Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-02-26 · Civilinė byla Nr. 2A-220/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-26
Bylos Nr.
2A-220/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Ieškovas
P. A., R. A., V. A.
Trečiasis asmuo
VšĮ Alytaus apskrities
Advokatai
Dalia Zeleckienė
Kategorijos
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 106.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-220/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3, 106.8.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Vaidai Steponavičiūtei,dalyvaujant atsakovo atstovei D. M. ,trečiojo asmens atstovei advokatei Daliai Zeleckienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-524-343/2009 pagal ieškovų P. A. , R. A. ir V. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiasis asmuo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė, dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai R. A. ir V. A. , o taip pat jų sūnus P. A. , gimęs 2004 m. liepos 2 d., kurį pagal įstatymą atstovauja tėvai, 2006 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninei ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovui P. A. 3 000 000 Lt, o ieškovams R. A. ir V. A. po 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad dėl atsakovo darbuotojos gydytojos kaltės nebuvo tinkamai stebima gimdyvės ieškovės R. A. būklė, nebuvo įvertinti galimos rizikos faktoriai, nebuvo atliktas šioje situacijoje būtinas cezario pjūvis, todėl ieškovas P. A. gimė ypatingai sunkios sveikatos būklės ir liks neįgaliuoju visą gyvenimą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2007 m. kovo 13 d. nutartimi, remdamasis CPK 296 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, šį ieškinį paliko nenagrinėtu, nes konstatavo, jog ieškovai nesilaikė ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka galima pasinaudoti.

Šalies argumentai

Ieškovai padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė minimą teismo nutartį panaikinti. Kartu pateikė Lietuvos Respublikos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau Komisija) prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau SAM) 2007 m. balandžio 4 d. raštą Nr. PŽK-2-107, kuriame nurodyta, kad Komisija apsvarstė ieškovų prašymą dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, tačiau jo nenagrinėjo, konstatavusi, jog šis prašymas nepriklauso Komisijos kompetencijai, kadangi prašoma priteisti žala padaryta iki 2005 m. sausio 1 d., tai yra iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui (toliau Įstatymas), kuris nustatė Komisijai teisę nagrinėti bei spręsti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo klausimus. Atsižvelgdama į tai, Komisija pasiūlė ieškovams dėl minimos žalos nustatymo bei atlyginimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi nepatenkino ieškovų atskirojo skundo ir paminėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovai 2007 m. gegužės 22 d. su paminėtu prašymu pakartotinai kreipėsi į Komisiją, kuri 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 56-20 nusprendė nenagrinėti pareikšto prašymo ir nurodė, kad 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojęs paminėtas Įstatymas nenumatė, jog Komisija turi kompetenciją spręsti minimus klausimus dėl žalos, kuri padaryta iki įsigaliojant šiam Įstatymui. Tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-79 „Dėl pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau Komisijos darbo reglamentas) 3 punkte nustatyta, kad šios Komisijos kompetencijai priklauso tik pacientams padarytos žalos atlyginimo atvejai, kai žala buvo padaryta po 2005 m. sausio 1 d., o ieškovų prašoma atlyginti žala buvo padaryta 2004 m. liepos 2 d., todėl, Komisijos teigimu, jų pareiškimo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai. Kartu Komisija, remdamasi Įstatymo 17 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad šis sprendimas gali būti ginčijamas teisme paduodant ieškinį.

Ieškovai 2007 m. birželio 15 d. Kauno apygardos teismui pakartotinai padavė ieškinį atsakovui VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninei dėl 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kartu jie 2007 m. spalio 3 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl minimo Komisijos sprendimo panaikinimo, kurį šis teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi atsisakė priimti, kaip neteismingą šiam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.), išaiškinęs, jog toks ieškinys gali būti pateikiamas tik bendrosios kompetencijos teismui. Ieškovai, nesutikdami su šia nutartimi, padavė atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o paminėtoje civilinėje byloje teismui pateikė prašymą šią bylą atidėti ar ją sustabdyti, kol bus išspręstas nurodytas atskirasis skundas. Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą ir šią bylą sustabdė (CPK 163 str. 1 d. 3 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 3 d. nutartimi atmetė paminėtą ieškovų atskirąjį skundą, kuriuo jie prašė panaikinti minėtą teismo nutartį ir įpareigoti Komisiją iš esmės išnagrinėti jų prašymą. Be kitų argumentų šis teismas nurodė, jog Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2005 m. gruodžio 6 d. nutartimi (Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centras v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija) konstatavo, jog bylą, kurioje ginčijamas Komisijos sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Šalies argumentai

Ieškovai 2008 m. vasario 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydami atnaujinti sustabdytos civilinės bylos nagrinėjimą, pateikė patikslintą ieškinį, kitu atsakovu patraukdami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, ir prašė: 1) panaikinti minimą Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20; 2) priteisti iš atsakovo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų patikslintą ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra analogiška ieškiniui, pareikštam jau nagrinėjamoje byloje, o taip pat tuo, kad paminėta Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2005 m. gruodžio 6 d. nutartimi yra išspręstas tik rūšinio teismingumo klausimas, tačiau nebuvo konstatuota, kad vienoje byloje turi būti nagrinėjami reikalavimai dėl ikiteisminio ginčo sprendimo bei teisminio ginčo sprendimo, to nenumato ir įstatymas, todėl šių reikalavimų sujungimas vienoje byloje yra negalimas (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Klausimą dėl minimos civilinės bylos atnaujinimo teismas nutarė spręsti įsiteisėjus šiai nutarčiai.

Šalies argumentai

Ieškovai, nesutikdami su šia teismo nutartimi, atskiruoju skundu prašė ją panaikinti ir perduoti klausimą dėl patikslinto ieškinio priėmimo spręsti iš naujo, nurodydami, kad jie neteikia naujo reikalavimo, o pateikdami vientisą procesinį dokumentą tikslina jau priimtą ieškinį (CPK 42 str.), be to, turi teisę sujungti į vieną kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, teismingus bendrosios kompetencijos teismams (CPK 33 str. 4 d., 136 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi atskirąjį skundą patenkino iš dalies, panaikino nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti reikalavimą dėl nurodyto Komisijos sprendimo panaikinimo, ir perdavė šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog viena iš pagrindinių teismo funkcijų – kiek įmanoma greičiau ir teisingai apginti pažeistas ar ginčijamas teises ir tokiu būdu efektyviai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, o tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodę, kad tvarka, pagal kurią reikalaujama, jog prieš kreipiantis į teimą turi būti pabandyta išspręsti ginčą neteisminiu būdu, neturėtų būti pernelyg biurokratiška ir sudėtinga, taigi teisminės gynybos prieinamumo principas turi būti realus, jam įgyvendinti neturėtų būti sukuriama papildomų barjerų. Kolegija sprendė, jog teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti patikslinto ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, kaip analogišką pareikštam (CPK 137 str. 2 d. 5 p.), tačiau atsisakydamas priimti ieškinio reikalavimą panaikinti minėtą Komisijos sprendimą tuo pagrindu, kad ieškovai privalo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, tame tarpe Komisijos sprendimo teisėtumo patikrinimo instancine tvarka, nenurodant aiškių tokio sprendimo pagrindų, suformavo situaciją, ribojančią ieškovų teisę ginti savo galimai pažeistas teises bei pažeidžiančią jų teisę į greitą procesą (CPK 5, 7 str.). Kolegijos nuomone, tai, kad reikalavimai negali būti nagrinėjami kartu, nereiškia, kad jie negali būti nagrinėjami atskirose bylose. Kolegijos nuomone, akivaizdu, jog galiojantis Komisijos sprendimas nenagrinėti ieškovų skundo, užkerta jiems galimybę tokia tvarka pasinaudoti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovų reikalavimas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo buvo išskirtas iš civilinės bylos Nr. 2-321/2008 į atskirą bylą Nr. 2-1081-230/2008 ir perduotas nagrinėti šio teismo teisėjui.

Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi nepriėmė nagrinėti perduoto reikalavimo, teigdamas, jog ieškovai nenurodė aplinkybių, sudarančių jų reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą pagrindą, todėl nėra aiškios bylos nagrinėjimo ribos ir faktiškai neįmanomas bylos nagrinėjimas. Be to, teismas laikė tikslinga, kad išskyrus bylos dalį šis reikalavimas būtų suformuluotas atskiru pareiškimu (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 135 str. 1 d. 2 p.). Kartu teismas nurodė, jog šalindami trūkumus, ieškovai turėtų pagrįsti, kodėl reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas Kauno apygardos teisme. Teismas nustatė 10 dienų terminą šiems trūkumams pašalinti.

Ieškovai 2008 m. birželio 9 d. pateikė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, kuriuo prašė panaikinti minimą Komisijos sprendimą, tačiau teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė priimti šį ieškinį ir pasiūlė ieškovams su ieškiniu kreiptis į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą. Nurodė, jog tokie ginčai nėra priskirti apygardų teismų kompetencijai (CPK 27 straipsnis), todėl byla yra neteisminga šiam teismui, o reikalavimas turi būti pareikštas apylinkės teismui pagal atsakovo buvimo vietą, ar pagal ieškovo pasirinkimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p., 26 str. 1 d., 29 str., 30 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patenkino ieškovų atskirąjį skundą, panaikino šią teismo nutartį, klausimą išsprendė iš esmės, priėmė šį ieškovų bei perdavė jį nagrinėti Kauno apygardos teismui. Teismas nurodė, jog Komisijos sprendimas patvirtina faktinę aplinkybę, kad įvykdytas įstatymo reikalavimas laikytis šios kategorijos ginčų išankstinės neteisminės nagrinėjimo tvarkos. Pažymėjo, kad sprendžiant įvairius civilinio proceso klausimus bei siekiant efektyvaus proceso turi būti vadovaujamasi proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais, pagal kuriuos teismas privalo imtis visų CPK numatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 7 str.). Šių principinių nuostatų pagrindu turi būti aiškinamas bei taikomas ir CPK 136 straipsnis, kuriame aptariamos ieškovo ir bylą nagrinėjančio teismo teisės sujungti ar išskirti kelis ieškinio reikalavimus. Sprendė, kad teismas nagrinėjamoje situacijoje be pagrindo išskyrė, o po to atsisakė priimti ieškovų ieškinio reikalavimą dėl Komisijos sprendimo, tuo pažeisdamas civilinio proceso tikslus bei nukrypdamas nuo proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų. Nurodė, kad teismas turi spręsti procesinį klausimą dėl abiejų reikalavimų sujungimo ir nagrinėjimo kartu (CPK 136 str. 1, 4 d.).

Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 9 d. nutartimi nusprendė civilinių bylų pagal minimus ieškovų reikalavimus dėl Komisijos sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo nesujungti. Teismas nurodė, kad: pirma, CPK 136 straipsnio ketvirtoji dalis nustato teismo teisę, bet ne pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms sujungti bylas į vieną. Antra, ši norma nustato, kad bylas galima sujungti tuo atveju, kai reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ši nuostata netaikytina, nes įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi konstatuota privaloma išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka, kaip privaloma sąlyga ieškiniui pareikšti. Teismas nurodė, kad pirma turi būti išnagrinėtas ginčas dėl išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, o po to teisminis ginčas dėl žalos atlyginimo, ir tai, teismo nuomone, atitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą. Trečia, civilinė byla dėl neturtinės žalos atlyginimo yra sustabdyta iki bus išspręstas klausimas dėl Komisijos sprendimo. Ši nutartis yra galiojanti, todėl privaloma tiek šalims, tiek pačiam teismui.

Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-79 patvirtinto Komisijos darbo reglamento 3 punktas dėl Komisijos kompetencijos ribų neprieštarauja Įstatymo 17 straipsniui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė, kaip nepriskirtiną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 114 str. 1 d., 101 str. 1 p.). Nurodė, kad minėtoje teismo nutartyje dėl norminio administracinio akto ištyrimo nėra tinkamai suformuluotas nei prašymo pagrindas, nei prašymo dalykas, todėl, nesat tyrimo dalyko, prašymas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu (skundžiamas sprendimas) ieškinį patenkino, tai yra atnaujino ieškovams ieškinio senaties terminą ginčyti Komisijos sprendimą, kuriuo nuspręsta nenagrinėti R. ir V. A. pareiškimo, ir šį sprendimą panaikino.

Teismas sprendė, kad Komisijos darbo reglamento 3 punktas prieštarauja Įstatymo 17 straipsniui ir nurodė, kad ieškinys paduotas 2007 m. birželio 15 d., todėl jo padavimui taikytinos šio Reglamento teisės normos, nes minėtas Įstatymo straipsnis yra procesinė teisės norma ir turi būti taikomas procesinio veiksmo atlikimo metu, taigi asmuo, prašantis priteisti žalos atlyginimą, privalo pasinaudoti šia ginčo sprendimo tvarka. Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas, nenurodydamas datos, kokiems ginčams ši teisės norma yra taikoma, kartu pasisakė, kad ši norma taikoma visiems ginčams, kurie sprendžiami po 2005 m. sausio 1 d. Komisija yra ikiteisminė institucija nagrinėti ginčams dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, išskyrus ginčus, kylančius iš civilinės atsakomybės draudimo santykių, nenurodant žalos atsiradimo datos, todėl teismas nesivadovavo Komisijos darbo reglamento 3 punktu, kaip prieštaraujančiu Įstatymui (CPK 3 str. 4 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad Komisijos sprendimai yra ginčijami per 30 dienų nuo sužinojimo apie sprendimą dienos. Ieškinys paduotas 2007 m. birželio 15 d., tačiau apie ginčijamą sprendimą ieškovai žinojo ir dėl jo 2007 m. spalio 3 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tai yra jau praleidę terminą jam ginčyti. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas P. A. yra mažametis, į tai, jog ieškovai nuosekliai ginčijo sprendimą, šios savo teisės nebuvo atsisakę, jog susiklostė situacija, kai Komisijos sprendimas formaliai buvo, atnaujino ieškinio senaties terminą.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Nepagrįsta teismo išvada, kad Komisijos darbo reglamento 3 punktas prieštarauja Įstatymo 17 straipsniui. Šios kategorijos ginčų privalomo sprendimo ne teismo tvarka institutas įtvirtintas Įstatyme ir pardėjo veikti tik nuo 2005 m. sausio 1 d., o Įstatymo 17 straipsnio trečiojoje dalyje suformuluota nukreipiančioji teisės norma, kuri detalizuojama poįstatyminių teisės aktų normomis (Nuostatų 4, 7.1 p., Komisijos darbo reglamento 3 p.). Teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 4 punktu, Komisijos darbo reglamento 3 punkto teisėtumo klausimą šioje byloje nagrinėjo ir sprendė kelis kartus. Teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar Reglamento 3 punktas neprieštarauja Įstatymo 17 straipsniui. Administracinę bylą nutraukus, teismas minėtų teisės aktų galimų neatitikimų klausimą išsprendė savo nuožiūra. Nėra aišku, kodėl, nepasikeitus minėtų teisės aktų nuostatoms, nebeliko būtinybės akto teisėtumo klausimą spręsti kreipiantis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Ieškovai patikslintame ieškinyje nenurodė jokių ginčo sprendimo panaikinimo ar negaliojimo pagrindų, neįrodinėjo, kokios teisės normoms buvo pažeistos Komisijai priimant sprendimą. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Įstatymo 17 straipsnio šeštojoje dalyje yra suformuluota speciali teisės norma, įtvirtinanti teismo teisę vienašališkai atnaujinti šį 30 dienų terminą su sąlyga, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismo nurodytos priežastys galėtų būti įvardijamos kaip su ieškovų asmenimis susijusios aplinkybės ir negali būti laikomomis svarbiomis. Be to, ieškovai naudojosi advokatų paslaugomis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsižvelgiant į ieškinio padavimo laiką bei Įstatymo 17 straipsnio pirmosios dalies nuostatos procesinį pobūdį, turėjo būti taikoma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl Komisija ginčo sprendimu palikusi ieškovų pareiškimą nenagrinėtą, pasielgė neteisėtai. Taip pat teigia, jog atsidūrė teisinėje aklavietėje, nes nė viena iš institucijų – nei išankstinė neteisminė Komisija, nei teismas – nenagrinėjo jų ginčo. Tokia situacija, ieškovų teigimu, teisinėje valstybėje yra netoleruotina ir neabejotinai reiškia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies, tiek CPK 5 straipsnyje įtvirtinto teisminės gynybos prieinamumo principo pažeidimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai 2006 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 4 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o 2008 m. vasario 19 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20 ir priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovų reikalavimas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo buvo išskirtas į atskirą bylą. Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimu minėtas ieškovų reikalavimas patenkintas ir Komisijos sprendimas panaikintas. Dėl šio teismo sprendimo atsakovas padavė nagrinėjamą apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, laiko, kad teismas teisingai konstatavo, jog Komisija turėjo kompetenciją nagrinėti ieškovų pareiškimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą palieka galioti, o apeliacinį skundą atmeta (CPK 329 str.). Civiliniams procesiniams teisiniams santykiams reguliuoti taikomos ne materialiųjų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios civilinio proceso teisės normos, bet atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojančios proceso teisės normos. Dėl šios priežasties, ieškinio dėl neturtinės žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo padavimui taikytinos tos šio procesinio veiksmo tinkamo atlikimo sąlygas numatančios teisės normos, kurios galioja ieškinio padavimo teismui metu. Kadangi ieškovų ieškinys teismui paduotas jau galiojant Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijai, nustatančiai išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, turėjo būti taikoma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas, pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti taikoma tuo atveju, kai ieškinys paduodamas galiojant minėtam Įstatymui, nepriklausomai nuo to, kada buvo padaryta ir atsirado žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-139/2005).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Komisija turėjo kompetenciją nagrinėti ieškovų pareiškimą. Priešinga išvada sukurtų situaciją, kai iš asmens reikalaujama naudotis ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau jis to negali padaryti, nes nėra kompetentingos institucijos. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d. nutarime, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme, o minėta situacija paneigtų asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad skundžiamas teismo sprendimas formaliąja prasme atitinka civilinio proceso reikalavimus, nagrinėjamu atveju šioje civilinės bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo stadijoje jis yra teisiškai nereikšmingas. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:

Kaip minėta, reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą buvo pareikštas po to, kai ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl gydytojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tačiau šis ieškinys nebuvo priimtas, nurodžius, kad ieškovai privalo naudotis privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, o Komisija sprendimu atsisakė jį nagrinėti, nurodydama, jog neturi tam kompetencijos. Vėliau šis reikalavimas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo buvo išskirtas į atskirą bylą, kurioje ir priimtas skundžiamas teismo sprendimas.

Taigi nagrinėjamu atveju po to, kai ieškovai kreipėsi į teismą su reikalavimu atlyginti jiems bei jų sūnui padarytą žalą, iš to išsirutuliojo atskira civilinė byla, susijusi su tokio pobūdžio ginčams įstatymuose nustatyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka. Kitaip tariant, šioje atskiroje byloje nagrinėjamas klausimas dėl CPK 137 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto taikymo, tai yra teismo pareigos atsisakyti priimti ieškinį, jei suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to yra būtina pirmiausia atkreipti dėmesį į šio instituto paskirtį, esmę bei iš to kylančias teismo pareigas.

Kaip žinoma, įpareigojimas šalims prieš kreipiantis į teismą naudotis minima išankstine tvarka yra nustatytas siekiant konkrečių tikslų, tai yra tuo siekiama skatinti šalis ginčus spręsti ne teisme, kiek įmanoma tartis taikiai abipusių nuolaidų būdu, be to, taip siekiama ginčų nagrinėjimo operatyvumo bei ekonomiškumo. Tačiau tai jokiu būdu negali paneigti ar pernelyg apsunkinti asmens teisės ir galimybės kreiptis į teismą teisminės gynybos. Taip pat toks išankstinės tvarkos nustatymas negali būti taikomas formaliai, aklai pagal įstatymo raidę ir tuo pačiu paneigiant teismo pareigą įstatymus bei kitus teisės aktus aiškinti bei taikyti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str.). Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos pusiausvyros tarp neatimamos asmens teisės kreiptis į teismą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, bei tarp proceso ekonomiškumo bei operatyvumo siekių.

Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog asmuo sąžiningai bandęs naudotis išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka, įgyvendino minėto CPK 137 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto reikalavimą net tuo atveju, kai dėl kokių nors nuo ieškovo nepriklausančių priežasčių minėta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka savo tikslų nepasiekė, buvo nerezultatyvi. Nuo ieškovo nepriklausančios tokios tvarkos neveikimo priežastys neturi būti kliūtis asmeniui kreiptis į teismą teisminės gynybos. Taigi išankstinės ginčo sprendimo ne teisme procedūros rezultatas, nagrinėjamu atveju - Komisijos sprendimas, yra tik vienas iš byloje vertintinų įrodymų, o tuo atveju, kai ši institucija tokio sprendimo nepriima arba atsisako priimti, toks sprendimas taip pat turi būti laikomas išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos pabaiga.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju teismas pažeidė minėtą CPK 3 straipsnio įpareigojimą įstatymus aiškinti bei taikyti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pirma, teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla iš esmės kilo iš ieškovų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jų teigimu, atsirado dėl atsakovo darbuotojų gydytojų kaltės, nes nebuvo tinkamai stebima gimdyvės ieškovės R. A. būklė, nebuvo įvertinti galimos rizikos faktoriai, nebuvo atliktas šioje situacijoje būtinas cezario pjūvis, todėl jų sūnus gimė ypatingai sunkios sveikatos būklės ir liks neįgaliuoju visą gyvenimą. Taigi nagrinėjama byla yra socialiai jautri, nes žala kildinama iš svarbiausio asmens turimo gėrio – sveikatos – pažeidimo. Tokiu atveju teismas privalo, vadovaudamasis minėtais principais, imtis visų priemonių, kad nevilkinant būtų įgyvendinta ieškovų teisė į teisminę gynybą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, nuo 2008 m. vasario 19 d., tai yra nuo bylų išskyrimo, tebenagrinėjamas klausimas dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuris yra procesinio pobūdžio tarpinis klausimas.

Antra, kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas dar 2008 m. rugsėjo 29 d. priimtoje nutartyje yra išaiškinęs, jog Komisijos sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti ieškovų prašymą, patvirtina faktinę aplinkybę, kad ieškovai įvykdė įstatymo reikalavimą, tai yra nustatyta tvarka kreipėsi į nurodytą ikiteisminę instituciją dėl išankstinės neteisminės ginčo sprendimo procedūros. Taigi šioje byloje priimtu ir galiojančiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, kad ieškovai laikėsi minimos tvarkos, tai yra kreipėsi į Komisiją, kuri dėl šio pareiškimo priėmė atitinkamą sprendimą, todėl ginčas gali būti nagrinėjamas teisme. Nepaisant to, kaip minėta, teismas atskiroje byloje sprendė klausimą, ar teisėtai Komisija nusprendė neturinti kompetencijos nagrinėti šio prašymo.

Taigi išskirtosios bylos išnagrinėjimas suponuoja pakartotinę išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos procedūrą, nes skundžiamu sprendimu konstatavus, jog Komisija turi kompetenciją nagrinėti ieškovų pareiškimą, ši Komisija privalėtų jį nagrinėti iš esmės. Akivaizdu, jog tokia situacija dar labiau užvilkintų reikalavimo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą.

Trečia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje, esant tokioms aplinkybėms nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išskirti abu tarpusavyje susijusius nurodytus ieškovų reikalavimus, tačiau teismas klaidingai tokio išaiškinimo nepaisė ir nesujungė šių bylų. Taigi susidarė situacija, kai į atskirą bylą yra išskirtas bei išnagrinėtas klausimas, kuris aktualus tik ieškinio priėmimo stadijai. Tuo, kaip minėta, iš esmės buvo paneigti tikslai, kurių siekiama išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, komplikuotas pagrindinio ginčo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas: užsitęsė procesas, išaugo bylinėjimosi kaštai.

Atsižvelgdama į anksčiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovai jau yra įvykdę įstatymo reikalavimus ir pasinaudoję išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, jų ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas teisme iš esmės (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėAudronė JarackaitėNijolė Piškinaitė