Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nevėžio vingis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ritava“‚ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „AMK Logistika“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumas LT“, ieškinį bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nevėžio vingis“ ir antstoliui S. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2005 m. kovo 7 d. akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas ir UAB „Opulens“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0750507040219-08, pagal kurią UAB „Opulens“ buvo suteiktas 2 121 500 Lt (64 428,87 Eur) ir 439 799,87 Eur kreditas. UAB „Opulens“ nevykdė įsipareigojimų, todėl AB SEB bankas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti įsiskolinimą ir išduoti vykdomąjį dokumentą. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. nutartimi tenkino AB SEB bankas prašymą – teismas nutarė priverstinai parduoti įkeistą UAB „Opulens“ nekilnojamąjį turtą ir iš įkeisto turto išieškoti visą skolos sumą. Pagal pateiktą nutartį buvo pradėti išieškojimo veiksmai.

4. 2009 m. liepos 10 d. atsakovė ir UAB „Nemuno verslo centras“ sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti UAB „Nemuno verslo centras“ 164 084,73 Eur paskolą, o UAB „Nemuno verslo centras“ įsipareigojo grąžinti paskolą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir nustatyta tvarka mokėti metines palūkanas. 2011 m. sausio 5 d. UAB „Opulens“ ir atsakovė sudarė laidavimo sutartį prie 2009 m. liepos 10 d. paskolos sutarties, pagal kurią UAB „Opulens“ įsipareigojo neatlygintinai ir solidariai atsakyti visu savo turtu, jei UAB „Nemuno verslo centras“ laiku ir tinkamai neįvykdys savo prievolių ar jų dalies pagal 2009 m. liepos 10 d. paskolos sutartį.

5. 2011 m. liepos 12 d. atsakovė informavo UAB „Opulens“, kad UAB „Nemuno verslo centras“ netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, todėl paskolos sutartis buvo nutraukta ir UAB „Opulens“ turi sumokėti 164 084,73 Eur skolą. 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo priimtas Panevėžio apygardos teismo įsakymas, kuriuo atsakovei buvo priteista minėta įsiskolinimo suma. Kadangi UAB „Opulens“ nepareiškė prieštaravimų dėl atsakovės reikalavimų, teismo įsakymas įsiteisėjo ir 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo pateiktas vykdyti. Antstolio S. R. 2012 m. vasario 7 d. turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu atsakovei buvo perduotas skolininkės UAB „Opulens“ nekilnojamasis turtas – nebaigtas statyti pastatas.

6. Ieškovės vertinimu, UAB „Opulens“ neturėjo teisės sudaryti laidavimo sutarties, kadangi buvo nemoki ir sudariusi šį sandorį dar labiau sumažino savo mokumą, pažeidė kitų kreditorių teises. UAB „Opulens“ laidavo už įmonės, kuri ją kontroliuoja, prievoles, kai jau buvo žinoma, kad prievolės yra pradelstos ir UAB „Opulens“ tikrai atsiras pareiga solidariai atsakyti už jas. Laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliami klausimai dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, egzistavimo ir restitucijos taikymo. Atsakovės vertinimu, laidavimo sutartis, kuria UAB „Opulens“ laidavo atsakovei už UAB „Nemuno verslo centras“ prievoles, nepažeidė kreditorių interesų – kreditorė AB SEB bankas žinojo (turėjo žinoti), kad pastatas buvo perduotas atsakovei, ir neskundė šio sandorio, nesiekė nukreipti išieškojimo į ginčo pastatą, taip pat ji neturėjo įtakos UAB „Opulens“ mokumui ir buvo leistina, o teismo pasirinktas restitucijos būdas nėra racionalus, kadangi pritaikius restituciją natūra, žemės sklypas ir jame esantis nebaigtas statyti pastatas priklausys skirtingiems subjektams.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

18. Viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

19. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ginčijama laidavimo sutartis nepažeidė kreditorių interesų. Atsakovė nurodo, kad UAB „Opulens“ turto, įkeisto kreditorės AB SEB bankas naudai, vertė viršijo turimo įsiskolinimo dydį (AB SEB bankui įkeisto turto vertė siekė 5 062 000 Lt (1 466 056,53 Eur), savo ruožtu UAB „Opulens“ įsiskolinimas sudarė tik 3 640 041 Lt (1 054 228,74 Eur), todėl pati kreditorė nelaikė, kad jos teisės yra pažeidžiamos ir neinicijavo skolos išieškojimo iš neįkeisto UAB „Opulens“ turto. Taip pat atsakovė pažymi, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas prieš 7 metus, kai bendrovės dar vykdė įprastinę ūkinę komercinę veiklą, sandoris nelėmė UAB „Opulens“ nemokumo ir net buvo jai reikalingas – UAB „Opulens“ siekė išsaugoti savo patronuojančiosios bendrovės veiklą, kadangi priverstinis skolos išieškojimas iš patronuojančiosios bendrovės galėjo sukelti finansinių sunkumų ir pačiai UAB „Opulens“. Kitaip tariant, atsakovės vertinimu, sudariusi ginčijamą laidavimo sutartį, UAB „Opulens“ netapo nemoki ir nepažeidė savo kreditorių interesų.

20. Pirmiau minėta, kad kreditoriaus teisių pažeidimas actio Pauliana instituto prasme gali būti konstatuojamas ne tik tuo atveju, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa faktiškai nemokus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai yra „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“. Ši formuluotė reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Teismų praktikoje išaiškinta, kad skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai ar sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo, ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, teismui sprendžiant, ar sandoris, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, pažeidžia kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sudarius šį sandorį, sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

21. Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar sudarius ginčijamą laidavimo sutartį buvo suvaržyta ar apsunkinta UAB „Opulens“ kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą, būtina nustatyti, kokia buvo šios bendrovės finansinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu, bei įvertinti, kokios įtakos šios bendrovės finansinei būklei turėjo ginčijamo sandorio sudarymas, t. y. nustatyti, ar šis sandoris buvo naudingas UAB „Opulens“, ar jis pagerino jos turtinę padėtį, padėjo stabilizuoti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai, sudarius šį sandorį bendrovės galimybė atsiskaityti su esamais kreditoriais sumažėjo ar buvo iš esmės apsunkinta.

22. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB „Opulens“ 2005 m. kovo 7 d. kreditavimo sutarties (su vėlesniais jos pakeitimais) pagrindu gavo iš AB SEB bankas 2 121 500 Lt (614 428,87 Eur) ir 439 799,87 Eur kreditą. Savo įsipareigojimų, prisiimtų minėta kreditavimo sutartimi, įvykdymą skolininkė užtikrino įkeisdama AB SEB bankui nekilnojamąjį turtą. UAB „Opulens“ nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditore, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. birželio 10 d. nutartimi buvo nuspręsta priverstinai parduoti iš varžytynių UAB „Opulens“ kreditorės naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus ir pastatą – parduotuvę. Pardavus visą UAB „Opulens“ įkeistą turtą, kreditorės reikalavimas nebuvo patenkintas, UAB „Opulens“ kreditorė AB SEB bankas yra pareiškusi 687 769,54 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės (UAB „Opulens“ ir UAB „T&A projektai“ teisių perėmėjos) bankroto byloje. Byloje nėra duomenų, kad sudarant ginčijamą laidavimo sutartį, UAB „Opulens“ finansinė padėtis buvo pagerėjusi, kad bendrovė turėjo turto ir / ar gaudavo pelno, kurio pakako atsiskaityti su turimais kreditoriais. Priešingai, UAB „Opulens“ pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad UAB „Opulens“ veikė nuostolingai – 2010 metus bendrovė baigė turėdama 1 134 412 Lt (328 548,42 Eur) nuostolių, 2009 metus – 188 128 Lt (54 485,63 Eur) nuostolių. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu visas UAB „Opulens“ turtas buvo įkeistas. Vienintelis tuo metu buvęs jos neįkeistas turtas – tai nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esantis nebaigtas statyti 9 proc. baigtumo pastatas, buvęs AB SEB bankui įkeistame žemės sklype. Išdėstytos aplinkybės reiškia, kad jau nuo 2009 metų UAB „Opulens“ turėjo finansinių sunkumų, nepajėgė atsiskaityti su savo kreditore ir jos turtas buvo realizuojamas priverstine tvarka.

23. Vis dėlto nepaisydama savo sunkios finansinės padėties ir negalėjimo atsiskaityti su turima kreditore, UAB „Opulens“ 2011 m. sausio 5 d sudarė ginčijamą laidavimo sutartį su atsakove. Vadovaujantis laidavimo sutarties 1.1 punktu, UAB „Opulens“ neatlygintinai ir solidariai įsipareigojo visiškai atsiskaityti visu savo turtu, jei UAB „Nemuno verslo centras“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų savo prievolių ar jų dalies pagal 2009 m. liepos 10 d. paskolos sutartį. Laidavimo sutartyje šalys susitarė, kad laiduotoja (UAB „Opulens“) atsakys kreditorei (atsakovei) kaip skolininkė pagal pagrindinę paskolos sutartį – sumokės skolą, netesybas, atlygins nuostolius ir įvykdys kitas skolininkės (UAB „Nemuno verslo centras“) prievoles pagal paskolos sutartį. Laiduotoja taip pat įsipareigojo atlyginti visas kreditorės išlaidas, kurių pastaroji patirs įgyvendindama savo teises pagal paskolos ir laidavimo sutartis (laidavimo sutarties 2.2 punktas). Laidavimo sutarties 3.1 punkte UAB „Opulens“ pareiškė, kad yra susipažinusi su pagrindinės paskolos sutarties sąlygomis, jai yra suprantamos užtikrintos prievolės neįvykdymo pasekmės.

24. Pirmiau minėta, UAB „Opulens“ laidavo atsakovei, kad UAB „Nemuno verslo centras“ tinkamai įvykdys 2009 m. liepos 10 d. paskolos sutartimi prisiimtas prievoles. Šia sutartimi atsakovė suteikė UAB „Nemuno verslo centras“ 164 084,73 Eur (566 551,76 Lt) paskolą, įsipareigodama šią sumą pervesti UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo sutartis, likutinių verčių ir debitorinių skolų uždengimui, o UAB „Nemuno verslo centras“ įsipareigojo grąžinti paskolą sutartyje nustatytomis sąlygomis, mokėti nustatyto dydžio metines palūkanas, sumokėti sutarties mokestį (paskolos sutarties 1, 2.1 punktai); mokėti atsakovei už laiku negrąžintą paskolą ir nesumokėtas palūkanas 0,01 proc. delspinigių nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną (paskolos sutarties 3.2 punktas). Taigi, iš paskolos sutarties sąlygų matyti, kad UAB „Nemuno verslo centras“ sudarė su atsakove paskolos sutartį, kadangi negalėjo atsiskaityti pagal sudarytas lizingo sutartis su kita kreditore UAB „Swedbank lizingas“. Paskolinta pinigų suma turėjo būti panaudota kitiems skolininkės UAB „Nemuno verslo centras“ įsiskolinimams padengti.

25. Pažymėtina, kad UAB „Nemuno verslo centras“, už kurią laidavo UAB „Opulens“, finansinė padėtis ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudėtinga. Atsakovė neginčija aplinkybės, kad laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „Nemuno verslo centras“ neturėjo jokio registruotino turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, o iš byloje esančios Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria UAB „Nemuno verslo centras“ iškelta bankroto byla, matyti, kad jau 2012 m. pradžioje UAB „Nemuno verslo centras“ negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų ir buvo pripažinta nemokia. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad dar iki laidavimo sutarties sudarymo UAB „Nemuno verslo centras“ nepajėgė tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties. Dėl šios priežasties atsakovė 2010 m. sausio 26 d. kreipėsi į skolininkę UAB „Nemuno verslo centras“, nurodydama, kad jos pradelstas mokėti įsiskolinimas pagal paskolos sutartį siekia 26 428,12 Lt (7 654,11 Eur) ir prašydama ne vėliau kaip per 10 dienų sumokėti visą įsiskolinimą. 2010 m. vasario 23 d. atsakovė kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl paminėtos sumos, 6 proc. palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tenkindamas atsakovės prašymą, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 24 d. išdavė teismo įsakymą dėl nurodytų sumų išieškojimo, bei 2010 m. vasario 24 d. nutartimi UAB „Nemuno verslo centras“ turto atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės naudai areštavo skolininkės kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kurio bendra vertė 28 000 Lt (8 109,36 Eur), arba, nesant tokio turto – pinigines lėšas, esančias jos banko sąskaitose.

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Nemuno verslo centras“ neįvykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir nei iki laidavimo sutarties sudarymo, nei vėliau negrąžino atsakovei paskolos sumos. Atsakovė 2011 m. liepos 12 d., praėjus vos 6 mėnesiams nuo ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo, kreipėsi į UAB „Opulens“, nurodydama, kad paskolos sutartis buvo nutraukta skolininkei UAB „Nemuno verslo centras“ netinkamai vykdant savo įsipareigojimus ir reikalaudama per 7 dienas sumokėti 566 551,76 Lt (164 084,73 Eur) sumą. 2011 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarta išieškoti 566 551,76 Lt (164 084,73 Eur) iš UAB „Opulens“. Pažymėtina, kad UAB „Opulens“ nepateikė prieštaravimų dėl atsakovės reikalavimų, todėl teismo įsakymas įsiteisėjo ir buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Ginčijamu antstolio S. R. 2012 m. vasario 7 d. turto perdavimo išieškotojui aktu atsakovei buvo perduotas UAB „Opulens“ priklausęs nebaigtas statyti pastatas. Tokiu būdu buvo perleistas vienintelis neįkeistas UAB „Opulens“ turtas, į kurį galėjo nukreipti savo reikalavimus UAB „Opulens“ kreditoriai.

27. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad sudarydama laidavimo sutartį UAB „Opulens“ jau ne pirmus metus turėjo finansinių sunkumų ir nepajėgė atsiskaityti su savo kreditore, visas jos nekilnojamas turtas, išskyrus ginčo pastatą, buvo įkeistas ir buvo realizuojamas priverstine tvarka, tačiau nepaisant šių aplinkybių, bendrovė neatlygintinai laidavo už UAB „Nemuno verslo centras“ įsipareigojimų atsakovei pagal paskolos sutartį įvykdymą. UAB „Opulens“ neatsižvelgė į tai, kad jau laidavimo sutarties sudarymo metu buvusios faktinės aplinkybės (UAB „Nemuno verslo centras“ nepajėgė atsiskaityti su kreditore UAB „Swedbank Lizingas“; laidavimo sutarties sudarymo metu ši bendrovė nebuvo net iš dalies grąžinusi atsakovei paskolos sumos ir kt.) sudarė pagrindą daryti išvadą, kad UAB „Nemuno verslo centras“ neįvykdys savo prievolės ir UAB „Opulens“ turės atsiskaityti su atsakove. Savo ruožtu atsakovė, nors UAB „Nemuno verslo centras“ net iš dalies negrąžino jai paskolos sumos, nuo 2009 m. liepos 10 d., kai buvo sudaryta paskolos sutartis, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad paskolos sutartis būtų vykdoma, nenutraukė šios sutarties ir nepareikalavo iš skolininkės grąžinti visą paskolos sumą (tokia teisė buvo numatyta paskolos sutarties 4.1 punkte) iki 2011 m. liepos 12 d., kai vos po 6 mėnesių nuo laidavimo sutarties sudarymo kreipėsi į UAB „Opulens“ dėl viso įsiskolinimo sumokėjimo ir inicijavo priverstinį skolos išieškojimą, perimdama vienintelį neįkeistą laiduotojos turtą.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas laiko pagrįsta ieškovės poziciją, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta siekiant perimti UAB „Opulens“ priklausiusį ir, minėta, vienintelį likusį neįkeistą jos turtą – nebaigtą statyti pastatą, tokiu būdu užkertant kelią jos kreditoriams nukreipti išieškojimą į šį turtą ir apsunkinant galimybę įvykdyti savo reikalavimus. Šią teismo išvadą papildomai patvirtina aplinkybė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaromi tarp susijusių juridinių asmenų (atsakovė neneigia, kad laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „Nemuno verslo centras“, už kurią laidavo UAB „Opulens“, buvo vienintelė UAB „Opulens“ akcininkė, vėliau UAB „Opulens“ akcininke buvo ir pati atsakovė), kurie neabejotinai galėjo žinoti apie susijusių bendrovių patiriamus finansinius sunkumus ir suderinti tarpusavio veiksmus tam, kad vienintelis UAB „Opulens“ neįkeistas turtas nebūtų panaudotas tenkinant kitų jos kreditorių reikalavimus.

29. Šiame kontekste pažymėtina, kad sudarydama ginčijamą laidavimo sutartį UAB „Opulens“ negavo iš šio sandorio jokios naudos, kadangi UAB „Opulens“ laidavo atsakovei už UAB „Nemuno verslo centras“ prievoles neatlygintinai. Nors atsakovė teigia, kad UAB „Opulens“, įvykdžiusi UAB „Nemuno verslo centras“ prievolę pagal paskolos sutartį, įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkei, o vadovaudamasi CK 6.83 straipsnio 2 dalimi, galėtų papildomai reikalauti atlyginti visus su laidavimu susijusius nuostolius ir reikalauti palūkanų už atsakovei sumokėtą sumą, teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad laidavimo sutartis buvo ekonomiškai naudinga laiduotojai. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad jau sudarydama paskolos sutartį su atsakove, UAB „Nemuno verslo centras“ neturėjo lėšų atsiskaityti su savo kreditorėmis (paskolos sutartyje nurodyta, kad ji buvo sudaryta siekiant atsiskaityti su UAB „Nemuno verslo centras“ kreditore UAB „Swedbank Lizingas“), be to, bendrovė negalėjo atsiskaityti ir su paskolos davėja, jos atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas, o jos turtas buvo areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, todėl UAB „Opulens“ turėjo numatyti, kad egzistuoja reali tikimybė, kad jos įgytas atgręžtinis reikalavimas nebus patenkintas. Kita vertus, nei atgręžtinio reikalavimo patenkinimas, nei tuo labiau aplinkybė, kad UAB „Opulens“ galėtų reikalauti iš UAB „Nemuno verslo centras“ nuostolių atlyginimo, nereiškia, kad UAB „Opulens“ gautų kokios nors turtinės naudos. Šios aplinkybės reiškia tik tai, kad skolininkė turėtų grąžinti laiduotojai jos sumokėtą sumą ir pašalinti žalą, jei tokia kiltų, taigi, ji turėtų atkurti iki laiduotojos prievolės įvykdymo buvusią padėtį. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad UAB „Opulens“ ir UAB „Nemuno verslo centras“ būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, jų dydžio ir mokėjimo tvarkos, priešingai, laidavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad UAB „Opulens“ įsipareigoja laiduoti neatlygintinai. Vadinasi, atsakovės argumentas, esą sandoris buvo ekonomiškai naudingas UAB „Opulens“, nėra pagrįstas. Taip pat nėra pagrįstas ir atsakovės argumentas, kad sudarydama ginčijamą sandorį UAB „Opulens“ siekė išsaugoti patronuojančios bendrovės veiklą. Teismo vertinimu, siekis paremti patronuojančią bendrovę pats savaime negali pateisinti akivaizdžiai nuostolingo sandorio sudarymo.

30. Teismas taip pat nesutinka su atsakovės pozicija, esą laidavimo sutartis nepažeidžia kreditorių teisių, kadangi ieškovės kreditorė AB SEB bankas neginčijo šio sandorio ir nesiekė nukreipti išieškojimo į ginčo pastatą, nors, anot atsakovės, ši kreditorė neabejotinai žinojo apie ginčo pastato buvimą ir jo teisinį likimą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kreditorei būtų žinoma apie UAB „Opulens“ ir UAB „Nemuno verslo centras“ sudarytą laidavimo sutartį, taip pat nėra duomenų, kad šiai kreditorei būtų žinomos ir visos pirmiau išdėstytos aplinkybės, dėl kurių laidavimo sutartis vertinama kaip neteisėta, sudaryta tik siekiant perimti UAB „Opulens“ nekilnojamąjį turtą (be kita ko, duomenys, kad laidavimo sutarties sudarymo metu jau buvo akivaizdžiai matyti, kad UAB „Nemuno verslo centras“ nėra pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus atsakovei ir kad šią prievolę neabejotinai turės vykdyti UAB „Opulens“). Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad AB SEB bankui buvo žinoma, kad UAB „Opulens“ turimas turtas buvo perleistas kitam asmeniui, nežinant visų šio sandorio aplinkybių, per se (pats savaime) nesudarė pagrindo teigti, kad ginčo sandoris yra neteisėtas, o atsakovės teiginį, kad kreditorė nesiekė nukreipti išieškojimo į šį turtą, paneigia byloje pateikta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartis, iš kurios matyti, kad parduodant iš varžytynių žemės sklypą, kuriame yra pastatas, buvo svarstoma galimybė realizuoti turtą (žemės sklypą ir nebaigtą statyti pastatą) kartu.

31. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Opulens“ finansinė padėtis buvo sunki, bendrovė negalėjo atsiskaityti su savo kreditore ir jos turtas buvo realizuojamas priverstinai, o sudaryta laidavimo sutartis nebuvo ekonomiškai naudinga UAB „Opulens“, nepagerino jos finansinės būklės, nepadidino bendrovės mokumo, nepadėjo stabilizuoti esamos padėties ir atsiskaityti su turimais kreditoriais, tačiau priešingai, žymiai padidino UAB „Opulens“ finansinius įsipareigojimus ir išplėtė jos kreditorių ratą, sukūrė prielaidas atsakovei perimti paskutinį neįkeistą ieškovės turtą ir užkirsti kelią kitiems ieškovės kreditoriams nukreipti į jį išieškojimą. Tokiu būdu UAB „Opulens“ neabejotinai pažeidė savo kreditorių teises, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja kreditorių teisių pažeidimas, kaip actio Pauliana taikymo sąlyga.

Dėl restitucijos taikymo

32. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančia ginčijamą laidavimo sutartį ir turto perdavimo išieškotojui aktą, taikė restituciją natūra, grąžindamas ieškovei ginčo objektu esantį nebaigtą statyti pastatą. Atsakovė nesutinka su teismo pritaikytu restitucijos būdu. Jos vertinimu, nagrinėjamu atveju restitucija natūra nėra galima, nes pritaikius restituciją, šalys nebus grąžintos į iki ginčijamo sandorio sudarymo buvusią padėtį – ieškovei būtų grąžintas tik nebaigtas statyti pastatas, o žemės sklypas, kuriame yra šis pastatas, liktų atsakovei. Situacija, kai žemės sklypas priklausytų vienam subjektui, o jame esantis nebaigtas statyti pastatas – kitam, galėtų sąlygoti ginčų tarp nekilnojamo turto objektų savininkų atsiradimą, be to, tokiu atveju būtų sumažinta turto vertė (žemės sklypą ir jame esantį pastatą ekonomiškai naudingiau praduoti kaip vieną turtinį vienetą). Anot atsakovės, esant šioms aplinkybėms teismas turėjo taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti ieškovei 2012 m. vasario 7 d. turto perdavimo išieškotojui akte nurodytą turto vertę – 153 600 Lt (44 485,63 Eur), juo labiau kad egzistuoja tikimybė, kad atsakovei pardavus žemės sklypą su nebaigtu statyti pastatu, ieškovės finansinis reikalavimas iš dalies galės būti padengtas atsakovės bankroto byloje.

33. Vertinant šiuos atsakovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.146 straipsnyje, reglamentuojančiame restitucijos taikymą, nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią restitucija yra atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taigi, restituciją reglamentuojančiose teisės normose restitucija natūra yra nurodoma kaip pagrindinis, prioritetinis restitucijos būdas, o restitucija piniginiu ekvivalentu yra vykdoma tik tuo atveju, jei restitucija natūra apskritai nėra įmanoma arba sukelia didelių nepatogumų, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

34. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra nėra galima. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo pastatas yra išlikęs, nėra sunaikintas ar sugadintas, nuosavybės teise priklauso atsakovei, todėl panaikinus sandorius, kuriais šis turtas buvo perleistas atsakovei, yra pagrindas grąžinti nebaigtą statyti pastatą ieškovei, perėmusiai UAB „Opulens“ teises ir pareigas. Aplinkybė, kad grąžinus pastatą ieškovei, žemės sklypas ir jame esantis pastatas nuosavybės teise priklausys skirtingiems subjektams (pastatas – ieškovei, žemės sklypas – atsakovei) per se yra galima ir nelaikytina neteisėta ar pažeidžiančia šalių interesus. Teisės aktuose yra numatyta galimybė atskirai perleisti žemės sklypą ir jame esančius statinius (CK 6.394, 6.395 straipsniai). Tokiu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys turėtų susitarti dėl naudojimosi žemės sklypu pagrindo, be kita ko, susitarti dėl žemės sklypo ar jo dalies, reikalingos pastatui eksploatuoti, nuomos ar pardavimo, servituto jame nustatymo ir pan. Nors atsakovė teigia, kad pastatas yra tik 9 proc. baigtumo, ir nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, todėl šiuo atveju servitutas negalėtų būti nustatomas, vis dėlto ši aplinkybė nesudaro pagrindo besąlygiškai teigti, kad tokio pastato eksploatacijai negali būti suteikiamas žemės sklypas. Nei CK, nei žemės teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatytas ribojimas šalims susitarti dėl servituto privatiems asmenims priklausančiame žemės sklype nustatymo siekiant užtikrinti nebaigto statyti pastato eksploataciją (statybos darbų atlikimą ir pan.), taip pat privatiems asmenims nėra draudžiama susitarti dėl jiems priklausančio žemės sklypo ar jo dalies, reikalingos nebaigto statyti pastato eksploatacijai, pardavimo, nuomos ir kt.

35. Teismas taip pat nelaiko pagrįstu atsakovės argumento, esą šiuo atveju 9 proc. baigtumo pastatas negali būti perleidžiamas atskirai nuo žemės sklypo, nes jis yra žemės sklypo priklausinys. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šis pastatas jau anksčiau buvo vertintas kaip savarankiškas civilinės apyvartos objektas ir buvo perleidžiamas atskirai nuo žemės sklypo, kuriame jis yra. Pirmiau minėta, tuo metu, kai buvo vykdomas išieškojimas iš kreditorei AB SEB bankas įkeisto žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatas, buvo iškilęs klausimas, ar įkeistame žemės sklype esantis pastatas turi būti realizuojamas kartu su žemės sklypu kaip jo priklausinys. Nagrinėdamas šį klausimą, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi išaiškino, kad nebaigtas statyti pastatas neturi būti parduodamas su įkeistu žemės sklypu; pardavus žemės sklypą varžytynėse, pastato savininkas turės teisę į servitutą. Be to, pažymėtina, kad ginčo pastatas ir žemės sklypas, kuriame yra šis pastatas, atsakovei taip pat buvo perduoti kaip savarankiški civilinės apyvartos objektai, o ne kaip vienas turtinis vienetas (žemės sklypas ir jo priklausinys) – pastatas perduotas atsakovei 2012 m. vasario 7 d. turto perdavimo išieškotojai aktu už 153 600 Lt (44 485,63 Eur), o žemės sklypas – 2012 m. rugsėjo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu už 46 200 Lt (13 380,44 Eur). Todėl panaikinus sandorį, kurio pagrindu šis turtas buvo perleistas atsakovei, nebaigtas statyti pastatas, kaip savarankiškas objektas, turi būti grąžintas neteisėtai šį turtą praradusios bendrovės teisių perėmėjai – ieškovei.

36. Restitucijos natūra taikymo galimybės nepaneigia ir atsakovės nurodytas argumentas, kad ginčo statinys turi likti atsakovei, nes Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas yra pripažinę, kad žemės sklypas ir jame esantis pastatas priklauso būtent jai. Atsakovės nurodytoje civilinėje byloje teismas vertino vėlesnius atsakovės sudarytus sandorius, kuriais jos turtas buvo perleistas kitiems asmenims, ir pripažino, kad šie sandoriai pažeidė atsakovės kreditorių interesus. Teismas nevertino ginčo pastato įgijimo aplinkybių ir sandorio, kurio pagrindu šis pastatas buvo perduotas atsakovei, teisėtumo. Dėl šios priežasties atsakovės nurodyti teismų procesiniai sprendimai neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai ir nekliudo ginčo pastatą grąžinti ieškovei. Atsakovės argumentai, kad pritaikius restituciją natūra ieškovė negalėtų parduoti ginčo objektu esančio pastato negavusi atsakovės sutikimo, negalėtų kompensuoti atsakovės praradimų, patirtų nustačius servitutą žemės sklypui, tarp šalių galėtų kilti ginčų dėl pastato buvimo žemės sklype, jo nukėlimo ir pan. nėra susiję su šios bylos dalyku ir neturi įtakos teismui sprendžiant dėl restitucijos taikymo būdo, todėl teismas plačiau nevertina šių aplinkybių.

37. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra bankrutuojančiomis bendrovėmis. Byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo pastatą įgijo ne teisėtai sudarytų sandorių pagrindu, bet susijusioms bendrovėms nesąžiningai siekiant paslėpti turimą turtą ir išvengti išieškojimo iš jo. Teismo vertinimu, palikus pastatą nepagrįstai jį įgijusiai atsakovei ir priteisus ieškovei tik piniginį ekvivalentą, kuris, tikėtina, nebus atgautas ar bus atgautas tik maža dalimi dėl to, kad atsakovė bankrutuoja ir neturi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, atsakovės kreditoriams būtų suteiktas prioritetas ieškovės kreditorių atžvilgiu. Tokiu atveju atsakovės kreditorių naudai būtų realizuojamas turtas, kurio atsakovė neturėjo teisės perimti, kurį ji faktiškai gavo be pagrindo, o ieškovės kreditoriams iš esmės nebūtų kompensuoti dėl neteisėtai sudarytos laidavimo sutarties jų patirti praradimai. Atsakovės nuogąstavimai, kad atskirai parduodamas turtas (žemės sklypas ir nebaigtas statyti pastatas) praras savo vertę, nėra pagrįsti, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės ir atsakovės bankroto administratoriai ir / ar kreditoriai gali susitarti dėl turto pardavimo bendrai ar dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos.

38. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju restitucija natūra yra galima (pastatas yra išlikęs, nuosavybės teise priklauso atsakovei ir kt.) ir nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti pakeistas restitucijos būdas, priteisiant ieškovei iš atsakovės piniginį ekvivalentą. Todėl pirmosios instancijos sprendimas taikyti restituciją natūra ir grąžinti ieškovei ginčo pastatą vertintinas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

39. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos buvo priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė pažymi, kad byloje dalyvavo du atsakovai – atsakovė ir antstolis S. R., todėl patenkinus ieškinį ir, be kita ko, panaikinus antstolio surašytą turto perdavimo išieškotojui aktą, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis.

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šiame straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

42. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama, kad į jos bendrą turto masę būtų grąžintas nebaigtas statyti pastatas, kuris buvo neteisėtai perleistas atsakovei. Iš byloje esančių duomenų, be kita ko, ieškovės procesinių dokumentų, matyti, kad ieškovė savo kreditorių teisių pažeidimą kildino iš UAB „Opulens“ ir atsakovės sudarytos laidavimo sutarties, kurią prašė pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Savo ruožtu ieškovės reikalavimas panaikinti antstolio surašytą turto perdavimo išieškotojui aktą buvo reiškiamas kaip išvestinis reikalavimas. Ieškovė neįrodinėjo, kad šis aktas surašytas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, tačiau jo negaliojimą kildino iš to, kad laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė įgijo reikalavimo teisę UAB „Opulens“ atžvilgiu, yra neteisėta. Taigi, nors antstolis S. R. nagrinėjamoje byloje buvo atsakovu, byloje nebuvo konstatuota, kad jis atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė ieškovės ir / ar jos kreditorių teises. Kartu pažymėtina, kad antstolis S. R. neginčijo ieškovės reikalavimų, aktyviai nedalyvavo procese, neatliko jokių procesinių veiksmų, dėl kurių ieškovė galėjo patirti išlaidų ar jas padidinti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos ir visas ieškovės išlaidas priteisė iš atsakovės administravimui skirtų lėšų.

43. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodo, kad patyrė 726 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Šias išlaidas ieškovė grindžia byloje pateikta 2018 m. balandžio 25 d. sąskaita faktūra ir atliktų darbų ataskaita, taip pat 2018 m. gegužės 14 d. mokėjimą patvirtinančiu dokumentu. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų maksimalių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „AMK Logistika“ (juridinio asmens kodas 302614719) iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nevėžio vingis“ (juridinio asmens kodas 147688939) bankroto administravimui skirtų lėšų 726 Eur bylinėjimosi išlaidų.