- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-03
- Bylos Nr.
- A-434-261/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01820-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“
- Atsakovas
- Visuomenės informavimo etikos komisijai
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai Spaudos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos komisijai (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai), tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui bei N. H. C. (N. H. C.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2014 m. sausio 13 d. sprendimo (protokolo Nr. 1) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 3, 6 ir 38 straipsniai; 2) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos Sprendimo dalis, kuria dienraštis „Lietuvos rytas“ pripažintas 2013 m. gegužės 22 d. publikacijoje „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai“ (toliau – ir Publikacija) pažeidęs Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnius, yra nepagrįsta faktiniais duomenimis, priimta neįsigilinus į Publikacijos turinį ir rengimo aplinkybes, netinkamai interpretuojant ginčo situaciją, neatsižvelgus į viešo asmens kritikos ir platesnės nuomonės apie viešą asmenį raiškos ribas, todėl naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Priimant Sprendimą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, nes atsakovas, pažeisdamas Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 (toliau – ir Reglamentas), II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimus, neinformavo nei pareiškėjo, nei Publikacijos autoriaus žurnalisto V. D. apie tai, kad gautas skundas dėl UAB „Lietuvos rytas“ publikacijų, apie tai, kad skundas priimtas nagrinėti Komisijoje, nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjų skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nebuvo jokia forma informuotas apie Komisijos posėdį, neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir pateikti žodinių paaiškinimų, jam nebuvo išsiųstas Sprendimas ir apie jį sužinojo tik atsitiktinai 2014 m. vasario 19 d., todėl priimant Sprendimą buvo pažeistos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažeidžiant Reglamento 5 punkto reikalavimus, buvo apribota pareiškėjo galimybė motyvuotai ginčyti sprendimą, Sprendime nenurodomi jo priėmimo teisiniai pagrindai ir jų teisinis įvertinimas – nenurodomi jokie Sprendimo motyvai, nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė pareiškėjo padarytas pažeidimas, kokiomis Publikacijos dalimis grindžiama Komisijos išvada, kokios faktinės aplinkybės ir kokios medžiagos pagrindu nustatytos, kodėl nustatyti faktai turi būti kvalifikuojami kaip Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnio pažeidimai. Pareiškėjas nurodė nepažeidęs Kodekso reikalavimų ir tokį teiginį motyvavo tuo, kad: 1) jis pateikė tikslią informaciją apie (duomenys neskelbtini) pardavimo vertę, nes šios įmonės finansinė situacija, jos pardavimo vertė, jos kreditorinių reikalavimų ir įsiskolinimų balansas atskleistas labai išsamiai (Publikacijos skyriai „Tikroji vertė mažesnė“ ir „Ką nori, tą ir praneša“), pagrindžiant šiuos duomenis (duomenys neskelbtini) paskelbta informacija, kitų neanoniminių šaltinių informacija: situaciją komentavo vienos iš (duomenys neskelbtini) nupirkusios bendrovės steigėjų – (duomenys neskelbtini) vadovas A. Ž., Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V. P., o straipsnio autoriaus padarytos įžvalgos dėl deklaruotos (duomenys neskelbtini) pardavimo kainos ir šios bendrovės kreditorinių įsiskolinimų bankrutuojančiam bankui (duomenys neskelbtini) yra teisingos ir pagrįstos viešai skelbiama ir straipsnio autoriaus kalbintų pašnekovų pateikta informacija, todėl Kodekso 3 straipsnio reikalavimų nepažeidė; 2) rengiant Publikaciją buvo remtasi keliais informacijos šaltiniais – kalbinti trys tarpusavyje nesusiję nešališki asmenys, turintys informacijos apie Publikacijos temą: vienos iš (duomenys neskelbtini) nupirkusios bendrovės steigėjų - (duomenys neskelbtini) vadovas A. Ž., Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas V. P., (duomenys neskelbtini) kreditorių komiteto vadovė A. M., taip pat remtasi viešai skelbiama (duomenys neskelbtini) ir www.eversus.lt medžiaga, todėl Kodekso 6 straipsnio reikalavimų nepažeidė; 3) Publikacijos skyriuje „Koks bus sėkmės mokestis?“ žurnalistas kelia klausimą (o ne kategoriškai teigia), ar didesnę parduodamo (duomenys neskelbtini) kainą bankroto administratoriaus komanda siekia nurodyti ne todėl, kad gautų didesnį sėkmės mokestį. Tokia mintis yra autoriaus manymas, pareikštas dėl itin visuomenę dominančios banko (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus, laikomo viešu asmeniu, veiklos. Aplinkybė, kad sėkmės mokestis banko administratoriui numatytas ir yra siejamas su parduodamo turto kaina, yra reali ir tai nėra žurnalisto prasimanymas. Publikacijos autorius pagrįstai kėlė klausimą (ne kategorišką teiginį), kad nurodžius didesnę parduodamo turto vertę, pardavėjams (konsultantams) galimai būtų nustatytas didesnis sėkmės mokestis, todėl Kodekso 38 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas pabrėžė, kad banko administratorius N. H. C. laikytinas viešuoju asmeniu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalies prasme, todėl informacijai, skelbiamai apie jį, taikytini kiti kriterijai, nei informacijai apie neviešus asmenis. Viešasis asmuo turi tikėtis padidinto visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad gali būti labiau kritikuojamas ir komentuojamas. Gali būti pateisinama kritiškesnė nuomonė apie viešą asmenį, o atsakomybė už žurnalisto pareikštą faktą ar nuomonę, susijusią su viešu asmeniu, taikytina tik nustačius, kad žurnalistas piktnaudžiavo teise reikšti nuomonę. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra dėl N. H. C. galimai neteisėtos veiklos, susijusios su banko (duomenys neskelbtini) bankrotu, pradėjo ikiteisminį tyrimą ir yra parengusi pranešimą apie įtarimus nusikalstamos veiklos padarymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–50).
Paaiškino, kad ginčijama Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjo nurodomi teiginiai dėl Komisijos priimto sprendimo atsitiktinio sužinojimo tik 2014 m. vasario 19 d. yra nepagrįsti. Pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, todėl byla nutrauktina. Komisijos priimami sprendimai yra skelbiami viešai internetinėje svetainėje www.lzlek.lt, taip pat skundžiamas Komisijos sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui paštu, todėl pareiškėjui apie priimtą sprendimą tapo žinoma vėliausiai sekančią dieną po Komisijos sprendimo paskelbimo interneto svetainėje www.lzlek.lt. Atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas ir jos priimamiems sprendimams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) netaikomas. Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų paaiškino, kad procedūrinių pažeidimų priimant sprendimą padaryta nebuvo. Pareiškėjui apie gautą trečiojo asmens skundą ir Komisijos posėdžio datą buvo pranešta oficialiai jos nurodomu elektroniniu paštu adresu daily@lrytas.lt. Komisijos Reglamente nėra nurodyta, kokia yra pranešimo apie gautus skundus ir Komisijos posėdžius tvarka, t. y., ar apie tai pranešama telefonu, elektroniniu paštu, ar žodžiu. Be to, apie Komisijos posėdį ir jo darbotvarkę buvo paskelbta internetinėje svetainėje www.lzlek.lt, todėl apie Komisijos posėdį pareiškėjui buvo pranešta tinkamai. Komisijos sprendimas pareiškėjui taip pat buvo išsiųstas paprastu neregistruotu paštu. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos sprendimo motyvus iš esmės nulėmė Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. SPR-128, kuriame konstatuoti reikšmingi faktai ir aplinkybės, kurios leido Komisijai objektyviai išnagrinėjus skundą padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas. Identiška publikacija buvo paskelbta interneto portale www.lrytas.lt, ir ši žiniasklaidos priemonė sutiko su Komisijos sprendimu, be to, pats pareiškėjas pradėjęs paneigti neteisingą informaciją, paskelbtą aptariamoje publikacijoje. Atsakovo teigimu, Žurnalistų etikos inspektoriui konstatavus, jog paskelbtos tikrovės neatitinkančios žinios, o Publikacijos autoriaus padarytos įžvalgos buvo klaidingos, Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 3, 6, 38 straipsnių reikalavimus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo N. H. C. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas (b. l. 22–27).
Paaiškino, kad atsakovas tinkamai išanalizavo visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą dėl pareiškėjo padarytų profesinės etikos pažeidimų. Analizuodamas trečiojo asmens skundą atsakovas pagrįstai rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu, kuris priimtas išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl tų pačių Publikacijos teiginių. Minėtame sprendime pripažinta, kad pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens nurodytais Publikacijos teiginiais skelbė tikrovės neatitinkančias žinias, kurios žemino jo garbę ir orumą bei pažeidė kitus visuomenės informavimo principus. Pareiškėjas Inspektoriui buvo pateikęs išsamius rašytinius paaiškinimus bei papildomus dokumentus, susijusius su Publikacijos teiginiais. Šiuos pareiškėjo paaiškinimus Inspektorius analizavo ir vertino, tačiau pareiškėjo pateikti argumentai nebuvo įtikinantys, nes konstatuota, jog Publikacijos teiginiai neatitiko tikrovės, žemino trečiojo asmens garbę ir orumą. Trečiojo asmens skundo nagrinėjimo laikotarpiu pareiškėjas atsakovui nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų pagrindę Publikacijoje nurodytų teiginių atitikimą tikrovei. Todėl atsakovas, išsamiai išanalizavęs Publikacijos turinį, jos tikslus bei kitas reikšmingas aplinkybes, remdamasis Inspektoriaus sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas Publikacija sąmoningai skelbė tikrovės neatitinkančias žinias ir tuo būdu pažeidė Kodekso 3, 6, 38 straipsniuose jam keliamus profesinės etikos reikalavimus. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo laikytinas viešuoju asmeniu, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, Visuomenės informavimo įstatymas) 2 straipsnio 73 dalies nuostatomis, vien ta aplinkybė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius, savaime nesudaro pagrindo jį priskirti viešiesiems asmenims. Pažymėjo, kad nei prieš rengiant Publikaciją, nei Publikacijos rengimo metu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu nebuvo inicijuota ar pradėta ikiteisminių tyrimų ar priimta nuosprendžių dėl Publikacijose minimų aplinkybių, siejamų su trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 98–105) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 22 d. dienraštyje “Lietuvos rytas” buvo paskelbta publikacija „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai“ (b. l. 59). 2013 m. rugpjūčio 12 d. N. H. C. atstovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai padavė skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos teigdamas, kad Publikacijoje nurodyta informacija neatitinka tikrovės, yra sąmoningai iškraipyta, nepatikrinta, šališka ir žemina N. H. C. garbę ir orumą, ir tuo pagrindu prašė įspėti UAB „Lietuvos rytas“ dėl padarytų pažeidimų ir įpareigoti juos nutraukti (b. l. 66–71).
Inspektorius, išnagrinėjęs N. H. C. atstovo skundą, 2013 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-128, kuriuo pripažino skundą pagrįstu dėl Publikacijoje esančių teiginių: „Kita vertus, galbūt, bankroto administratoriaus komandai svarbu išpūsti kiekvieną įvykį, kad patys galėtų ne tik pasigirti, bet ir pasipelnyti? Juk vienoks sėkmės mokestis, kai sandorio suma 7,7 mln. lito, ir visiškai kitoks, kai turtas neva parduodamas už 74 milijonus“, „Juk ne paslaptis, kad konsultantams priklauso sėkmės mokestis“, „Įdomiausia, kokia (duomenys neskelbtini) kaina bus nurodyta patiems kreditoriams: 7,7 milijono ar vis dėlto 74 milijonai litų? Galbūt ne veltui, bankroto administratoriaus komanda iš pat pradžių paskelbė pastarąjį skaičių - kad ir koks būtų tas sėkmės mokestis, vis vien didesnis“ (b. l. 29–40). Sprendime Inspektorius pažymėjo, kad minėtuose Publikacijos teiginiuose paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, jog N. H. C. ir jo komandai taikytinas „sėkmės mokestis“ yra nesąžininga nuomonė, tikrovės neatitinkanti, N. H. C. garbę ir orumą žeminanti informacija, už kurios paskelbimą įspėjo viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Lietuvos rytas“ dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 bei 2 punktų pažeidimo.
2013 m. rugpjūčio 12 d. N. H. C. atstovas dėl Publikacijos turinio taip pat padavė skundą Komisijai, nurodydamas, kad Publikacijoje pateikti faktais neparemti teiginiai, jie reiškiami neetiškai ir nesąžiningai, nesuteikta atsakymo teisė, todėl prašė įvertinti, ar Publikacijoje žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) nepažeidė profesinės etikos reikalavimų (b. l. 51–58).
Išnagrinėjusi N. H. C. atstovo skundą ir atsižvelgdama į Inspektoriaus tarnybos sprendimą, kuriuo pripažinta, jog N. H. C. skundas pagristas, Komisija 2014 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą, protokolo Nr. 1, kuriuo pareiškėjo ginčijama dalimi nusprendė, jog dienraščio Publikacijoje buvo pažeisti Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnių reikalavimai (b. l. 12–13).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnių reikalavimus, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl materialinių teisės normų taikymo
Teismas nagrinėdamas byla, atsižvelgė į VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies nuostatas bei į Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnių nuostatas.
Teismas taip pat atsižvelgė į Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5, V skyriaus “Komisijos sprendimai“ 5 punkto reikalavimus dėl Komisijos priimamų sprendimų motyvavimo ir nustatė, kad Komisija, Sprendimu konstatavusi, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 3, 6, 38 straipsnių reikalavimus, kartu nurodė ir tokio sprendimo motyvus teigdama, jog publikacijoje pateikta netiksli informacija apie (duomenys neskelbtini) pardavimo vertę, apie tai, kad N. H. C. kaltinamas nesąžininga veikla siekiant pasipelnyti; Etikos kodekso 3 ir 38 straipsniai įpareigoja skelbti teisingą informaciją, įvairias nuomones, neturi būti skelbiami faktais neparemti kaltinimai; objektyvumo dėlei, publikacijos autorius turėjo kritiškai įvertinti savo informacijos šaltinių pateikiamą medžiagą, kaip to reikalauja Etikos kodekso 6 straipsnis, ir remtis bent keliais šaltiniais (b. l. 12–13). Taip pat Sprendime nurodoma, kad jis priimtas, atsižvelgiant į Inspektoriaus tarnybos sprendimus. Taigi, šiuo atveju 2013 m. lapkričio 14 d. Inspektoriaus sprendimas, priimtas išnagrinėjus N. H. C. atstovo skundą dėl tos pačios Publikacijos turinio, yra neatskiriama Sprendimo dalis.
Teismas pažymėjo, kad Inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime, be kita ko, dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos pasisakyta, kad Publikacijos teiginiuose „Kita vertus, galbūt bankroto administratoriaus komandai svarbu išpūsti kiekvieną įvykį, kad patys galėtų ne tik pasigirti, bet ir pasipelnyti? Juk vienoks sėkmės mokestis, kai sandorio suma 7,7 mln. lito, ir visiškai kitoks, kai turtas neva parduodamas už 74 milijonus“, „Juk ne paslaptis, kad konsultantams priklauso sėkmės mokestis“, „Įdomiausia, kokia (duomenys neskelbtini) kaina bus nurodyta patiems kreditoriams: 7,7 milijono ar vis dėlto 74 milijonai litų? Galbūt ne veltui bankroto administratoriaus komanda iš pat pradžių paskelbė pastarąjį skaičių - kad ir koks būtų tas sėkmės mokestis, vis vien didesnis“ paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie tai, jog N. H. C. ir jo komandai taikytinas „sėkmės mokestis“ (b. l. 29–40). Šiais teiginiais ir publikacijos dalimi, kurioje jie paskelbti, yra svarstoma apie „sėkmės mokesčio“ dydį, priklausantį nuo konkrečių sandorio verčių, ir teigiama apie N. H. C. siekį nesąžiningai pasipelnyti, visuomenei neatskleidžiant tikrosios UAB (duomenys neskelbtini) pardavimo sandorio vertės. Inspektorius pažymėjo, jog nei vienoje iš BAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus ataskaitų, pateiktų BAB (duomenys neskelbtini) kreditorių komitetui (toliau – ir Kreditorių komitetas), nėra nurodyta apie, neva, taikytiną „sėkmės mokestį“ ir jo dydį ir Kreditorių komitetas nėra priėmęs sprendimo dėl šio mokesčio taikymo. Be to, N. H. C. informavo, jog „sėkmės mokestis“ dėl galinčių kilti praktinių problemų nėra nustatytas, o išlaidų konsultantams dydį tvirtina Kreditorių komitetas, nustatydamas konkretų valandinį tarifą su užfiksuota maksimalia suma. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo teiginiuose nurodytas „sėkmės mokestis“ neegzistuoja. Publikacijoje pateiktas Kreditorių komiteto pirmininkės A. M. teiginys „Apie sėkmės mokestį bus galima kalbėti tuomet, kai matysime konkrečius rezultatus, susijusius su šio banko turto realizavimu“ nėra pakankamas siekiant paneigti informaciją apie nustatytą „sėkmės mokestį“, todėl ginčo teiginiuose paskelbta informacija neatitinka tikrovės. Ginčo teiginiuose paskelbta informacija apie nesąžiningą N. H. C. siekį pasipelnyti, gaunant „sėkmės mokestį“, priklausantį nuo sandorio vertės, diskredituoja N. H. C., teigia apie nesąžiningą jo veiklą, žemina jo garbę ir orumą. Toks viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo elgesys nelaikytinas sąžiningu ir teisės aktų nuostatas pažeidžiančios informacijos paskelbimas negali būti pateisinamas viešuoju interesu. Publikacijoje nėra pateikta jokia N. H. C. nuomonė joje nagrinėjamais klausimais ir nepateikti įrodymai, kad tokios nuomonės pateikimo iš minėto asmens buvo prašoma, todėl Publikacijoje nebuvo užtikrintas viešai skelbiamos informacijos nešališkumo bei nuomonių įvairovės principas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka Inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo, minėtas administracinis aktas yra įsiteisėjęs. Sprendime Komisijos nustatyti Kodekso 3, 6, 38 straipsnių reikalavimų pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo išvadomis, kuriose konstatuota, jog pareiškėjas Publikacijoje paskelbė nesąžiningas nuomones, tikrovės neatitinkančią N. H. C. garbę ir orumą žeminančią informaciją.
Teismas vadovavosi VIĮ įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl Komisijos teisinio statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012, 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1078-14) ir pažymėjo, jog Sprendimas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Kiekvienas jį perskaitęs gali išnagrinėti ir Sprendime aptartą situaciją ir sužinoti Komisijos motyvus bei teisinį šių motyvų pagrindą.
Nurodė, kad pareiškėjas savo elgesį bando paaiškinti tuo, kad viešajam asmeniui, palyginus su privačiu asmeniu, taikytinas didesnės tolerancijos kritikai reikalavimas ir teigia, kad valstybei priklausančio banko (duomenys neskelbtini) ir jo vadovų veikla turi didžiulės reikšmės ne tik banko kreditorių, bet ir likusios visuomenės dalies interesams, todėl banko administratorius N. H. C. laikytinas viešuoju asmeniu. Trečiasis suinteresuotas asmuo N. H. C. šią aplinkybę ginčija teigdamas, kad vien ta aplinkybė, jog jis yra (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius, savaime nesudaro pagrindo jį priskirti viešiesiems asmenims.
Atsižvelgė į VIĮ 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtintą viešojo asmens sąvoką ir pažymėjo, kad „viešųjų reikalų“ sąvoka teisės aktuose nepateikta, taigi aiškintina atsižvelgiant į aptariamų visuomeninių santykių pobūdį. Esminiu elementu nustatant fizinio asmens veiklos pobūdį yra to asmens veiklos įtakos visuomeniniam gyvenimui nustatymas.
Žemesnės instancijos teismas
Pabrėžė, kad sprendime N. H. C. nėra pripažintas viešuoju asmeniu, nustatyta, jog N. H. C. yra BAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.108 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir padarė išvadą, kad N. H. C. nėra viešasis asmuo, todėl jo atžvilgiu netaikytinos tokiems asmenims numatytos platesnės kritikos bei nuomonių išraiškos ribos.
Dėl procedūrinių teisės normų taikymo
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno suinteresuoto subjekto teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taip pat atsižvelgė į tai, kad VIĮ, kurio pagrindu priimtas pareiškėjo ginčijamas Komisijos Sprendimas, nuostatos nereglamentuoja Komisijos sprendimų apskundimo terminų, ir nusprendė, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo teismui terminas.
Nurodė, kad pareiškėjas teigia, kad priimdama Sprendimą Komisija pažeidė Komisijos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimus, turėjusius užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, kadangi pareiškėjas nebuvo informuota apie tai, kad gautas skundas dėl Publikacijos ir jis priimtas nagrinėti, jai nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga ir pasiūlymas pateikti rašytinius paaiškinimus, ji nebuvo informuota apie Komisijos posėdį ir neturėjo galimybės jame dalyvauti, jai taip pat nebuvo išsiųstas Sprendimas.
Teismas rėmėsi Reglamento II skyriaus „Komisijos veiklos organizavimas” 13.2 ir 13.4 punktų bei Reglamento IV skyriaus „Komisijos posėdžiai” 4 punkto nuostatomis ir pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys turi būti informuojami apie Komisijos posėdžio laiką, vietą, jiems taip pat turi būti išsiunčiama Komisijos posėdžio medžiaga ir Komisijos sprendimas, tačiau Reglamentas nedetalizuoja suinteresuotų asmenų informavimo tvarkos, t. y. nenustato, kokiu būdu jiems turi būti perduodama minėta informacija. Atsakovo teigimu, pagal šiuo metu susiklosčiusią Komisijos darbo praktiką, suinteresuoti asmenys apie Komisijos veiklą yra informuojami siunčiant jiems atitinkamus pranešimus jų oficialiai nurodyto elektroninio pašto adresu, kas, atsakovo teigimu, šiuo atveju ir buvo padaryta. Tai, kad pranešimas ir Sprendimas buvo išsiųsti, patvirtina pateiktos išsiuntimų kopijos (b. l. 72, 60). Vertindamas pareiškėjo tvirtinimą, kad jis pranešimo ir Sprendimo negavo, taipogi nesant objektyvių duomenų, kad pranešimas tikrai pasiekė adresatą, teismas neturėjo pagrindo vienareikšmiai daryti išvadą, kad pareiškėjas laiku sužinojo apie posėdį ir Sprendimą. Visgi pažymėjo, kad pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį, privalo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas tinkamai apginti savo teises ir interesus, todėl turėtų nuolat domėtis jo veiklą vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija. Įvertinęs visas aplinkybes ir nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui apie skundžiamą Sprendimą tapo žinoma anksčiau, nei teigia jis pats, t. y. 2014 m. gruodžio 19 d., laikoma, kad pareiškėjas nepraleido termino ginčo Sprendimui apskųsti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Komisijos veiklą reglamentuojantis teisės aktas detaliai nenustato pranešimų ginčo šalims apie Komisijos veiklą įteikimo procedūros, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog priimant Sprendimą buvo padaryti esminiai procedūrinių teisės normų reikalavimų pažeidimai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Komisija ginčijama 2014 m. sausio 13 d. sprendimo (protokolo Nr. 1) dalimi teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 ir 38 straipsnių reikalavimai, todėl naikinti ginčijamą Sprendimo dalį, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teisinio pagrindo nėra.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teismas atsižvelgė į ABTĮ nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (44, 45 straipsniai) ir konstatavo, kad atsisakius patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestinas ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo N. H. C. teismui nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu spręsti išlaidų atlyginimo klausimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pasak pareiškėjo, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
1. Dėl Komisijos sprendimui taikytinų materialinių teisės normų pažeidimo
Pareiškėjo teigimu, Komisijos sprendimas nėra motyvuotas, priimtas pažeidžiant Komisijos reglamento nuostatas, nepagrįstas faktiniais duomenimis, priimtas neįsigilinus į Publikacijos turinį ir rengimo aplinkybes, dėl ko Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat nepagrįsti yra teismo sprendimo argumentai dėl Inspektoriaus sprendimo teisinio statuso, nes Inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas nėra ir negali būti laikomas neatskiriama Komisijos sprendimo dalimi, kaip ir pareiškėjo nepasinaudojimas teise skųsti jo atžvilgiu priimto Inspektoriaus sprendimo negali būti vertinamas kaip argumentas patvirtinantis Komisijos sprendimo teisėtumą; banko (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius N. H. C. laikytinas viešuoju asmeniu, dėl ko pastarasis turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę, kad ir kokia kandi, nepalanki ji būtų, todėl ir dėl šių priežasčių teismo sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to naikintinas.
1.1. Dėl Komisijos sprendimo motyvavimo
Pažymi, kad analizuodamas, ar atskiromis „Lietuvos rytas” publikacijos „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai” dalimis nebuvo pažeistos Kodekso konkrečios nuostatos, teismas rėmėsi ne Komisijos Sprendimu ir neva jame esančiais argumentais (nes motyvų nesant neįmanoma pastarųjų patvirtinti ir/ar paneigti), o Inspektoriaus 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu – kas patvirtina tai, kad Komisijos sprendimas nėra motyvuotas ir neaišku, kokie motyvai sąlygojo Komisijos sprendimo priėmimą.
Teigia, kad Komisijos sprendime nenurodyta nei kaip konkrečiai pasireiškė pareiškėjo padarytas pažeidimas, nei kokiomis Publikacijos dalimis grindžiama Komisijos išvada, nei kokios faktinės aplinkybės kokios medžiagos pagrindu nustatytos, kodėl nustatyti faktai turi būti kvalifikuojami kaip Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnio pažeidimai. Tokiu būdu apribota pareiškėjo teisė motyvuotai ginčyti Komisijos sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo Sprendimo motyvai, kad Komisijos sprendimas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis, kiekvienas jį perskaitęs gali išnagrinėti sprendime aptartą situaciją ir sužinoti Komisijos motyvus bei teisinį šių motyvų pagrindą - yra nepagrįsti ir nėra aišku, kokia Komisijos sprendimo dalis teismui leido padaryti tokias išvadas (kas nėra nurodoma teismo sprendime).
Vadovaujasi LVAT praktika dėl viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų vertinimo ir nurodo, kad Komisija sprendimą priėmė remdamasi tik Inspektoriaus tarnybos sprendimu, pati neatliko jokio tyrimo ir nerinko jokių papildomų įrodymų, taigi iš esmės tik perrašė Inspektoriaus sprendimą ir dėl atskirų jo nuostatų prabalsavo, atitinkamai tokiu atveju ir Komisijos sprendimo motyvavimas nėra įmanomas, nes Komisijos sprendimas buvo tik formalumas.
1.2. Dėl konkrečių Kodekso nuostatų pažeidimo
Teismas, konstatuodamas sprendime konkrečius Kodekso nuostatų pažeidimus, remiasi Inspektoriaus sprendimu ir jo argumentacija, tačiau ne Komisijos sprendimu.
Dėl Kodekso 3, 6 ir 38 straipsnių nuostatų pažeidimų pareiškėjas pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.
Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas sprendime nagrinėjo tik tą Publikacijos
dalį, kuri susijusi su Publikacijos skyriuje „Koks bus sėkmės mokestis?“ pateikta nuomone
(nevertindamas kitų galimų pažeidimų, kas dar kartą leidžia pagrįstai teigti esant Komisijos
sprendimą nemotyvuotą), tačiau taip ir nesusiejo menamo pažeidimo su konkrečios Kodekso
nuostatos pažeidimu, todėl nėra aišku, kokiais pagrindais pripažino Komisijos sprendimo,
kuriuo konstatuojamos Kodekso konkrečių nuostatų pažeidimas, teisėtumą.
Komisijos sprendimas yra nepagrįstas faktiniais duomenimis, priimtas neįsigilinus į Publikacijos turinį ir rengimo aplinkybes, netinkamai interpretuojant ginčo situaciją.
1.3. Dėl Komisijos ir Inspektoriaus statuso bei jų sprendimų savarankiškumo
Nurodo, kad teismas sprendimu atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas, nes priimtas vadovaujantis Inspektoriaus tarnybos sprendimu.
Vadovaujasi VIĮ 46 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 49 straipsnio 1 dalimi, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistinės etikos” 37 straipsniu ir pažymi, kad Komisija ir Inspektorius yra dvi savarankiškos viena nuo kitos nepriklausančios institucijos savarankiškai priimančios sprendimus joms priskirtose skirtingose kompetencijos ribose, todėl vienos institucijos priimtas sprendimas nėra ir negali būti laikomas kitos institucijos priimto sprendimo dalimi, nes tai paneigtų institucijos kompetencijos ribas, atitinkamai jos savarankiškumo prezumpciją.
1.4. Dėl pareiškėjo teisės nepasinaudoti teise skųsti Inspektoriaus sprendimo ir nepasinaudojimo šia teise teisinės reikšmės
Vadovaujasi VIĮ 50 straipsnio 18 dalimi ir pabrėžia, kad skųsti ar ne Inspektoriaus sprendimus yra asmens, kurio atžvilgiu jie priimami, teisė ir nei įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta su nepasinaudojimu šia teise susijusių netiesioginių neigiamų pasekmių asmeniui, išskyrus pasekmes, kurias sukelia pats Inspektoriaus sprendimas tiesiogiai asmens, kurio atžvilgiu jis priimtas, interesams.
Tai, kad nepasinaudojimas teise apskųsti Inspektoriaus sprendimus gali būti faktu, jog pastarasis sprendimas gali tapti ir Komisijos sprendimo neatskiriama dalimi, paneigia tai, jog tuo atveju, jei visgi asmuo pasinaudotų teise ir apskųstų Inspektoriaus sprendimą, Komisija negalėtų nagrinėti suinteresuoto asmens skundo dėl tos pačios publikacijos Kodekso nuostatų pažeidimo prasme, nes Inspektoriaus sprendimas būtų neįsiteisėjęs, o tokios sąlygos nei įstatymuose, nei Kodekse ar Komisijos Reglamente, kaip minėta, nėra nustatyta.
Teigia, kad vadovaujantis neteisinga teismo argumentacija, tokiu atveju (apskundus Inspektoriaus sprendimą) Komisija negalėtų nagrinėti asmens skundo adresuoto jai, o tai nepagrįstai varžytų pareiškėjo teisę tikėtis, kad jo skundas bus, išnagrinėtas per Komisijos Reglamente nustatytus terminus.
Pastebi, kad analogiškai ir teismai Inspektoriaus sprendimų nelaiko prima facie įrodymu, o vertina juos su kitais byloje pateiktais įrodymais, vadovaudamiesi įstatymais, nes Inspektoriaus sprendimas teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl, pareiškėjo teigimu, pareiškėjo nepasinaudojimas teise skųsti jo atžvilgiu priimto Inspektoriaus sprendimo negali būti vertinamas kaip argumentas patvirtinantis Komisijos Sprendimo teisėtumą.
1.5. Dėl H. N. C. viešojo asmens statuso
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad N. H. C. nėra viešasis asmuo, todėl jo atžvilgiu netaikytinos tokiems asmenims nustatytos platesnės kritikos bei nuomonių raiškos ribos. Taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad įmonės administratorius yra įgaliotas vykdyti konkrečius privataus juridinio asmens likvidavimo veiksmus, pažymėdamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 „Dėl akcinės bendrovės banko (duomenys neskelbtini) akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“ akcinės bendrovės banko (duomenys neskelbtini) akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. Taigi, banko (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius N. H. C. vykdė Lietuvos Respublikos valstybei priklausančio banko (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus funkcijas.
Žemesnės instancijos teismas
Todėl, pareiškėjo teigimu, banko (duomenys neskelbtini) bankroto administratorius N. H. C. laikytinas viešuoju asmeniu, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad banko nacionalizavimas ir bankrotas turėjo ir turi didžiulės reikšmės ne tik banko kreditorių, bet ir likusios visuomenės dalies interesams, pats bankas (duomenys neskelbtini) buvo paimtas visuomenės poreikiams, taigi priklauso valstybei, todėl N. H. C. veikla ir jo visuomeninė padėtis (valstybei priklausančio banko bankroto administratorius), ypatingai kiek tai susiję su banko veika, sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją domino, todėl pastarasis turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę, kad ir kokia kandi, nepalanki ar net agresyvi ji būtų.
2. Dėl Komisijos sprendimui taikytinų procedūrinių teisės normų pažeidimo
Pareiškėjas nurodo, kad Komisija apie gautą skundą dėl Publikacijos
Žemesnės instancijos teismas
pareiškėjo neinformavo, pareiškėjui nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nebuvo
pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, nebuvo informuota apie Komisijos posėdį, todėl
pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius
paaiškinimus, nebuvo išsiųstas Komisijos sprendimas, o tai sąlygoja, kad buvo pažeistos
VAĮ, gero administravimo principo bei Komisijos reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, t. y. pažeista pareiškėjo teisė žinoti apie priimamą neigiamą sprendimą jo atžvilgiu, pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, be to yra pagrindas teigti, kad Komisijos veikla ab initio buvo neteisėta tiek de jure, tiek de facto, todėl Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atitinkamai nepagrįstas ir naikintinas yra teismo sprendimas.
Teismas nepasisakė dėl nė vieno iš Komisijos nurodytų argumentų ir juos paneigiančių pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent, kad:
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Komisijos veikla, nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, yra viešojo administravimo, kaip ji apibrėžta VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio veikla. Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus. Tačiau Komisija ne tik neinformavo pareiškėjo apie Komisijos sprendimo priėmimą, tačiau ir ilgiau nei tris mėnesius nesidomėjo, ar pareiškėjas įvykdė minėtą įstatymo nuostatą.
Remiasi LVAT praktika dėl Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto veiklos, ir gero administravimo principo, bei nurodo, kad Komisija savo veikloje privalėjo vadovautis gero administravimo principu.
Nesutinka su teismo argumentu, kad pats pareiškėjas pagal savo veiklos pobūdį privalo būti rūpestingas ir aktyvus, siekdamas tinkamai apginti savo teises ir interesus, todėl turi nuolat domėtis jo veiklą vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija. Nurodo, kad jokie teisės aktai nenustato asmenims, įskaitant ir pareiškėją, nepaisant jo veiklos pobūdžio pareigos domėtis jo veiklą galimai vertinančių institucijų viešai skelbiama informacija. Be to, pažymi, kad toks
teismo sprendime nurodytas argumentas yra teisiškai ydingas, kadangi sudaro prielaidas
asmenų veiklą kontroliuojančioms/vertinančioms institucijoms betarpiškai neinformuoti
asmens apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus, o juos paskelbti interneto svetainėje (net ne
oficialiuose valstybės leidiniuose) ir net ne pirmajame puslapyje (kas ir šiuo atveju buvo
padaryta).
Taip pat pareiškėjas, atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis tuo metu galiojusia VIĮ 46 straipsnio 2 dalies redakcija, organizacijos, kurios deleguoja savo atstovus į Komisiją, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus privalėjo rengti susirinkimus, kuriuose turėjo dalyvauti ne mažiau kaip po tris delegatus iš kiekvienos šių organizacijų, atitinkamai susirinkimas turėjo patvirtinti Komisijos veiklos nuostatus, kas nebuvo padaryta. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad Komisija de facto ir de jure veikė neteisėtai bei neturėdama tam suteiktų įgaliojimų priimti Komisijos sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo N. H. C. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiantys įrodymai teismui bus pateikti vėliau.
Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes bei į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai taikė VIĮ, Reglamento ir kitų teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė du atskirus skundus dėl tų pačių Publikacijos teiginių: Inspektoriaus tarnybai dėl pareiškėjo padarytų VIĮ nuostatų pažeidimų (VIĮ 50 str.) ir atsakovui dėl pareiškėjo padarytų Kodekso pažeidimų (VIĮ 46 str. 4 d. 2 p.). Inspektoriaus tarnybos sprendime yra aiškiai nurodyti VIĮ reikalavimai, kuriuos pažeidė pareiškėjas, be to, jie savo turiniu sutampa su Kodekso reikalavimais.
Pažymi, kad VIĮ apibrėžtos atsakovo funkcijos neapėmė atitikties tikrovei faktų nustatymo. Ši funkcija priskirtina būtent Inspektoriaus tarnybos kompetencijai (VIĮ 50 str.), todėl negali būti laikoma pažeidimu, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Inspektoriaus tarnybos sprendimu, nes Inspektoriaus tarnybos konstatuotos aplinkybės dėl tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo buvo tiesiogiai susijusios su tuo, ką turėjo įvertinti atsakovas, t. y. galimus Kodekso reikalavimų pažeidimus.
Pabrėžia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo Publikacijos teiginius. Būtent pats pareiškėjas nutyli ginčui dėl Publikacijos turinio svarbias aplinkybes.
Teigia, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nelaikytinas viešuoju asmeniu, o jei ir būtų priskiriamas viešųjų asmenų kategorijai, tai nepateisintų pareiškėjo neteisėtų veiksmų.
Taip pat nurodo, kad atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas, todėl jam netaikytinos VAĮ nuostatos. Atsakovo Reglamento nuostatos nedetalizuoja kokiu būdu turi būti informuojami suinteresuoti asmenys, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai informavo pareiškėją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas.
Pažymėtina, kad Komisijos veiklą šios bylos ginčo laikotarpiu reglamentavo Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalis, kurioje buvo numatyta, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 19 d.). Komisijos darbo reglamentas (2012 m. kovo 5 d. redakcija) numatė, kad Komisijos pirmininkas, gavęs skundą dėl Etikos kodekso pažeidimo bei tai patvirtinančią medžiagą, nusprendžia, ar skundas nagrinėtinas Komisijos posėdyje, ar reikalinga pateikti papildomą medžiagą. Komisijos pirmininkas, nusprendęs skundą perduoti nagrinėti Komisijos posėdyje, paskiria posėdžio vietą ir laiką, apie tai praneša Komisijos nariams ir pateikia jiems susipažinti visą medžiagą. Apie komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėjamas skundas, leidėjui ir žurnalistui (IV skyrius, 2–4 dalys).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad Komisija pareiškėjo neinformavo apie gautą skundą dėl Publikacijos, pareiškėjui nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nebuvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius paaiškinimus, o Komisijos sprendimas laiku nebuvo išsiųstas.
Vertindamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, teismas remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Komisijos priimto sprendimo įteikimo aplinkybių yra nustatęs, jog nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. Nurodė, kad praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas (pažymėtina ir tai, jog elektroninis laiškas galbūt buvo siunčiamas ir ne tiems suinteresuotiems asmenims) tikrai buvo informuotas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, t. y. nėra nenuginčijamų įrodymų, jog posėdyje pareiškėjui pranešimas apie posėdį buvo tinkamai įteiktas. Byloje nėra pateikta informacija iš pašto serverių, t. y. būtent ataskaitose iš pašto serverių būtų matyti elektroninio laiško išsiuntimo bei gavimo faktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-702/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje pabrėžė, kad Komisijos priimtas sprendimas dėl Etikos kodekso normų pažeidimo, turi neigiamą reikšmę pažeidimą padariusiam asmeniui bei jo veiklai (reputacijai). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant aplinkybes dėl galimai padarytų Etikos kodekso pažeidimų, asmuo apie tokį nagrinėjimą turi būti informuotas ir jam turi būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus iki jam nepalankaus sprendimo priėmimo (žr. administracinė byla Nr. A-478-525/2016).
Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas laiku sužinojo apie Komisijos posėdį ir jos Sprendimą, tačiau šią aplinkybę įvertino pareiškėjo nenaudai, remdamasis pareiškėjo atidumo ir rūpestingumo stoka.
Apeliacinės instancijos teismas su pastaruoju teismo sprendimo motyvu nesutinka ir daro išvadą, jog pareiškėjui tinkamu laiku ir tinkamomis priemonėmis apie posėdį nebuvo pranešta. Remdamasis minėta teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik paskelbimas apie komisijos posėdį internetinėje svetainėje www.lzlek.lt nėra pakankamas pranešimas prieš tai neinformavus suinteresuoto asmens, apie komisijoje gautą skundą. Todėl vadovaudamasis procesiniu principu asmens teise būti išklausytam, prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę daroma išvada, jog šis principas buvo pažeistas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti faktus, argumentus ar įrodymus, pagrindžiančius jo gynybinę poziciją iki Komisijai priimant sprendimą, ir tai vertinama kaip pagrindinių procedūrų pažeidimas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą aktą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nustatęs, Sprendimo panaikinimo pagrindą dėl procedūrinio pažeidimo nevertina ar pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kadangi šiuo atveju pripažįstama, kad atsakovas pagal jam suteiktą kompetenciją skundo iš esmės neišnagrinėjo ir tokiu atveju teismas negali tikrinti Sprendimo apeliacine tvarka.
Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo naikintina Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. sausio 13 d. sprendimo (protokolo Nr. 1) dalis, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „N. C. talentas – muilinti akis Lietuvai“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 ir 38 straipsniai.
Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Priimtas procesinis sprendimas yra pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašo priteisti išlaidas ir su apeliaciniu skundu pridėjo 2015 m. balandžio 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. 548, pagal kurį sumokėjo 14 Eur žyminį mokestį ir 0,12 Eur mokestį, todėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 14,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2014 m. sausio 13 d. sprendimo (protokolo Nr. 1) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „N. C. talentas - muilinti akis Lietuvai“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 ir 38 straipsniai.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“ iš atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 14,12 Eur (keturiolika eurų ir dvylika centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.