- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-10
- Bylos Nr.
- e2-2460-454/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21037-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Ieškovas
- R. T.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“
- Advokatai
- Kęstutis Pužaitis, Gintaras Dabkevičius
- Kategorijos
- 2.6.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
- 2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mankajus“ dėl pirkimo–pardavimo sandorio panaikinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. T. (toliau – ieškovė) ieškiniu prašo: pripažinti negaliojančia 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Mankajus“ (toliau – atsakovė) pardavė ieškovei transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) už 3 300,00 Eur ir taikyti šalims vienašalę restituciją; priteisti ieškovei iš atsakovės 3 300,00 Eur, sumokėtus už parduotą automobilį, 350,00 Eur patirtus nuostolius; priteisti iš atsakovė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė ir atsakovė 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašė Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei automobilį už 3 300,00 Eur. Atsakovė sutartyje patvirtino, jog į perduodamą automobilį tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, automobilis neareštuotas, jis nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti juo neatimta ir neapribota. Kadangi atsakovės verslas yra pirkti–parduoti transporto priemones, ieškovė juo, kaip šios srities specialistu, pasitikėjo ir sutartyje jo patvirtinimais tikėjo. 2019 m. liepos 18 d. ieškovė, važiuodama automobiliu Lenkijoje, buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie patikrinę automobilio duomenis nustatė, jog jam yra paskelbta tarptautinė paieška. Automobilis iš ieškovės buvo paimtas ir pastatytas į policijai priklausančią aikštelę. Ieškovė, grįžusi į Lietuvą, nedelsiant kreipėsi į VĮ „Regitra“ su prašymu patikrinti, ar automobilis iš tiesų yra paieškomas, tačiau VĮ „Regitra“ nurodė, jog apribojimų nėra. Ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities VPK, kuriame policijos pareigūnas, patikrinęs automobilio duomenis, informavo, jog kažkoks įrašas apie automobilį yra, tačiau nesuprantantis koks. Ieškovė parašė Kauno apskrities VPK pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo atsakovės atžvilgiu pradėjimo, tačiau 2019 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę išimtinai civiliniai santykiai. Kadangi automobilis yra vogtas ir akivaizdu, jog ieškovė jo nebeatgaus, ji kreipėsi į atsakovę su prašymu atlyginti jai žalą. Atsakovė iš pradžių žadėjusi atlyginti žalą, vėliau atsisakė tai padaryti. Ieškovė netekusi automobilio patyrė ne tik jo įsigijimo kainos dydžio nuostolius (3 300,00 Eur), kurie turi būti atlyginti. Ieškovei buvo parduotas vogtas automobilis, todėl sutartis yra pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu. Objektyviai neįvykdyta parduodamo daikto pardavėjo pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus automobilio vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui. Aplinkybė, kad sutarties objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Įstatymuose taip pat nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius. Ieškovė dėl incidento Lenkijoje turėjo samdyti advokatę, kuriai sumokėjo 350,00 Eur, kurie taip pat laikytini ieškovės nuostoliais patirtais dėl atsakovės kaltės. Atsakovė pardavė ieškovei automobilį, nebūdama teisėta jo savininke. Tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra pakankamas priežastinis ryšys. Atsakovės kaltė dėl nuostolių yra, kadangi ji, tiek kaip paprasta pardavėja, tiek kaip verslininkė, nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės atsakovei.
Atsakovė atsiliepime nurodė, atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė visiškai nepagrindžia ir neįrodo savo ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, nėra pateikusi jokių tinkamų rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktus, apie kuriuos kalba savo ieškinyje. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė ir atsakovė 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašė Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei automobilį už 3 300,00 Eur. Atsakovė nesutinka, jog ji kalta dėl automobilio sulaikymo Lenkijos valstybėje. Atsakovė automobilį pirko teisėtai, kaip matyti iš bylos medžiagos, net policija (ir VĮ „Regitra“) negalėjo patvirtinti ieškovės teiginių, jog automobilio apribojimai yra dėl vagystės. Atsakovė, pirkdama automobilį, veikė sąžiningai, VĮ „Regitra“ atliko automobilio registraciją, kurios metu jokių problemų nekilo. Praėjo 1,5 metų nuo automobilio pirkimo (atsakovė Italijoje automobilį įsigijo 2017 m. gruodžio 14 d.), tad labai abejotina dėl ieškovės teiginių apie automobilio sulaikymo dėstomas faktines aplinkybes. Atsakovės veiksmuose nėra kaltės, vieno iš civilinės atsakomybės kilimo pagrindų. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kuo pasireiškė atsakovės kaltė. Tą aplinkybę, kad atsakovė elgėsi sąžiningai, įrodo tai, jog automobilio pardavimo metu (net ir vėliau) automobiliui jokių apribojimų disponavimui nebuvo nei VĮ „Regitra“ nei policijos duomenimis. Iš atsakovės, kaip pardavėjos pusės nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų. Tarp atsakovės tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių negali būti ir nėra jokio priežastinio ryšio, kadangi atsakovės veiksmuose apskritai nėra jokių neteisėtų veiksmų, ieškovė šių veiksmų neįrodė. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovės nurodyti faktai apie automobilio vagystę apskritai egzistuoja. Ieškovė nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
atsakovė pagal 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 pardavė ieškovei transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) už 3 300,00 Eur. Dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Ieškovė 2019 m. liepos 18 d., važiuodama automobiliu Lenkijoje, buvo sustabdyta policijos pareigūnų, kurie patikrinę automobilio duomenis nustatė, jog jam yra paskelbta tarptautinė paieška. Automobilis iš ieškovės Lenkijos Respublikoje buvo paimtas ir pastatytas į policijai priklausančią aikštelę.
Pagal VĮ „Regitra“ pateiktus į bylą duomenis matyti, jog automobilį 2018 m. rugsėjo 6 d. pirmą kartą Lietuvoje įregistruojant, duomenų apie paiešką bei apribojimus nebuvo. Paieškos sistemoje „Eucaris-2“ išregistravimo data Italijoje nurodyta 2018 m. birželio 7 d. Šiam automobiliui 2019 m. balandžio 13 d. paskelbta paieška Šengeno erdvėje. Automobilis pirmą kartą Lietuvos Respublikoje registruotas 2018 m. rugsėjo 6 d. ieškovės vardu.
Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, atsakovė perdavė ieškovei, o ieškovė priėmė nuosavybes teise pagal pirkimo–pardavimo sandorį transporto priemonę. Todėl iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties sąvokos galima spręsti, kad vienas iš esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos. CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011). Atsakovė neteikė į bylą patvirtinančių įrodymų, jog ginčo automobilis registruotas jos vardu ar priklauso kaip prekė. Atsižvelgiant į tai, kad pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra viena iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, šios pareigos (įtvirtintos CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, 6.317 straipsnio 2 dalyje ir 6.321 straipsnyje) pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą pačią pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kilus ginčui dėl pardavėjo pareigos patvirtinti daikto nuosavybės teisę tinkamo įvykdymo, nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, CK 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Atsakovės atstovas nurodė, jog neteiks į bylą įrodymų, susijusių su nuosavybės įgijimu atsakovės vardu. Atsakovės atstovas posėdyje paaiškino, kad atsakovė verčiasi automobilių prekyba, šis automobilis buvo įgytas kaip prekė, tačiau su tuo susiję dokumentai taip pat nebus teikiami į bylą. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovės sumokėtą sumą pradiniam pardavėjui už kurią buvo įsigytas automobilis.
Atsižvelgiant į tai, manytina, kad atsakovė neįvykdė savo, kaip pardavėjos, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę, atsakovė (verčiasi automobilių prekyba), turėjo suvokti, jog ieškovei parduoda (perduoda) jai nuosavybės teise nepriklausantį automobilį. Todėl yra pagrindas ieškovės ir atsakovės 2018 m. rugsėjo 6 d. pasirašytą Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018 pripažinti niekine ir negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu.
Taikytina restitucija pagal CK 6.145–6.153 straipsniuose numatytas restitucijos taikymo taisykles (CK 1.82 straipsnio 2–3 dalys). Nagrinėjamu atveju, automobilis jau yra grąžintas teisėtam savininkui daiktinės teisės normų pagrindu, kas reiškia, kad dvišalė restitucija negalima. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina vienašalė restitucija – atsakovė įpareigojama grąžinti ieškovei už automobilį sumokėtą kainą – 3 300,00 Eur. Kadangi atsakovė be teisėto pagrindo įgijo iš ieškovės pinigines lėšas už atsakovei nepriklausiusio automobilio pardavimą, todėl atsakovei kyla pareiga pastarąsias lėšas grąžinti ieškovei, priešingu atveju atsakovė nepagrįstai praturtėtų (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė dėl incidento Lenkijoje turėjo samdyti advokatę, kuriai sumokėjo 350,00 Eur, kurie laikytini ieškovės nuostoliais patirtais dėl atsakovės kaltės. Atsakovė pardavė ieškovei automobilį, nebūdama teisėta jo savininke. Tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra pakankamas priežastinis ryšys. Atsakovės kaltė dėl nuostolių yra, kadangi ji, tiek kaip paprasta pardavėja, tiek kaip verslininkė, nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovei iš atsakovės priteistina 350,00 Eur nuostolių suma (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnis, 6.249 straipsnis, 6.317 straipsnis, 6.321 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė, pateikdama ieškinį sumokėjo 82,00 Eur žyminį mokestį.
Ieškovė patyrė 484,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Ieškinys tenkintinas visiškai, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 82,00 Eur žyminis mokestis ir 484,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti – priteistinos ieškovei iš atsakovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu šioje byloje sudaro 14,32 Eur. Ieškinį patenkinus visiškai, šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti negaliojančia 2018 m. rugsėjo 6 d. Pažymą–sąskaitą Nr. 06092018, pagal kurią atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Mankajus“, į. k. 304169278, pardavė ieškovei R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) transporto priemonę VOLVO C30, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), už 3 300,00 Eur ir taikyti šalims vienašalę restituciją.
Priteisti ieškovei R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“, į. k. 304169278, 3 300,00 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų 00 ct) sumokėtus už parduotą automobilį, 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimties eurų 00 ct) patirtus nuostolius.
Priteisti ieškovei R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“, į. k. 304169278, 82,00 Eur (aštuoniasdešimt du eurus 00 ct) žyminį mokestį, 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mankajus“, į. k. 304169278, 14,32 Eur (keturiolikos eurų 32 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.