas, nustatydamas A. S. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį, paminėtų įstatymo nuostatų laikėsi. Teismas įvertino, jog L. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tik dėl to, kad nukentėjusiajam buvo laiku suteikta medicininė pagalba (dėl laiku į namus grįžusios ir L. S. į ligoninę nuvežusios G. J., o ne nuteistojo pastangų), jis išgyveno. Įvykio vakarą nukentėjusysis buvo skubiai operuotas, po ko buvo paguldytas į reanimacijos skyrių. Ligoninėje buvo gydomas iki 2016-01-06, tuo tarpu, kaip nurodo nukentėjusysis, iki 2016-02-17 gydėsi ambulatoriškai. Nukentėjusysis dirba statybinių medžiagų parduotuvėje, kur reikia krauti statybines medžiagas. Dėl patirtų sunkių sužalojimų jo galimybės sunkiai kelti yra ribotos. Be to, darbe greičiau pavargsta, vietoje, kur buvo padarytas sužalojimas peiliu, pasikartoja skausmai. Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog dėl byloje nustatyto neteisėto brolio elgesio L. S. neabejotinai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, stresą, fizinį skausmą, nepatogumus. Be to, nukentėjusiojo teigimu, po šio įvykio atsirado baimė dėl savo sveikatos bei gyvybės ateityje, nes brolis dėl savo neprognozuojamo elgesio, pastovaus alkoholio vartojimo bet kada vėl gali netikėtai griebti peilį ir pasikėsinti į jo ar jo šeimos narių gyvybę bei sveikatą. Be kita ko, apygardos teismas, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio A. S. teisėtų interesų, atsižvelgė į nuteistojo materialinę padėtį (A. S. iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje, gavo socialinę pašalpą, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų santaupų ar nekilnojamojo turto, į kurį būtų galimybė nukreipti priteistos žalos išieškojimą), formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, dėl ko sumažino nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Pažymėtina tai, jog nuteistojo materialinė padėtis tai vienas iš kriterijų, nustatant nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį, todėl ji negali būti suabsoliutinta ir iš esmės nulemti priteistinos neturtinės žalos dydį. Priešingu atveju būtų pažeista nukentėjusiojo teisė į teisingą nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam L. S. neturtinės žalos dydį, nepažeidė ne tik nukentėjusiojo teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Todėl nukentėjusiajam priteista neturtinė žala, priešingai nei mano apeliantas, negali būti laikoma pernelyg dideliu žalos už patirtus išgyvenimus atlyginimu ir mažinama.

Lietuvos apeliaciniame teisme iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo A. S., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. BPK106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K–322/2014). BPK322straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo A. S. išlaidas už advokato jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.