- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- I2-4268-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02317-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Ina Kirkutienė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- E. Z.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės
dalyvaujant pareiškėjai E. Z.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. Z. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020m. balandžio 1d. Įsakymą Nr.IV-306 dalyje Dėl Lietuvos pilietybės netekimo E. Z. įgijus kitos valstybės pilietybę. Įsakymas priimtas Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-02-07 teikimo Nr. 13P-32 pagrindu.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Įsakymas dėl Lietuvos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, priimtas jos atžvilgiu, pažeidžia Europos Sąjungos teisę, garantuojančią laisvą asmenų judėjimą ir diskriminuoja dėl pilietybės, todėl prašo šį įsakymą dalyje , kuri liečia pareiškėją, panaikinti. Skunde pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kurio remiantis buvo priimtais skundžiamas įsakymas (kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės), taip pat pažeidžia minėtas Europos Sąjungos nuostatas garantuojančias laisvą asmenų judėjimą. Dėl šių pažeidimų skundžiamas įsakymas pareiškėjos atžvilgiu yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas taip pat prieštarauja šioms Europos Sąjungos nuostatoms; jis turi būti arba pagal Europos Sąjungos teisę interpretuojamas arba pakeistas. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas turi numatyti išimtis tokiems retiems atvejams kaip pareiškėjos. Šiuo atveju teismas turi kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo.
Pareiškėja priėmė Vokietijos pilietybę, norėdama dirbti Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau Vokietija) teisėja arba prokurore po teisės mokslų baigimo. Pagal Vokietijos teisėjų įstatymo 9 straipsnį, teisėju ar prokuroru Vokietijoje gali būti tik Vokietijos piliečiai. Pareiškėja nurodo, kad atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečiai Vokietijoje baigtų teisės mokslus tokiais puikiais pažymiais ir įgytų teisę dirbti teisėju ar prokuroru yra vienetiniai ir išimtinai. Pagal pažymius ji priklauso 10 proc. geriausių absolventų visos Vokietijos mastu. Šiam itin retam atvejui turi būti numatyta galimybe turėti dvi pilietybes - Lietuvos ir Vokietijos. Lietuvos Respublikos teisės aktai, kurie numato, jog priėmus kitos Europos Sąjungos šalies-narės pilietybę dėl profesijos netenki savo gimtosios pilietybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos), kuri taip pat yra Europos Sąjungos šalis-narė, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, o būtent: Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnio 2 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 4 straipsnio 2 dalies a punktas, 20, 26 ir 45-48 straipsniai, Direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje. Taip pat įsakymas pažeidžia 12 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant. Atvejams, kad dėl profesijos priėmus kitos Europos Sąjungos narės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas turi numatyti išimtis. Pareiškėja skunde nurodo, kad ji, E. Z., gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). 2003 metais brandos atestatu su pagyrimu baigė S. Dariaus ir S. Girėno gimnaziją (duomenys neskelbtini) . 2003 metais įstojo į Rostoko Universiteto Teisės fakultetą mokytis teisės mokslų. Teisės fakultetą baigė 2008 metais, tarp 77 kandidatų užėmė savo pažymiais 5 vietą . Nuo 2008 metų iki 2011 metų buvo Vokietijos aplinkos apsaugos federalinio fondo stipendiantė teisės mokslų doktorantūros studijoms finansuoti. Nuo 2011 metų iki 2013 metų mokėsi Mecklenburg-Vorpommem federacinėje žemėje teisės rezidentūroje, kurią baigė 2013 metų birželio 17 d. Tarp 34 kandidatų užėmė 2 vietą pagal savo pažymius. Kadangi patys geriausi teisės absolventai yra priimami į teisėjo arba prokuroro pareigas, ji nuo studijų baigimo 2008 metais kovo m. 4 d. planavo dirbi teisėjos arba prokurorės darbą Mecklenburg-Vorpommem federacinėje žemėje. Pagal Vokietijos teisėjų įstatymo 9 straipsnį, teisėju gali būti tik Vokietijos piliečiai. Vien dėl to pareiškėja 2010 metais priėmė Vokietijos pilietybę. Ji nepriėmė pilietybės nei dėl santuokos, nei dėl kitų priežasčių. Ji priėmė Vokietijos pilietybę, norėdama turėti galimybę paduoti dokumentus į teisingumo ministeriją ir Vokietijoje tapti teisėja arba prokurore. Tai yra kiekvieno Europos Sąjungos piliečio teisė dirbti kiekvieną darbą, kiekvienoje Europos Sąjungos šalyje narėje. Priimant kitos Europos Sąjungos valstybės pilietybę dėl darbo, negalima netekti Lietuvos pilietybės. 2013 metų birželio 24 dieną Mecklenburg-Vorpommem federacinės žemės teisingumo ministerijoje vyko pokalbis dėl priėmimo į teisėjos ir prokurorės darbą. 2013 metų rugpjūčio 19 dieną gavo neigiamą atsakymą dėl norėto teisėjos ar prokurorės darbo, pareiškėja neatmetė siekio dokumentus teikti vėliau dar kartą. 2013 metų gale ji sužinojo apie galimybę tapti notare Vokietijoje. 2014 metais padavė dokumentus į notarų rūmus. 2014 metų balandžio 1 d. tapo notaro asesore ir nuo 2018 metų sausio 1 d. tapo notare Mecklenburg-Vorpommem federacinėje žemėje, Gadebusch mieste (nuoroda internete: (duomenys neskelbtini)). Pagal Vokietijos notarų įstatymą notarais gali būti visi Europos Sąjungos piliečiai. Pareiškėja nurodo, kad neteisėta prarasti Lietuvos pilietybę vien dėl to, kad kita Europos Sąjungos valstybė narė pagal savo įstatymus tam tikroms specialybėm kelia reikalavimą, kad tą konkrečią specialybę gali dirbti tik tos šalies piliečiai. Nurodo, kad norėdama įgyti tą specialybę privalėjo priimti tos šalies pilietybę. Pasekmė, kad prarado Lietuvos pilietybę, pažeidžia Europos Sąjungos laisvę gyventi ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Taip pat pažeidžia ir diskriminuoja dėl pilietybės. Tokiems atvejams turi būti numatytos išimtys arba įsakymuose arba Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad jai 2010 metais, puikiai baigus teisės mokslus, reikėjo apsispręsti, ar nori dirbti pageidaujamą darbą ir dėl to, netiesiogiai netekti Lietuvos Respublikos pilietybės, kuri jai yra brangi ir svarbi. Savo pasiekimais ir pastangomis, visuomet stengėsi garsinti Lietuvą už jos ribų. 2014 metų lapkričio 12 d. sėkmingai apsigynė teisės mokslų daktarės laipsnį Vokietijoje. Jai netekus Lietuvos pilietybės ir jos dukros 11 metų Lina ir 5 metų Mette negalės tapti Lietuvos pilietėmis, tai yra visiška diskriminacija jos vaikų atžvilgiu. Pareiškėja nurodo, kad jos teisės yra pažeistos ir tuo, kad ji nė karto negavau jokio įspėjimo ar pranešimo, kad bus priimtas planuojamas įsakymas dėl pilietybės netekimo. Ji iki šiol neturėjo nei laiko, nei galimybės apsispręsti dėl galimybės atsisakyti Vokietijos pilietybės. Tai pažeidžia viešojo administravimo principus: gero administravimo principą ir skaidrumo principą. Prieš priimant įsakymą asmeniui turi būti duota galimybė į administracinį aktą reaguoti.
Atsiliepimas
Atsakovė Vidaus reikalų ministerija nesutinka su E. Z. skundu.
Pareiškėja neginčija, kad skundžiamas vidaus reikalų ministro įsakymas atitinka Pilietybės įstatymą. Skundo pagrindas – Pilietybės įstatymo atitiktis Europos Sąjungos teisei ir Konstitucijai pagal valdžių padalijimą nėra Vidaus reikalų ministerijos kompetencija.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą Migracijos departamentas nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. jeigu jis: Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.
Nagrinėjant pateiktus dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, buvo nustatyta, kad pareiškėja įgijo Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę – tai patvirtina pareiškėjos 2019 m. balandžio 19 d. rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad ji 2010 m. birželio 24 d. įgijo Vokietijos pilietybę. Kartu su rašytiniu paaiškinimu, pareiškėja pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (išdavimo data - 2010 m. birželio 29 d.) kopiją. Atsižvelgdamas į pateiktą informaciją ir nenustatęs, kad pareiškėja atitiktų bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėja, įgijusi Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliete, ir vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, Migracijos departamentas 2020 m. sausio 21 d. teikimu Nr. 13P-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, siūlydamas priimti sprendimą, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2020 m. sausio 21 d. teikimą, priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Mano, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir įvertinus visas pareiškėjos individualias aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nagrinėjant pareiškėjos dokumentus, nebuvo nustatyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėja, įgijusi Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos piliete.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su ginčijamu įsakymu ir skunde nurodo, kad ginčijamas įsakymas ir Pilietybės įstatymas pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtiną laisvo judėjimo teisę ir teisę į darbą. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai – nacionalinis institutas, šie klausimai reglamentuojami Pilietybės įstatyme, o bendrieji principai – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Pareiškėja skunde nurodo, kad ginčijamas įsakymas pažeidžia Konstitucijos 12 straipsnį ir teigia, kad dėl profesijos priėmus kitos Europos Sąjungos narės pilietybę, Pilietybės įstatymas turi numatyti išimtis. Migracijos departamentas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad Pilietybės įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės, atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos. Atsižvelgiant į tai, kol ši prezumpcija nepaneigta, Pilietybės įstatymo nuostatos laikytinos atitinkančiomis Konstituciją, o ginčijamas įsakymas, priimtas remiantis Pilietybės įstatymo nuostatomis, laikytinas teisėtu.
Pažymi, kad ginčijamas įsakymas neuždraudžia pareiškėjai laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, juo labiau neapriboja pareiškėjos teisių į darbą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ginčijamas įsakymas prieštarautų teisinio reguliavimo nuostatoms, principams ar tikslams.
Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, nėra numatyta galimybė išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyjant kitos valstybę pilietybę pagal pareiškėjos skunde pateiktas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja savo valingais veiksmais, įgijo Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę ir neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Jeigu pareiškėja mano, kad ji, kitos valstybės pilietybę įgijo dėl išimtinių aplinkybių, ji įgijusi Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę turėjo teisę, Pilietybės įstatymo 411 straipsnio nustatyta tvarka pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, tačiau ji tokio prašymo nėra pateikusi. Nurodo, kad pareiškėjos negalima laikyti asmeniu, kuris atitiktų bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7 ir 9 punktuose nurodytą reikalavimą, kuriems (kuriam) esant asmuo gali turėti dvigubą pilietybę. Šią aplinkybę savo parašu yra patvirtinusi ir pati pareiškėja savo parnešime apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Pareiškėja skunde nurodo, kad ji nebuvo informuota, jog vyksta tyrimas dėl pareiškėjo pilietybės panaikinimo ir pareiškėja nebuvo įspėta, kad bus priimtas įsakymas dėl pilietybės netekimo. Su tokiais pareiškėjos argumentais Migracijos departamentas nesutinka, nurodo, kad pareiškėja 2019 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentui pateikdama pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pasirašytinai patvirtino, kad jai yra išaiškinta, kad gavus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, ji privalės grąžinti savo pasą ir (ar) asmens tapatybės kortelę, taigi pareiškėja buvo informuota apie minėto pranešimo pateikimo pasekmes. Pareiškėja, nurodydama argumentus, jog nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant ginčijamą įsakymą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas įsakymas. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato apklausos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atveju. Migracijos departamentas atsiliepime pažymi, kad pareiškėja, Pilietybės įstatymo 21 ir 42 straipsnyje numatyta tvarka, gali kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė savo skundą, prašydama jį patenkinti, atsakovo atstovas į teismo posėdį netavyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. Z. (buvusi (duomenys neskelbtini)) gimė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. E. Z. Lietuvos polietybę įgijo (duomenys neskelbtini), vadovaujantis 1991-12-05 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsniu. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (duomenys neskelbtini).
2019 m. balandžio 19. pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgyjimą, pareiškėja pranešė Departamentui, kad 2010-06-24 įgijo Vokietijos pilietybę. Departamentui buvo pateiktas pareiškėjai 2010-06-29 išduotos Vokietijos Respublikos pilietės tapatybės kortelės kopija. Pareiškėjos Pranešime nurodyta, kad jai yra žinomas 2010-12-02 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatos, ji patvirtino, kad neatitinka bent vienos iš Įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų bei patvirtino, kad nėra pateikusi Respublikos Prezidentui prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. Jai yra išaiškinta, kad gavus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, privalės grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį (-čius) dokumentą (-us) tiesiogiai, per pasiuntinį arba registruotiuu laišku Migracijos departamentui, teritorinei policijos įstaigai Lietuvos Respublikoje arba Lietuvos Respublikos atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje.
Byloje nustatyta, kad Departamento 2020 m. vasario 7d. Teikimu pasiūlyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priimti sprendimą, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 1 d. Įsakymu nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.
Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), t. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
Įstatymo 24 straipsnio 2 punktu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 1 d. Įsakymu, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir mano, kad ji turi teisę turėti dviejų valstybių pilietybę.
Aiškindamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A-3067-492/2017) yra padaręs išvadą, kad įstatymo leidėjas dvigubą pilietybę sieja ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.
Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta nei vienos Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant pareiškėja, įgijusi Vokietijos pilietybę, galėtų kartu būti ir Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad Vokietijos pilietybę ji pasirinko dėl puikiai baigtų teisės studijų Vokietijoje , tikėdamasi dirbti teisėja ar prokurore Vokietijoje, o tam buvo būtina Vokietijos pilietybė, nėra reikšmingos. Pareiškėja, užaugusi Lietuvoje ir būdama jos piliete, pilietybę įgijo laisva valia dėl gyvenimiškų aplinkybių. Vėliau pareiškėja studijavo, sukūrė šeimą ir tapo notare Vokietijoje, įgijo Vokietijos pilietybę dar 2010m. , darytina išvada, kad ji siekė įsilieti šį kitos valstybės visuomenę, tapti jos dalimi. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčijamas Įsakymas nedraudžia pareiškėjai laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, neapriboja pareiškėjos teisių į darbą, neprieštarauja teisinio reguliavimo nuostatoms, principams ir tikslams.
Ginčijamas įsakymas atitinka VAĮ 8 str.1d. nuostatas. Įsakyme nėra detalizuotos ir aptariamos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu Įsakymas priimtas, teismas pažymi, jog skunžiamas Įsakymas skelbiamas viešai Teisės aktų registre, todėl faktinių aplinkybių surašymas Įsakyme atskleistų asmens duomenis. Nagrinėjamu atveju, administracinio sprendimo pagrindai buvo išdėstyti Departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog skundžiamas Įsakymas yra teisėras ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, todėl jo naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.
Atmetus pareiškėjos skundą, ji neturi teisės į savo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.