Kauno apygardos teismo nutarimas

2014-02-11 · Byla Nr. ATP-178-319/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A2.6.-8136-919/2013Nutarimas · 2013-12-19Kauno apylinkės teismas
  2. ATP-178-319/2014Nutarimas · 2014-02-11Kauno apygardos teismas
  3. A2.13.-8025-660/2014Nutartis · 2014-10-03Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2014-02-11
Bylos Nr.
ATP-178-319/2014
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-07073-2013-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Rimas Švirinas
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-178-319/2014Proceso Nr.4-69-3-07073-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 79.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau­–Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo E. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas E. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) surašytas už tai, kad jis 2013-10-20, apie 13.09 val., prie Jonavos g. ir Jurbarko g., Kaune, vairuodamas automobilį Renault „Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, kliudė priešais atvažiuojantį automobilį ir jį apgadino, eismo įvykio dalyviams nesutarus dėl įvykio aplinkybių apie įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 132 p, 231.1 p., 231.2 p. ir padarė teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2013-12-19 nutarimu administracinę bylą E. Ž. atžvilgiu nutraukė, nesant jo veiksmuose administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje sudėties. Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenimis nustačius, jog E. Ž. nebuvo įvykio kaltininkas ir eismo įvykio nesukėlė, o priešingai – nuo eismo įvykio nukentėjo, jo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos negali būti siejamas su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, taip pat negalima teigti, jog jis pasišalino iš įvykio vietos tikslingai siekdamas už savo veiksmus išvengti administracinės atsakomybės.

Šalies argumentai

Institucija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą pakeisti ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, E. Ž. už administracinio teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127straipsnio 2 dalyje paskirti vieno šimto penkiasdešimties litų baudą, už administracinio teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje - trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi paskirti administracinę nuobaudą - trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Skunde nurodo, kad nutarimas yra nepagrįstas, nes E. Ž. kaltė padarius pažeidimus įrodyta bylos surinkta medžiaga. Skunde teigiama, kad kito autoįvykio dalyvio R. S. paaiškinimai patvirtina, kad jie abu su E. Ž. suvokė, jog įvyko autoįvykis, tačiau šis nenorėjo tartis, pildyti įvykio deklaracijos, išvažiavo iš įvykio vietos, šią jo versiją patvirtina policijos pareigūnų paaiškinimai, kita bylos medžiaga, o E. Ž. teiginiai dėl įvykio aplinkybių, kad jam paklausus R. S., ar turi pretenzijų, šis atsakė neturintis, dėl to jis nuvažiavo, yra nepagrįsti, prieštarauja R. S. paaiškinimui bei objektyviems bylos duomenims, tai eismo įvykio schema, eismo įvykį fiksavusio policijos pareigūno paaiškinimas. Skunde nurodo, kad pagal užfiksuotus transporto priemonių apgadinimus, jų lokalizacija, mastą ir liudytojų parodymus galima teigti, kad dėl įvykusio eisimo įvykio kalti abu eismo įvykio dalyviai, todėl ir administracinėn atsakomybėn turi būti patraukti abu eismo įvykio dalyviai. Apelianto įsitikinimu, policijos pareigūnas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo protokolus dėl įvykio surašė abiems vairuotojams. Bylos duomenys patvirtina, kad E. Ž., vairuodamas transporto priemonę nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir reikiamo tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, kliudė priešais atvažiuojantį automobilį ir jį apgadino, be to, jis iš įvykio vietos pasišalino tyčia, kadangi jis suvokė ir suprato, kad sukėlė eismo įvyki, kadangi važiuojant transporto priemonėms buvo padaryta abipusė žala. E. Ž. ir R. S. po eismo įvykio pravažiavę tiltą pradėjo tartis dėl eismo įvykio kaltininko, tačiau nepavykus susitarti, E. Ž. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Skunde apeliantas teigia, kad KET 231 punktas nurodo, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: 231.1. nedelsdamas sustoti, nesukeldamas pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; 231.2. pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. E. Ž. šių reikalavimų nesilaikė, nors būdamas vairuotojas šiuos KET reikalavimus privalėjo žinoti ir jais vadovautis. todėl mano, kad jis žinojo ir suprato, kad padarė eismo įvykį ir dėl to yra kaltas, pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės už savo priešingą teisei veiką, todėl turi būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą E. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nutarimą. Nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad jis nekaltas dėl autoįvykio ir todėl negali kilti atsakomybė nei dėl įvykio nei dėl tyčinio pasitraukimo iš įvykio vietos. Pareiškėjas nurodo, kad iš paties R. S. parodymų matyti, kad jo automobilio veidrodėlis buvo išsikišęs į priešpriešinę eismo juostą, kas patvirtina, kad būtent jis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, ko reikalauja eismo taisyklės, todėl pripažintina, kad eismo įvykis kilo dėl R. S., o ne jo kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, jog apylinkės teismas nepagrįstai E. Ž. nepripažino kaltu, padarius pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai vadovavosi anksčiau nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir nepagrįstai administracinio teisės pažeidimo jo bylą dėl numatytų pažeidimo nutraukė. Apylinkės teismo išvada nepagrįsta bei prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms.

E. Ž. paaiškino, kad po eismo įvykio jis kalbėjo su automobilio, su kuriuo susidūrė, vairuotoju, bandė tartis, siūlė jam pildyti deklaraciją, siūlė jam ką nors daryti, tačiau šis atsisakė. Tada E. Ž. apsisuko ir nuvažiavo. Jis įsitikinęs, kad kaltas buvo ano automobilio vairuotojas, nes jo veidrodėlį jis užkabino lenkdamas autobusą ir išvažiuodamas į priešpriešinę kelio juostą. Paaiškinime E. Ž. nurodė, jog tariantis su kito automobilio vairuotoju šis įrodinėjo, jog kaltas E. Ž., arba jie abu. Supratęs, kad nepavyks susitarti, jis iš įvykio vietos nuvažiavo.

Liudytojas R. S. dėl tarimosi su E. Ž. parodė priešingai, kad po autoįvykio pravažiavęs tiltą jis sustojo, privažiavo ir E. Ž., R. S. paklausė, ką darom, tačiau E. Ž. nieko nenorėjo daryti, nenorėjo tartis, pradėjo fotografuoti jo automobilį, po to sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Sakė, kad turi KASKO draudimą. Teismo posėdžio metu liudytojas R. S. nepaminėjo, tačiau paaiškinime nurodė, kad E. Ž. atsisakė pildyti įvykio deklaraciją.

Liudytojas A. Ž. parodė, kad važiuojant su tėčiu E. Ž. per Senamiesčio tiltą, pravažiuojantis automobilis Renault ,,Laguna“ užkabino jų automobilio veidrodėlį. Nuvažiavus nuo tilto, privažiavo prie to kito automobilio, išlipę su kitu vairuotoju pradėjo aiškintis, ką darys toliau. Tėtis kitam vairuotojui siūlė braižyti schemą arba kviesti policijos pareigūnus. Tėtis paklausė, ar šis turi priekaištų, buvo atsakyta, kad ne, tada jis ir tėtis sėdo į mašiną ir išvažiavo. Pakalbėję jie suprato, kad dėl įvykio susitarta, kad priekaištų vienas kitam neturi, todėl išvažiavo.

Iš abiejų vairuotojų, liudytojo A. Ž. parodymų, byloje esančios eismo įvykio schemos, kurioje nurodyta automobilių susidūrimo vieta, iš policijos pareigūno R. K. tarnybinio pranešimo, transporto priemonių techninės apžiūros akto ir prie jo esančių fotolentelių, darytina neabejotina išvada, kad dėl autoįvykio yra abipusė abiejų vairuotojų kaltė. Nors E. Ž. neigia padaręs ATPK 127 straipsnyje numatytą pažeidimą, tačiau jo kaltę iš dalies patvirtina ir jo paties elgesys po įvykio bei liudytoju apklausto jo sūnaus A. Ž. parodymai. E. Ž. nurodė, kad yra tikras, jog dėl autoįvykio buvo kaltas R. S., tačiau nepavykus jiems susitarti t.y. R. S. laikantis savo pozicijos, jog kaltas yra E. Ž., pastarasis, jausdamasis teisus ir matydamas, jog dėl R. S. kaltės yra apgadinti jų abiejų automobiliai, vis tik nekviečia policijos pareigūnų, o iš įvykio vietos nuvažiuoja, paaiškindamas, jog jo automobilis draustas Kasko draudimu. Liudytojas A. Ž. parodė, kad po įvykio aiškinantis su kitu vairuotoju, tėtis paklausė, ar jis turi priekaištų, buvo atsakyta, kad ne, jie suprato, kad dėl įvykio susitarta, kad priekaištų vienas kitam neturi, todėl iš įvykio vietos išvažiavo. Pažymėtina, kad šis liudytojas yra E. Ž. šeimos narys, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis norėtų pakenkti savo tėvui, duodamas jam nepalankius parodymus. Taigi, tokie liudytojo parodymai kelia abejonių dėl pareiškėjo nuoširdaus įsitikinimo, kad kaltas šioje situacijoje išimtinai tik R. S., nes priešingu atveju, E. Ž. neturėjo priežasties aiškintis, ar R. S. turi jam pretenzijų, o kaip tik turėjo būti suinteresuotas pats pareikšti pretenzijas dėl jo turto sugadinimo kito eismo dalyvio neteisėtais veiksmais ir nesutarus kviesti policijos pareigūnus. Iš aptartų įrodymų darytina išvada, kad abu vairuotojai - E. Ž. ir R. S. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, kliudė priešais atvažiuojantį automobilį ir jį apgadino, todėl šioje situacijoje dėl autoįvykio yra abipusė jų kaltė ir jie abu turi atsakyti pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Įvertinus aptartas aplinkybes, konstuotina, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog už šį pažeidimą R. S. pripažinus kaltu ir jį nubaudus E. Ž., dėl to paties pažeidimo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, yra visiškai nepagrįstas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

KET 232 punktas numato, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

Pagal KET 234 punktą nukentėjusysis nuo eismo įvykio - tai kitos transporto priemonės ar kito turto naudotojas, nukentėjęs nuo transporto priemonės dalyvavusios eismo įvykyje poveikio. Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kur apibrėžiama, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).

Aukščiau aptartais duomenimis pilnai įrodyta, kad E. Ž., būdamas vairuotojas, šiuos KET reikalavimus privalėjo žinoti ir, vadovaudamasis jais, pasilikti eismo įvykio vietoje, nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Taigi, aptartais įrodymais nustatyta, kad E. Ž. suprato, kad eismo įvykis buvo, kad dėl jo galimai yra kaltas ne tik kitas vairuotojas, bet ir jis pats, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino, nesilaikė KET 232 punkto reikalavimų, - eismo dalyviams dėl eismo įvykių nesusitarus pranešti apie eismo įvykį policijai, tačiau to nepadarė, pasielgė nerūpestingai, ir kaip minėt iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Šios aplinkybės rodo, kad E. Ž. suvokė sukėlęs eismo įvykį, taip pat, kad išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos pažeidė KET taisykles ir neteisėtai iš jos pasišalino, t. y. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atsakomybės priemonių taikymui pagal ATPK 130 str. 1d. pakanka nustatyti, kad asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė ir nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės. (nutartis Nr. N-444-2387/2010).

Dėl nuobaudų skyrimo. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama švelnesnė (mažesnė) nuobauda nei sankcijoje numatytoji arba visai neskirta administracinė nuobauda, iš esmės sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti švelnesnę (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013, 2AT-3-2014).

Skiriant E. Ž. nuobaudą, atsižvelgiama į padarytų pažeidimų sunkumą, pobūdį, jų padarymo aplinkybes, taip pat į įvykio pasekmes, į jo asmenybę. Pažeidėjas dirba, jis yra baustas už nešiukščius administracinius teisės pažeidimus, už analogišką pažeidimą baudžiamas pirmą kartą. Atsižvelgtina ir į tai, kad pažeidėjo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padaryta žala nedidelė.

Taigi, atsižvelgusi į aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, pažeidėjo asmenybę, konstatuotina, jog šioje byloje už padarytą pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį sankcijos ribose paskirta nuobauda - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – būtų per griežta ir neproporcinga jo padaryto pažeidimo pavojingumui priemonė, taigi neteisinga. Teismas daro išvadą, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir E. Ž. paskirti švelnesnę nuobaudą t. y. trumpesnį nei numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Skiriant kitą nuobaudą - piniginę baudą, teismas nemato sąlygų ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymui, ir mano, kad sankcijoje numatyta minimali bauda tinkama ATPK 20 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos apeliacinį skundą patenkinti dalinai.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla E. Ž. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nutraukta, panaikinti ir priimti naują nutarimą:

E. Ž. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam nuobaudą – vieno šimto litų baudą.

E. Ž. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje ir, taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnį, paskirti jam trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsniu, paskirtas nuobaudas subendrinti ir E. Ž. paskirti subendrintą nuobaudą trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjas Rimas Švirinas