Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. S. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – L. S. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliantas nurodo, kad vietoje L. S. parodymų, kitų teismo proceso metu dalyvavusių liudytojų parodymų išdėstymo ir sugretinimo su objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas perkėlė į nuosprendį samprotavimus apie nuteistojo nusikalstamą veikimą. Pasak nuteistojo, teismas išvadų dėl L. S. kaltumo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neįsitikino dėl įrodymų tikrumo, nesulygino faktinių aplinkybių tarpusavyje, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus padarė esminių BPK pažeidimų.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. S. atžvilgiu, turėjo patikrinti ir nustatyti, ar nukentėjusysis V. Ž. buvo medienos atliekų tikras savininkas, detaliai ir tiksliai nustatyti prarastos nuosavybės kiekybinius rodiklius, o būtent, tiksliai, o ne apytiksliai, nustatyti pagrobtų atliekų kiekį. Pasak apelianto, įtraukiant į kaltinamąją aktą nepatikimus, nepatikrintus duomenis ir priimant sprendimą šių duomenų pagrindu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo V. Ž. teigimu, medienos atliekų sandėliai, t. y. iškirsta mediena, priklausė jam nuosavybės teise. Apelianto manymu, šis teiginys tik iš dalies yra pagrįstas, sandėliai buvo formuojami sukraunant medienos atliekas iš išvalytų žemės ūkio paskirties sklypų priklausančių V. R. ir D. K.. Nukentėjusiojo V. Ž. santykiai su minėtais žemės sklypų savininkais yra sutartiniai. Pažymima, kad bylos medžiagoje ir teisiamojo posėdžio metu nenuginčijamai nustatyta ir konstatuota, kad ne visos medienos atliekos, sukrautos į sandėlius, nuosavybės teisė priklausė nukentėjusiajam V. Ž.. Apeliantas pažymi, jog teismas neįvertino D. K. pareiškimo apie tai, kad ji iš jos žemės ūkio paskirties sklypo paimtas medienos atliekas V. Ž. nuosavybei neperleido.

2.4. Nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nuosavybės klausimas nebuvo aptarinėjamas nei su D. K., nei su V. Ž., todėl teismo išvados, apie tai, jog L. S. kaltė grindžiama iš dalies D. K. parodymais, neatitinka bylos medžiagos ir yra deklaratyvaus pobūdžio.

2.5. Apeliantas pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nebuvo bandoma nustatyti medienos atliekų pagrobtą kiekį, nors tai svarbu veikos kvalifikavimui, tai yra, ar veiksmai kvalifikuotini pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ar pagal BK 178 straipsnio 4 dalį.

2.6. Pasak apelianto, teismas nurodė, kad medienos atliekos buvo sukrautos 5 sandėliuose, tačiau konstatavo, kad V. Ž. priklausė trys medienos atliekų sandėliai. Pažymima, jog teismas nepaaiškino, kodėl L. S. inkriminuojamas medienos pagrobimas iš visų 5 sandėlių. Nurodoma ir tai, kad teismas nepaaiškino dviejų sandėlių skirtumo tarp perdirbtų sandėlių kiekio ir nukentėjusiojo V. Ž. pareiškimo apie jo turėtus tris sandėlius, nepaaiškino, kodėl šių dviejų sandėlių (skirtumo) buvimas nepatvirtina L. S. parodymų apie jam nuosavybės teisė medienos atliekų sandėlių buvimą.

2.7. Nesutinkama su teismo išvada, kad L. S. perdirbimui perduotos UAB „duomenys neskelbtini“ medienos atliekos yra paimtos išskirtinai iš V. Ž., kas apelianto nuomone, turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui, L. S. veikos kvalifikavimui ir žalos apimties nustatymui.

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kokia dalis medienos atliekų priklausė nukentėjusiajam. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nesiimta veiksmų nustatyti, ar L. S. turėjo jam nuosavybės teise priklausančius sandėlius, tuo tarpu pašalinti šį trūkumą neįmanoma, todėl L. S. teiginiai apie jam priklausančių medienos atliekos sandėlių jo nuosavybėje buvimą objektyviai nepaneigti. Pažymima, kad net teismui atmetus šioje dalyje apeliacinio skundo motyvus ir sprendžiant, kad nuteistasis L. S. pagrobė V. Ž. nuosavybės teisę priklausančios medienos atliekas, nėra jokios galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi teismas negali ir neturi galimybės nustatyti, kokia dalis iš pagrobto turto realiai nuosavybės teisė priklausė nukentėjusiajam.

2.9. Nurodoma, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad L. S. pagrobė iš nukentėjusiojo V. Ž. 3 kirtimo sandėlius turinčius 1200 erdmetrių medienos atliekų. Pažymima, jog toks skaičius pateikiamas suinteresuoto asmens - nukentėjusiojo V. Ž.. Pasak nuteistojo, teismas nesuabejojo tokio skaičiaus buvimu, jo realumo nepatikrino, nors byloje yra objektyvių duomenų, liudijančių apie tokios medienos atliekų kiekio dirbtinumą.

2.10. Pažymima, kad nukentėjusysis V. Ž. teigė teismui apie tai, kad medienos atliekų pirkimo - pardavimo sutartis su UAB „duomenys neskelbtini“ buvo sudaryta 2017 m. spalio 10 d., nurodant atliekų pirkimo kainą - 5,50 eurų ir atliekų apimti (kiekį) 1200 erdmetrių, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad negalėjo paaiškinti teismui, kodėl 2017 m. spalio 19 d. buvo sudaryta nauja pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „duomenys neskelbtini“, nes būtent minėta įmonė atvyko prie V. Ž. (jo teigimu) medienos atliekų sandėlių ir informavo V. Ž. apie medienos atliekų vietoje nebuvimą. Apelianto manymu, nukentėjusiojo V. Ž. nurodytas medienos kiekis - 1200 erdmetrių yra nerealus ir išgalvotas, arba gali turėti tik preliminarią reikšmę.

2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo nuomone UAB „duomenys neskelbtini“ 2017 m. spalio 16 d. atliko medienos atliekų iš 5 sandėlių malimą ir tai įrodo L. S. pinigų išmokėjimo kvitas KIO Nr. 383 bendrai 3200,00 eurų pinigų sumai, kuriame nurodoma, kad mokama už 8 skiedrovežius po 400,00 eurų už kiekvieną (b. l. 69). Šis apmokėjimas ir krovininių mašinų kiekio nurodymas yra vienintelis objektyvus įrodymas, liudijantis apie sumaltų medienos atliekų kiekį, tariamai paimtų, kaip jau buvo minima, iš 5 medienos atliekų sandėlių, kur, teismo nuomone, trys sandėliai priklausė nuosavybės teisę V. Ž.. Apeliantas pažymi, kad siekiant pagrįsti L. S. kaltumą, nebuvo pasirūpinta nustatyti 8 skiedrovėžių vairuotojus bei juos apklausti, nustatyti krovininės dalies apimtį kub. metrais, nustatyti sumaltų medienos atliekų kiekį ir t. t. Pasak apelianto, teisminio proceso metu šis trūkumas galėjo būti pašalintas tik grąžinus bylą prokurorui, kadangi minimi trūkumai realiai neleido teismui tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Tai, apelianto manymu, BPK 219 straipsnio pažeidimas.

2.12. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis parodė, jog apie tai, kad medienos atliekas pasisavino L. S., kalbėjo visi kaimo gyventojai, tačiau atsisakė nurodyti nors vieną asmenį. Nurodoma ir tai, kad negalima laikyti įrodymu neegzistuojančios (nutrauktos) sutarties, o teismas, spręsdamas atliekų komercinės kainos nustatymą, turėjo vadovautis paskutine, su UAB „duomenys neskelbtini“ sudaryta sutartimi.