- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-29
- Bylos Nr.
- e2A-312-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00515-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Laimantas Misiūnas, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- J. M.
- Ieškovas
- V. Č., G. L.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23-1093/2023 pagal ieškovų V. Č. ir G. L. ieškinį atsakovei J. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės J. M. priešieškinį ieškovams V. Č. ir G. L. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. Č. ir G. L. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bendra daline nuosavybe kartu su atsakove J. M. (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) valdomo turto atidalijimo, prašydami atidalinti J. M. nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., pagal matininkės K. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-75815 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (toliau – ir ieškovų Projektas).
2. Ieškinyje ieškovai nurodė, kad jie ir atsakovė yra 8,3802 ha bendro ploto žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Žemės sklypas), bendraturčiai: V. Č. priklauso 33573/55868, G. L. priklauso 50261/167604, o atsakovei J. M. priklauso 8312/83802 dalys šio žemės sklypo. Paaiškino, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise tenkančio sklypo Nr. 2-1 plotas yra 8 312 kv. m ir jis visiškai atitinka atsakovės turimo ploto dalį, yra išlaikoma idealiosios ir realiosios nuosavybės dalių atitiktis. Įvertinant naudmenas ir faktinį naudojimą, atsakovei, kaip ir ieškovams, tenka tiek ežero pakrantės dalis, tiek atskirai šalių naudojama ariama žemė, tiek užstatyta teritorija (atitinkamai pagal kiekvienai iš šalių priklausančių statinių buvimo vietą), tiek krūmynai, tiek kita žemė, tačiau nurodė, kad neįmanoma padalinti/atidalinti tik miško naudmenų, nes toks padalijimas prieštarautų Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 daliai, pagal kurią privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha. Teigė, kad ieškovų projekte už miško naudmenas atsakovei yra „kompensuojama“ kitomis naudmenomis, nes atsakovei suteikiamas visas jai priklausančios dalies plotas 8 312 kv. m., o atsakovės galimybė patekti prie jai tenkančio žemės sklypo užtikrinama 4 m pločio kelio servitutu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė J. M. su ieškiniu nesutiko, atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, o 2022 m. balandžio 15 d. pareiškė priešieškinį, prašydama atidalinti atsakovės J. M. nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal valstybinės įmonės Valstybinės žemės fondo Geodezijos, žemėtvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus projektų vadovės G. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-63286 (toliau ir – atsakovės Projektas).
4. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad ieškovų Projektu pažeidžiamos atsakovės teisės ir teisėti interesai, jis neatitinka bendrasavininkų interesų pusiausvyros principų, kas prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Atsakovė paaiškino, kad ji 2004 m. sausio 14 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi iš B. Č. asmeninėn nuosavybėn įsigijo daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei lauko tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šių statinių eksploatavimui B. Č. 2004 m. sausio 14 d. privačios žemės (miško) sklypo dalies dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei 0,8500 ha žemės sklypo dalį iš 8,57 ha žemės sklypo, iš jo miškas 2,2000 ha. Šios sutarties 8 punkte nurodoma, kad dovanojamas žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Tą pačią dieną atsakovė su B. Č., savininkės valia, apibrėžė atsakovei dovanoto žemės sklypo ribas bendrajame žemės sklypo plane bei savo parašais pasitvirtino naudojimosi žemės sklypais tvarką: atsakovės naudojimui tenkanti sklypo dalis buvo pažymėta indeksu „A“, o B. Č. – indeksu „B“. Šiame plane aiškiai tiesiomis linijomis nužymėta atsakovei dovanoto žemės sklypo vieta, užfiksuoti kraštinių ilgiai ir pločiai, atsakovei atiteko 50 m (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, taip pat ir miško žemė prie (duomenys neskelbtini) ežero. Atsakovė dovanotą žemės sklypo dalį pagal žemės sklypo plane nužymėtas gaires naudojo ir disponavo daugiau kaip 15 metų. Ieškovų Projekte ignoruojama, kad ankstesnė savininkė B. Č. prie pirktų pastatų atsakovei dovanojo konkrečią 85 arų žemės sklypo dalį.
5. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų tarnyba pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, kuriame nurodė, jog sprendimo priėmimo teisę palieka teismo nuožiūrai, nes neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl kilusio ginčo. Tačiau teisme 2022 m. gruodžio 8 d. gautuose rašytiniuose paaiškinimuose (atsakymuose) tarnyba nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalį, privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha, todėl tiek situacija, kai miško taksacinis sklypas 7a formuojamas kaip visiškai atskiras žemės sklypas, tiek situacija, kai žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) pertvarkius (padalinus) į du žemės sklypus, miško taksacinis sklypas 7a priskiriamas vienam iš jų, o likusi miško žemė lieka kitame sklype, prieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. sausio 12 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė – atidalino savininkės J. M. nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pagal matininkės K. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-75815; ieškovams V. Č. ir G. L. priteisė iš atsakovės J. M. 3 836 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš atsakovės J. M. priteisė 17,92 Eur pašto išlaidoms atlyginti.
7. Teismas nurodė, kad įvertinus abu šalių pateiktus jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimo variantus, atsakovės Projektas neatitinka bendraturčių interesų pusiausvyros ir teisės aktų reikalavimų, o ieškovų Projektas nei bendraturčių esminių interesų, nei teisės aktų reikalavimų nepažeidžia.
8. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kuris jau galiojo ir 2004 m. dovanojimo sutarties sudarymo metu, normos nenumato galimybės dovanoti konkrečią sklypo dalį, nenustatant naudojimosi daiktu, kuris taps bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarkos. Nors atsakovė pateikė į bylą ortofotografinį Žemės sklypo žemėlapį su ant jo atliktomis baltomis žymomis su prierašu, kad tai yra Žemės sklypo naudojimosi tvarka, nustatyta B. Č. ir J. M., jokia naudojimosi Žemės sklypu tvarka, patvirtinta notaro, nėra registruota viešame registre, dėl to ši naudojimosi tvarka, net ir laikant, kad ji tarp dovanotojos ir apdovanotosios buvo sudaryta, vėliau įgijusiems Žemės sklypo dalį ieškovams negalioja ir teisinių pasekmių nesukelia (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Sprendė, kad nei civilinės bylos duomenys, nei viešo registro informacija nepatvirtina, kad B. Č. atsakovei padovanojo konkretų 85 arų žemės sklypą Žemės sklype, tokios galimybės nenumatė ir įstatymas.
9. Be to, teismas nustatė, kad Žemės sklype yra 0,9884 ha miško žemės (mišku apaugusio žemės ploto), dėl to ji į dalis negali būti skaidoma, kas reiškia, kad visa miško žemė turi būti viename žemės sklype, o atsakovės Projektas šio reikalavimo neišlaiko, nes jo sprendiniais maža dalis miško žemės, nors ir suformuotu atskiru 0,1278 ha ploto sklypu, atskiriama nuo likusios miško žemės, kurios bendras plotas 0,9884 ha. Konstatavo, kad rengiant atsakovės Projektą iš esmės buvo remiamasi teisinės galios neturinčia ortografinio žemėlapio nuotrauka ir bendraturčių turimomis idealiosiomis dalimis, o ne siekiama teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros.
10. Nurodė, kad atsakovės Projektas neproporcingai pažeidžia ieškovų interesus, nes jai pagal jos siūlomą atsidalijimo variantą atitektų 77,26 m ežero pakrantės (atsakovės procesiniuose dokumentuose neteisingai teigiama, kad 50 m), nors, kaip nurodė teisme, naudojosi tik 50 m ežero pakrante. Teismas sutiko su ieškovais, kad 77,26 m ežero pakrantės dalis yra neproporcingai per didelė, atsižvelgiant į atsakovės turimas idealiąsias dalis nuosavybėje (ieškovų paskaičiavimu, proporcingai turimai nuosavybės daliai sklype atsakovei tektų 21,31 m pakrantės, tačiau tokiu atveju riba tarp sklypų eitu per taksacinį miško sklypą 7a, kurio dalinti negalima).
11. Teismas sutiko su atsakove, jog aplinkybė, kad jai pagal ieškovų Projektą netenka miško naudmenų, gali būti vertinama kaip jos intereso pažeidimas, tačiau teismas tokį pažeidimą laikė ne esminiu. Teismas nurodė, kad ir po atidalijimo pagal ieškovų Projektą atsakovei tenkantį žemės sklypą bus galima naudoti pagal paskirtį – žemės ūkio veiklai, statinių naudojimui, be to, ieškovų Projekte už miško naudmenas atsakovei yra kompensuojama kitomis naudmenomis, nes atsakovei suteikiamas visas jai priklausančios dalies plotas 8 312 kv. m, suteikiama teisė neatlygintinai naudotis servitutiniu keliu. Teismas konstatavo, kad atsakovei negali būti atidalinta didesnė pakrantės dalis nei pagal ieškovų Projektą, nes toje miško dalyje yra miško naudmenos – taksacinis miško sklypas 7a, ir ši faktinė situacija apsprendžia atsakovei tenkančios pakrantės ilgį, kadangi šis miško sklypas negali būti atskirtas nuo likusios miško žemės Žemės sklype ir turi likti viename žemės sklype.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, o apeliantės J. M. priešieškinį patenkinti visiškai, t. y. atidalinti savininkės J. M. nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pagal valstybinės įmonės Valstybinės žemės fondo Geodezijos, žemėtvarkos ir teritorinio planavimo skyriaus projektų vadovės G. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-63286, priteisti iš ieškovų visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatas bei padarė klaidingą išvadą, kad atsakovės J. M. priešieškinyje pateikto Projekto sprendiniai prieštarauja imperatyvioms minėto įstatymo nuostatoms. Teismas nesiaiškino sąvokų „miško valda“, „miško žemė“, „miško žemės kadastro objektas“, „miško žemės taksacinis sklypas“ reikšmių, nors tai Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies taikymo kontekste yra būtina teisingam šio įstatymo aiškinimui ir taikymui, nes miško valda yra nuosavybės teise valdomas miškų ūkio paskirties žemės sklypas, o miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštelės, mažosios miško pelkės, miško medynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Nurodo, kad ginčo atveju privataus žemės ūkio paskirties žemės sklype į žemės ūkio naudmenų plotą yra įsiterpę keturi masyvai, visiškai atskiri ir tarpusavyje nesusiję miško žemės, apaugę mišku, plotai, kurie yra atskirai pažymėti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapyje.
12.2. Pasak apeliantės, pagal Miškų valstybės kadastro užfiksuotas miško žemės taksacinių sklypų ribas, apeliantės J. M. pateiktame žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte Nr. ZSFP-63286, pertvarkomame privačiame žemės ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, nes teikiamu formavimo pertvarkymo projektu miško žemės taksacinis sklypas Nr. 7a, kurio plotas 0,1278 ha į dalis neskaidomas. Šis atskiras miško žemės taksacinis sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kvartale ir pažymėtas indeksu 7a, kurio bendras plotas sudaro 0,1278 ha. pagrinde patenka į apeliantei J. M. ankstesnės savininkės B. Č. dovanoto ir preliminaraus žemės sklypo plane įbraižyto 85 arų žemės sklypo vietą. Taigi apeliantės J. M. pateikto Projekto sprendiniai Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatoms neprieštarauja ir jų nepažeidžia.
12.3. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.469 straipsnio 2 dalis reikalavo, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis būtų notarinės formos, o 3 dalis numatė, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis teisines pasekmes tretiesiems asmenims sukelia tik tuo atveju, jei sutartis įregistruota viešajame registre, tačiau jokio papildomo reikalavimo nustatyti naudojimosi dovanotu daiktu tvarką nebuvo.
Atsiliepimas
12.4. Atsakovės teigimu, 2004 m. sausio 14 d. privačios žemės (miško) sklypo dalies dovanojimo sutartis yra patvirtinta notaro, įregistruota VĮ Registrų centras, todėl ši sutartis, priešingai nei nusprendė teismas, negali nesukelti teisinių pasekmių ieškovams V. Č. ir G. L., 2004 m. sausio 14 d. dovanojimo sutarties 1 punkte aiškiai įvardinta, kad B. Č. dovanoja J. M. dovanotojai asmeninės nuosavybes teise priklausančią 0,8500 ha žemės sklypo dalį iš 8,5700 ha sklypo, iš jo: miškas 2,2000 ha. Šios sutarties 7 punkte nurodyta, kad apdovanotosios nuosavybėn pereina žemės sklype esantys medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, 8 punkte nurodyta, kad dovanojamas žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus, kad atlikus tikslius kadastrinius dovanojamo žemės sklypo matavimus ir pasikeitus šio žemės sklypo riboms ir plotui, jokių pretenzijų abi pusės neturės.
12.5. Pasak apeliantės, teismas netinkamai įvertino apeliantės J. M. pateiktą į bylą ortofotografinį žemės sklypo žemėlapį, kuriame baltomis žymomis yra aiškiai įbraižyti du atskiri žemės sklypai „A“ ir „B“, kadangi priėjo išvados, jog šis žemėlapis žymi ne suformuoto ir dovanoto žemės sklypo vietą ir jo dydį, o nustato žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri nepatvirtinta notaro, nėra registruota viešame registre, todėl vėliau įgijusiems Žemes sklypo dalį ieškovams negalioja ir teisinių pasekmių nesukelia. Teismas visiškai nevertino fakto, kad ortofotografinis žemės sklypo žemėlapis rastas VĮ Registrų centras kartu su dovanojimo sutartimi, todėl šis žemėlapis kaip tik tiesiogiai ir nurodo į dovanotą žemės sklypą, jo vietą, dydį, kaip tai įvardinta dovanojimo sutarties 8 punkte.
12.6. Mano, kad ieškovų V. Č. ir G. L. pateiktas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas ignoruoja bendraturčių interesų pusiausvyros principą, tiesiogiai pažeidžia apeliantės J. M. teises ir teisėtus interesus, kadangi jame neigiamas faktas, kad ankstesnė savininkė B. Č., prie pirktų pastatų, apeliantei J. M. dovanojo konkrečią 85 arų žemės sklypo dalį, nurodydama žemės sklypo vietą, kraštinių pločius, ilgius bei 50 metrų (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės dalį. Pasak apeliantės, ieškovų Projektu iš apeliantės atimama teisė toliau naudotis esamu žemės sklype pačios apeliantės J. M. suremontuotu gruntiniu keliu įvažiavimui į jai dovanotą žemės sklypą. Vietoj esamo kelio, siūloma įsirengti naują servitutinį kelią kitoje vietoje – per užpelkėjusią žemę. Teismas pritarė tokiam ieškovų pateikto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektui ir taip nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, kuri teismus orientuoja į tai, kad tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
13. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13.1. Pasak ieškovų, VĮ Valstybinė miškų tarnyba byloje aiškiai pažymėjo, kad taikant Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalį, svarbiausia sąvoka yra miško plotas, kuris (plotas), vadovaujantis šia teisės norma, po sklypo padalijimo negali būti arba tapti mažesnis nei 5 ha. Kitaip tariant, kadangi šalių žemės sklype miško žemės plotas yra tik 0,9884 ha (mažiau nei 5 ha), visas šis plotas privalo likti viename žemės sklype, nežiūrint į tai, kad šį plotą sudaro keli atskiri miško masyvai.
Šalies argumentai
13.2. Ieškovai nurodo, kad teismas neteigė, jog dovanojant žemės sklypo dalį buvo/yra prievolė nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką, teismas pažymėjo, kad atsakovės pozicija, esą jai buvo padovanota konkreti žemės sklypo dalis (konkreti teritorija), o ne nuosavybės dalis bendrojoje nuosavybėje negali būti teisinga, nes nei dovanojimo sandorio metu (2004 m.) metu, nei dabar teisės aktai nenumato tokios galimybės. Šį klausimą galima spręsti tik atskiru teisiniu institutu (kad ir toje pačioje dovanojimo sutartyje) – nustatant daikto naudojimosi tvarką. Kadangi 2004 m. sausio 14 d. privačios žemės (miško) sklypo dalies dovanojimo sutartimi dovanotoja B. Č. su apdovanotąja atsakove naudojimosi tvarkos žemės sklypu nenusistatė, laikytina, kad atsakovei sandorio metu jokiu būdu nebuvo padovanota konkreti teritorija bendrame žemės sklype, o tik ploto dalis, bendrame plote.
13.3. Ieškovų teigimu, pati atsakovė proceso metu teigė ir įrodinėjo, kad „ortofotografinis žemėlapis“ yra žemės sklypo naudojimosi tvarka. Nors apeliantė skunde teigia, kad šis jos teiktas dokumentas pilnai atitinka reikalavimus preliminariajam planui, tiek atsakovės kviesta į bylą liudyti matininkė, tiek ieškovų matininkė liudydamos nurodė, kad šis dokumentas nėra preliminarių matavimų planas. Vertindamas sudarytą schemą kaip žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ji negalioja naujiems turo įgijėjams, t. y., ieškovams, nes ji nebuvo patvirtinta notaro ir nebuvo įregistruota viešame registre.
Atsiliepimas
13.4. Atsiliepime taip pat teigiama, kad dalinant ginčo sklypą bet kuriuo atveju vienas iš savininkų turi likti be miško žemės. Kadangi atsakovei priklauso tik nedidelė viso žemės sklypo dalis, logiška ir pagrįsta, kad visos miško naudmenos po padalijimo lieka būtent atsakovams tenkančiame žemės sklype. Be to, toks padalijimas, kad atsakovei tektų visas miškas, neįmanomas ir dėl to, kad tokiu atveju sklypų formos taptų neracionalios, o atsakovė nebetektų ploto prie ir po savo statiniais, kas privalo būti užtikrinta. Taigi neįmanoma atskirti atsakovei sklypo su miško naudmenomis.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė miškų tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą ir atkreipia dėmesį, kad privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl bendra daline nuosavybe kartu su atsakove valdomo turto atidalijimo, o atsakovės priešieškinis atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bendra daline nuosavybe kartu su atsakove valdomo turto atidalijimo, prašydami atidalinti J. M. nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagal matininkės K. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-75815. Atsakovė byloje pateikė priešieškinį, prašydama atidalinti atsakovės nuosavybės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo pagal valstybinės įmonės Valstybinės žemės fondo Geodezijos, žemėtvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus projektų vadovės G. S. parengtą žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektą Nr. ZSFP-63286.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovų Projektas atitinka teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principą, bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, yra suderintas su kompetentingomis institucijomis, o atsakovės Projekto sprendiniai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, projektui nepritaria Valstybinė miškų tarnyba, jis paruoštas, remiantis teisinės galios neturinčiais raštais.
19. Apeliaciniu skundu atsakovė siekia, kad būtų patvirtintas jos teismui pateiktas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo projektas, pasak apeliantės, teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatas, teismas visiškai nevertino fakto, kad pagal ortofotografinį žemės sklypo žemėlapį atsakovei buvo padovanota konkreti žemės sklypo dalis, su mišku ir 50 m. ežero pakrantės, teigia, kad ieškovų Projektas ignoruoja bendraturčių interesų pusiausvyros principą, tiesiogiai pažeidžia apeliantės J. M. teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo argumentus, neturi pagrindo su pastaraisiais nesutikti.
20. Nuosavybės teisės objektas gali priklausyti nuosavybės teise keliems bendraturčiams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Vienas iš bendraturčio nuosavybės teisės į bendrosios nuosavybės dalį įgyvendinimo būdų, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų yra atidalijimas iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.
21. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005).
22. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovai, tiek atsakovė prašė atidalinti bendrą dalinę nuosavybę pagal kiekvieno iš teismui pateiktus atidalijimo projektus. Pažymėtina, kad atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuoja civilinės teisės normos (CK 4.80 straipsnis), viešosios teisės normos taikytinos tiek, kiek jose nustatytos taisyklės, reikšmingos atidalijimui.
23. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha, išskyrus atvejus, kai atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Šiuo atveju privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti padalyta į ne daugiau dalių, negu sprendime nurodytas bendraturčių skaičius dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šioje byloje taikytina kuri nors iš įstatyme numatytų išimčių.
24. Nors apeliantė kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatų, dėl neanalizuotų šio įstatymo sąvokų, detalizuojančių miško žemes, valdas, sklypus ir pan., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisės norma, draudžianti atidalinti miško valdą ar miško žemę yra aiški ir konkreti – privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma (iki 5 ha). Kad šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype yra miškas ir kad visa žemės sklype esanti miško dalis sudaro tik 0,9884 ha, patvirtina abiejų šalių teikti atidalijimo projektai, o ta aplinkybė, kad viename ne miško ūkio paskirties žemės sklype yra keli atskiri miško masyvai, nesudarantys 5 ha, nekeičia Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo.
25. Iš byloje esančio aiškinamojo rašto matyti, kad rengiant ieškovų Projektą buvo atsižvelgta į minėto įstatymo reikalavimus po to, kai pirminiam projektui Miškų tarnyba nepritarė. Atsakovė teigia, kad miško taksacinis sklypas Nr. 7a yra atskiras miško žemės sklypas, taksacinis sklypas yra tik miško žemės dalis, kurioje yra tam tikros miško naudmenos, pagal kurias miško žemės dalis suskirstoma į atskirus taksacinius sklypus, bet ne atskiras miško žemės sklypas. Tačiau atsakovės Projekto aiškinamajame rašte nurodoma: „vadovaujantis LR miškų įstatymu vientiso miško masyvo padalinti negalima. Pagal sandorį tarp J.M. ir B.Č. ir preliminarų žemės sklypo naudojimosi planą, J.M. priklauso 50 metrų pakrantės, tačiau miško masyvo padalinti negalima, todėl J.M. formuojamas žemės sklypas Nr.2-1 formuojamas su visu miško masyvu. Žemės sklypo bendrasavininkams V.Č. ir G.L. miško dar lieka 0,7869 ha.“ Atsakovės Projekte nurodoma, kad miško žemė šiuo projektu nėra dalijama, t. y. atskiri miško masyvai, kurie neturi sąlyčio tarpusavyje ir tarp jų esama įsiterpusių kitų žemės ūkio naudmenų ir tuo pačiu po padalijimo nesumažėja viso miško masyvo plotas: gali būti po padalijimo atskiruose žemės sklypuose ir tai nesiskaito, jog yra dalijama miško žemė. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostatos nenumato, kad 5 ha riba taikoma tik vientisam miško masyvui.
26. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines ir šalių neginčijamas aplinkybes, t. y. į tai, kad žemės sklypo dalis atsakovei buvo padovanota, į tai, kad žemės sklype stovi ieškovams priklausantis gyvenamasis namas, o atsakovei – ūkio pastatai, į tai, kad ieškovams priklauso 33573/55868 bei 50261/167604 dalys žemės sklypo, o atsakovei – 8312/83802 dalys šio žemės sklypo (8,3802 ha bendras plotas), net ir esant galimybei miško taksacinį sklypą 7a atidalinti kartu su atsakovei tenkančia žemės sklypo dalimi, toks atidalijimas neatitiktų bendraturčių interesų pusiausvyros.
27. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog dovanojant žemės sklypo dalį buvo prievolė nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką, teismas teisingai aiškino, kad dovanojimo sutartimi ar atskiru susitarimu nenusistačius naudojimosi daiktu tvarkos ir to neišviešinus, negali būti laikoma, kad atsakovei buvo padovanota konkreti žemės sklypo dalis ir kad šiuo faktu ji gali remtis prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju ieškovus šioje byloje.
28. Apeliantės vertinimu, ieškovų V. Č. ir G. L. pateiktas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas ignoruoja bendraturčių interesų pusiausvyros principą, nes paneigiamas faktas, kad ankstesnė savininkė B. Č. prie pirktų pastatų apeliantei J. M. dovanojo konkrečią 85 arų žemės sklypo dalį, nurodydama žemės sklypo vietą, kraštinių pločius, ilgius bei 50 metrų Virintų ežero pakrantės dalį. Nors apeliantė teigia, kad teismas nevertino VĮ Registrų centras prie dovanojimo sutarties rasto ortografinio žemėlapio reikšmės, kuriame, pasak apeliantės, aiškiai nubraižytos dovanojamo sklypo ribos, tačiau dar kartą pabrėžtina, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal šį žemėlapį nustatyta tvarka nebuvo patvirtinta ir išviešinta (įregistruota), todėl atsakovės ginče su ieškovais šiuo žemėlapiu nėra pagrindo vadovautis. Be to, nors apeliantė teigia, kad pagal dovanojant žemės sklypo dalį nubraižytas ribas faktinis žemės sklypo dalies naudojimas buvo ilgalaikis ir nusistovėjęs, šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant žemės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, atidalijimas pagal ortografiniame žemėlapyje nurodytas ribas prieštarauja prieš tai nurodytoms Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatoms, todėl yra objektyviai negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsakovės siekis, kad jai atitektų 50 m ežero pakrantės (pagal patikslintus skaičiavimus – 77,26 m (DOK-27825)) yra nepagrįstas, nes tokia dalis ežero pakrantės yra neproporcingai didelė atsakovės turimai viso sklypo daliai, todėl ieškovės reikalavimo tenkinimas iš esmės pažeidžia kitų sklypo bendraturčių, kuriems priklauso didžioji dalis žemės sklypo, teisėtus interesus. Ši aplinkybė buvo nurodyta ir pirmosios instancijos teismo, o apeliantė apeliacinio skundo argumentais jos nepaneigė.
29. Pasak apeliantės, teismas be pagrindo pritarė ieškovų Projektui, nes juo iš apeliantės atimama teisė toliau naudotis esamu žemės sklype pačios apeliantės J. M. suremontuotu gruntiniu keliu įvažiavimui į jai dovanotą žemės sklypą ir vietoj esamo kelio, siūloma įsirengti naują servitutinį kelią kitoje vietoje – per užpelkėjusią žemę. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad servitutinis kelias tiek pagal ieškovų, tiek pagal atsakovės projektus numatomas neatlygintinai per ieškovams atidalijus teksiantį žemės sklypą ir tai yra nuosavybės teisės ribojimas, todėl jis negali riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės daugiau nei reikia vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, šiuo atveju atsakovė, nori naudotis svetimu daiktu taip, kad tik jai vienai būtų naudingiau ir patogiau.
30. Teisėjų kolegija, apibendrinusi nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ar proceso teisės normas ar nukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
32. Ieškovai į bylą pateikė duomenis apie turėtas 726 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos ieškovams iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovams V. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.