- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-951-259/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21037-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“
- Ieškovas
- R. T.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Izoldos Nėnienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mankajus“ dėl pirkimo–pardavimo sandorio panaikinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. T. pareiškė ieškinį teisme, kuriame suformulavo reikalavimus: 1) pripažinti negaliojančia 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė UAB „Mankajus“ pardavė ieškovei transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), už 3 300,00 Eur ir taikyti šalims vienašalę restituciją; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 3 300,00 Eur, sumokėtus už parduotą automobilį, 350,00 Eur patirtus nuostolius; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašė Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei automobilį už 3 300,00 Eur. Atsakovė sutartyje patvirtino, jog į perduodamą automobilį tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, automobilis neareštuotas, jis nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti juo neatimta ir neapribota. Kadangi atsakovės verslas yra pirkti–parduoti transporto priemones, ieškovė juo, kaip šios srities specialistu, pasitikėjo ir sutartyje jo patvirtinimais tikėjo. 2019 m. liepos 18 d. ieškovė, važiuodama automobiliu Lenkijoje, buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie patikrinę automobilio duomenis nustatė, jog jam yra paskelbta tarptautinė paieška. Automobilis iš ieškovės buvo paimtas ir pastatytas į policijai priklausančią aikštelę. Ieškovė, grįžusi į Lietuvą, nedelsiant kreipėsi į VĮ „Regitra“ su prašymu patikrinti, ar automobilis iš tiesų yra paieškomas, tačiau VĮ „Regitra“ nurodė, jog apribojimų nėra. Ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities VPK, kuriame policijos pareigūnas, patikrinęs automobilio duomenis, informavo, jog kažkoks įrašas apie automobilį yra, tačiau nesuprantantis koks. Ieškovė parašė Kauno apskrities VPK pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo atsakovės atžvilgiu pradėjimo, tačiau 2019 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę išimtinai civiliniai santykiai. Kadangi automobilis yra vogtas ir akivaizdu, jog ieškovė jo nebeatgaus, ji kreipėsi į atsakovę su prašymu atlyginti jai žalą. Atsakovė iš pradžių žadėjusi atlyginti žalą, vėliau atsisakė tai padaryti. Ieškovė, netekusi automobilio, patyrė ne tik jo įsigijimo kainos dydžio nuostolius (3 300,00 Eur), kurie turi būti atlyginti. Ieškovei buvo parduotas vogtas automobilis, todėl sutartis yra pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Objektyviai neįvykdyta parduodamo daikto pardavėjo pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus automobilio vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui. Aplinkybė, kad sutarties objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Įstatymuose taip pat nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius. Ieškovė dėl incidento Lenkijoje turėjo samdyti advokatę, kuriai sumokėjo 350,00 Eur, kurie taip pat laikytini ieškovės nuostoliais, patirtais dėl atsakovės kaltės.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė visiškai nepagrindžia ir neįrodo savo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, nėra pateikusi jokių tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktus, apie kuriuos kalba savo ieškinyje. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė ir atsakovė 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašė Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei automobilį už 3 300,00 Eur. Atsakovė nesutinka, jog ji kalta dėl automobilio sulaikymo Lenkijos valstybėje. Atsakovė automobilį pirko teisėtai, kaip matyti iš bylos medžiagos, net policija (ir VĮ „Regitra“) negalėjo patvirtinti ieškovės teiginių, jog automobilio apribojimai yra dėl vagystės. Atsakovė, pirkdama automobilį, veikė sąžiningai, VĮ „Regitra“ atliko automobilio registraciją, kurios metu jokių problemų nekilo. Praėjo 1,5 metų nuo automobilio pirkimo (atsakovė Italijoje automobilį įsigijo 2017 m. gruodžio 14 d.), tad labai abejotina dėl ieškovės teiginių apie automobilio sulaikymo dėstomas faktines aplinkybes. Atsakovės veiksmuose nėra kaltės, vieno iš civilinės atsakomybės kilimo pagrindų. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kuo pasireiškė atsakovės kaltė. Aplinkybę, kad atsakovė elgėsi sąžiningai, patvirtina tai, kad automobilio pardavimo metu (net ir vėliau) automobiliui jokių apribojimų disponavimui nebuvo nei VĮ „Regitra“, nei policijos duomenimis. Iš atsakovės, kaip pardavėjos pusės, nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų. Tarp atsakovės tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių negali būti ir nėra jokio priežastinio ryšio, kadangi atsakovės veiksmuose apskritai nėra jokių neteisėtų veiksmų, ieškovė šių veiksmų neįrodė. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovės nurodyti faktai apie automobilio vagystę apskritai egzistuoja. Ieškovė nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas pripažino negaliojančia 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė UAB „Mankajus“ pardavė ieškovei R. T. transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), už 3 300,00 Eur ir taikė šalims vienašalę restituciją; priteisė ieškovei R. T. iš atsakovės UAB „Mankajus“ 3 300,00 Eur, sumokėtus už parduotą automobilį, 350,00 Eur patirtus nuostolius, 82,00 Eur žyminį mokestį, 484,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Mankajus“ 14,32 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 pardavė ieškovei transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), už 3 300,00 Eur. Dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Ieškovė 2019 m. liepos 18 d., važiuodama automobiliu Lenkijoje, buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie, patikrinę automobilio duomenis, nustatė, jog jam yra paskelbta tarptautinė paieška. Automobilis iš ieškovės Lenkijos Respublikoje buvo paimtas ir pastatytas į policijai priklausančią aikštelę. Iš VĮ „Regitra“ duomenų teismas nustatė, jog, automobilį 2018 m. rugsėjo 6 d. pirmą kartą Lietuvoje įregistruojant, duomenų apie paiešką bei apribojimus nebuvo. Paieškos sistemoje „Eucaris-2“ išregistravimo data Italijoje nurodyta 2018 m. birželio 7 d. Šiam automobiliui 2019 m. balandžio 13 d. paskelbta paieška Šengeno erdvėje. Automobilis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje registruotas 2018 m. rugsėjo 6 d. ieškovės vardu.
5. Atsakovė neteikė į bylą patvirtinančių įrodymų, jog ginčo automobilis registruotas jos vardu ar priklauso kaip prekė. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra viena iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, šios pareigos (įtvirtintos CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, 6.317 straipsnio 2 dalyje ir 6.321 straipsnyje) pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą pačią pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu. Kilus ginčui dėl pardavėjo pareigos patvirtinti daikto nuosavybės teisę tinkamo įvykdymo, nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, būtent automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, CK 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Atsakovės atstovas nurodė, jog neteiks į bylą įrodymų, susijusių su nuosavybės įgijimu atsakovės vardu. Atsakovės atstovas posėdyje paaiškino, kad atsakovė verčiasi automobilių prekyba, šis automobilis buvo įgytas kaip prekė, tačiau su tuo susiję dokumentai taip pat nebus teikiami į bylą. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovės sumokėtą sumą pradiniam pardavėjui, už kurią buvo įsigytas automobilis.
6. Teismas sprendė, kad atsakovė neįvykdė savo, kaip pardavėjos, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę, atsakovė (verčiasi automobilių prekyba), turėjo suvokti, jog ieškovei parduoda (perduoda) jai nuosavybės teise nepriklausantį automobilį, todėl yra pagrindas ieškovės ir atsakovės 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašytą Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu.
7. Kadangi automobilis jau yra grąžintas teisėtam savininkui daiktinės teisės normų pagrindu, kas reiškia, kad dvišalė restitucija negalima, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina vienašalė restitucija – atsakovė įpareigojama grąžinti ieškovei už automobilį sumokėtą kainą – 3 300,00 Eur.
8. Ieškovė dėl incidento Lenkijoje turėjo samdyti advokatę, kuriai sumokėjo 350,00 Eur, kurie laikytini ieškovės nuostoliais patirtais dėl atsakovės kaltės. Atsakovė pardavė ieškovei automobilį nebūdama teisėta jo savininke. Tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra pakankamas priežastinis ryšys. Atsakovės kaltė dėl nuostolių yra, kadangi ji, tiek kaip paprasta pardavėja, tiek kaip verslininkė, nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 350,00 Eur nuostolių sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Mankajus“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2460-454/2021 ir ieškovės R. T. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų, o išimtinai rėmėsi kitos civilinės bylos, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, duomenimis. Vertindamas įrodymus, teismas neatsižvelgė į ginčo pobūdį, neįvertino reikšmingų ginčo aplinkybių. Teismo motyvai ir išvados išdėstytos tendencingai, remiamasi iš esmės ieškovės argumentais, nepasisakoma kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Teismas netinkamai tyrė ir vertino šalių poziciją ir ją pagrindžiančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė proceso normose nustatytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą).
10.2. Byloje nėra pateiktas joks Lenkijos teisėsaugos institucijos dokumentas, kuriame būtų nurodyta, kad ginčo automobilis yra grąžintas teisėtam savininkui, tad neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pasisakė labai kategoriškai ir šia aplinkybe motyvavo savo sprendimą, nors tokių įrodymų byloje nėra. Būtent nesant įrodymų apie aplinkybes, kad dėl ginčo automobilio baudžiamasis procesas Italijoje yra užbaigtas grąžinus transporto priemonę, leidžia kelti klausimą, ar transporto priemonės užvaldymas buvo nusikalstamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas vagystės faktą ir automobilio grąžinimą teisėtam savininkui baudžiamajame procese „preziumavo“ ir sprendime tuo rėmėsi, nors byloje tokių duomenų ieškovė visiškai nepateikė. Byloje nepateikta įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, patvirtinančio, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nusikalstamu būdu, todėl ši aplinkybė (vagystės) turi būti įrodyta. Byloje nėra pateikto įsiteisėjusio teismo sprendimo, kurio pagrindu galima būtų daryti išvadą transporto priemonės nuosavybės klausimu, taip pat duomenų, kad ieškovei būtų pareikštas vindikacinis ieškinys dėl transporto priemonės. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik bendra informacija, jog automobilis paieškomas, konstatavo, kad transporto priemonė buvo vogta ir sugrąžinta teisėtam savininkui. Tik įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamajame procese gali būti kaip įrodymas, paneigiantis atsakovės (apeliantės) kaip sąžiningo įgijėjo teises į ginčo automobilį. Nesant byloje pateikto įstatyme nurodyto pagrindo, paneigiančio nuosavybės teisę ar sąžiningo įgijėjo teises, byloje turėjo būti vertinamos ne tik teisėsaugos institucijų raštuose nurodytos aplinkybės, bet ir visos aplinkybės, susijusios su transporto priemonės disponavimu.
10.3. Daikto pirkėjas (šiuo atveju - ieškovė), tik paaiškėjus, kad ginčo automobilis yra grąžintas teisėtam savininkui, turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą iš pardavėjo (apeliantės). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog automobilis buvo grąžintas teisėtam savininkui, atsakovės žiniomis, automobilis vis dar stovi Lenkijos policijos aikštelėje ir galimai yra atiduotinas ieškovei. Jokių duomenų, kad ieškovė būtų domėjusi savo įgytu automobiliu, būtų prašiusi jį gražinti, byloje nepateikta.
10.4. Tiek ieškovė, tiek atsakovė yra sąžiningi ginčo automobilio įgijėjai. Sąžiningus, apdairius, rūpestingus ir atidžius asmenis gina įstatymas (CK 1.5 straipsnis). Remiantis civilinės teisės doktrina, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais leidžiama susiaurinti arba apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą. Visiems sandorių grandinę sudariusiems asmenims esant sąžiningiems, t. y. nesant jų kaltės ir neteisėtų veiksmų, teisinio priežastinio ryšio grandinė tarp galimai automobilį pavogusio asmens neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos išlieka nenutrūkusi (CK 6.247 straipsnis). Žala ieškovei atsirado dėl galimai automobilį pavogusio asmens veiksmų, o ne dėl atsakovės kaltės, todėl galimas ieškovės reikalavimas tiesiogiai tam asmeniui (kuris tikėtina nustatytas Italijos policijos institucijų arba išvis nėra vagystės fakto) pagal deliktinės atsakomybės taisykles. CK 6.253 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė neatsiranda, kai žala kyla dėl neteisėtos trečiojo asmens veikos.
10.5. Atsakovė nėra pažeidusi apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto (byloje yra surinkta visa tai įrodanti informacija). Restitucija šioje byloje netaikytina, nes tai iš tiesų yra išimtinis atvejis (turi būti ginamas sąžiningas asmuo). Priešingu atveju, atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės - pagerėtų. Atsakovei parduodant automobilį ieškovei, jokios viešos informacijos apie jo paiešką nebuvo, automobiliu ieškovė naudojosi gana ilgą laiką, automobilis nuvertėjo, o ieškovė, naudodamasi automobiliu, neabejotinai gavo naudos.
10.6. Dvišalė restitucija negalima, o sprendžiant vienašalės restitucijos taikymo ar netaikymo klausimą, taikytinos CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes nagrinėjamas atvejis yra išimtinis ( akivaizdu, kad ginčas kilo tarp dviejų sąžiningų šalių), nepagrįsta ir nesąžininga iš sąžiningo įgijėjo reikalauti grąžinti jam sumokėtus pinigus vienašalės restitucijos pagrindu.
Atsiliepimas
2. Ieškovė R. T., atstovaujama advokato G. D., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės UAB „Mankajus“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pagal VĮ „Regitra“ pateiktus į bylą duomenis matyti, jog, automobilį 2018 m. rugsėjo 6 d. pirmą kartą Lietuvoje įregistruojant, duomenų apie paiešką bei apribojimus nebuvo. Paieškos sistemoje „Eucaris-2“ išregistravimo data Italijoje nurodyta 2018 m. birželio 7 d., tačiau šiam automobiliui 2019 m. balandžio 13 d. paskelbta paieška Šengeno erdvėje. Automobilis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje registruotas 2018 m. rugsėjo 6 d. ieškovės vardu.
11.2. Bylą nagrinėjant teisme atsakovės atstovas nurodė, kad automobilio paėmimo protokole nurodomas pagrindas Baudžiamojo kodekso 292 straipsnis nepatvirtina, kad ieškovei parduotas automobilis buvo atsakovės įgytas neteisėtai. Ieškovės atstovas kreipėsi į Lenkijos Ambasadą Lietuvoje su prašymu pateikti duomenis apie Lenkijos Baudžiamojo kodekso 292 str. dispoziciją. Iš Lenkijos Ambasados gauta nuoroda į oficialų Lenkijos Baudžiamąjį kodeksą. Padarius 292 straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, jis pateiktas teismui. Minėta teisės norma, kurios pagrindu automobilis paimtas nustato: „292 str. 1 p. Tas, kas daiktą, apie kurį iš susijusių aplinkybių privalėjo arba galėjo žinoti, kad jis buvo įgytas nusikalstamos veikos būdu, įsigijo, padėjo realizuoti, priėmė arba padėjo slėpti, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki 2 metų. 2 p. Tuo atveju, kai 1 punkte minėtas daiktas yra didelės vertės, asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 mėnesių iki 5 metų“. Akivaizdu, kad automobilis buvo paimtas dėl to, kad buvo įgytas nusikalstamu būdu Italijoje, t. y. atsakovė jį įgijo Italijoje nusikalstamu būdu ir pardavė ieškovei. Esant šiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, pagrindžiančius, kad sandoris tarp bylos šalių yra niekinis.
11.3. Atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu teismui pareiškė, kad į bylą neteiks jokių įrodymų, susijusių su ieškovei parduoto automobilio įgijimu Italijoje, t. y. atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teisėtą bei sąžiningą parduoto automobilio įgijimą ir valdymą, nenurodė pardavėjo, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė yra sumokėjusi pardavėjui Italijoje už įsigytą automobilį. Tai reiškia, kad atsakovė neįvykdė savo, kaip pardavėjos, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę, atsakovė (verčiasi automobilių prekyba), atsakovė suvokė, jog ieškovei parduoda (perduoda) jai nuosavybės teise nepriklausantį automobilį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
4. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė iš atsakovės 2018 m. rugsėjo 6 d. pirko automobilį VOLVO C30 (pažyma – sąskaita Nr. 06092018), sumokėjo 3 300 Eur sumą. Automobilis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje registruotas 2018 m. rugsėjo 6 d. ieškovės vardu. 2019 m. liepos 18 d. atsakovė važiavo su minėtu automobiliu Lenkijoje, ji buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie patikrinę automobilio duomenis nustatė, jog jam 2019 m. balandžio 13 d. yra paskelbta tarptautinė paieška Šengeno erdvėje, kaip vogtam automobiliui. Dėl to automobilis iš ieškovės Lenkijos Respublikoje buvo paimtas ir pastatytas į policijai priklausančią aikštelę. Nuo to laiko ieškovė neteko galimybės naudotis pirktu iš atsakovės automobiliu. Ieškovė R. T. pareiškė atsakovei ieškinį teisme, kuriame suformulavo reikalavimus: pripažinti negaliojančia 2018 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo pardavimo sandorį, kuriuo atsakovė UAB „Mankajus“ pardavė ieškovei transporto priemonę VOLVO C30 už 3 300 Eur, taikyti vienašalę restituciją, priteisti ieškovei iš atsakovės 3 300 Eur sumą, sumokėtą už parduotą automobilį, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos.
6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, teismo sprendimo motyvuose nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad ginčo automobilis priklausė jai iki pirkimo pardavimo sutarties su ieškove sudarymo. Teismas sprendė, kad atsakovė nevykdė įstatymo įtvirtintų pardavėjo pareigų patvirtinti parduodamo daikto nuosavybės teisę, todėl ji pažeidė vieną iš esminių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnio 2 dalis, 6.321 straipsnis), todėl teismas pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, todėl ginčą išsprendė neteisingai (skundo 10.1 punktas); byloje nėra įrodymų, kad ginčo automobilis buvo pavogtas ir grąžintas teisėtam savininkui (skundo 10.2, 10.3 punktai); ieškovė ir atsakovė yra sąžiningi ginčo automobilio įgijėjai, todėl žala ieškovei atsirado dėl galimai automobilį pavogusio asmens veiksmų, o ne dėl atsakovės kaltės (skundo 10.4 punktas); restitucija šioje byloje netaikytina, nes tai iš tiesų yra išimtinis atvejis (atsakovė yra sąžiningas asmuo), priešingu atveju, atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės – pagerėtų (skundo 10.5, 10.6 punktai).
7. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.305 straipsnyje nustatyta pirkimo-pardavimo sutarties samprata, pagal kurią pardavėjas turi pareigą perduoti pirkėjui šio perkamą daiktą. CK 6.317 straipsnyje detaliai reglamentuotas šios pagrindinės pardavėjo pareigos turinys. Daikto perdavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir pirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas tampa teisėtu pirkto daikto savininku. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įstatyminė pardavėjo garantija – nuosavybės teisės į parduodamą daiktą patvirtinimas. Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu jokių įstatymo leistinų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad bendrovė įgijo automobilį Italijoje, bei įrodytų bendrovės turėtą nuosavybės teisę į ginčo automobilį (automobilio įgijimą, teisėtą valdymą įrodantys dokumentai, apmokėjimą už pirktą Italijoje automobilį įrodantys dokumentai). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovas nurodė, jog automobilį įvežė į Lietuvą buvusio savininko italo vardu, jo Lietuvoje bendrovė savo nuosavybėn neįregistravo (2021 m. sausio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas, 09.11 min – 10.0 min), 2020 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas, 19.13 min. – 21.42 min.). Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad automobilis pirktas Italijoje bankiniu pavedimu, tačiau įrodymų apie mokėjimą negali pateikti, negali pateikti ir a/m įsigijimo dokumentų (2020 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas, 24.23 min. – 27.15 min). Surinktų įrodymų visuma byloje patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, jog atsakovė pažeidė CK 4.37 ir 6.317 straipsniuose įtvirtintas imperatyviąsias nuostatas, neįvykdė byloje savo, kaip pardavėjos, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę (CPK 178 straipsnis), todėl teismo sprendimas panaikinti ginčijamą pirkimo pardavimo sutartį CK 1.80 straipsnyje nurodomu teisiniu pagrindu yra teisingas ir pagrįstas.
8. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju vertintini kaip neturintys jokios teisinės reikšmės apeliantės argumentai, kad byloje nėra pateikto įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, patvirtinančio, jog automobilis buvo pavogtas, o taip pat nenustatyti vagystę įvykdę asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, kai byloje sprendžiamas klausimas ne dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo remiantis tuo, kad pardavėjas pardavė ne jam priklausantį daiktą, teisiškai nereikšminga, ar į bylą pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas (nuosprendis), patvirtinantis, kad daiktas buvo užvaldytas nusikalstamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011).
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teisę reikalauti, kad pardavėja grąžintų jai sumokėtus už automobilį pinigus, suponuoja sutartinių santykių su pardavėja egzistavimas bei faktas, kad pardavėja pardavė daiktą nebūdama jo savininke. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiškai nereikšmingi atsakovės apeliacinio argumentai, susiję su galima bendrovės kaip sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, grindžiami CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Kaip minėta šios nutarties 16 pastraipoje, esminė aplinkybė sudaranti pagrindą ieškinio dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui, yra pardavėjos teisinis statusas ir jos buvimas (nebuvimas) daikto savininke daikto pardavimo momentu, o ne jos sąžiningumas/ nesąžiningumas įgyjant vogtą automobilį.
10. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 1.82 straipsnio 2,2 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.307 straipsnio 1 dalis). Nurodomais pagrindais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės sumokėtus pinigus pagal pripažintą negaliojančia pirkimo pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija nurodomais motyvais atmeta apeliantės skunde nurodomus argumentus, jog nagrinėjamas atvejis yra išimtinis, dėl ko restitucija yra negalima.
11. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, byloje priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas tenkino ieškovės ieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma pagrindžia ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl pirkimo pardavimo sandorio ydingumo,
12. Teigdama, kad byloje netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, apeliantė turėtų ne tik išvardyti įrodymus, dėl kurių nepasisakė ar netinkamai pasisakė teismas, bet ir išsamiai atskleisti tokių įrodymų svarbą bylos išnagrinėjimo baigčiai. Apeliacinio skundo argumentai, apie įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo trūkumus, jei apeliantas konkrečiai neatskleidžia jų reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, nėra pakankamas pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą Nuoroda į formalų pažeidimą, nepateikiant išsamių argumentų, kad pažeidimas galėjo lemti sprendimo neteisėtumą, nėra tinkamas pirmiau nurodyto reikalavimo įvykdymas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo procesinį dokumentą dėl esminių procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apelianė, skunde pakartodama atsiliepime į ieškinį nurodomas aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendime.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
13. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, valstybė išlaidų neturėjo, ieškovė nepateikė įrodymų, kad turėjo išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.