Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarimo D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas D. M. buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. sausio 16 d., 5:40 val., būdamas neblaivus, kai nustatyta 0,90 promilių girtumas, Skaitakaimio kaime po autoįvykio, Marijampolės apskrities VPK Šakių r. PK VPS PB patrulei vedant D. M. į tarnybinį policijos automobilį šis pradėjo priešintis, nesileido sulaikomas. Uždėjus spec. priemones – antrankius ir pareikalavus vykdyti teisėtus policijos pareigūnų nurodymus sėsti į tarnybinį policijos automobilį ir perspėtas dėl administracinės atsakomybės už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, D. M. toliau priešinosi. Įsodintas į policijos tarnybinį automobilį bandė koja išspirti automobilio langą, į reikalavimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo. Šiais savo veiksmais D. M. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų, tai yra padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 2 d.

Institucijos nuomone, teismas nepagrįstai D. M. atžvilgiu bylą nutraukė. Teismas, vertindamas administracinėje byloje surinktą medžiagą bei liudytojų parodymus, visiškai sumenkino policijos pareigūnų duotus parodymus, kurie priimant nutarimą tapo visiškai neturintys įrodomosios galios.

Skunde nurodoma, kad policijos pareigūnas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, turi teisę pareikalauti (būtent reikalui esant pareikalauti, o ne prašyti) pateikti dokumentus, nutraukti neteisėtus veiksmus ar pan. Visiškai akivaizdu, kad įvykus eismo įvykiui ir jo dalyviams trukdant forminti eismo įvykį, jiems vaikštinėjant po važiuojamąją kelio dalį, policijos pareigūnas galėjo ir privalėjo maksimaliai greitai atlaisvinti važiuojamąją kelio dalį ir šiam tikslui pasiekti pareikalauti iš eismo įvykio dalyvių atitinkamai elgtis. Pareigūnui išsakius tokį reikalavimą, jam privalėjo paklusti ir D. M.. Ir, jeigu jo nuomone, policijos pareigūnas elgėsi neteisėtai ar neetiškai, vėliau kreiptis į pareigūno vadovybę ar kitus subjektus. Šias įvykio aplinkybes objektyviai ir nuosekliai nurodė A. U., kuris neturėjo jokio suinteresuotumo ar asmeninio santykio D. M. atžvilgiu (išskyrus atlikti jo tarnybinę funkciją – užtikrinti eismo saugumą ir įforminti eismo įvykį).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N444-2786/2010 atkreipė dėmesį į iš įvairių šaltinių gaunamos skirtingos informacijos vertinimo, kuriame pažymėjo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, gali kelti įvairias versijas, tačiau kiekvienu atveju nauja pozicija turi būti kruopščiai, be išankstinio skeptiško nusistatymo, patikrinta ir įvertinta. Tai, kad bylos baigtimi suinteresuoto asmens versija nesutampa su policijos pareigūnų, kurie, kol nekonstatuota priešingai, laikytini nešališkais asmenims, nesudaro pagrindo teigti, jog byloje yra prieštaravimų, kurių neįmanoma pašalinti. Atsižvelgiant į šias nuostatas, Institucijos nuomone, administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai, tendencingai, neobjektyviai ir šališkai vertinant byloje surinktus įrodymus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

Priešingai nei įsitikinusi Institucija, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, o Institucijos skunde nėra pakankamų įrodymų, pagrindžiančių, kad D. M. įvykdė ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimą.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl jo kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62-1830/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės.

ATPK 187 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nu­ro­dymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad asmuo atsakytų pagal ATPK 187 str. 2 d., numatytą teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, už ką Institucija ir siekia, kad būtų nubaustas D. M., pirmiausia, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką ir, antra, kad atsirastų administracinė atsakomybė, policijos pareigūnas turi vykdyti pareigas ir jo veikla, ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte.

D. M. buvo traukiamas atsakomybėn už tai, kad jį vedant į tarnybinį automobilį, jis pradėjo priešintis, nesileido sulaikomas. Uždėjus spec. priemones ir pareikalavus vykdyti teisėtus policijos pareigūnų nurodymus, sėsti į tarnybinį policijos automobilį bei perspėtas dėl atsakomybės už jų nevykdymą, jis ir toliau priešinosi. Įsodintas į policijos tarnybinį automobilį bandė koja išspirti automobilio langą, į reikalavimą nutraukti neteisėtus veiksmus, nereagavo.

Administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyta kokių norminių aktų pagrindu veikė pareigūnai ir neaišku kokias teises jie turėjo, tačiau visais atvejais policijos pareigūnai savo veiklą vykdo vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymu. Būtent šis įstatymas reglamentuoja policijos pareigūnų veiklą, suteiktus įgaliojimus ir teises.

Policijos veikos įstatymo 16 str. 1 d. suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 d. 2 p. numato, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę: įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti. Taigi, tik teisėtvarkos pažeidėjas gali būti sulaikomas įtariant jį pažeidimo padarymo. Visgi, kaip ir nurodė apylinkės teismas, protokole nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu D. M. buvo sulaikomas, kokį pažeidimą padaręs jis buvo įtariamas, dėl ko jam galėjo būti nurodyta sėsti į tarnybinį automobilį ir vykti į nuovadą. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų padaręs kokį nors teisės pažeidimą, už ką jam galėjo būti taikomos prievartos priemonės. Iš protokolo spręstina, kad spec. priemonės buvo panaudotos dar iki pareikalavimo sėsti į tarnybinį automobilį išsakymo, taigi iki antrankių panaudojimo jam apskritai nebuvo duotas joks nurodymas, nors Policijos veiklos įstatymo 23 str. 5 d. reikalauja prieš naudojant fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, įspėti apie tokį ketinimą, suteikiant asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas, tačiau iš bylos aplinkybių spręstina, kad jokios realios grėsmės nei pareigūnams, nei kitiems asmenims nebuvo kilę.

Pritartina nutarimo išvadai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotos pažeidimo aplinkybės ir liudytojų bei paties pažeidėjo apklausų metu duoti paaiškinimai yra visiškai skirtingi. Tarpusavyje iš esmės skiriasi ir policijos pareigūnų, kurių parodymais ir buvo grindžiamas kaltinimas, parodymai. Policijos pareigūnai labai skirtingai nurodo įvykio aplinkybes ir eigą, kokiems reikalavimams nepakluso pažeidėjas. Jų parodymai iš esmės prieštarauja ir pažeidimo protokole nurodytoms kaltinimo esmei bei įvykio aplinkybėms.

Policijos pareigūnas A. U. nurodė, kad bandant sustabdyti automobilį, apie kurį buvo pranešta, jog jį gali vairuoti neblaivus asmuo, šis nepakluso ir nestojo. Persekiojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir sukėlė eismo įvykį. Jame sėdėję trys vaikinai ir mergina buvo paprašyti sėsti į tarnybinį automobilį, tačiau jie šio reikalavimo neklausė, pradėjo stumdytis. Pažeidėjas taip pat nepakluso reikalavimui sėsti į tarnybinį automobilį, neleido į automobilį įsodinti merginos, stūmė pareigūną, koliojosi ir keikėsi, todėl jam buvo uždėti antrankiai.

A. U. kolegė vyresnioji patrulė A. V. nurodė, kad visi eismo įvykį sukėlusiu automobiliu važiavę asmenys, pareikalavus susėdo į tarnybinį automobilį, tačiau D. M. iš jo išlipo ir ėjo prie nuvažiavusio nuo kelio automobilio kažko pasiimti, tačiau pareigūnai jam neleido ir, D. M. nepaklusus, A. U. uždėjo jam antrankius. Liudytoja nurodė, kad asmenis buvo būtina apklausti liudytojais, todėl juos reikėjo pristatyti į komisariatą, be to, jie vaikščiojo įvykio vietoje, trukdė forminti eismo įvykį.

Tarnybiniame pranešime A. V. nurodė, kad automobilį vairavo A. M., visi automobilio keleiviai buvo susodinti į tarnybinį automobilį. Tačiau keleivis D. M. vedamas pradėjo muistytis, bandė ištrūkti, bėgti, dėl to jam buvo uždėti antrankiai.

Apeliaciniame skunde Institucija išreiškia nuomone, kad teismas turėtų vadovautis A. U. parodymais, o D. M. parodymus, kaip gynybinius ir prieštaraujančius liudytojui, atmesti. Visgi, vertinant įrodymus, nė vienam jų negali būti suteiktas prioritetas prieš kitus, net jeigu tai ir policijos pareigūno parodymai, visi jie yra vertinami vienodai, pagal tuos pačius kriterijus. Vieno liudytojo parodymais, kai jie nėra patvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, asmens kaltė negali būti pagrįsta. Vertinant liudytojo parodymus, būtina atsižvelgti į jų nuoseklumą, patikimumą, palyginti juos su kitų byloje apklaustų asmenų parodymais, rašytiniais duomenimis, kita bylos medžiaga. Būtina įvertinti, ar tarp surinktų įrodymų, taip pat ir liudytojų parodymų, nėra esminių tarpusavio prieštaravimų. Taigi kiekvienas įrodymas yra tikrinamas atskirai ir jų visuma.

Šiuo atveju, tvirtinti, kad liudytojo A. U. parodymai neginčijamai įrodo atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, negalima, nes, kaip jau minėta, jo parodymai ne tik kad nesutampa su D. M. parodymais, kuriais jis neigia pažeidimą, tačiau neatitinka ir pažeidimo protokole nurodytų aplinkybių bei liudytojos A. V. parodymų.

Liudytojas A. U. teigė, jog D. M. nevykdė jo reikalavimo sėsti į tarnybinį automobilį, trukdė įsodinti merginą, o liudytoja A. V. teismo posėdyje paaiškino, kad D. M. trukdė tuo, kad vaikščiojo po įvykio vietą, trukdydamas rašyti dokumentus. Jis išlipo iš tarnybinio automobilio, nors jam tai nebuvo leista ir, nepaklusęs draudimui, ėjo prie avariją patyrusio automobilio, todėl jam ir buvo uždėti antrankiai. Tarnybiniame pranešime nurodytos kitokios įvykio aplinkybės, t. y., jog M. pradėjo muistytis ir bandė ištrūkti jį vedant į tarnybinį automobilį ir dėl to jam buvo uždėti antrankiai. D. M. nurodė, kad jis pats priėjo prie automobilio, jį lydėjo vienas pareigūnas, jis jam nesipriešino, tačiau priėjus automobilį, jam buvo uždėti antrankiai. Panašias aplinkybes jis nurodė ir paaiškinime dėl padaryto pažeidimo. Viena vertus, tarp liudytojų ir pažeidėjo bei protokolo esantys neatitikimai yra esminiai, nes skirtingai nurodo pažeidimo aplinkybes, kita vertus – net ir vertinant prieštaravimus kaip neesminius, nė vieni jų nepateisina D. M. sulaikymo.

Policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 d. nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Kaip spręstina iš policijos pareigūnų parodymų, D. M. dėl sukelto eismo įvykio nebuvo kaltas, jį norėta apklausti tik liudytoju, tačiau jis su šiuo reikalavimu nesutiko ir vykti atsisakė. Jis nebuvo įtariamas padaręs ir kokį nors kitą teisės pažeidimą, taigi nebuvo jokio pagrindo jo per prievartą sodinti į policijos tarnybinį automobilį bei vežti į nuovadą.

ATPK 276 str., reglamentuojantis liudytojo statusą, nurodo, kad bylą nagrinėjančio organo šaukimu, liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku. Šiuo atveju D. M. šaukimas nebuvo įteiktas, todėl, vadovaujantis ATPK 276 str. 2 d. nuostatomis, pirmiausia jam turėjo būti įteiktas šaukimas atvykti pas bylą nagrinėjantį pareigūną, ir tik realizavus šią galimybę, ir liudytojui nevykdant pareigos atvykti, imtis įstatymo numatytų sankcijų. Be to, šiame straipsnyje numatyta, kad liudytojas, be svarbios priežasties neatvykęs duoti parodymų, kitaip vengiantis arba atsisakantis duoti parodymus, traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal šio kodekso 187² straipsnį, tačiau jokios griežtesnės prievartos priemonės, tokios kaip prievartinis sulaikymas, nėra numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 276 str. 4 d., kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d., asmeniui suteikia teise atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, o kaip matyti iš bylos duomenų, automobilį vairavo D. M. brolis A. M., taigi D. M. turėjo visišką teisę atsisakyti duoti bet kokius parodymus apie sukeltą eismo įvykį.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad bylos duomenimis nebuvo įro­dy­ta, jog D. M. padarė administracinį teisės pažeidimą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą bū­ti­na vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos prin­cipu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lie­tu­vos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N575-2791/2009).

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. O šiuo atveju nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Institucija neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, D. M. veikoje esant ATPK 187 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, o skiriant asmeniui administracinę nuobaudą, negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės. Savo apeliaciniame skunde Institucija taip pat nepateikė jokių naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas, negu padarė pirmos instancijos teismas, išvadas ir pagrįstai pripažinti D. M. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje. Institucijos apeliacinio skundo teiginiai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais jų teisingumą bei pagrįstumą patvirtinančiais duomenimis.

Teismų praktika patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet ko­kios abejonės ar prieš­taravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to pada­ryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta vadovaujantis ATPK 250 str. 1 p.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone bei teisingumo ir protingumo principais, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.