Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Jaliniausko ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį - 10 MGL dydžio, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir 10 MGL dydžio, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios D. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš J. Ž. priteisti 565,77 Eur (penki šimtai šešiasdešimt penki eurai 77ct) nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur (tūkstantis eurų) nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat jai iš J. Ž. priteisti 830 Eur turėtų išlaidų advokato darbo apmokėjimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 25 d., 17.30 val. bute, esanči (duomenys neskelbtini), konflikto metu su savo sutuoktinės J. Ž. dukra D. Z. tyčia, ne mažiau dviejų kartų kumščiu trenkė jai į veidą, vieną kartą į krūtinę, taip padarydamas jai minkštųjų audinių sumušimus nosies bei abiejų akiduobių srityse su poodinėmis kraujosruvomis vokuose, krūtinkaulio projekcijoje ir kairės rankos trečiojo piršto tarpflanginio sąnario srityje, kas sukėlė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, J. Ž. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 18 d., apie 13 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tyčia vieną kartą spyrė savo sutuoktinės J. Ž. mažamečiam sūnui E. Z. į dešinį šoną, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suėmęs savo sutuoktinės J. Ž. mažamečiam sūnui E. Z. už galvos, tyčia trenkė galvą į sieną, kas sukėlė jam fizinį skausmą.

3.5. Skunde nurodoma, kad BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, smurtavimo atvejais turi būti padarinys sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos medžiagoje nėra nustatyta, jog buvo sukeltas fizinis skausmas, o tuo labiau sužalojimas ir jo mastas. Pažymėtina, jog nors pats E. Z. nurodė, jog jam patėvis J. Ž. įspyrė, tačiau 2018 m. birželio 13 d. teismo posėdyje nurodė, kad „jaučiau pykti, bet man neskaudėjo“, taigi iš paties E. Z. parodymu, akivaizdu, kad nėra materialiosios nusikaltimo sudėties. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltinamasis neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjų pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad J. Ž. atliko tyčinius veiksmus, siekdamas sužaloti E. Z.. Taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti ir vienareikšmiškai patvirtinti, jog E. Z. buvo sužalotas, todėl nėra galimybės konstatuoti BK 140 straipsnio 3 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties. Iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą išvadą, kad E. Z. parodymai dėl 2017 m. liepos 18 d. įvykio negali būti vertinami kaip objektyvus ir atitinkantys tikrovę, reiktų atsižvelgti ir jo charakterizuojančią medžiagą, kadangi jis yra linkęs meluoti.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

8. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas J. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl J. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant J. Ž. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

Dėl nukentėjusiajai D. Z. sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis)

10. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad J. Ž. gynėja nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų bei nepagrįstai pripažino J. Ž. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties – taikymo (BK 28 straipsnis) bei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), kuris gali būti taikomas tik nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, visų pirma apygardos teismas pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su J. Ž. kalte.

11. Apygardos teismo nuomone, J. Ž. kaltę tyčia smurtavus prieš nukentėjusiąją D. Z., dėl ko jai buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas J. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

12. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiosios D. Z., liudytojų E. Z., K. B. parodymais, kurie kartu su pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu (1 t., b. l. 68, 69), specialisto išvadomis Nr. G1745/2017(02) ir Nr. pG3646/2017(02), kuriose nurodyta, kad D. Z. padarytas sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiuojant kietu buku daiktu, tiek smūgiuojant rankomis, tiek spardant, galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 80, 81, 86), tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad smurtą patyrusi D. Z. buvo susijaudinusi, verkė, ant veido srities matėsi iš nosies išbėgęs kraujas, buvo kruvinos rankos (1 t., b. l. 72-74) ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vieni kitiems neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atvaizduoja įvykio aplinkybes. Apygardos teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti šias duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, todėl nekyla jokių abejonių dėl fakto, kad būtent J. Ž. veiksmais (ne mažiau nei dviem smūgiais kumščiu) D. Z. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo tikslo kėsintis ir savo veiksmais nesikėsino į žmogaus sveikatą, tačiau iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog J. Ž., suduodamas smūgius D. Z., veikė tiesiogine tyčia, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip elgtis.

13. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Nagrinėjamuoju atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. Ž. atžvilgiu realus ir akivaizdus pavojingas D. Z. kėsinimasis nebuvo prasidėjęs. Apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl K. B. veiksmų, išprovokavusių tolimesnį konfliktą, t. y. K. B. pasiėmęs iešmus ne tik mojavo jais, bet ir taikėsi įdurti, o vėliau ir pasiėmęs peilį agresyviai artinosi prie jo. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad sužalojimai šiuo atveju buvo padaryti ne K. B., kurio veiksmus apeliantas laiko pavojingu kėsinimusi, o D. Z., todėl šiuo atveju neegzistuoja joks ryšys tarp neva pavojingo K. B. kėsinimosi ir D. Z. sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliantas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertino D. Z. agresyvumo, taip pat, kad įvykio metu buvo neblaivi, kas leidžia daryti prielaidą apie nukentėjusios neadekvatų elgėsi J. Ž. atžvilgiu. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie pavojingą D. Z. kėsinimąsi J. Ž. atžvilgiu, o vien tai, kad ji buvo neblaivi, priešingai nei nurodo apeliantas, neleidžia daryti prielaidų apie jos neadekvatų elgesį.

14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-238-699/2016, 2K-231-976/2017).

15. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Nagrinėjamuoju atveju J. Ž. veika ne tik yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje, nukentėjusiajai D. Z. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, t. y. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo atleisti J. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

17. Byloje neginčytinai nustačius, kad J. Ž. 2017 m. birželio 25 d., 17.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu su savo sutuoktinės J. Ž. dukra D. Z. tyčia, ne mažiau dviejų kartų kumščiu trenkė D. Z. į veidą, vieną kartą į krūtinę, taip padarydamas jai minkštųjų audinių sumušimus nosies bei abiejų akiduobių srityse su poodinėmis kraujosruvomis vokuose, krūtinkaulio projekcijoje ir kairės rankos trečiojo piršto tarpflanginio sąnario srityje, kas sukėlė D. Z. nesunkų sveikatos sutrikdymą, jo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl nukentėjusiajam E. Z. sukelto fizinio skausmo (BK 140 straipsnio 3 dalis)

18. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.

19. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą.

20. Apygardos teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiojo E. Z., liudytojų parodymai, neabejotinai patvirtina, kad J. Ž. smurtaudamas mažamečio atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, spirdamas ir vėliau trenkdamas galvą į sieną sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

21. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. Z. parodė, kad 2017 m. liepos mėnesį jis laiptinėje valėsi batus. Atėjo patėvis, pasakė: „tai ką, su D. esi prieš mane“ ir koja spyrė į dešinį šoną. Tos pačios dienos vakare, kai jis buvo prie savo kambario, patėvis paėmė ranka jo galvą ir trenkė į sieną. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam besivalant batus, patėvis (J. Ž.) jam įspyrė kažkur į krūtinę. Jis tuo metu buvo laiptinėje ir tupėjo, o patėvis jam pasakė: „ką tu čia prieš mane liudijai?“, nes jis jau buvo davęs parodymus policijai. Apie šį įvykį papasakojo sesei D. Z. ir vaiko teisėms. Tokias pačias aplinkybes E. Z. nurodė ir Vaiko teisių apsaugos skyriuje specialistei Daivai Porutienei, kuriai nekilo abejonių, jog mažametis gali sakyti netiesą, tą ji patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja D. Z. teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. Z. jai rašė, kad koridoriuje besivalant batus šepetėliu, J. Ž. priėjęs prie jo spyrė jam į šoną ir paėmęs ranka trenkė jo galvą į sieną. Liudytojas M. R. patvirtino, kad E. Z. nelinkęs meluoti, iš D. Z. jam nebuvo jokio spaudimo, spaudimą E. Z. jautė iš mamos. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, kad smurtas E. Z. atžvilgiu buvo naudotas, patvirtina ir tekstinės žinutės, kuriomis susirašinėjo E. Z. su D. Z. (2 t., b. l. 28-66). Pagal J. Ž. gynėjos pateiktas pokalbio išklotines E. Z. elgesys nėra visada tinkamas ir mandagus su šeimos nariais, dėl ko pastarieji turi nusiskundimų, tačiau tai savaime nereiškia, kad jo parodymai dėl J. Ž. veiksmų turi būti vertinami kaip nepatikimi. Teismas asmenų parodymus vertina atsižvelgęs ne tik į jų asmenybes, tačiau ir į parodymų nuoseklumą, kitus bylos duomenis, jų tarpusavio santykį, prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju teigti, kad nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nepatikimi, jokio objektyvaus pagrindo nėra. Apelianto teigimu E. Z. žinojo apie jam žadamą atlygį bylos laimėjimo atveju, todėl yra pagrįsta prielaida manyti, kad E. Z. yra suinteresuotas bylos baigtimi. Tačiau apygardos teismas nemato pagrindo manyti, kad E. Z. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, buvo paremti vien tik tariamu atlygiu, kurį neva pažadėjo D. Z.. Net ir tuo atveju, jei D. Z. būtų žadėjusi E. Z. perduoti dalį pinigų, priteistų iš J. Ž. šioje baudžiamojoje byloje, nėra jokio pagrindo manyti, kad šiuos pinigus ji broliui perduotų būtent už melagingų parodymų davimą.

22. Apygardos teismo nuomone, J. Ž. spirdamas nukentėjusiajam E. Z. į krūtinę ir trenkdamas galvą į sieną neabejotinai suvokė ir suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad nukentėjusiajam sukels fizinį skausmą, ir to siekė. Neabejotina, kad analogiškais veiksmais visais atvejais sukeliamas fizinis skausmas, be to, veiksmai buvo atlikti prieš mažametį, kuris yra fiziškai silpnesnis, ir sukelti skausmą yra paprasčiau nei suaugusiajam. J. Ž. tikslas buvo išreikšti nepasitenkinimą nukentėjusiuoju dėl parodymų prieš jį davimo, t. y. mažareikšmis, neįtakotas provokuojančių ar neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajam fizinis skausmas iš tiesų buvo sukeltas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja, kadangi tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga yra detaliai aptarta ir išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

23. Byloje neginčytinai nustačius, kad J. Ž. 2017 m. liepos 18 d., apie 13 val., gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje tyčia vieną kartą spyrė savo sutuoktinės J. Ž. mažamečiam sūnui E. Z. į dešinį šoną, kas sukėlė E. Z. fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, bute, adresu (duomenys neskelbtini), suėmęs savo sutuoktinės J. Ž. mažamečiam sūnui E. Z. už galvos, tyčia trenkė galvą į sieną, kas sukėlė E. Z. fizinį skausmą, jo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

24. Skirdamas nuteistajam J. Ž. bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė bausmes – laisvės apribojimą ir baudą, bausmės dydžius pagrįstai parinko sankcijų ribose, artimus jų minimaliam dydžiui. Nuteistojo apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja. Taip pat byloje netenkinus apeliaciniame skunde pateikto prašymo dėl bylos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukimo, prašymas dėl nukentėjusiosios D. Z. civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo paliekamas nenagrinėtas.

25. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas J. Ž. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.

26. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, ir kad jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti jokio įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.