Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-11-05 · Administracinė byla Nr. I1-6301-428/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-11-05
Bylos Nr.
I1-6301-428/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01612-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė (pirm.)
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
Administracinė byla Nr. I1-6301-428/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01612-2020-8
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 55.1.1(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 5 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,dalyvaujant pareiškėjui M. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–4).

Skunde ir teismo posėdžio metu panašiai nurodė, jog laikotarpiu nuo 2019-08-06 iki 2020-01-29 Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Nurodė, jog patalpų plotą mažino kamerose esantis inventorius, sanitarinis mazgas. Dėl to pareiškėjas jautė diskomfortą, sutriko miegas. Akcentavo, jog kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios patalpos iki pat lubų, todėl kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, patalpoje buvo nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas. Teigė, jog karštu dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. Nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpomis. Nurodė, jog draudžiama įsigyti tam tikrų maisto produktų, maisto papildų ir pan. Teigė, jog maistas yra ne tik nemaistingas, neturintis jokių žmogaus organizmui būtinų vitaminų, bet ir yra pateikiamas nesilaikant higienos normų reikalavimų. Maistas yra nekokybiškas, pagamintas atmestinai, patiekiamas iš nehigieniškų plastikinių kibirų. Neretai dėl prasto maitinimo sustodavo skrandžio veikla, skaudėdavo pilvą, padidėdavo rūgštingumas. Dėl tokių Kauno TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią stresu, emocinėmis ir dvasinėmis kančiomis, neigiamais išgyvenimais, orumo pažeminimu, dideliais nepatogumais.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo skundo (b. l. 8–13). Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui visą ginčo laikotarpį tekdavo didesnis gyvenamasis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose. Pažymėjo, jog visiškai izoliuoti sanitarinio mazgo nuo likusios kameros ploto Kauno TI neturi nei techninių nei finansinių galimybių, nes tokie pakeitimai susiję su pastato rekonstrukcija. Sanitariniai mazgai kamerose nuo likusios patalpos atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis su durimis, kurios yra nudažytos, todėl lengvai valomos bei atsparios drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms. Todėl pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas. Kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, o jose taip pat veikia ir mechaninė ventiliacijos sistema. Todėl tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas per atvirus langus, blogo kvapo kamerose būtų galima išvengti. Pareiškėjas neginčija fakto, jog Kauno TI užtikrina galimybę suimtiesiems nusiprausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kauno TI dušai turi tris atskiras kabinas, kurios perskirtos aukštomis sienelėmis, yra įrengta persirengimo patalpa, todėl Kauno TI užtikrina pareiškėjui privatumą naudojantis dušu. Kauno TI maistas ruošiamas ir teikiamas vadovaujantis teisės aktais. Maistas tiekiams iš sandarių termosų. Nėra jokių įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Tam tikrų nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės suvaržymas paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas

konstatauja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-08-06 iki 2020-01-29. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikotarpiu nuo 2019-08-06 iki 2020-01-27 (b. l. 14–15). Atsižvelgiant į tai, vertintinas laikotarpis yra nuo 2019-08-06 iki 2020-01-27.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ž iki alos,- atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos -Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas, redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Remiantis bylos duomenimis (b. l. 18–26), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019-08-16 iki 2020-01-27 buvo paskirtas į 241 kamerą, kurios plotas – 15,54 kv. m ir joje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 7,77 kv. m iki 3,89 kv. m gyvenamojo ploto.

Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad Įsakyme reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui buvo užtikrintas.

Be to, teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas, sanitarinio mazgo plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2018-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko ne mažiau kaip 3,89 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog kamerose buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas dėl ko tvyrojo nemalonus kvapas bei tuo pačiu nebuvo užtikrintas privatumas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jas galima vėdinti per atvirus langus ir orlaides. Paaiškino, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti metalinėmis sienelėmis su durimis. Šiuos atsakovės atstovo argumentus patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 36–40). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad mechaninė kamerų ventiliacijos sistema veikė. Be to, pareiškėjas neteigė ir byloje nėra tokių duomenų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė atidaryti kameroje lango ir tokiu būdu išvėdinti patalpą.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti atskiroje kabinoje iš ne žemesnių kaip 1,5 m aukščio sienelių su durelėmis. Pareiškėjas skundžiasi, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino, jog iš jo nesklistų blogas kvapas.

Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, t . y. įrengti pertvaras iki lubų.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje konstatavęs, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl sudarytos galimybės vėdinti patalpas bei sanitarinio mazgo įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl sklindančio blogo kvapo ir privatumo neužtikrinimo laikytini subjektyvaus pobūdžio nusiskundimais, neturinčiais nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokia teismo išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktika šiuo klausimu (žr. LVAT 2020-03-04 nutartį byloje Nr. A-687-756/2020).

Pareiškėjas teigia, jog duše nebuvo užtikrintas privatumas bei nurodė, jog dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 min, o kitu laiku naudotis buvo galima tik šaltu vandeniu.

Atsakovas pateikęs teismui dušinės nuotraukas iš kurių matyti, jog dušinėje yra pertvaros, tačiau duomenų ar yra durys ar užuolaidos nėra (b. l. 35). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Įvertinus tai, jog Kauno TI dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįstama, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Atsakovė nurodė, jog pagal patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašą, pavirtintą Kauno TI direktoriaus 2016-05-30 įsakymu Nr. 1-124 (b. l. 33–34), nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas pripažįstą, jog jam buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas ginčiją tą aplinkybę, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti daugiau nei vieną kartą per savaitę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Pabrėžtina, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (Higienos normos HN 134:2015 18 p.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kameroje tiekiamo tik šalto vandens atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad yra draudžiama įsigyti tam tikrų maisto produktų, maisto papildų ir pan. bei teigė, jog Kauno TI maistas yra nemaistingas, neturinti jokių vitaminų, patiekimas nesilaikant higienos normos reikalavimų.

Atsakovo atstovė patvirtino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo maitinamas pagal valgiaraštį bei parduotuvėje galėjo įsigyti prekes, kurias leidžia teisės aktai.

Pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo įsigyti tam tikrų maisto produktų, netinkamo maitinimo nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl negalėjimo įsigyti tam tikrų produktų, nusiskundimų maisto kokybe, netinkamu dalinimu ir t. t. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir neturi pagrindo konstatuoti, kad Kauno TI pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl nuteistojo maitinimo ar teisės apsipirkti. Pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, buvimo. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, Kauno TI ir jo pareigūnų neteisėtų veikų (neveikimo) nenustatyta. Nenustačius šio viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė