Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui G. K., jo atstovui advokatui Vidui Peikšteniui, atsakovo atstovei Nijolei Jurevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės atstovui Gediminui Ramanauskui, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. Ž., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, N. Ž., A. P. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mokestinių ginčų komisija pirmesnių jo skundų argumentus irgi atmetė iš esmės netinkamai išaiškindama ir pritaikydama teisės aktų nuostatas bei nepagrįstai nurodydama, kad neįrodė, jog atsakovas pavėluotai įregistravo jo mokestinę prievolę muitinėje. Nesant Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečioje įtraukoje vienos iš nurodytų sąlygų G. K. pripažinti skolininku, pareiškėjas nepagrįstai laikomas skolininku dėl neteisėto ginčo prekių įgijimo ir disponavimo. Pareiškėjo teigimu, nėra ir antrosios Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečioje įtraukoje nurodytos sąlygos pripažinti jį skolininku, kadangi nežinojo ir nėra pagrindo manyti, jog turėjo žinoti, kad cigaretės buvo įvežtos neteisėtai, t. y. iš Rusijos Federacijos, o ne iš Bendrijos šalies. Šiaulių apygardos teismas nuosprendžiu patvirtino, kad akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjas gabeno nepermatomu polietilenu įpakuotose dėžėse, todėl jis negalėjo žinoti, kokie daiktai jose buvo.

Be to, Šiaulių apygardos teismo 2010-02-03 nuosprendis, kuriuo nuspręsta pareiškėją pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 199² str. „Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“ 1 d. ir skirti 150 MGL dydžio (19 500 litų) baudą, yra įsiteisėjęs. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas nusikalstamos veikos bendrininku. Jis kartu su N. Ž. ir A. P. pažeidė ūkio ministro 2004 05 26 įsakymo Nr. 4-200 „Dėl Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1.1 p., neteisėtai gabendami akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Skolininkas pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 p. – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka, pagal kurią skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Pareiškėjas skundžiamu Muitinės sprendimu pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, o atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 p., laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 str. 10 d. prasme bei importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 10 d. ir 94 str. 3 d. prasme.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Ginčo klausimą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau - MAĮ), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau - PVMĮ), Akcizų įstatymas, Reglamentas Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeistas 2000-11-16 Reglamentu Nr. 2700/2000, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) nuostatos, o taip pat atsižvelgtina į Europos teisingumo teismo sprendimuose pateikiamus minėtų teisės aktų išaiškinimus.

Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010-02-03 nuosprendžiu G. K., A. P., N. Ž. pripažinti kaltais pagal Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį ir kiekvienam paskirtos po 19 500 Lt dydžio baudos. Pareiškėjo apeliacinis ir kasacinis skundai buvo atmesti (Baudžiamoji byla Nr. 43-1-0030-07, t. 7, b. l. 128-141, 154-155, 171-173, 181-192, 201-203, 216-219). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2007 m. gegužės 23 d., apie 1 val. 55 min. (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties vagonų plovyklos teritorijoje iš cisternos Nr. 73150708 buvo kraunamos 150 dėžių su 75000 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, bei dėžės su cigaretėmis buvo nešamos į šalia esančią degazacijos kamerą Nr. 3. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintas „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.3 p. draudžiama gabenti tabako gaminius, viršijančius nustatytas normas, kurie yra įvežami iš Europos Bendrijos muitų teritorijai nepriskirtų šalių, t.y. 100 pakelių cigarečių (minėtų taisyklių 3.1 p.). Taigi, akivaizdu, kad įvykio vietoje rastų cigarečių pakelių skaičius ženkliai viršija leistiną kiekį, o remiantis 2007-05-24 Šiaulių teritorinės muitinės pažyma, įvykio vietoje rastų akcizais apmokestinamų prekių vertė (75 000 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ su filtru) yra 192000 Lt (b. l. 71, t. 1), t. y. žymiai viršijanti 250 MGL (32500 Lt) dydžio sumą (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-157/2012).

Taigi visos šios aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai parodo, kad pareiškėjas suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, cigarečių pakeliai buvo pažymėti Rusijos Federacijos banderolėmis, pareiškėjas, A. P. ir N. Ž. padėjo iškrauti dėžes su cigaretėmis iš vagono-cisternos ir jas nešė į degazacijos kamerą. Vadinasi, pareiškėjas dėl tokių savo veiksmų (dalyvavęs neteisėtai įvežant prekes ir žinojęs arba turėjęs žinoti, kad toks akcizais apmokestinamų prekių įvežimas yra neteisėtas), laikomas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi negalėjo nežinoti, kad šios prekės (cigaretės) į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, teismo laikytas tik jo pasirinkta gynybos priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti tokias aplinkybes, kaip, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011).Taigi pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jam apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ), Akcizų įstatymo nuostatas, muitinė administruoja importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda tuomet, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (PVMĮ 14 str. 13 d., Akcizų įstatymo 9 str. 3 d.). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui atsirado tuomet, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui, t. y. pareiškėjui, A. P. ir N. Ž.. Asmenys laikytini importuotojais, nes, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžta muitinės skolininko sąvoka („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), taigi asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, pripažinus, kad pareiškėjas, A. P., N. Ž. pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jie taip pat pripažinti ir importuotojais pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjui, taip pat A. P. ir N. Ž. tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjui, A. P. ir N. Ž. atsirado 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus akcizais apmokestinamas prekes). Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo konfiskuotos, pripažinta neturinčia reikšmės (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes ginčo cigaretės yra konfiskuotos pagal teismo nuosprendį. Laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamųjų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat jų konfiskavimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (LVAT administracinėse bylose Nr. A442-754/2009, Nr. A575-916/2010, Nr. A575-1011/2011).

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatos aiškiai nustato, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal PVMĮ. Kadangi pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal PVMĮ, todėl jam ir tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Cigarečių įsigijimas ir gabenimas patenka į 1992-02-25 Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, su pakeitimais, padarytais 2004-11-16 Tarybos direktyva 2004/106/EB (toliau - ir Akcizų direktyva) 8 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl: „laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų asmeniniam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami“. Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra konstatavęs, kad, siekiant taikyti Akcizų direktyvos 8 straipsnį, akcizais apmokestinamus produktus turi įsigyti „privatūs asmenys“ „asmeniniam naudojimui“, o juos gabenti turi „patys“ privatūs asmenys. Šios sąlygos turi leisti nustatyti griežtai individualų (asmeninį) akcizais apmokestinamų produktų, kurie įsigyjami vienoje valstybėje narėje, o vėliau išgabenami į kitą, įsigijimo pobūdį (Teisingumo Teismo 1998-04-02 prejudicinio sprendimo byloje EMU Tabac ir kt., C-296/95, 25 ir 26 p.). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Akcizų direktyvos 8 straipsnio nuostatos nustato, kad produktai turi būti skirti individualiam juos įsigijusių privačių asmenų naudojimui, ir todėl ji neapima produktų, kuriuos įsigijo privatus asmuo ir kurie yra skirti kitų privačių asmenų naudojimui. Iš tiesų neturėtų būti manoma, kad tokių produktų laikymas yra griežtai individualaus (asmeninio) pobūdžio juos įsigijusio privataus asmens atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2006-11-23 prejudicinio sprendimo byloje Joustra, C-5/05, 35 p.). Šiuo atveju pareiškėjas, A. P. ir N. Ž., dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba turėję žinoti, kad toks akcizais apmokestinamų prekių - cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos Federacijos banderolėmis - įvežimas yra neteisėtas, cigaretės nebuvo pritaikytos toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami naudojimui, t. y. cigaretės neturėjo Lietuvos Respublikoje naudojamų banderolių.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovui seniai buvo žinoma apie skolą, tačiau ji laiku neįregistravo jo mokestinės prievolės muitinei, todėl neteko teisės reikalauti sumokti visas skundžiamuose sprendimuose nurodytas skolas, įskaitant ir delspinigius, kuriuos dėl sprendimo vilkinimo ne tik dirbtinai padidino, bet ir neteisėtai reikalauja sumokėti už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, nes pagal Bendrijos muitinės kodekso 217 - 221 straipsnių nuostatas muito apskaičiavimas ir įtraukimas į apskaitą, pranešimo pateikimas skolininkui, nėra tapatūs veiksmai, jie atliekami atskirais administraciniais aktais. Atsižvelgiant į tai, administraciniame akte apie muitų ir mokesčių apskaičiavimą bei įregistravimą neturi būti nurodomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, susijusios su pranešimo įteikimu. Teismo vertinimu, muitinė turi teisę neapskaityti muitų sumų, apie kurias vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalimi negalima pranešti skolininkui pasibaigus numatytam laikui. Todėl muitinė galėtų apskaičiuoti skolą vienu administraciniu aktu, tačiau negalėtų pateikti pranešimo skolininkui (šiuo atveju pranešimo G. K.), vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 3 dalimi, arba turėtų teisę apskritai neapskaityti skolos muitinei, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalies antra įtrauka. Todėl vadovaudamasi šiomis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis Kauno teritorinė muitinė 2012-05-24 sprendimu (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 12-15) įregistravo ne tik skolą muitinei, bet ir nesumokėtą PVM ir akcizą, kurių apskaičiavimą ir įregistravimą muitinė grindė PVM ir Akcizų įstatymų nuostatomis.

MAĮ 68 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Paminėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apskaičiuojant muitus, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Todėl Bendrijos muitų teisės aktai nereglamentuoja tam tikrų muitų administravimo atvejų, todėl turi būti taikomos MAĮ nuostatos. Pareiškėjo skolos atsiradimą lėmė jo veika, dėl kurios padarymo buvo iškelta baudžiamoji byla. Pagal MAĮ 68 straipsnio 3 dalies nuostatas apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu 1 dalyje numatytas terminas galima tik tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Šiaulių apygardos teismui 2010-02-03 nuosprendžiu pripažinus G. K., A. P., N. Ž. kaltais pagal Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį, 2010-06-28 išnagrinėjus pareiškėjo apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniame teisme ir 2010-12-20 kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiame Teisme, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, pagrįstai sprendimu apskaičiavo ir įregistravo muitus ir mokesčius už praėjusius penkis metus, nepažeisdama terminų mokesčių ir muitų apskaičiavimui, taip pat pranešimo skolininkui (G. K.) įteikimui.

Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jam nepagrįstai paskaičiuoti delspinigiai, muitinė neteisėtai reikalauja sumokėti delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Pažymėtina, jog MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.). Remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos; sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis. Tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Taigi, vadovaujantis minėtomis nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad šiuo atveju delspinigiai už patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nesumokėtą akcizų mokestį skaičiuotini ne tik už laikotarpį nuo kitos dienos po to, kai šis mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, tačiau ir visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, bei 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti minėtą akcizo mokesčio nepriemoką atsiradimo dienos. Minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas), t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-636/2010, 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575?285/2011, 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-92/2013 ir kt.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo sprendimai (Mokestinių ginčų komisijos 2012-09-12 sprendimas Nr. S-166(7-157/2012), Muitinės departamento 2012-06-29 sprendimas Nr. 1A-230 bei Kauno teritorinės muitinės 2012-05-24 sprendimas Nr. 2PM190337 yra teisėti bei pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti pareiškėjui muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius bei delspinigius, nes importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintos cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai. Atsakovė tinkamai aiškino ir teisingai taikė nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų nepadarė, ginčo sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, juos priėmė kompetentingi subjektai, yra pasirašyti, todėl skundas negali būti patenkintas jame išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas importuotoju pagal PVM ir Akcizų įstatymus, jam tenka pareiga sumokėti importo PVM ir akcizo mokesčius, todėl kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.