Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.3.2; 1.1.4.4.1; 1.1.4.5.1; 1.1.8.1.1; 1.2.14.1.2.1; 1.2.14.4.2.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.1

2021 m. spalio 27 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus, Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. T. ir V. Š. (V. Š.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, V. T. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, V. T. paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, V. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, V. Š. paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.1. 2020 m. rugpjūčio 1 d., laikotarpyje nuo 22 val., iki 2020 m. rugpjūčio 2 d., 10 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, atvirai pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Redmi 8“, kurio vertė 144 Eur, tuo nukentėjusiajam J. Z. padarė 144 Eur turtinę žalą.

1.2. Be to, tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, bendrai susitarę ir veikdami kartu, grasindami uždaryti į rūsį, išdurti akis ar kitaip sužaloti, V. Š. panaudojus fizinį smurtą – sudavus kumščiais ne mažiau 5 smūgius į J. Z. veidą ir galvą, atvirai vertė savo naudai perduoti turtą – skambinti J. Z. motinai, kad pervestų 3 000 Eur, bei dėl poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio antakio srityje, pakaušio kairėje padarė nukentėjusiajam J. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir šioje bylos dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl V. T. pripažinimo kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir už šį nusikaltimą paskirtos bausmės, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. T. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot apelianto, skundžiamas nuosprendis priimtas nepašalinus kito nuteistojo V. Š., nukentėjusiojo J. Z. parodymų prieštaravimų, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pat pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis.

2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo J. Z. parodymų prieštaravimus. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. T. jo nemušė, peiliu negrasino, tik gąsdino, bet nieko nedarė, t. y. realaus grasinimo nebuvo, be to, nurodė, kad atleidžia abiems nuteistiesiems. Kaip teisme paaiškino nukentėjusysis J. Z., tarp jo ir V. Š. kilo ginčas dėl praeityje buvusių nesutarimų įkalinimo vietoje, būtent todėl, o ne dėl turto prievartavimo, V. Š. sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą. Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma išreikalauti dokumentus apie nukentėjusiojo J. Z. sveikatos būklę, siekiant įvertinti jo parodymų objektyvumą, nes pagal bylos duomenis, nukentėjusysis daugelį metų gydosi ir vartoja vaistus dėl psichikos sutrikimo, galimai dėl ligos nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jais tikėti nėra pagrindo, tačiau toks prašymas buvo atmestas.

2.3. Skundo autoriaus vertinimu, nenuoseklūs ir kito nuteistojo V. Š. parodymai. Iš pradžių V. Š. parodė, kad V. T. paėmė nuo stalo nukentėjusiojo telefoną, o vėliau pats J. Z. pasiūlė telefoną parduoti, gyrėsi, jog savo mamos gali paprašyti pinigų, t. y. pats nukentėjusysis norėjo iš savo mamos gauti pinigų, V. T. peiliu J. Z. negrasino ir pinigų nereikalavo. Tačiau apklausiamas teisme V. Š. parodymus pakeitė ir nurodė, jog V. T. sudavė smūgius J. Z., reikalavo pinigų, iš pradžių 10 000 Eur, vėliau – 3 000 Eur, žodžiu grasino įmesti į rūsį. Nuteistojo V. T. teigimu, pastarieji V. Š. parodymai yra melagingi, šis nuteistasis jį apkalbėjo taip galimai siekdamas išvengti atsakomybės.

2.4. Kaip nurodoma skunde, liudytojos E. V. parodymai yra netiesioginiai, liudytoja įvykio nematė, tik perpasakojo tai, ką jai sakė brolis J. Z., todėl liudytojos parodymai vertintini kritiškai. Tyrėjo K. B. surašytame tarnybiniame pranešime apie pokalbį su nukentėjusiojo J. Z. motina B. Z. nurodyta, kad J. Z. skambino motinai prašydamas pervesti 3 000 Eur automobiliui pirkti, bet tai nepatvirtina, kad nukentėjusiajam buvo grasinama ir kad nukentėjusysis pinigų prašė kitų asmenų naudai.

2.5. Apibendrinant skundo motyvus, teigiama, kad byloje nėra surinkta objektyvių, neginčijamų įrodymų dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. T. ir V. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdami kaip bendrininkai, kad V. T. buvo pinigų reikalavimo iniciatoriumi, yra nepagrįstos. Apeliantas tvirtina, jog neturėjo tikslo atimti asmeniui laisvę ir sunaikinti ar sugadinti jo turtą arba kitokiu būdu padaryti jam didelės turtinės žalos bei to nepadarė.

3. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri, apelianto nuomone, yra per griežta. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. Š. savo kaltę pripažino iš dalies. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis J. Z. keitė savo parodymus, be to, nukentėjusysis yra neadekvatus ir dėl to jo parodymai yra nepatikimi.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėja advokatė Elena Gylienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. Š. gynėja advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė nuteistųjų V. T. ir V. Š. apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nors nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo, bet apeliaciniame skunde akcentuojama, kad V. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pripažįsta tik iš dalies, o nukentėjusiojo J. Z. parodymai galimai yra nepatikimi, iš to galima suprasti, jog apeliantas ginčija ir pirmosios instancijos išvadas dėl byloje nustatytų nusikalstamų veikų aplinkybių bei kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados ir nuteistojo kaltė tik dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiojo J. Z.. Kaip matyti iš apeliacinių skundų, apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, skunduose teigiama, kad pagal byloje surinktus ir ištirtus įrodymus negalima daryti neginčijamų išvadų dėl nuteistųjų V. T. ir V. Š. kaltės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir dėl nuteistojo V. Š. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

6. Su tokiais apeliantų teiginiais galima sutikti tik iš dalies. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo aplinkybes dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiojo J. Z., įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, V. T. ir V. Š. padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nuteistųjų kaltė padarius šią nusikalstamą veiką neginčijamai įrodyta. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat jie palyginti tarpusavyje, todėl galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistųjų kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent nuteistųjų apeliaciniuose skunduose be jokio objektyvaus pagrindo jų pačių parodymams suteikiama išskirtinė įrodomoji reikšmė kaip vieninteliems teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje, nepagrįstai sumenkinant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumą. Taip pat šioje bylos dalyje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo V. Š. dalyvavimo įvykdant J. Z. mobilaus ryšio telefono vagystę neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis V. Š. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, taip pat neįrodytos veikos aplinkybės pašalinamos iš V. T. nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, aprašymo (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 328 straipsnio 3 dalis).

Dėl turto prievartavimo

7. BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai: turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, sunaikinant ar sugadinant asmens turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimo atveju kaltininko nukentėjusiajam pareikštos pretenzijos neturi jokio teisinio pagrindo. Turto prievartavimas laikomas baigtu nuo neteisėto reikalavimo nukentėjusiajam pareiškimo momento. Turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas vieną iš minėtų valios palaužimo būdų ir nori taip veikti.

8. V. Š. pirmosios instancijos teisme pripažino tik tai, kad sudavė vieną smūgį J. Z.. Nuteistasis kategoriškai neigė, kad kartu su V. T. prievartavo turtą iš nukentėjusiojo ir kad buvo susitaręs pavogti J. Z. mobilaus ryšio telefoną. V. Š. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. susitikęs su nukentėjusiuoju J. Z. kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Vakare abu nuėjo toliau girtauti pas V. T., kur vakaro eigoje V. Š. susipyko su nukentėjusiuoju, nes šis kalinių žargonu pradėjo jį įžeidinėti, todėl jis (nuteistasis V. Š.) vieną kartą sudavė J. Z., po ko konfliktas nurimo. Šis nuteistasis nurodė, kad toliau girtaujant kitas nuteistasis – V. T., pasiėmė ant stalo padėtą J. Z. telefoną. Nukentėjusysis iš pradžių į tai nesureagavo ir tik vėliau paprašė grąžinti telefoną, bet po to pats pasiūlė šį mobilaus ryšio telefoną parduoti. Be to, kaip paaiškino V. Š., vakaro metu J. Z. gyrėsi Ispanijoje gyvenančios motinos turtine padėtimi, sakė, kad galima iš jos išprašyti pinigų, iš pradžių minėjo 10 000 Eur sumą, tuo metu niekas iš J. Z. pinigų nereikalavo ir tik vėliau V. T. pradėjo reikalauti pinigų, bet jau buvo kalbama apie 3 000 Eur. Nuteistojo V. Š. teigimu, jis neprisidėjo prie pinigų iš nukentėjusiojo J. Z. reikalavimo, nes buvo labai apgirtęs ir jam tai nerūpėjo. Paryčiais J. Z. pasakė, kad reikia eiti iki jo (nukentėjusiojo) namų atnešti telefono dokumentus, V. Š. palydėjo nukentėjusįjį ir kartu grįžo pas V. T.. Po to ryte visi trys (V. T., V. Š. ir J. Z.) nuėjo iki telefonų taisyklos, kur jis pardavė J. Z. telefoną už 50 Eur, už gautus pinigus visi trys parduotuvėje nusipirko alkoholio, po ko V. T. ir J. Z. nuėjo kartu toliau girtauti.

9. V. T. pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino tik dėl J. Z. mobilaus ryšio telefono vagystės, bet kategoriškai neigė savo kaltę dėl turto prievartavimo, tvirtino, jog pinigų iš J. Z. nereikalavo, nukentėjusiajam negrasino ir jo nemušė. Šis nuteistasis paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d., apie 22 val., pas jį į namus atėjo V. Š. ir J. Z., abu jau buvo išgėrę bei atsinešė dar alkoholinių gėrimų, kuriuos vartojant šie asmenys (J. Z. ir V. Š.) apsižodžiavo, kiek nuteistasis suprato, tai kitas nuteistasis V. Š. konflikto metu buvo pažemintas ir dėlto sudavė gal 3-5 smūgius J. Z. į galvą, konfliktas tuo ir baigėsi. Kaip paaiškino V. T., toliau girtaujant jis paėmė ant stalo padėtą J. Z. telefoną ir pasakė, kad dabar telefonas bus jo (V. T.). Nukentėjusysis ir pradžių prašė grąžinti telefoną, bet paskui sutiko, kad telefonas būtų parduotas, todėl V. T. liepė J. Z. nueiti ir atnešti telefono dokumentus. Nukentėjusysis karus su V. Š. nuėjo iki J. Z. namų ir atnešė telefono dokumentus, o ryte visi trys nuėjo iki telefonų taisyklos, kur kitas nuteistasis – V. Š., pardavė telefoną už 50 Eur, o gautus pinigus išleido visi trys kartu.

10. Kaip matyti iš išdėstytų nuteistųjų parodymų, šie asmenys pirmosios instancijos teisme pateikė priešingas įvykių versijas: V. Š. tvirtino, kad turtą iš nukentėjusiojo J. Z. prievartavo V. T., o pastarasis teigė, kad nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo J. Z. atžvilgiu atliko V. Š.. Taip pat nuteistųjų parodymai skiriasi ir dėl to, kam atiteko už parduotą J. Z. mobilaus ryšio telefoną gauti pinigai: V. T. teigė, kad gautus pinigus išleido trise, o V. Š. nurodė, kad už gautus pinigus alkoholinius gėrimu pirkosi tik V. T. ir J. Z.. Duodamas parodymus teisme V. Š. buvo nenuoseklus bandydamas paaiškinti, kokiu būdu nukentėjusiajam J. Z. buvo padaryti sužalojimai: iš pradžių šis nuteistasis teigė, kad J. Z. išgertuvių metu mušė ir V. T., paskui jau nurodė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dar dieną prieš įvykį prie parduotuvės konflikto su nepažįstamais vyriškiais metu. Tačiau V. T. teisme paneigė pastarąją V. Š. versiją ir nurodė, kad nepastebėjo jokių sužalojimų pas nukentėjusįjį J. Z., kai šis su V. Š. 2020 m. rugpjūčio 1 d. vakarą atėjo į svečius.

11. Be to, V. Š. ir V. T. parodymai neatitinka pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, siekiant patikrinti nuteistųjų parodymų teisingumą buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. V. Š. pirminės apklausos metu neigė sudavęs bent vieną smūgį J. Z. bei tvirtino, kad žodinis konfliktas kilo tarp kito nuteistojo – V. T. ir nukentėjusiojo, po ko V. T. pradėjo reikalauti pinigų iš J. Z., rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą (t. 1, b. l. 122-123). 2020 m. spalio 16 d. vykusios akistatos su J. Z. metu nuteistasis V. Š. jau pripažino, kad vieną kartą sudavė J. Z., nes šis, pavartodamas necenzūrinius žodžius, jį įžeidė (t. 1, b. l. 152-154). Tokios pačios pozicijos V. Š. laikėsi ir papildomos apklausos metu 2020 m. lapkričio 5 d. (t. 1, b. l. 165), tik papildomai nurodė, jog sužalojimus J. Z. padarė dieną prieš įvykį nepažįstami vyriškiai prie parduotuvės vartojant alkoholį kilusio konflikto metu. V. T. per pirminę apklausą 2020 m. rugpjūčio 4 d. paaiškino, kad V. Š. rankomis sudavinėjo smūgius sėdinčiam J. Z. į galvą bei liepė paskambinti motinai į Ispaniją, jog ši pervestų 3 000 Eur (t. 2, b. l. 53-54). Tai, kad V. Š. mušė nukentėjusįjį ir reikalavo 3 000 Eur, V. T. nurodė ir papildomai apklausiamas 2020 m. rugpjūčio 5 d. bei 2020 m. lapkričio 6 d. (t. 2, b. l. 63, 73). Be to, papildomos apklausos metu, 2020 m. rugpjūčio 5 d., šis nuteistasis pripažino, kad už V. Š. pardavus J. Z. telefoną gautus 50 Eur alkoholinius gėrimus nusipirko tik V. T. ir V. Š., o J. Z. išėjo namo.

12. Nuteistųjų V. Š. ir V. T. parodymams esant nenuosekliems ir prieštaringiems, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus vertino kritiškai, kaip duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau sušvelninti savo vaidmenį bendroje nusikalstamoje veikoje, todėl nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes nuteistųjų parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus bylos įrodymus.

13. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nukentėjusiojo J. Z. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (t. 1, b. l. 72-75). Nukentėjusysis parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsitiktinai susitiko su V. Š. ir kartu nuėjo pas jį (J. Z.) į namus, kur išgėrė alaus. Po to, apie 22 val., su V. Š., pasiėmę alkoholio, nuėjo pas V. T.. Vartojant alkoholinius gėrimus, J. Z. ant stalo buvo pasidėjęs savo mobilaus ryšio telefoną, kurį V. T. pasiėmė ir įsidėjo į kišenę. Nukentėjusiojo teigimu, jis prašė grąžinti telefoną, bet nuteistasis V. T. nesutiko, o po kiek laiko dar liepė J. Z. skambinti motinai ir prašyti pinigų, priešingu atveju grasino uždaryti į rūsį. V. T. reikalaujant pinigų, V. Š. sudavė J. Z. apie penkis smūgius į galvos sritį. Nors mušdamas V. Š. nieko nesakė, bet nukentėjusysis teigia supratęs, kad šis nuteistasis jį muša tikslu išsireikalauti pinigų. Galiausiai J. Z. paskambino motinai ir jos paprašė pinigų, bet ši atsisakė pervesti (pinigus). Kaip paaiškino nukentėjusysis, pinigų reikalavimas truko apie 2-3 valandas, tokio reikalavimo iniciatorius buvo V. T., kuris grasino, jog, negavus pinigų, išdurs akis ir uždarys į rūsį, o V. Š. tuo metu mušė nukentėjusįjį. Pasibaigus pinigų reikalavimui, V. T. liepė nukentėjusiajam palikti kurpinę ir piniginę su dokumentais bei su V. Š. nueiti atnešti telefono, kurį paėmė šis nuteistasis (V. T.), dėžutę ir dokumentus. J. Z. atnešus telefono dokumentus, V. T. atidavė nukentėjusiajam šio asmeninius daiktus ir visi trys laukė kol iš ryto atsidarys telefonų taisykla. Ryte V. Š. pardavė telefoną už 50 Eur, kuriuos po lygiai pasidalino nuteistieji.

14. Nukentėjusysis J. Z. patvirtino perskaitytus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, be to, priešingai nei nuteistųjų V. Š. ir V. T., J. Z. parodymai, lyginant juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs ir iš esmės nekito. Dar pirminės apklausos metu 2020 m. rugpjūčio 3 d. nukentėjusysis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes apie susitikimą su V. Š., alkoholinių gėrimų vartojimą kartu, nuvykimą pas V. T., mobilaus ryšio telefono pagrobimą, V. Š. suduotus iki 5 smūgių į galvos sritį, V. T. išsakytus grasinimus, be to, nukentėjusysis akcentavo, kad nuteistieji kartu pradėjo reikalauti, jog J. Z. skambintų motinai ir prašytų atsiųsti 3 000 Eur (t. 1, b. l. 44-45). Papildomai apklausiamas 2020 m. rugpjūčio 5 d. J. Z. taip pat nurodė, kad V. T., paėmė mobilaus ryšio telefoną ir pirmas pradėjo reikalauti, jog motina pervestų 3 000 Eur, smūgius jam (J. Z.) sudavė tik V. Š., papildomai nurodė, kad telefoną už 50 Eur pardavė V. Š., o gautus pinigus pasiėmė abu nuteistieji (t. 1, b. l. 64-65). 2020 m. spalio 16 d. akistatos tarp V. Š. ir J. Z. metu nukentėjusysis nurodė tas pačias aplinkybes, o būtent, kad visų pirma V. T. paėmė J. Z. ant stalo padėtą telefoną, tada V. T. ir V. Š. pradėjo reikalauti skambinti motinai, jog ši pervestų 3 000 Eur, abu nuteistieji pradėjo grasinti, V. Š. grasino išdurti akis, o kitas nuteistasis grasino uždaryti į rūsį, grasinant V. Š. penkis kartus sudavė į galvą (t. 1, b. l. 152-154).

15. Nukentėjusiojo J. Z. parodymai atitinka ir kitus bylos duomenis. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymai atitinka 2020 m. rugpjūčio 3 d. protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes, kad būnant svečiuose pas V. T., prieš jį fizinį smurtą ir žodinius grasinimus naudojo V. Š., mobilaus ryšio telefoną pasisavino V. T., kuris taip pat grasino fiziniu susidorojimu (t. 1, b. l. 1). Specialisto išvadoje Nr. G 652/2020 (06) nurodyta, kad J. Z. nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio antakio srityje, pakaušio kairėje – galėjo būti padaryti ne mažiau nei dviem smūgiais kietu buku daiktu galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis (t. 1, b. l. 81). Liudytoja E. V. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio pradžioje atsitiktinai mieste sutiko J. Z., kurio veidas buvo sužalotas. Nukentėjusysis sakė, kad draugai atėmė telefoną, kurį pardavė, taip pat J. Z. papasakojo, jog atėmę telefoną, draugai reikalavo skambinti motinai, kad ši pervestų 3 000 Eur, reikalaudami pinigų grasino uždaryti į rūsį, sudavinėjo smūgius. Nors E. V. pati byloje nagrinėjamo įvykio nematė, bet nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes liudytojos parodymai yra reikšmingi, nes nukentėjusysis apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką pirmą kartą papasakojo būtent šiai liudytojai. Patikrinus nukentėjusiojo J. Z. naudoto mobilaus ryšio telefono numerio išklotines nustatyta, kad J. Z. naudotu telefono numeriu 2020 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu nuo 04.29 val. iki 04.31 val. skambinta nukentėjusiojo motinai B. Z., 04.30 val. vykusio pokalbio trukmė 25 sekundės (t. 1, b. l. 86). Nors B. Z. teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnui patvirtino, kad 2020 m. rugpjūčio mėnesį nakties metu skambino J. Z. ir prašė 3 000 Eur automobiliui pirkti (t. 1, b. l. 88). Liudytojas R. D. parodė, kad 2020 m. rugpjūčio pradžioje iš matymo pažįstamas vyriškis vardu V. pasiūlė pirkti mobilaus ryšio telefoną, telefonas buvo su dėžute, dokumentais, be to, iš telefono buvo ištrinta bet kokia informacija, iš kurios būtų galima spręsti apie ankstesnį naudojimąsi telefonu, todėl liudytojui nekilo minčių, kad telefonas gali būti vogtas, ir jis telefoną nupirko už 50 Eur.

16. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų ir jų gynėjų keliamomis abejonėmis dėl nukentėjusiojo J. Z. parodymų patikimumo ir teisingumo. Apeliantų teiginiai dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka anksčiau išdėstytų aplinkybių. Tiek pareiškime, tiek pirmosios apklausos metu J. Z. nors ir glaustai, bet atskleidė esmines įvykio aplinkybes, kurias patikslino ir papildė apklausiamas papildomai ir akistatos metu bei patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų išankstinį J. Z. nusistatymą prieš nuteistuosius, suinteresuotumą sąmoningai duoti nepalankius jiems parodymus. Apeliantų akcentuojama nukentėjusiojo J. Z. psichinės sveikatos būklė savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Nors J. Z. neneigė vartojantis vaistus dėl psichinės sveikatos problemų, nes, kaip pats įvardino, girdi pašalinius garsus, bet tiek pats nukentėjusysis, tiek jo sesuo liudytoja E. V. parodė, kad dėl sėkmingo gydymo, vaistų vartojimo J. Z. būklė yra pagerėjusi. Bylos duomenys neleidžia spręsti apie tai, kad nukentėjusysis nebūtų galėjęs teisingai suvokti ir papasakoti veikos aplinkybes. Vertinant J. Z. pirmosios instancijos teisme išsakytas abejones, kad jis neva iš tikrųjų nežino, ar V. Š. jam sudavė smūgius dėl pinigų reikalavimo ar dėl kitų priežasčių (kilusio žodinio konflikto), pažymėtina, kad šie nukentėjusiojo parodymai prieštarauja ankstesniems nuosekliems nukentėjusiojo J. Z. parodymams, kitiems bylos duomenimis, be to, liudytoja E. V. nurodė, kad prieš apklausą pirmosios instancijos teisme J. Z. kažkas skambino ir reikalavo pakeisti parodymus bei sakyti, kad jis nebuvo sumuštas.

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvieji ir subjektyvieji V. Š. ir V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai yra neginčijamai įrodyti ir nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje. Nuteistieji V. Š. ir V. T. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš J. Z. pinigų, tai patvirtina ir nuteistųjų reikalavimas meluoti B. Z. dėl to, kam J. Z. iš tikrųjų yra reikalingi pinigai. Nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad V. Š. ir V. T. pinigų reikalavimo metu grasino nukentėjusiajam išdurti akis, uždaryti į rūsį. Taip pat nekyla abejonių dėl fizinio smurto panaudojimo prieš J. Z., kai pinigų reikalavimo metu nuteistasis V. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų J. Z. buvo psichologiškai įbaugintas. Nukentėjusysis nurodė, kad iš baimės atidavė V. T. savo mobilaus ryšio telefono dokumentus, ėjo kartu su nuteistaisiais parduoti telefono, skambino motinai prašydamas pervesti pinigus, iš karto po nusikaltimo nesikreipė į policiją. Akivaizdu, kad V. Š. ir V. T. suvokė, kad jų reikalavimas yra neteisėtas, o jų veiksmai (grasinimai, smūgių sudavimas) tik patvirtina nuteistųjų norą veikti neteisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus tiesiogine tyčia.

18. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius V. Š. ir V. T. turtą prievartavus bendrininkų grupe. Bendrininkavimu pripažįstamas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Byloje nėra duomenų apie nuteistųjų išankstinį susitarimą kartu prievartauti turtą iš J. Z., bet iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog jie veikė bendrai, kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, suprato vienas kito neteisėtus veiksmus, jiems pritarė ir juos papildė siekdami to paties tikslo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

Dėl vagystės

19. Skundžiamu nuosprendžiu tiek V. T., tiek V. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, atvirai pagrobė nukentėjusiojo J. Z. mobiliojo ryšio telefoną.

20. Vertinant šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą pažymėtina, kad įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

21. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y., jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.

22. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis V. T. neginčija savo kaltės dėl J. Z. mobilaus ryšio telefono vagystės. V. T. šioje dalyje davė nuoseklius parodymus, kad išgertuvių metu jam staiga kilo mintis paimti (pasisavinti) ant stalo padėtą J. Z. mobilaus ryšio telefoną, ką nuteistasis ir padarė. Taip pat ir nukentėjusysis J. Z. nurodė, kad jo mobilaus ryšio telefoną, padėtą ant stalo, išgertuvių metu paėmė ir į kišenę įsidėjo būtent V. T.. Tuo tarpu nuteistasis V. Š. kategoriškai neigė savo kaltę dėl mobilaus ryšio telefono vagystės, tvirtino, kad telefoną paėmė V. T., su kuriuo jis (V. Š.) dėl telefono vagystės nesitarė. Skundžiamame nuosprendyje V. Š. kaltė dėl nukentėjusiojo telefono vagystės motyvuojama tuo, kad šis nuteistasis kartu su J. Z. ėjo parnešti telefono dokumentų, o paskui ryte V. Š. nunešė parduoti J. Z. telefoną bei su V. T. pasidalino gautus pinigus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. Š. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką grindė nuteistojo atliktais veiksmais jau po to, kai V. T. paėmė J. Z. telefoną.

23. Nurodytų aplinkybių kontekste svarbu tinkamai nustatyti inkriminuotos nusikalstamos veikos baigtumo momentą. BK 178 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo tada, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuo to momento, kai paėmė telefoną, būtent V. T. visą likusį laiką telefoną valdė ir juo disponavo, išskyrus trumpus epizodus, kai leido J. Z. paskambinti motinai ir perdavė V. Š. tam, jog šis nuneštų telefoną parduoti. V. T. sprendė, kam ir kokiu tikslu leisti (ar neleisti) naudotis paimtu telefonu, davė nurodymą atnešti telefono dokumentus, kad būtų lengviau telefoną parduoti. Byloje nėra duomenų, kad V. T. ir V. Š. buvo susitarę pagrobti nukentėjusiojo J. Z. telefoną, šis sumanymas spontaniškai kilo V. T.. Nors V. Š. tuo metu buvo šalia ir matė telefono paėmimą (pagrobimą), bet niekaip prie to neprisidėjo, tai yra neatliko jokių reikšmingų nusikalstamai veikai padaryti ar ją palengvinti veiksmų, be kurių vagystę padaryti taptų neįmanoma ar jos padarymas iš esmės būtų pasunkėjęs. Šis apeliantas tik atliko veiksmus, kuriais prisidėjo prie telefono realizavimo, bet, teisėjų kolegijos nuomone, tuo metu telefonas jau buvo užvaldytas V. T., t. y. telefono vagystė jau buvo baigta ir savo veiksmais V. Š. objektyviai nebegalėjo prisidėti prie BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

24. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. Š. kartu su V. T. atvirai pagrobė J. Z. mobilaus ryšio telefoną, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir V. Š. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis, išteisinant V. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (BPK 329 straipsnio 1 punktas), atitinkamai aplinkybės dėl veikimo bendrai su V. Š. šalintinos iš V. T. nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, aprašymo (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

25. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

26. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

27. BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė, BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas bauda, areštu, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Skundžiamu nuosprendžiu V. Š. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams, V. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

28. Nuteistojo V. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). V. Š. ir V. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistieji nusikalto būdami recidyvistais (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skirdamas bausmes apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. Š. ir V. T. nuteisti už baigtus tyčinius nusikaltimus, padarytus veikiant tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų. Nuteistieji iš esmės charakterizuojami neigiamai, bausti administracine tvarka, ne kartą teisti (V. Š. – 8 kartus, V. T. – 13 kartų), iš ko galima spręsti apie susiformavusias nuteistųjų antivisuomenines pažiūras, visuotinai priimtų elgesio normų sistemingą nesilaikymą, pastangų pakeisti savo gyvenimo būdą nebuvimą.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti V. Š. ir V. T. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtų bausmių ir subendrintos bausmės. V. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, savo dydžiu ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį, V. Š. ir V. T. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, savo dydžiu tik nežymiai viršijančios sankcijos vidurkį, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Taip pat byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės nei numatyta įstatyme skyrimui.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016 ir kt.).

31. BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, taip pat gynėjo dalyvavimas privalomas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Siekiant užtikrinti gynėjų dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir atsižvelgiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus sprendimą, nuteistajam V. Š. buvo paskirta gynėja advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė (t. 4, b. l. 26-27), nuteistajam V. T. buvo paskirta gynėja advokatė Elena Gylienė (t. 4, b. l. 35-36). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. (12.33 Mr) PT-6587 V. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 72 Eur išlaidų (t. 4, b. l. 50). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. (12.33 Mr) PT-6583 nurodyta, kad už nuteistajam V. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 156,06 Eur išlaidų (t. 4, b. l. 47).

32. Nors V. Š. ir V. T. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmes pagal ankstesnius nuosprendžius, tačiau nuteistieji yra darbingo amžiaus ir gali dirbti. Įvertinus valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, nėra pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistųjų turtinei padėčiai bei kad išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą išieškojimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Atsižvelgiant į tai, iš nuteistųjų išieškotinos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl iš V. Š. išieškotina išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą suma mažintina per pusę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. Š. (V. Š.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – išteisinti V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl subendrintos bausmės V. Š. paskyrimo bei, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, V. Š. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į V. Š. paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. ir nuo nuosprendžio priėmimo dienos iki bausmės vykdymo pradžios bei pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį atliktą bausmę.

Iš V. T. nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pašalinti aplinkybes, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su V. Š..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. Š. 78,03 Eur, iš nuteistojo V. T. 72 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai