- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-20
- Bylos Nr.
- 2-1101-715/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00713-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Silva Plungienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- A. N.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui A. N. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5000,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prieštaravimuose nurodė, jog pinigų iš ieškovo jis niekada nesiskolino ir nėra jų gavęs, 5000,00 Lt sumą ieškovas perdavė ne kaip paskolą, bet kaip užstatą-garantą V. B. už iš pastarojo pasiskolintą vibroplokštę, kurios vertė – apie 5400,00 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Preliminarus sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2002-05-03 surašė skolos raštelį, kuriame nurodė, jog atsakovas „pasiskolina“ iš ieškovo penkis tūkstančius litų, kuriuos grąžins 2002-08-13 (b. l. 15).
LR CK 6.870 str. 2 d. numato, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; kt.).
Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
LR CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).
Lietuvos A. T. praktikoje pripažįstama, kad žodžio „pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, bet ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).
Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių paskolos dalyko (pinigų) perdavimą atsakovui. Paskolos raštelyje pavartotas žodis „pasiskolinu“ nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Pinigų perdavimo atsakovui aplinkybę neigia tiek pats atsakovas, tiek liudytojas V. B.. Taigi, laikytina, jog ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo su atsakovu fakto, dėl ko ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami. Todėl 2012-04-27 priimtas preliminarus sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (LR CPK 430 str. 6 d. 2 p.).
Nagrinėjant bylą teisme taip pat susidarė 20,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios buvo apmokėtos teismo lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra atmestinas, iš ieškovo valstybei priteistina 20,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Vadovaujantis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 424-430 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-04-27 preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo R. P. 20,00 Lt (dvidešimt litų 00 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.