Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-01098-2010-5

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. ir nuteistas:

-pagal BK 138 str. 1 d. - 30 parų areštu;

-pagal BK 294 str. 2 d. - 60 parų areštu.

Vadovaujantis BK 38, 49 str., 63 str. 1, 4 d., subendrintos šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu ir M. G. galutinė bausmė paskirta 80 (aštuoniasdešimties) parų areštas, atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką M. G. įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2010-06-14 iki 2010-06-15.

R. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 294 str. 2 d. ir nuteisas:

-pagal BK 284 str. 1 d. - 40 parų areštu;

-pagal BK 294 str. 2 d. - 60 parų areštu.

Vadovaujantis BK 38, 49 str., 63 str. 1, 4 d subendrintos bausmės dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė R. Š. paskirta 80 (aštuoniasdešimties) parų areštas, atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką R. Š. įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2010-06-14 iki 2010-06-15.

Nukentėjusiojo K. K. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteista solidariai iš M. G. ir R. Š. 4000 (keturių tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Priteista iš M. G. Valstybinės ligonių kasai 2717,95 Lt T. S. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista solidariai iš M. G. ir R. Š. Valstybinės ligonių kasai 260,25 Lt K. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Pašalinta iš M. G. ir R. Š. pareikšto kaltinimo dėl padaryto nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d. dalį, kad pastarieji pagrobė iš K. K. kelnių kišenės pastarajam priklausančią piniginę, kurioje buvo 900 Lt, nuo kaklo nutraukė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6303 Classic, 1000 Lt vertės su viduje buvusia Tele 2 ryšio abonentine kortele ir 1 GB dydžio atminties kortele, 200 Lt vertės, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam K. K. bendrą 2100 Lt turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis, 2010 m. sausio 1 d., apie 01.00 val., Ukmergės r., Šešuolių sen., Miegučių k., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu tyčia vieną kartą smogė T. S. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam T. S. kraujosruvas veide ir apatinio žandikaulio lūžimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

O taip pat, M. G. ir R. Š. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą, o būtent:

jie, 2010 m. birželio 12 d., apie 16 val., Vilniaus r., Paberžės sen., Baronėlių k., miške prie tvenkinio, veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą savavališkai vykdė savo pripažįstamą tariamą teisę– pareikšdami, kad tvenkinys yra privatus, jame žvejoti draudžiama bei reikalaudami grąžinti pagautą žuvį bei nurodyti pabėgusius du bendrininkus, jie rankų kumščiais sudavė eilę smūgių K. K. į veido, galvos sritį, spardė kojomis suduodami smūgius į juosmenį, pilvą, sėdmenis, kojas, po ko K. K. pabėgus prie gyvenamojo namo, esančio Vilniaus r., Paberžės sen., Baronėlių k., nukentėjusįjį pavijo ir rankomis bei kojomis sudavė eilę smūgių K. K., dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, kur jie kojomis sudavė eilę smūgių K. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais suduodami nemažiau dešimt kartų padarė K. K. odos nubrozdiną kairiame žande, kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, sprando dešinėje pusėje, krūtinės abipus, kairiame žaste, dešinio kelio srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

R. Š. nuteistas už tai, kad įžūliai pažeidė viešąją tvarką, o būtent:

jis, 2009-05-08 apie 18.30 val. Utenos r., Sudeikių sen., Sudeikių mstl., (duomenys neskelbtini), gyvenamo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, matant kitiems asmenims, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, t.y. bendrai veikdamas su L. S., kuris iššovė iš revolverio „ME 38 Compact- G“, Nr. 021940, nemažiau penkių kartų A. D. ir V. D., trenkė vieną kartą A. D. į veidą, bei kartu dalyvaudamas su D. M., kuris sudavė vieną smūgį A. D. į galvos sritį, vieną kartą trenkė V. D. į galvos sritį, kuo pasėkoje nukentėjusiajai V. D. dėl galvos muštinės žaizdos, nosies priekinio šono židininio nubrozdinimo, krūtinės sumušimo padarė nežymų kūno sužalojimą ir tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir visuomenės rimtį bei tvarką.

Skunde nurodoma, kad pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Pasak apeliantų, dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti ginčo subjektai, todėl apeliantų manymu, Vilniaus rajono apylinkės teismas neteisingai sprendė, kad objektyvi situacija, kuri apibrėžta LR BK 294 str. dispozicijoje, šioje byloje yra.

Taip pat pasak apeliantų, Vilniaus rajono apylinkės teismas ignoravo LR CK 1.136str. 2d. 5p. apibrėžtą žalos padarymą kaip vieną iš galimų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliantai pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje žalos padarymo faktas nėra nustatytas.

Apeliantai atkreipia dėmesį, kad jie bandė sulaikyti brakonierius, kurių tarpe buvo nukentėjusysis K. K. Pasak apeliantų, kol būtų atvažiavusi prie tvenkinio policija, brakonierių nebūtų likę.

Skunde teigiama, kad atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų santykių ratui, o apylinkės teismas šių asmenų santykio rato nenagrinėjo. Pasak apeliantų, šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nėra - nukentėjusysis K. K. ir tvenkinio savininkas M. G. ir R. Š. yra visai svetimi, nepažįstami, jokių įsipareigojimų apeliantams neturi ir negali turėti, tarp jų ginčo santykių nėra. Niekas neginčijo tvenkinio savininko nuosavybės teisių ir savininkui nieko nereikėjo ginčyti, todėl skunde pažymima, kad veikos kvalifikavimas pagal LR BK 294 str. apeliantų atžvilgiu yra negalimas. Apeliantų manymu, jų veiksmai turi viešosios tvarkos pažeidimo požymių (LR BK 284 str.), tačiau pasak apeliantų, toks kaltinimas savo turiniu būtų iš esmės skirtingas, dėl to galėtų būti nagrinėjama tik prokurorui pakeitus kaltinimą LR BPK 256 straipsnio tvarka. Nesant prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą, apeliantų manymu,Vilniaus rajono apylinkės teismas turėjo remtis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų veiksmus perkvalifiuoti pagal veiksmų padarinius į lengvesnę nusikalstamą veiką - LR BK 140 str. l d.

Apeliantų manymu, paskirta paskirta arešto bausmė yra per daug griežta. Nuteistasis M. G. pažymi, kad jis praranda pastovų darbą Norvegijoje, atlikęs arešto bausmę taps Lietuvoje bedarbiu, be jokio pragyvenimo šaltini, o jei teismas skirtų piniginę baudą, jis ją galėtų sumokėti.

Nuteistasis R. Š. pažymi, kad yra vaiko auginimo atostogose, vaiko motina dirba užsienyje, tad jei teismas skirtų piniginę baudą, jis ją galėtų sumokėti.

Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistųjų M. G. ir R. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendis keistinas dalyje, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 1, 2 d.).

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Kadangi apeliantai aukštesnės instancijos teismui skundžia tik savavaldžiavimo epizodą, todėl kolegija, dėl kitų epizodų, nepasisako.

Motyvuojamoji dalis

Dėl Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir BK 140 str. 1 d. taikymo

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. G. ir R. Š. nuteisti pagal BK 294 str. 2 d. už savavaldžiavimą, tai yra, už tai, kad 2010 m. birželio 12 d., apie 16 val., Vilniaus r., Paberžės sen., Baronėlių k., miške prie tvenkinio, veikdami kartu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą savavališkai vykdė savo pripažįstamą tariamą teisę– pareikšdami, kad tvenkinys yra privatus, jame žvejoti draudžiama bei reikalaudami grąžinti pagautą žuvį bei nurodyti pabėgusius du bendrininkus, jie rankų kumščiais sudavė eilę smūgių K. K. į veido, galvos sritį, spardė kojomis suduodami smūgius į juosmenį, pilvą, sėdmenis, kojas, po ko K. K. pabėgus prie gyvenamojo namo, esančio Vilniaus r., Paberžės sen., Baronėlių k., nukentėjusįjį pavijo ir rankomis bei kojomis sudavė eilę smūgių K. K., dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, kur jie kojomis sudavė eilę smūgių K. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais suduodami nemažiau dešimt kartų padarė K. K. odos nubrozdiną kairiame žande, kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, sprando dešinėje pusėje, krūtinės abipus, kairiame žaste, dešinio kelio srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tačiau apeliantų manymu apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal LR BK 294 str. 2 d. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai ir argumentai yra pagrįsti. Kolegija sutinka su nuteistųjų nuomone, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino BK 294 str. 2 d. nustatytus nusikaltimo sudėties požymius ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 294 straipsnyje nustatytos dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtys: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet neįgyvendinama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai, atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų santykių ratui.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusysis K. K. nuteistiesiems yra nepažįstamas, jokių įsipareigojimų jiems neturi ir negali turėti, nes tarp jų nėra tikrų ar tariamų teisinių santykių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis K. K. atvyko pas pažįstamą R. B., tuo tarpu nuteistieji atvyko į O. T. priklausančią sodybą. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis su nuteistaisiais būtų pažįstami, bei tarp jų būtų ginčo santykių. Tvenkinio savininkas nuteistiesiems taip pat yra svetimas ir taipogi jokių įsipareigojimų neturi ir negali turėti. Niekas neginčijo tvenkinio savininko nuosavybės teisių ir savininkui nieko nereikėjo ginčyti. Nuteistieji parodė, kad tvenkinio savininką G. R. jie pažįstantys tik iš matymo ir jis asmeniškai apeliantų neprašė saugoti tvenkinio. Tačiau tai, kad svetimiems asmenims maudytis ir žvejoti tvenkinyje yra uždrausta, apeliantai nurodė žinoję. Tokį draudimą patvirtina ir prie tvenkinio esantys įspėjamieji ženklai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantai pamatę privačiame tvenkinyje brakonieriaujančius asmenis, nusprendė užkirsti kelią teisės pažeidimui. Iš nuteistųjų pusės buvo atlikti neteisėti veiksmai, siekiant agresyviais veiksmais padaryti „išankstinę profilaktiką“, kad įtartini ar net ir niekuo dėti asmenys nebrokoneriautų svetimame tvenkinyje. Nuteistieji nurodo, kad matė, kaip vandenyje buvęs vyriškis traukė iš vandens tinklą su žuvimi. Kad K. K. pastatė tinklą žuvims gaudyti draudžiamoje vietoje, parodė ir liudytojai A. P., D. P., J. B., O. T., A. S.. Nukentėjusysis K. K. neigia žvejojęs tvenkinyje, tačiau nepaneigė aplinkybės, kad privačiame tvenkinyje maudėsi, kas taip pat galėjo išprovokuoti apeliantų veiksmus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis matė šalia tvenkinio esančius draudžiančius ženklus, tačiau kas juose parašyta, nekreipė dėmesio. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. G. ir R. Š. būtų iš anksto taręsi prieš nukentėjusįjį naudoti smurtą. Apeliantai spontaniškai bandė nutraukti daromą pažeidimą, tačiau sulaikydami, neteisėtai tvenkinyje žvejojusį asmenį, jo atžvilgiu nepagrįstai panaudojo fizinį smurtą ir taip pažeidė įstatymus. Šioje situacijoje nuteistiesiems nebuvo būtinybės naudoti smurtą. Teismas daro išvadą, kad nuteistieji smurtą panaudojo ne savavaldžiaudami.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo žmogų (alternatyvios pasekmės). Ši nusikaltimo sudėtis materiali, tai yra, reikalaujanti įrodyti tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – padarinių kilimą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam K. K. buvo padaryti sužalojimai, kurie yra vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (specialisto išvada Nr. G 1950/10 (01)). Mušimo aplinkybę patvirtina nukentėjusysis K. K., liudytojai A. S., J. B.. Kad nukentėjusysis buvo mušamas, neneigia ir nuteistieji, nurodydami, kad nukentėjusysis norėjo pabėgti, priešinosi, todėl bandydami jį sulaikyti, apeliantai jį mušė rankomis, kelis kartus spyrė.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus įrodymus, kolegija laiko, kad nuteistieji M. G. ir R. Š., kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, konflikto metu, bendrais veiksmais suduodami ne mažiau dešimt kartų padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimą kairiame žande, kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, sprando dešinėje pusėje, krūtinės abipus, kairiam žaste, dešinio kelio srityje, tai yra, padarė nukentėjusiajam K. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Taip pat nėra byloje nustatytas ir žalos padarymo faktas, nėra byloje duomenų, kad nuteistieji turėjo tikslą pasisavinti iš nukentėjusiojo turtą. Kaltinime buvo nustatyta, kad M. G. ir R. Š. iš K. K. kelnių kišenės pagrobė pastarajam priklausančią piniginę, kurioje buvo 900 Lt, nuo kaklo nutraukė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Kadangi šios aplinkybės buvo paneigtos nuteistųjų, liudytojų, iš dalies nukentėjusiojo parodymais, tai yra, nenustatyta, kad nuteistieji turėjo tyčią pinigus ir telefoną pagrobti, žemesnės instancijos teismas pagrįstai 900 Lt ir telefono su kortelėmis pagrobimą iš kaltinimo pašalino. Pažymėtina ir tai, kad nesant nustatytam žalos padarymo faktui, neatsirado ir tvenkinio savininko ar kito asmens subjektyvios teisės į gynybą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės bylos 2K-167/2008; Nr. 2K-520/2006), teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas interpretuodamas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 294 straipsnyje numatytos veikos visų būtinų požymių. Kadangi baudžiamasis įstatymas M. G. ir R. Š. atžvilgiu pritaikytas netinkamai, todėl nuteistųjų veika perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip turinti šios nusikaltamos veikos sudėties požymių ir bausmė švelnintina.

Dėl bausmės rūšies pakeitimo

Apeliantai taip pat prašo pakeisti bausmės rūšį, tai yra paskirti piniginę baudą. Kolegija laiko šį prašymą nepagrįstu ir jis yra netenkintinas.

Už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., įstatymas numato tokias bausmės rūšis, kaip viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Įstatymo sankcijoje, bausmės rūšis- bauda, nėra numatyta.

Pažymėtina ir tai, kad bet kuriuo atveju bausmė suponuoja tam tikras neigiamas pasekmes asmeniui, kurį ji paliečia, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia bausmė negali būti skiriama ir iš esmės yra neteisinga.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d., 2 d.

nusprendė:

Nuteistųjų M. G. ir R. Š. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d.nuosprendį pakeisti.

Perkvalifikuoti M. G. nusikalstamą veiką iš LR Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 38 str., 49 str., 63 str. 1, 4 d. bausmes paskirtas pagal LR BK 138 str. 1 d. ir LR BK 140 str. 1 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti 60 (šešesdiašimt) parų areštą, atliekant areštinėje.

Perkvalifikuoti R. Š. nusikalstamą veiką iš LR Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 38 str., 49 str., 63 str. 1, 4 d. bausmes paskirtas pagal LR BK 284 str. 1 d. ir LR BK 140 str. 1 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę paskirti 60 (šešesdiašimt) parų areštą, atliekant areštinėje.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.