Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žiūrėti pavyzdžiui EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žiūrėti pavyzdžiui EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde prašė teismą įvertinti padarytus pažeidimus laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2019 m. sausio 9 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu jam tekęs gyvenamosios patalpos minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 11, 52) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje buvo paskirtas gyventi ir buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. – 1-jame būryje, 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 27,30 kv. m, kurioje atsakovės atstovo pateiktais duomenimis buvo laikomi iš viso 6 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 4,55 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – 1-jame būryje, 7-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 27,55 kv. m, kurioje atsakovės atstovo pateiktais duomenimis buvo laikomi iš viso 9 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,06 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2019 m. sausio 8 d. – 1-jame būryje, 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 27,30 kv. m, kurioje atsakovės atstovo pateiktais duomenimis buvo laikomi iš viso 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 6,83 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjas laikomas – 3-jame būryje 3-oje gyvenamojoje patalpose, kurios plotas 20,66 kv. m, kurioje atsakovės atstovo pateiktais duomenimis laikomi iš viso 6 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui tenka 3,44 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas teismui pateikė (b. l. 11, 52) faktinį nuteistųjų, buvusių gyvenamojoje patalpoje paskyrimo į būrį dieną, skaičių. Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą bendrabučio tipo patalpoms, nes pareiškėjui 1-jame būryje, 7-toje gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. teko 3,06 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,04 kv. m ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 13), tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Todėl teismas sprendžia, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, šalta, dėl drėgmės pūva čiužiniai, rūdija metalinės lovos, užsiveisia parazitai, gyvenamosiose patalpose prastas oras, jaučiasi nemalonūs kvapai.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 nustato, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui vėdintis galima ir per langus. Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių dėl gyvenamosios patalpose esančios drėgmės, vadovaujamasi Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, nustatančiu, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 45). Teismo vertinimu, nuteistieji, reguliariai vėdinantys, kruopščiai valantys ir tvarkantys savo gyvenamąsias patalpas, pašalina drėgmės perteklių. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją skundais dėl jam nesudarytų sąlygų vėdinti patalpas, nesuteiktų patalpų valymo priemonių ir inventoriaus.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12-13) nurodė, kad gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, gyvenamosios patalpos papildomai gali būti vėdinamos ir per langus, 1-jame sektoriuje, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, šildymas yra centralizuotas. Pravieniškių PN-AK rašytinių įrodymų, pavyzdžiui kompetentingų institucijų parengtų patikrinimo aktų ir kita, kurie leistų objektyviai spręsti dėl patalpų, kuriomis naudojosi pareiškėjas, oro temperatūros ir oro judėjimo jose rodiklių, nepateikė.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų oro judėjimo, temperatūros rodiklių ir kad pagal skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškininimą, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (žiūrėti pavyzdžiui 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl besikaupiančios drėgmės, apie oro judėjimo, temperatūros neatitikimą, prastą kvapą, ginčo laikotarpiu teisės aktų nustatytiems rodikliams atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl besikaupiančios drėgmės, atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas dėl pūvančių čiužinių, rūdijančių lovų. Pažymėtina, kad kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13), Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą čiužinių bei lovų būklę nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, čiužiniai yra dezinfekuojami, netvarkingas ar nebenaudojamas inventorius yra tvarkomas ar keičiamas. Teismas neturi pagrindo netikėti oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, nėra.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose veisiasi parazitai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Pagal suformuotą teisminę praktiką, buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu; pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma, kad pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti (žiūrėti pavyzdžiui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018).

Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 47-50). Darbų atlikimo aktų duomenys patvirtina, kad pataisos įstaigos patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teikiamos (b. l. 18-22).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog atsakovės atstovas, siekdamas užtikrinti, kad pataisos įstaigos patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, ėmėsi Higienos normos 20 punkte nurodytų tinkamų veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją prašymais papildomai naikinti buitinius ir kad jo prašymai būtų netenkinami.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų vykdymo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas skundė nurodė, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas buvo prastas, dėl to buvo sunku rašyti ir skaityti, jam skaudėjo akis, galimai sutriko regėjimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) nurodė, kad gyvenamosiose patalpose yra užtikrinama bendra dirbtinė apšvieta pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad buvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 12) nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Dėl to teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo informuoti Pravieniškių PN-AK darbuotojus apie netinkamą apšvietimą ar perdegusią elektros lemputę. Tokių duomenų, kad pareiškėjui apie tai informavus, atsakovės atstovas nesiėmė priemonių sutvarkyti netinkamą apšvietimą, byloje nėra. Be to, medicininio pažymėjimo duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl pablogėjusio regėjimo nesikreipė (b. l. 23). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo ir galimai sutrikusio regėjimo (dėl netinkamo apšvietimo) yra nepagrįsti ir juos atmeta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo apribota teisė naudotis karštu vandeniu, jautė jo trūkumą.

Pagal Higienos normos 18 punktą, į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) nurodė, kad bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo yra nuolat, būrio prausykloje yra įmontuotas karšto vandens šildytuvas (boileris). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisės naudotis karštu vandeniu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas galėjo informuoti Pravieniškių PN-AK darbuotojus apie patiriamą karšto vandens trūkumą. Tokių duomenų, kad pareiškėjui apie tai informavus, atsakovės atstovas nesiėmė priemonių sutvarkyti tinkamą karšto vandens tiekimą, byloje nėra. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai dėl apribotos teisės naudotis karštu vandeniu, jo trūkumo, yra nepagrįsti ir juos atmeta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas sename pastate, tačiau šio savo reikalavimo nedetalizavo, todėl šio reikalavimo pagrįstumo klausimo teismas nesprendžia.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kita.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 281 paras (nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d.) pareiškėjui trūko 0,04 kv.m gyvenamojo ploto

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 23000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindžia dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija. Tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į psichologus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų (b. l. 51). Teismas taip pat pažymi, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeista nežymiai (0,04 kv.m.). Be to, akcentuotina, kad bausmės atlikimo pataisos įstaigos bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu buvusį ploto normos pažeidimo mastą bei pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo atžvilgiu atsakovės atstovės elgesys su juo gali būti vertintinas kaip žiaurus ar kankinantis.

Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo pažeista A. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.