- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- I-1513-764/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04398-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- T. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. Č. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).
Paaiškina, kad į Vilniaus PN atvyko 2018 m. sausio 2 d., iš karantino patalpos buvo perkeltas į 1-ojo gyvenamojo korpuso patalpą (sekciją) Nr. 306. Tik įėjęs į šią patalpą, buvo šokiruotas: ant langų uždėtos tankios grotos, pro kurias dienos šviesa beveik nepatekdavo, įrengtos dieninės šviesos lempos, nuo kurių skaudėjo akis. Nebuvo darbo vietų, todėl metus turėjo slampinėti iš vieno kampo į kitą. Patalpoje gyveno 10 žmonių, todėl ploto, kurį dar mažino patalpoje esantys baldai, buvo per mažai. Pasivaikščioti kieme buvo leidžiama tik 4 valandas per parą, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas yra išaiškinęs, kad nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų. Į dušą leido nueiti tik 1 kartą per savaitę (kiekvieną šeštadienį). Duše nebuvo jokių pertvarų, todėl buvo priverstas stebėti kitus asmenis, atliekančius įvairias higienos procedūras. Nakties metu buvo draudžiama rūkyti, nes nakties metu negalima išeiti į lauką, o gyvenamajame korpuse rūkyti draudžiama. Telefonas įrengtas koridoriuje, nebuvo jokios būdelės, todėl su artimaisiais negalėjo palaikyti privataus pokalbio dėl didelio triukšmo koridoriuje bei kitų nuteistųjų pašaipų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Kadangi šie sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Mano, kad Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą.
Tokios kalinimo sąlygos yra žeminančios ir nežmoniškos, jos lėmė pareiškėjo fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–18).
Nurodo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. sausio 2 d., o lygtinai paleistas 2018 m. gruodžio 20 d.
Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-306 plotas - 33,46 kv. m., joje įrengtos 10 miegamųjų vietų, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,35 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu būti tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Visose gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis patalpų apšvietimas. Grotų įrengimas yra numatytas minėtose taisyklėse, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos prevenciškai dėl pačių nuteistųjų saugumo bei draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą, jų platinimo įstaigoje.
Vilniaus PN sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, kasdien pasivaikščioti skirtos 4 valandos, daugiau nei nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK).
Atsiliepimas
Pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų dušo patalpų foto nuotraukų matyti, kad dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o dalis neatskirtos. Nuteistieji turi teisę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Mano, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi galimybę laikytis asmens higienos.
Teisinis reguliavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika įpareigoja Vilniaus PN užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose, draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ąjį gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teise bet kada išeiti parūkyti. Vilniaus PN yra patvirtinta nuteistųjų dienotvarkė nakties metu, t. y. nuo 23.00 val. nuteistiesiems nustatytas miegas, jie turi būti savo gyvenamosiose patalpose, negali vaikščioti po gyvenamąjį korpusą ir tuo labiau rūkyti.
Įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telekom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.
Pareiškėjas neturtinės žalos nepagrindžia jokiais skaičiavimais. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą, todėl darytina išvada, kad į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN galimai netinkamomis sąlygomis 2018 m. sausio 2 d.–2018 m. gruodžio 12 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos) ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Dėl gyvenamųjų patalpų ploto
Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.1 papunktyje įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Minėtos Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.
EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13, LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-525/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodo, ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje (sekcijoje) Nr. 306. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-306 plotas yra 33,46 kv. m., joje įrengtos 10 miegamų vietų.
Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje patalpoje, tačiau, teismo nuomone, net ir darant prielaidą, kad buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengtų miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebūtų buvę pažeisti. Aplinkybė, kad gyvenamoji patalpa buvo apstatyta baldais, kas, pareiškėjo teigimu, ribojo jo judėjimo laisvę, savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamu atveju nenustatytas.
Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad minėtose patalpose (sekcijoje Nr. 306), kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.
Dėl grotų, apšvietimo
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktyje nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (11.6 papunktis).
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų patalpų apšvietimą, o grotos sumontuotos prevenciškai dėl pačių nuteistųjų saugumo, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje.
Pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl nepakankamo apšvietimo gyvenamojoje patalpoje. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti operatyvinius higienos normų reikalavimų laikymosi patikrinimus.
Kadangi apsauginių grotų languose įrengimas nustatytas teisės aktuose, todėl gyvenamųjų patalpų languose įrengus apsaugines grotas, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neatliko. Be to, pareiškėjas dienotvarkės nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, t. y. nebuvo priverstas visą parą būti jam skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
Dėl dušų įrengimo
Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.
Pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę pasinaudoti dušu, todėl darytina išvada, kad Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad kiekviename nuteistųjų budyje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę laikytis asmens higienos, naudodamasis ir įrengtais sanitariniais mazgais – prausyklomis.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose). Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma 134:2015) taip pat nenustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros.
Kadangi nei Eksploatavimo taisyklėse, nei Lietuvos higienos normoje 134:2015 nereglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga dušuose įrengti sieneles (pertvaras), todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN dalis dušų yra atskirti pertvaromis (b. l. 36–37).
Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) išaiškino, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.
LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Atsižvelgiant į tai, kad galiojantys teisės aktai nenumato atsakovės atstovui įrengti pertvaras duše, o dalis dušo vietų įrengtos su pertvaromis ir pareiškėjas galėjo pasirinkti, kuriomis dušo vietomis naudotis, todėl teismas daro išvadą, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės ir užimtumo (darbo)
BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Pagal BVK 73 straipsnio 5 dalį, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kaip minėta, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.
Pareiškėjas neneigia, kad, būdamas Vilniaus PN, turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore pagal Vilniaus PN direktoriaus nustatytą grafiką. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems kasdien skiriama pasivaikščioti po 4 valandas. Kadangi pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore net daugiau laiko nei nustato BVK, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus PN būtų prašęs pratęsti pasivaikščiojimo gryname ore trukmę.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN nebuvo darbo vietų, todėl visus metus turėjo slampinėti iš vieno kampo į kitą.
BVK 111 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės, be kita ko, yra nuteistųjų darbas. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). LVAT analizavęs nurodytą teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr. 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015).
Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų teikęs prašymus dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pataisos namai neturi pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik pataisos namų teisę (žr., LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad pataisos įstaigoje nėra darbo ir dėl to jis buvo priverstas slampinėti iš kampo į kampą laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais.
Dėl telefono
Pagal BVK 102 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančių Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.
Iš kartu su Vilniaus PN atsiliepimu pateiktų nuotraukų matyti, kad pataisos įstaigoje įrengti keli taksofonai, jie įrengti koridoriuje (b. l. 26–29). Vilniaus PN atsiliepime patvirtino, kad taksofonai yra standartinės techninės specifikacijos, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje, atitinka visus reikalavimus. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui, t. y. nenustato reikalavimo taksofoną (telefoną) įrengti atskiroje patalpoje. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė paskambinti. Taigi, pataisos įstaigos direktorius pareiškėjui sudarė sąlygas skambinti kitiems asmenims ir kalbėtis telefonu, todėl teisės aktų reikalavimų šiuo atveju nepažeidė.
Dėl rūkymo
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo patalpų viduje įrengti rūkomųjų. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į šį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teise bet kada išeiti parūkyti. Tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 30–31). Pareiškėjas neneigia, kad dienos metu jis turėjo galimybę išeiti parūkyti į lauke įrengtą kiemelį.
Pagal BVK 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, pagal to paties straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.
BVK 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu (2 dalis).
Vilniaus PN direktorius 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 „Dėl nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo ir garsinių signalų bei komandų jai vykdyti“ patvirtino Nuteistųjų dienotvarkę, kurioje nustatė miego laiką 23:00 val.–7:00 val. (prieš poilsio ir švenčių dienas miegas nuo 24:00 val. iki 8:00 val.) (b. l .22–23).
Iš nurodytų teisės nuostatų matyti, kad nuteistieji privalo griežtai laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat ir dienotvarkės. Minėtu Vilniaus PN direktoriaus įsakymu nakties metu nustatytas miego laikas, todėl pareiškėjas šiuo laiku turėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ir negalėjo vaikščioti po gyvenamąjį korpusą bei išeiti į lauką. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas buvo neišvengiamas, tačiau tai savaime nesudaro pagrindą konstatuoti pataisos įstaigos neteisėtus veiksmus.
LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad tai, jog EŽTT sprendimai, susiję su Konvencijos nuostatų aiškinimu, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Vilniaus PN ir nustatantys nuteistų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad, net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais, pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, ar kitaip savo teises ginti teisme bei kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į nuodytą LVAT praktiką bei tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sukliudžiusi pareiškėjui susipažinti su aktualiu teisiniu reglamentavimu ar kitaip savo teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginti teisme, pareiškėjas realizavo savo teisę ir kreipėsi į teismą įstatyme nustatytu terminu, laikytina, kad pareiškėjo argumentai, susiję su EŽTT spendimų neišvertimu į lietuvių kalbą yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nesant vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, todėl pareiškėjo skundas dėl minėtų kalinimo sąlygų atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.