- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-662-3116-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-1190-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Advokatai
- Juzefa Brinevičienė
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. K. skundu (b. l. 23-24) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą.
Nurodė, jog 2003 m. gegužės mėnesį atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose jam buvo sužalota sveikata – jis buvo stipriai sumuštas ir pateko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o vėliau labai sunkios sveikatos būklės – komos būsenoje, buvo išvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Paaiškino, kad dėl patirtų sužalojimų neteko darbingumo, 2003 m. rugpjūčio 8 d. buvo pripažintas II grupės, o nuo 2004 m. kovo 12 d. ir 2005 m. kovo 21 d. – III grupės invalidu. Teigė, jog jo sveikata pablogėjo negrįžtamai, sužalojimai padarė didelę neturtinę ir turtinę žalą, sveikatos netekimą, jis nuolat jaučia žymias galvos smegenų traumos pasekmes, turi nuolat vartoti vaistus, dėl nuolatinės emocinės depresijos jam būtina pastovi psichologo pagalba, reabilitacija ir tolimesnis gydymas. Pažymėjo, kad 2003 m. liepos 10 d. buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-753-03 dėl sunkaus sveikatos sužalojimo, nustačius, kad jam nusikalstama veika padaryta fizinė žala, tačiau iki šiol nėra nustatytas jį sužalojęs asmuo. Pareiškėjo manymu, žalą jam turėtų atlyginti valstybė, nes valstybę atstovaujanti institucija, turinti užtikrinti tvarką įkalinimo įstaigoje, jo neapsaugojo ir neapgynė nuo pavojingo gyvybei kūno sužalojimo bei suluošinimo. Teigė, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai neteisėtu neveikimu, t. y. pareigos užtikrinti asmenų įkalinimo įstaigose saugumą, nevykdymu, pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pataisos įstaigų režimo reikalavimą dėl nuolatinės nuteistųjų priežiūros ir BVK 113 straipsnyje įtvirtintą pataisos namų režimo užtikrinimo priemonę – neužtikrino teisės bei režimo pažeidimų prevencijos, taip pat nepadėjo nustatyti jam žalą padariusio asmens ar asmenų.
Prašyme atnaujinti praleistą senaties terminą kreiptis į teismą (b. l. 52-53) pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atstovo pareigūnai jo nėra informavę, jog jis turi teisę į teisinę pagalbą, apie savo teisę į teisinę pagalbą jis sužinojo tik 2010 metais, kai jį apie tai informavo mama. Prašė jo skunde nurodytas aplinkybes - kad iki šiol ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas jį sužalojęs asmuo, jis yra laisvės atėmimo vietoje, sunki jo sveikatos būklė, pripažinti svarbiomis, ne nuo jo valios priklausiusiomis priežastimis, dėl kurių negalėjo realizuoti savo teisių per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovas ir dabar neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, baudžiamojoje byloje nepriimtas joks procesinis dokumentas, todėl iki šios dienos jis patiria neturtinę žalą – neigiamus dvasinius išgyvenimus, susijusius su teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principų nevykdymu iš atsakovo pusės.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių 1-ieji pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 36-39) prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėjas bausmę Pravieniškių 1-uose pataisos namuose atlikinėjo nuo 2003 m. sausio 3 d. iki 2003 m. gegužės 25 dienos. 2003 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo skubos tvarka etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl to, kad buvo sužalotas. Ikiteisminio tyrimo metu asmenys, sužaloję nuteistąjį M. K. nenustatyti, nors buvo imtasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad greitai ir išsamiai būtų atskleista nusikalstama veika, tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjui žala atsirado 2003 m. gegužės 25 d. (pareiškėjo sužalojimo diena), o į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau nei trejiems metams. Teigė, jog pareiškėjas turėjo galimybę gauti teisinę informaciją, nes yra numatyta, kad kiekvienas nuteistasis turi teisę į teisinę pagalbą, asmeniui yra sudarytos sąlygos kreiptis į advokatą, asmuo turi galimybę būti konsultuojamas, įstaigos vadovybė taip pat priima nuteistuosius ir juos konsultuoja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių darbuotojų ar pareigūnų bei jokio konkretaus akto (veikimo ar neveikimo), kuris sąlygojo pareiškėjo sužalojimą, taip pat nenurodė jokio atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo po pareiškėjo sužalojimo. Tvirtino, kad įstaigos veikla vyko taip, kaip numatė teisės aktai. Darė išvadą, kad, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, negali būti ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir padarinių.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu skundą atmetė.
Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 punktą, CK 6.271, 1.124, 1.131 straipsnius, 1.126 straipsnio 2 dalį, 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, konstatavo, kad pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado jo sužalojimo dieną – 2003 m. gegužės 25 d., o trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2006 m. gegužės 25 dieną. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. spalio 18 d., darė išvadą, kad jis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi žymiai (daugiau kaip keturis metus) praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nurodė, kad liga svarbia termino praleidimo priežastimi pripažintina tik tuo atveju, jei ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir išsiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sveikatos būklė nuo jo sužalojimo pagerėjo (2003 m. rugpjūčio 8 d. jam paskirta II-a invalidumo grupė, o nuo 2004 m. kovo 12 d. – III-a invalidumo grupė), 2004 m. kovo 17 d. pareiškėjas, nesant poreikio gydyti stacionare, išrašytas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad atsakovo atstovo pareigūnai neišaiškino jam teisės pareikšti ieškinį, neinformavo jo apie teisę į teisinę pagalbą, teismas nepripažino svarbiomis, dėl kurių reikėtų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos pareigūnus dėl kokios nors informacijos suteikimo ir šią informaciją jam būtų atsisakyta suteikti. Pažymėjo, kad BVK 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuteistųjų teisė gauti teisinę pagalbą. Pagrįstu laikė atsakovo argumentą, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2001 m. iki šiol, todėl turi žinoti bendrąsias nuteistųjų teises, numatytas BVK. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog iki šiol ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas jį sužalojęs asmuo, teismas taip pat nelaikė objektyvia aplinkybe atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi šiuo atveju pareiškėjas jam padarytą neturinę žalą kildina iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnų veiksmų.
Nurodė CK 6.245-6.250, 6.271 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, pažymėjo, kad pareiškėjas buvo sužalotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens (asmenų), kurie kartu su pareiškėju atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Nors ikiteisminio tyrimo metu pareiškėją sužalojęs asmuo (asmenys) nenustatyti, tačiau iš baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-753-03 esančio M. K. paaiškinimo akivaizdu, kad pareiškėją sužalojo ne Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių konkrečių pareigūnų, konkretaus jų akto, sąlygojusio pareiškėjo sužalojimą.
Nurodė BVK 112 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai. Vienas iš jų - nuolatinė nuteistųjų priežiūra. Pažymėjo, kad ši įstatymo nuostata įpareigoja pataisos įstaigose įgyvendinti tinkamą ir pakankamą priežiūros sistemos sukūrimą ir jos funkcionavimą, tačiau ši nuostata negali būti suvokiama kaip kiekvieno konkretaus nuteistojo individuali priežiūra ir jo asmeninė apsauga. Nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo argumentą, jog iki pareiškėjo sužalojimo atsakovas neturėjo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas bus sužalotas, ar jam gali kilti kokia nors grėsmė dėl kitų bausmę atliekančių asmenų, todėl atsakovas negalėjo imtis priemonių jį apsaugoti, izoliuoti. Darė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai neveikė taip kaip numatė teisės aktai.
III.
Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu (b. l. 86-88) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, priteisti iš atsakovo 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Mano, kad teismas, netenkindamas prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516. Pažymi, kad teismas formaliai vertino kai kurias faktines aplinkybes, pvz., kad iki šiol dėl atsakovo kaltės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas pareiškėją sužalotas asmuo. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje, neturi teisinio išsilavinimo, ikiteisminis tyrimas iki šiol nebaigtas, jo sveikatos būklė buvo sunki. Atkreipė dėmesį, kad jo mama tik 2010 m. sausio 7 d. ir 2011 m. sausio 8 d. įgaliojimais yra įgaliota atlikti visus veiksmus, susijusius su žalos atlyginimu dėl pareiškėjo sunkaus sveikatos sužalojimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2008. Pažymi, kad teismas nesiaiškino aplinkybių, kurie pareigūnai budėjo jo sužalojimo dieną ir savo neteisėtu neveikimu kilus incidentui neužkirto kelio pareiškėjo sveikatos sunkiam sužalojimui, kodėl koplyčioje nebuvo apsaugos, kodėl buvo sudarytos sąlygos nenustatytiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo tik 21 metai, pareigūnai septynis metus jį apgaudinėjo, jog tyrimas tęsiamas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje ir jog tik nustačius kaltą asmenį pareiškėjas galės kreiptis į teismą dėl žalos sveikatai atlyginimo priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovo atstovai nepateikė rašytinių įrodymų, kad nuo 2001 metų pareiškėjas būtų buvęs informuotas apie Bausmių vykdymo kodekse numatytas nuteistųjų teises. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jam padaryta moralinė trauma visam gyvenimui, sveikata pažeista negrįžtamai, atlikus bausmę jam bus sunkiau įsidarbinti, sukurti šeimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91-93) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo ABTĮ 127 straipsnį ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbių priežasčių, kuriomis remiantis būtų galima atnaujinti praleistą terminą. Teigia, kad pareiškėjo sveikatos būklė leido jam pačiam ar pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka, sveikatos būklė gerėjo praėjus vos keliems mėnesiams po jo etapavimo į laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo sužalotas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens (asmenų). Teigia, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų administracija kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodo, jog yra akivaizdu, kad pareiškėjas buvo sužalotas ne Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnų. Pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių pareigūnų, jokios konkrečios veikos, sąlygojusios pareiškėjo sužalojimą. Mano, kad Pravieniškių pataisos namų pareigūnai veikė pagal galiojančius įstatymus, jų nepažeidė. Pažymi, kad pareigūnai nežinojo, jog pareiškėjui gali kilti kokia nors grėsmė dėl kitų įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančių asmenų. Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš trijų CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su tuo, kad valstybę atstovaujanti institucija, turinti užtikrinti tvarką įkalinimo įstaigose, jo neapsaugojo ir neapgynė nuo pavojingo gyvybei kūno sužalojimo bei suluošinimo, nepadėjo nustatyti žalą padariusio asmens ar asmenų.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, be kita ko, nenustatęs svarbių senaties termino kreiptis į teismą atnaujinimo priežasčių. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino senaties termino.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta įstatymus leidžiančio valstybės organo pareiga įstatymu reglamentuoti asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą. Valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-722/2007). Civilinio kodekso nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-850/2010), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos.
Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo patirto sužalojimo atsirado jo sužalojimo dieną – 2003 m. gegužės 25 d., o trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2006 m. gegužės 25 d. (CK 1.125 str. 8 d.). Apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą su prašymu priteisti neturtinės žalos atlyginimą gavo tik 2010 m. spalio 18 d. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog toks terminas minėtu aspektu buvo praleistas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ne tik su atsakovo kalta veika dėl neužtikrinimo, kad jis nebūtų sužalotas laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietoje, tačiau ir dėl pareiškėjo neteisėtos veikos, sutrukdžiusios greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad jį sužalojęs asmuo ar asmenys būtų teisingai nubausti. Pirmosios instancijos teismas tokio pareiškėjo argumento nevertino ir nenustatė, ar yra praleistas ieškinio senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo būtent dėl minėtų pareiškėjo nurodomų aplinkybių.
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (fizinio asmens sunki liga, padariusio žalą asmens neradimas, neraštingumas ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-718/2009). Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.124 str., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo, pažymėtina, kad negalima jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).
Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas jį sužalojęs asmuo, ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, jis neturi teisinio išsilavinimo, atsakovo atstovo pareigūnai neišaiškino jam teisės pareikšti ieškinį, neinformavo apie teisę į teisinę pagalbą, sunki jo sveikatos būklė, jo laisvė yra apribota, todėl neturėjo galimybės įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo aukščiau nurodytas aplinkybes vertino kaip subjektyvias, neatitinkančias CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų ir praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino.
Teisėjų kolegija sutinka su apygardos administracinio teismo prieita išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Byloje esantis išrašas iš M. K. ligos istorijų (b. l. 14-15) rodo, kad jo sveikatos būklė gerėjo. 2003 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjui paskirta II invalidumo grupė, 2004 m. kovo 12 d., 2005 m. kovo 18 d. – paskirta III invalidumo grupė, 2004 m. kovo 17 d. pareiškėjas nesant poreikio gydyti stacionare išrašytas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus. Šiuos atveju apelianto nurodyta aplinkybė, kad jo mama tik 2010 m. sausio 7 d. įgaliojimu ir 2011 m. sausio 8 d. įgaliojimu yra įgaliota atlikti visus veiksmus, susijusius su žalos atlyginimu dėl pareiškėjo sunkaus sveikatos sužalojimo, nelaikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. M. K. neįrodė, kad kitas asmuo nebuvo įgaliotas tai padaryti anksčiau dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ikiteisminio tyrimo eigos, nepagrįstai neanalizavo, kokia buvo ikiteisminio tyrimo dėl M. K. sužalojimo stadija jam kreipiantis į teismą, kaip ikiteisminis tyrimas galėjo įtakoti pareiškėjo teisę nustatytu terminu kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos jį sužalojus, atlyginimo, ar galėjo M. K. pagrįstai manyti, kad jis teisę kreiptis dėl atsakovo atstovo padarytos neturtinės žalos atlyginimo įgis tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir nustačius jį sužalojusį asmenį ar asmenis. Pažymėtina, kad iš prie administracinės bylos pridėtos baudžiamosios bylos nėra aiški ikiteisminio tyrimo eiga, apelianto tvirtinimu ikiteisminis tyrimas iki šiol nėra baigtas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ir jų reikšmės senaties termino atnaujinimui nesiaiškino. Apygardos administracinis teismas nelaikė objektyvia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas jį sužalojęs asmuo, kadangi pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų, kad atsakovo atstovas nepadėjo nustatyti jam žalą padariusio asmens ar asmenų, būtent dėl atsakovo atstovo kaltės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas jį sužalojęs asmuo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo praleistą senaties terminą ir jo neatnaujino neištyręs visų reikšmingų aplinkybių, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.