Vilniaus apygardos teismo sprendimas

1. ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčių naudojimosi tvarką, nustatant, kad ieškovė R. K. nuosavybės teise naudojasi 2016 m. gruodžio 28 d. kadastrinių matavimų pagrindu suformuoto buto patalpomis su atskiru įėjimu, kadastro duomenų bylos plane pažymėtomis 2-1 (74,11 kv. m.) ir 2-3 (73,06 kv. m.), o atsakovė I. V. nuosavybės teise naudojasi 2016 m. gruodžio 28 d. kadastrinių matavimų pagrindu suformuoto buto patalpomis su atskiru įėjimu, kadastro duomenų bylos plane pažymėtomis 2-2 (52,79 kv. m.) ir 2-4 (47,99 kv. m.) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 8 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu pasistatė 85 proc. baigtumo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys 2017 m. birželio 8 d. susitarimu susitarė, kad ieškovei nuosavybės teise atitenka 2016 m. gruodžio 28 d. kadastrinių matavimų pagrindu suformuoto buto patalpos su atskiru įėjimu, kadastro duomenų bylos plane pažymėtos 2-1 (74,11 kv. m.) ir 2-3 (73,06 kv. m.), o atsakovei nuosavybės teise atitenka buto patalpos su atskiru įėjimu, kadastro duomenų bylos plane pažymėtos 2-2 (52,79 kv. m.) ir 2-4 (47,99 kv. m). Susitarimas nebuvo patvirtintas notariškai. Šios buto dalys yra visiškai atskirtos bei atitinka šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje ir interesus. Rašytiniame susitarime šalys neišsprendė palėpės, kuri laikytina bendro naudojimo patalpomis, pasidalijimo klausimo. Ieškovei priklauso 14717/24717 dalių, o atsakovei 10078/24717 dalys palėpės. Įėjimas į palėpę yra tik per atsakovės naudojamas patalpas, tačiau atsakovė ieškovės neįsileidžia.

7. Atsakovė I. V. ir trečiasis asmuo P. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovės R. K. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atlikusi statybvietės (duomenys neskelbtini), patikrinimą, 2018 m. gegužės 16 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN nustatė, kad statytojas A. K. (ieškovės R. K. sutuoktinis) pažeidė (nukrypo) statinio projektinius sprendinius ir įpareigojo A. K. nustatytus pažeidimus pašalinti. Privalomasis nurodymas nebuvo skundžiamas. Įpareigojimas turėjo būti įvykdytas iki 2018 m. lapkričio 18 d., tačiau R. K. savo pareigų neatlieka. CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Taigi, neužbaigus įstatymu nustatytos neteisėtos statybos įteisinimo procedūros, nėra galimybės nustatyti naudojimosi šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis tvarkos;

7.2. ieškovės ieškinys negalėjo būti tenkinamas, kadangi ieškovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Nors Sutartyje buvo numatyta, kad statytojo teisėmis šalys naudojasi bendrai, tačiau tuo pačiu šalys Sutartyje aiškiai atskyrė savo įsipareigojimus jungtinėje veikloje - 1 ir 2 (ieškovė) partneriai vykdė statybos darbus, o 3 ir 4 partneriai Sutartyje numatyta apimtimi finansavo ir kontroliavo statybas. Šalys susitarė, kad notarinė naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis bus sudaroma tik po pastato statybos užbaigimo (pastato pripažinimo tinkamu naudotis). Toks Sutartyje numatytas apribojimas buvo numatytas tikslingai, būtent tam, kad garantuoti statytojų tinkamą įsipareigojimų įvykdymą. Galimas turto įkeitimas, išnuomojimas, perleidimas ar kitoks apsunkinimas, ką leidžia padaryti naudojimosi tvarkos nustatymas, iš esmės pažeidžia ne tik atsakovės ir trečiojo asmens, bet ir kito jungtinės veiklos sutarties partnerio, t. y. J. M., teises, nes ieškovė, kuriai pagal Sutartį yra patikėtos ir partnerių lėšos, skirtos pastato statybai ir jos užbaigimui, turi galimybę pasitraukti iš jungtinės veiklos neįvykdžiusi savo įsipareigojimų partneriams;

7.3. ieškovė Sutartimi prisiėmė įsipareigojimą atlikti ir užbaigti statinio statybą, o taip pat suvaržė savo teises, numatant, kad notarinė naudojimosi turtu tvarka gali būti sudaroma tik po statybos užbaigimo. Taigi, kol statybos nėra baigtos, ieškovė neturi teisės reikalauti nustatyti notarinės arba jai prilygstančios ginčo teisenos tvarka nustatytos naudojimosi turtu tvarkos. Pastatas šiuo metu baigtas tik 85 proc., todėl toks ribojimas yra visiškai logiškas, kadangi iki statybos užbaigimo bendrosios nuosavybės objektas gali keistis. Be to, CK 6.207 straipsnyje yra numatyta šalių teisė sustabdyti savo prievolės įvykdymą, kol kita šalis neįvykdo savo prievolės. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė savo prievolės nėra įvykdžiusi, taigi, atsakovė ir trečiasis asmuo šioje situacijoje turi neabejotiną teisę sustabdyti savo prievolių vykdymą, tuo labiau, kad šalys dėl prievolių įvykdymo eiliškumo susitarė sudaryta Sutartimi;

7.4. vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Ginčo turtas asmeninės teise priklauso R. K. ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise I. V. ir P. V., taigi reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo turėjo būti reiškiamas visiems turto savininkams, tačiau atsakove byloje buvo patraukta tik I. V., o P. V. teismo posėdžio metu į bylą buvo įtrauktas tik kaip trečiasis asmuo. Įvertinant tai, kokias pasekmes trečiojo asmens teisėms ir pareigoms turi teismo sprendimas, yra akivaizdu, jog šioje situacijoje buvo būtina jį traukti atsakovu. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje tiesiogiai pasisakė ne tik dėl ieškovės R. K. ir atsakovės I. V. teisių, bet ir trečiojo asmens teisių. Be to, teismo sprendime netiesiogiai buvo pasisakyta ir dėl L. S., K. S., J. M. bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teisių. Teismas, nurodydamas, kad statytojų teisėmis jungtinės veiklos sutarties šalys naudojasi bendrai, tuo pačiu sprendimu pasisakė, jog kiti, byloje nedalyvaujantys partneriai, o ne A. K., turi pašalinti statybos pažeidimus. Teismui nustačius naudojimosi turtu tvarką, kuomet įstatymas draudžia disponuoti neteisėtos statybos objektu, tuo pačiu buvo įteisinta neteisėta statyba. Nustatydamas, kad pareigą įvykdyti privalomą nurodymą taip pat turi ir atsakovė bei trečiasis asmuo, teismas be kreditoriaus žinios pakeitė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skolininką, t. y. inspekcijai turintį atsakyti asmenį;

7.5. byloje nėra įrodymų, kad neteisėti statybos darbai, projekto pakeitimai ir kiti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai buvo daromi žinant abiem šalims. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo P. V. kategoriškai nurodė, kad jokie projekto pakeitimai nei su juo, nei su atsakove nebuvo derinami, projektiniams sprendimams prieštaraujantys statybos darbai buvo vykdomi savavališkai, atsakovei ir trečiajam asmeniui apie juos nežinant. Siekdamas pažeidžiamų teisių apsaugos, būtent trečiasis asmuo buvo priverstas kreiptis į statybos inspekciją, prašydamas iš ieškovės išreikalauti su statyba susijusius dokumentus, o vėliau I. ir P. V. net buvo priversti kreiptis į teismą, prašant įpareigoti R. K. bei L. ir K. S. pateikti visą su pastato statyba susijusią dokumentaciją. Taigi atsakovė ir trečiasis asmuo negalėjo žinoti apie neteisėtą statybą, projektų pakeitimus, negalėjo kartu veikti, kaip neteisingai sprendė pirmosios instancijos teismas;

7.6. neatitinka tikrovės teismo išvada, kad šalys joms priskirtuose butuose gyvena jau dvejus metus. Prieš dvejus metus buvo sudarytas tik susitarimas dėl naudojimosi tvarkos, tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo jiems priklausančioje buto dalyje ne tik negyveno iki 2019 m. pradžios, bet ir negalėjo juo naudotis dėl neteisėtų ieškovės ir jos sutuoktinio veiksmų, užsukant vandenį į I. ir P. V. priklausančią buto dalį. Galimybė naudotis buto dalimi (jį remontuoti) apeliantams atsirado tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2532-467/2018 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones;

7.7. ieškovė neįrodė būtinumo nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Ieškovė teigia, kad ji būtina siekiant turtą įkeisti. Tačiau šiems teiginiams patvirtinti nebuvo pateikta įrodymų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad tarp šalių yra sudaryta ir viešojo registro įstaigoje yra įregistruota ne notarinės formos naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis. Taigi, atsakovės ir trečiojo asmens atsisakymas sudaryti notarinės formos naudojimosi turtu nustatymo sutartį yra ne tik pagrįstas įstatymu ir sutarties nuostatomis, bet ir nepažeidžia ieškovės teisių, kadangi ginčo dėl konkrečių turto dalių naudojimo nėra, o ieškovė neįrodė, kad tvarkos nustatymas yra būtinas. Šiuo atveju būtent apeliantų, o ne ieškovės teisės yra pažeidžiamos, nes apeliantai negali pilnavertiškai gyventi neužbaigtame statyti name, negali būti garantuoti, jog kiti partneriai pilna apimtimi įvykdys savo įsipareigojimus.

8. Ieškovė R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog negalima nustatyti naudojimosi tvarkos, nes nepriduotas statinys. Statinio priduoti negalima dėl atsakovės kaltės, nes ji nesutinka pašalinti Inspekcijos nustatytų trūkumų, t. y. tarp butų padaryti angą. Namas baigtas pilnai, tačiau tam, kad būtų priduotas, turi būti padaryta tarp butų anga, nes namas dvibutis, o ne keturbutis. Ieškovė ne kartą bandė susitarti dėl angos padarymo, tačiau atsakovė kategoriškai nesutinka;

8.2. apeliantai butą statė pagal jungtinės veiklos sutartį. Naudojimosi tvarkos nusistatymas yra bendraturčio teisė, o ne vieno iš bendraturčių privilegija. Atsakovė nėra pilnai įsirengusi savo buto, yra skolinga už darbus ieškovei ir tokiu būdu bando ieškovę paveikti. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už atliktus darbus priteisimo iš atsakovės ir daugiau neketina atsakovei atlikti jokių darbų;

8.3. atsakovė siekia, kad ieškovė negalėtų pasiimti paskolos iš banko, nes įsirengimui paskolos bankas neduoda, kol nenusistatyta naudojimosi tvarka notarine tvarka. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovei neteisingai nustatyta naudojimosi tvarka, jog ji pažeidžia atsakovės interesus, nes realiai abi šalys turi atskirus butus ir jais naudojasi;

8.4. nesudaro pagrindo pripažinti, jog sprendimas yra negaliojantis, nes P. V. nebuvo įtrauktas į bylą atsakovu. Jis buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, jam buvo sudarytos visos sąlygos ginti savo teises, jis buvo apklaustas, pasisakė teisme. Be to, ieškinys buvo pareikštas tik atsakovei, nes tik ji yra jungtinės veiklos sutarties šalis. Apeliantas pats turėjo teisę pareikalauti įtraukti jį atsakovu į bylą, tačiau to nepadarė. Kiti namo bendrasavininkai savo namo dalį yra pasidalinę, o teisme ginčas buvo sprendžiamas tik dėl ieškovės ir atsakovės valdomo turto. Inspekcijos teisėms priimtas sprendimas taip pat neturi jokios įtakos.