Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-20 · Civilinė byla Nr. 2A-2215-324/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-20
Bylos Nr.
2A-2215-324/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-02940-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Evaldas Burzdikas
Atsakovas
S. S.
Kategorijos
  • 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2215-324/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02940-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.5.2.17; 44.8; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6429-451/2014 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui S. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 37 552,03 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad atsakovas buvo UAB „Lygus kelias“ įmonės vadovas nuo 2010 m. kovo 4 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 13 d. nutartimi UAB „Lygus kelias“ iškėlė bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Lygus kelias“ bankroto byloje buvo patvirtintas patikslintas ieškovo 37 552,03 Lt finansinis reikalavimas, kuris liko nepatenkintas. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartyje konstatuota, kad įmonės vadovas S. S., suvokdamas ir suprasdamas įmonės nemokumą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias verslo aplinkybes, sąmoningai ėmėsi itin rizikingų verslo sprendimų, t. y. nepagrįstai mažomis kainomis pardavė įmonės turtą susijusiems asmenims, kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė įmonės nemokumą nuo kreditorių. Šia nutartimi nustatyti prejudiciniai faktai, kad dėl tyčinių atsakovo nesąžiningų veiksmų bankrutavo UAB „Lygus kelias“. Atsakovas, matydamas, kad jo valdoma ir vadovaujama įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, privalėjo imtis veiksmų ir laiku inicijuoti bankroto procedūrą. Neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atsiranda civilinė atsakomybė (CK 6.246 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu patenkino ieškinį. Priteisė ieškovei iš atsakovo 37 552,03 Lt žalai atlyginti. Nesutiko su atsakovu, kad šioje byloje turi būti iš naujo nagrinėjamas ieškovo finansinio reikalavimo ir sudarytų sandorių pagrįstumas, motyvuodamas tuo, kad tai prieštarautų CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatoms. Pažymėjo, kad UAB „Lygus kelias“ negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartimi, kuria UAB „Lygus kelias“ buvo iškelta bankroto byla. Nustatęs, kad bendrovė 2014 m. sausio 9 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje spręstina tik ar yra juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nurodė, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-582-259/2012, UAB „Lygus kelias“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir konstatuota, kad UAB „Lygus kelias“ vadovas, suvokdamas ir suprasdamas įmonės nemokumą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias verslo aplinkybes, sąmoningai ėmėsi itin rizikingų verslo sprendimų, t. y. nepagrįstai mažomis kainomis pardavė įmonės turtą susijusiems asmenims, kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė įmonės nemokumą nuo kreditorių, taip UAB „Lygus kelias“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Sprendė, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kurie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.87 straipsnio prasme. Padarė išvadą, kad UAB „Lygus kelias“ negalėjimą įvykdyti prievoles įrodo ne tik bankroto bylos iškėlimo faktas, bet ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas UAB ,,Lygus kelias“ veiklą pripažinti pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto, kai buvo nepatenkintas ieškovės finansinis reikalavimas. Sprendė, kad atsakovo, kaip buvusio vadovo, nesąžiningi veiksmai, priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir žalos kreditoriams (įmonės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais) konstatuoti įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, todėl pakartotinai atsakovo atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnį pagrindų nustatyti nebereikia. Pažymėjo, kad atsakovas neteisingai skaičiuoja padarytą žalą kreditoriams, kadangi žalą sudaro visų kreditorių nepatenkintų reikalavimų dydis ir tai yra 4 972 977,66 Lt, o ne 2 250 359,74 Lt, kaip nurodo atsakovas. Laikė, kad faktai, nustatyti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi, yra prejudiciniai ir ieškovas įgijo teisę neįrodinėti tų aplinkybių ir faktų, kurie yra nustatyti įsiteisėjusia nutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažeistos CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės:

1. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis neatitinka nei vieno iš CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto kriterijaus – nėra sprendimas šio straipsnio prasme, priimant nutartį teisminiame procese nedalyvavo nei ieškovas, nei atsakovas. Dėl to joje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjant šią bylą, o ieškovas turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis tėra procedūrinis teismo sprendimas, suteikiantis bankroto administratoriui teisę ir pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, bei pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. UAB „Lygus kelias“ bankroto administratorius nenuginčijo nei vieno bendrovės sandorio (atsisakė ieškinių), todėl nėra pagrindo remtis minėta Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria teismas nagrinėjo ne visas bendrovės veiklos aplinkybes, o tik kelis konkrečius sandorius, konstatuojant prejudicinius faktus, kurių nepatvirtina joks kitas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Ieškovas šioje byloje turėjo įrodyti minėtas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (CPK 178 str.), tačiau to nepadarė.

3. Taikyta atsakovo, kaip uždarosios bendrovės akcininko, atsakomybė (CK 2.50 str.), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo UAB „Lygus kelias“ akcininkas, kaip akcininkas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių bankrutavo bendrovė.

4. Neįvertintos aplinkybės dėl UAB „Lygus kelias“ sandorių su UAB „Dorvis“ (nenustatyta, kad juos sudarydamas atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, priešingai, UAB „Lygus kelias“ sandoriai su UAB „Dorvis“ iš esmės buvo naudingi bendrovei), taip pat dėl UAB „Lygus kelias“ sandorių su fiziniais asmenimis (bankroto administratorius neginčijo sandorių dėl kailių pardavimo, reali parduotų kailių vertė neatitiko UAB „Lygus kelias“ buhalterinėje apskaitoje nurodytos savikainos, kailiai buvo nelikvidūs, todėl juos parduodamas atsakovas nepadarė neteisėtų veiksmų), dėl UAB „Lygus kelias“ sandorių su DOLTE LTD (sandoris buvo naudingas UAB „Lygus kelias“, kadangi vietoj sunkiai parduodamo turto (kailių), bendrovė turėjo gauti pinigines lėšas, kurių negavo dėl netinkamos kailių kokybės), dėl atsakovo nesikreipimo iškelti UAB „Lygus kelias“ bankroto bylą (nėra tai patvirtinančių įrodymų).

5. Iš esmės nenurodytos ir netirtos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai teigti apie kokius nors neteisėtus atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmus. Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartyje nurodyti atsakovo veiksmai/neveikimas nelaikytini tiek neteisėtais, kad būtų galima jų pagrindu taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

6. Nevertinta, kad nei vienas sandoris nebuvo panaikintas (bylos buvo nutrauktos ieškovui atsisakius ieškinių), o bylose dėl žalos priteisimo iš atsakovo UAB „Lygus kelias“ naudai galutinis sprendimas nebuvo priimtas (ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas), nepasisakyta dėl liudytojo – UAB „Lygus kelias“ bankroto administratoriaus parodymų.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nepasisakyta dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi nustatytų aplinkybių. Ieškovas iš esmės neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygos – žalos dydžio. Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties matyti, kad, teismo teigimu, atsakovas savo veiksmais bendrovei galbūt padarė 2 250 359,74 Lt žalą. Iš rašto prie UAB „Lygus kelias“ likvidacinio balanso matyti, kad antrosios eilės kreditorių nepatenkintų reikalavimų (tame tarpe ir ieškovo) suma – 4 015 787,24 Lt. Taigi atsakovo tariamai padaryta žala bendrovei sudaro apie 56 proc. nepatenkintų antrosios eilės kreditorių reikalavimų sumos. Dėl to, teismui padarius išvadą, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, maksimali suma, kurios galėjo pagrįstai tikėtis ieškovas, turėjo būti ne didesnė kaip 56 proc. jo nepatenkinto reikalavimo sumos, t. y. 21 029,14 Lt.

8. Nevertinta, kad, nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų/neveikimo ir nepatenkinto ieškovo reikalavimo, ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Bankroto administratorius neužginčijo nei vieno sandorio, dėl kurio tariamai ieškovas patyrė žalą, nesiėmė jokių priemonių skolai iš DOLTE LTD išieškoti. Ieškovas nebuvo pareiškęs pretenzijų UAB „Lygus kelias“ bankroto administratoriui dėl jo darbo, pritarė ieškinių dėl sandorių nuginčijimo atsisakymui. Darytina išvada, kad ieškinyje nurodyti atsakovo sudaryti sandoriai, kurių bankroto administratorius nenuginčijo, nebuvo pagrindas žalai atsirasti.

9. Neanalizuota ir nepasisakyta dėl atsakovo kaltės. Atsakovas negali atsakyti už įmonės įprastą ūkinę riziką, todėl atsakovas nėra kaltas dėl to, kad ieškovo finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas.

Teismo sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimų. Neanalizuota ir nepasisakyta dėl įrodymų ir bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių. Neatskleista teismo išvardytų ir paminėtų įrodymų įrodomoji reikšmė, jų tarpusavio santykis, jų santykis su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės bylos baigčiai. Teismo sprendime nurodytos CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau faktiniais ir teisiniais argumentais nepagrįstas šių nuostatų taikymo byloje nagrinėjamo ginčo santykiui kvalifikuoti poreikis (būtinybė). Bylos šalių teisiniams santykiams pritaikius netinkamą teisės normą, nebuvo atskleista bylos esmė. Iš esmės nesivadovauta teisės aktais, reglamentuojančiais įmonių bankrotą, todėl liko neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį, sukeliančią Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje numatytas pasekmes, prilygino atsakovo civilinei atsakomybei reikalingų sąlygų neginčijamam įrodymui.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-582-259/2012, kurioje ir ieškovas, ir atsakovas buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, buvo nustatyti faktai, kurie, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, pagrįstai buvo pripažinti prejudiciniais, nagrinėjant šią civilinę bylą. Aplinkybė, kad bankroto administratorius nenuginčijo nei vieno bendrovės sandorio, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl faktų pripažinimo prejudiciniais. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-741/2013 nurodė, kad bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia teisines pasekmes ne tik tuo aspektu, kad administratorius turi patikrinti ilgesnio laikotarpio iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius, tačiau ir įmonės kreditorių interesų papildomos apsaugos, įmonės valdymo organų civilinės, o galimai ir baudžiamosios atsakomybės aspektais, t. y. sukelia ar bent jau gali sukelti pasekmes tretiesiems asmenims. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi nustatė, jog UAB „Lygus kelias“ bankrutavo dėl tyčinių įmonės vadovo veiksmų, todėl šia teismo nutartimi nustatyti ne tik atsakovo neteisėti veiksmai, žalos įmonės kreditoriams faktas ir priežastinis ryšys, bet taip pat nustatyta ir atsakovo kaltė bei kaltės forma – tyčia. Žalos dydį ieškovui patvirtina Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtintas finansinis reikalavimas, kuris bankroto proceso metu nebuvo patenkintas. Ir CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, ir CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodytos faktiškai analogiškos juridinio asmens dalyvio ar juridinio asmens valdymo organo nario civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teismas pagrįstai motyvuojamojoje sprendimo dalyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, suformuota sprendžiant juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės klausimą. Įsiteisėjusia teismo nutartimi esant konstatuotiems atsakovo tyčiniams nesąžiningiems veiksmams ir pagrindinio skolininko nemokumui dėl jų, teismas neturėjo analizuoti konkretaus sandorio įtakos pagrindinio skolininko nemokumui. Ieškovas savo pažeistas teises nusprendė ginti pareikšdamas ieškinį atsakovui, o ta aplinkybė, kad bankroto proceso metu nebuvo nuginčyti sandoriai, Kauno apygardos teismo pripažinti nulėmusiais pagrindinio skolininko nemokumą, ir iš atsakovo nebuvo priteista žala, nėra teisiškai reikšminga. Ieškovas reiškė ieškinį ne dėl žalos, padarytos tam tikru sandoriu, atlyginimo, bet dėl žalos, kurią patyrė atsakovui tyčia prie bankroto privedus UAB „Lygus kelias“, todėl pagrįstai ieškovo reikalavimas patenkintas visa apimtimi. UAB „Lygus kelias“ bankrutavo ne dėl verslo nesėkmės, o dėl tyčinių, kryptingų atsakovo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas atsakė į atsakovo argumentus, savo išvadas grindė aktualiomis nagrinėjamam ginčui spręsti teisės aktų nuostatomis. Aplinkybė, kad į kai kuriuos atsakovo argumentus atsakyta glaustai, nenulėmė neteisėto sprendimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos ribos – apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo – buvusio bankrutavusios skolininkės (juridinio asmens) administracijos vadovo ir akcininko – civilinės atsakomybės sąlygų visumą, priteisdamas iš jo žalos atlyginimą bankrutavusios įmonės kreditoriui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas S. S. 2010 m. lapkričio 19 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė iškelti bankroto bylą UAB „Lygus kelias“. Nurodė, jog yra įmonės direktorius ir vienas iš akcininkų, įmonė yra nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, įmonė nebegali tęsti veiklos, jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. 2011 m. sausio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismas nustatė, jog pagal pareiškėjo pateiktą 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės bendra turto vertė sudarė 6 728 742 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso – 3 886 993 Lt, pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams (tarp jų ir susiję su darbo santykiais) sudaro 3 145 230,79 Lt (b. l. 43-44). Kadangi įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija jos turimo turto pusę vertės, be to, įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus, pripažino, kad įmonė UAB „Lygus kelias“ yra nemoki ir iškėlė jai bankroto bylą (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-352-259/2013).

Išnagrinėjęs bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 2012 m. vasario 11 d. nutartimi teismas konstatavo, jog UAB „Lygus kelias“ materialus kilnojamas turtas yra perleistas susijusiems asmenims. 2010 m. rugpjūčio 2 d. tarp UAB „Lygus kelias“, atstovaujamos direktoriaus S. S., ir UAB „Dorvis“, atstovaujamos R. P., buvo sudarytas sandoris, kuriuo UAB „Dorvis“ nepagrįstai mažomis kainomis perleista didžioji dalis UAB „Lygus kelias“ priklausiusio kilnojamojo materialus turto. Šis sandoris įformintas PVM sąskaitoje faktūroje LKK Nr. 0009578. 2010 m. spalio 5 d. UAB „Dorvis“ už įsigytą turtą sumokėjo grynais pinigais. Pirkimo–pardavimo sutartimi didžioji dalis turto (autokrautuvas LPG „Clarc“, centrifuga, pramoninis garo generatorius ir kiti daiktai) buvo parduota po 1 Lt, t. y. nepagrįstai maža kaina, kai, šiuos daiktus pardavus vien antrinių žaliavų supirkimo įmonėms, būtų galima gauti šimtus kartų didesnes sumas. Iš metalo laužą superkančios įmonės UAB „Litferus“ 2011 m. liepos 12 d. kainininko matyti, jog juodojo metalo laužo kaina svyruoja apie 800 Lt už toną. Autokrautuvo LPG „Clarc“ masė sudaro apie 3 500 kg, tad pardavus vien autokrautuvą kaip metalo laužą, būtų gauta net 2 800 Lt. Ta pati kainų skaičiavimo analogija taikytina ir kitam parduotam turtui. 2010 m. kovo 24 d. tarp šių įmonių buvo pasirašyta negyvenamų patalpų (to paties nekilnojamo turto, kuris prieš dieną buvo perleistas UAB „Dorvis“) panaudos sutartis, kuria UAB „Dorvis“, jau būdama nekilnojamo turto savininke, laikinai ir neatlygintinai perdavė pastatą-gamybines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą-priešgaisrinį hidrantą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą-konteinerinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), naudotis UAB „Lygus kelias“. 2010 m. lapkričio 3 d. susitarimu negyvenamų patalpų panaudos sutartis buvo nutraukta. Nepaisant aplinkybės, jog 2010 m. kovo 24 d. panaudos sutartyje susitarta leisti UAB „Lygus kelias“ nekilnojamą turtą valdyti ir naudoti nemokamai, nuo 2010 m. kovo 23 d. UAB „Dorvis“ pateikė UAB „Lygus kelias“ devynias PVM sąskaitas faktūras už patalpų nuomą. Bendra sąskaitų suma – 93 316,13 Lt. Įmonės bankroto administratorius pateikė duomenis, jog šias sąskaitas UAB „Lygus kelias“ apmokėjo. Nustatęs tokias aplinkybes teismas nusprendė, kad UAB „Dorvis“ nepagrįstai gavo 93 316,13 Lt pajamų, o UAB „Lygus kelias“ patyrė 93 316,13 Lt žalą. Taip pat nustatė, kad 2010 m. lapkričio 4 d. VĮ Registrų centre buvo įregistruota UAB „Kauno kailiai“ (įmonės kodas 302560716, buveinė (duomenys neskelbtini)). Šios bendrovės direktoriumi nuo registracijos dienos dirba V. R., kuris iki 2011 m. kovo 3 d. dirbo ir UAB „Lygus kelias“ direktoriumi bei iki šiol valdo 660 UAB „Lygus kelias“ akcijų. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. UAB „Dorvis“ nekilnojamąjį turtą, sandorio pagrindu įgytą iš UAB „Lygus kelias“, nuomoja UAB „Kauno kailiai“. BUAB „Lygus kelias“ ir UAB „Kauno kailiai“ yra susijusios įmonės. 2010 m. kovo 23 d. UAB „Lygus kelias“ ir UAB „Dorvis“ sudarytos akcijų pasirašymo sutarties pagrindinis tikslas buvo nuslėpti neįkeistą nekilnojamąjį turtą nuo bendrovės kreditorių ir per susijusį asmenį UAB „Dorvis“ šį turtą perleisti kitai su UAB „Lygus kelias“ glaudžiai susijusiai įmonei UAB „Kauno kailiai“. Tokiu būdu šiuo sandoriu buvo akivaizdžiai pažeisti UAB „Lygus kelias“ kreditorių interesai bei ženkliai sumažintos jų galimybės bent iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Taip pat nustatė, kad kai kurie bendrovės administracijos sudaryti sandoriai su fiziniais asmenimis ir su DOLTE LTD ženkliai pablogino UAB „Lygus kelias“ finansinę būklę. 2010 m. vasario 18 d. UAB „Lygus kelias“, atstovaujama direktoriaus S. S., pagal PVM sąskaitas faktūras LKK Nr. 0009900 ir LKK Nr. 0009464.1 už 25 738,41 Lt pardavė pačiam S. S. dalį prekių atsargų (išdirbtų kailių). 2010 m. gegužės–birželio mėnesiais PVM sąskaitų faktūrų LKK Nr. 0009524/1, LKK Nr. 0009523/1, LKK Nr. 0009527/1, LKK Nr. 0009527/2, LKK Nr. 0009527/3, LKK Nr. 0009527/4, LKK Nr. 0009529/1, LKK Nr. 0009529/2, LKK Nr. 0009541/1 ir LKK Nr. 0009541/2 pagrindu išdirbti kailiai buvo parduoti fiziniams asmenims už bendrą 19 178,22 Lt sumą. Teismo vertinimu, parduodamų prekių kainos buvo dirbtinai ir ženkliai sumažintos ir dėl šių sandorių įmonė patyrė 692 420,47 Lt nuostolio. Be to, administratorius įrodė, kad 2010 m. birželio 11 d., liepos 30 d., spalio 1 d., spalio 27 d., spalio 25 d. ir lapkričio 5 d. UAB „Lygus kelias“ pardavė lengvatinių mokesčių zonoje registruotai bendrovei DOLTE LTD prekių atsargų už 1 557 939,27 Lt. DOLTE LTD už įsigytas prekes neatsiskaitė ir liko skolinga 1 557 939,27 Lt, todėl teismas konstatavo, jog bendrovei ir jos kreditoriams tokiu būdu padaryta 1 557 939,27 Lt žala. UAB „Lygus kelias“ iškėlus bankroto bylą, administratoriui buvo perduotas debitorių sąrašas, kuriame nurodyta, jog DOLTE LTD debitorinis įsiskolinimas sudaro 1 570 272,54 Lt. Teismas konstatavo, kad bendrovės vadovas S. S. nesiėmė jokių priemonių skolai išieškoti, nesudarė prekių tiekimo sutarčių ir jam prieinamomis priemonėmis neįsitikino, kad pirkėjas atsiskaitys už prekes. Dėl jo nesąžiningų sandorių su fiziniais asmenimis ir dėl patirtų nuostolių sandoriuose su DOLTE LTD bendra įmonei padaryta žala sudaro 2 250 359,74 Lt (692 420,47 Lt + 1 557 939,27 Lt = 2 250 359,74 Lt). Padarė išvadą, kad įmonės vadovas S. S., suvokdamas ir suprasdamas įmonės nemokumą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias verslo aplinkybes, sąmoningai ėmėsi itin rizikingų verslo sprendimų, t. y. nepagrįstai mažomis kainomis pardavė įmonės turtą susijusiems asmenims, kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė įmonės nemokumą nuo kreditorių, taip UAB „Lygus kelias“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Aprašytas nutarties turinys paneigia apelianto argumentus, jog nebuvo įvertintos aplinkybės dėl UAB „Lygus kelias“ sandorių su UAB „Dorvis“, DOLTE LTD, su fiziniais asmenimis, kad šie sandoriai UAB „Lygus kelias“ buvo naudingi, kad nebuvo įvertintos aplinkybės dėl atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pastaroji teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Apeliantas neteisingai teigia, jog ji neturi prejudicinės reikšmės, nes nėra sprendimas, ją priimant, teisminiame procese nedalyvavo nei ieškovas, nei atsakovas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnis įtvirtina teismo teisę, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus ar administratoriaus prašymu. Įvairūs klausimai įmonių bankroto procese yra sprendžiami, priimant teismo nutartis (tyčinio bankroto atveju – pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį). CPK 18 straipsnis įtvirtina imperatyvią normą, nustatančią, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu būdu įstatymų leidėjas teismo procesinio sprendimo privalomumo nėra susiejęs su jo forma. Minėta norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Formuodama teismų praktiką dėl prejudicinių faktų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad, aiškinant proceso teisės normas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 279 straipsnio 4 dalį) dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinio teismo praktikoje laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Beltateksas“ v. UAB ,,Sarteksas“, UAB ,,Autooazė“, A. S. firma, bylos Nr. 3K-3-17/2011).

Nesutiktina su apeliantu, kad, sprendžiant tyčinio bankroto klausimą UAB „Lygus kelias“ bankroto byloje, teisminiame procese nedalyvavo nei ieškovas, nei atsakovas. Iš apžiūrėtos UAB „Lygus kelias“ bankroto bylos bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorius pateikė 2011 m. lapkričio 14 d. Tuo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė teismo pareigos apie prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pranešti kitiems įmonės kreditoriams. Kadangi ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „Lygus kelias“ bankroto byloje, įsiteisėjus šiai nutarčiai, ieškovė tapo byloje dalyvaujančiu trečiuoju asmeniu, turinčiu šalies procesines teises, ir apie teismo nutartį dėl tyčinio bankroto buvo informuota per kreditorių interesus atstovaujantį bankroto administratorių (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, CPK 47 straipsnio 1, 2 dalys). Sprendžiant UAB „Lygus kelias“ tyčinio bankroto klausimą, įmonę byloje atstovavo bankroto administratorius. 2012 m. vasario 11 d. teismo nutartyje konstatuota, jog buvęs įmonės direktorius S. S. nepateikė atsiliepimo į prašymą dėl UAB „Lygus kelias“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Apie bankroto administratoriaus prašymo nagrinėjimą jam buvo pranešta CPK nustatyta tvarka (tai patvirtina bylos dalis dėl UAB „Lygus kelias“ tyčinio bankroto, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi teismas atmetė pareiškėjo S. S. prašymą atnaujinti terminą paduoti atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties pripažinti UAB „Lygus kelias“ bankrotą tyčiniu. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Nurodyti argumentai pagrindžia, jog teismo nutartis dėl tyčinio bankroto turi visus CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytus prejudicinio fakto požymius.

Nesutiktina su apeliantu, jog ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio, žalos). Dėl tokių argumentų nepagrįstumo yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurios aplinkybės yra analogiškos vertinamoms apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje OMV Refining & Marketing GMBH v. R. A. P., bylos Nr. 3K-3-342/2012), todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo pagrįstumą, remiasi nurodomoje byloje kasacinės instancijos teismo suformuota praktika nagrinėjamu klausimu, vėliau taikyta Lietuvos apeliacinio teismo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį „tyčinis bankrotas suprantamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiais yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindas manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, kuri rodo tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-448/2004). Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna daug mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir pirmiau išvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Bombos filmai“ v. BUAB „Laisvės“ kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004).“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. R.A.P., bylos Nr. 2A-517/2013).

Minėta, kad 2012 m. vasario 11 d. nutartimi Kauno apygardos teismas konstatavo, jog atsakovo vadovaujamos įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (UAB „Lygus kelias” vadovas, suvokdamas ir suprasdamas įmonės nemokumą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias verslo aplinkybes, sąmoningai ėmėsi itin rizikingų verslo sprendimų, t. y. nepagrįstai mažomis kainomis pardavė įmonės turtą susijusiems asmenims, kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė įmonės nemokumą nuo kreditorių). Apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu LR CK 2.87 str. prasme, bei kad teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo ir nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę, neanalizuojant sandorių teisėtumo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).“ Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja. Buvimo UAB „Lygus kelias“ akcininku aplinkybę S. S. patvirtino pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo (S. S. – 5,06 proc., L. S. – 10,60 proc., A. Š. – 16,15 proc., V. R. – 7,85 proc., Sarbury LLC – 60,24 proc), pridėjo akcininkų registro knygą, todėl atmestinas apelianto argumentas apie akcininko statusą patvirtinančių duomenų nebuvimo. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės, pastaroji aplinkybė nėra aktuali – įsiteisėjusia teimo nutartimi nustatyta, kad UAB „Lygus kelias“ tyčinį bankrotą lėmė atsakovo kaip įmonės vadovo veiksmai. Pagal UAB „Lygus kelias“ įstatų 18 punktą bendrovės organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovui yra grindžiamas CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per juridinio asmens valdymo organus, tačiau juridinio asmens dalyvio interesai ne visada gali sutapti su juridinio asmens interesais, tuo tarpu juridinio asmens valdymo organai, taip pat juridinio asmens vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui, t. y. pareigų veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo atsakomybę pagal LR CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Alaja“ ir ko“ v. K. A., V. A., bylos Nr. 3K-3-509/2008). Tuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas atsakovo atsakomybę teisingai kvalifikavo ir kaip juridinio asmens dalyvio, ir kaip jo administracijos vadovo (CK 2.87, 2.50 straipsniai), dėl to nėra svarbu išskirti, kokius neteisėtus veiksmus jis atliko kaip įmonės akcininkas.

Tuo vadovaujantis atmestini apelianto argumentai dėl iš esmės nenurodytų ir netirtų aplinkybių, leidžiančių teigti apie kokius nors neteisėtus atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmus. Apelianto teiginys, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartyje nurodyti atsakovo veiksmai/neveikimas nelaikytini tiek neteisėtais, kad būtų galima jų pagrindu taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, yra deklaratyvus. Atsakovo kalti veiksmai dėl tyčinio įmonės bankroto konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl galima teigti, jog kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Aplinkybė, kad nei vienas sandoris bankroto administratoriaus iniciatyva nebuvo nuginčytas, nepanaikina 2012 m. vasario 17 d. teismo ntuartimi konstatuotų aplinkybių dėl joje nurodytų sandorių neteisėtumo. Iš liudytojo A. G. parodymų negalima daryti išvados, jog skolininkės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, o ne tyčiniai jos direktoriaus veiksmai. Liudytojas parodė, jog likusių atsakovo neparduotų kailių kainą nustatė kreditorių susirinkimas, jie buvo parduoti už 10 kartų mažesnę kainą, nei nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes didžioji dalis kailių buvo itin nekokybiška. Bylas dėl akcijų ir nekilnojamojo turto perleidimo ginčijimo atsakovo UAB „Dorvis“ pasiūlymu ir kreditorių sutikimu baigė taikiai, už akcijas atsakovei sumokėjus pusę jų vertės (2014 m. birželio 10 d. teismo posėdžio įrašo 9 minutė). Šie parodymai nepanaikina atsakovo atsakomybės UAB „Lygus kelias“ kreditoriams, nes, atgavus dalį neteisėtai perleisto turto, jo neužteko kreditorių reikalavimams patenkinti.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žalos dydį įrodo kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie liko nepatenkinti, kadangi įmonė tapo nemoki dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, įmonę prie bankroto privedus tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti konkrečios kreditoriui neįvykdytos prievolės dydį, svarbu nustatyti esant priežastinį ryšį tarp juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų ir fakto, kad pagrindinis skolininkas negali įvykdyti prievolės kreditoriui (ieškovui). Žala, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, šiuo atveju yra suprantama kaip juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės. UAB „Lygus kelias“ negalėjimą įvykdyti prievolės ieškovei patvirtina Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, priimta šios įmonės bankroto byloje, patvirtintas ieškovės 37 552,03 Lt dydžio finansinis reikalavimas, UAB „Lygus kelias“ bankroto byloje esantis jos likvidavimo aktas (t. 4, b. l. 105–107), likvidacinis balansas (t. 4, b. l. 103) bei šios įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro faktas (nurodomi duomenys yra teismų informacinėje sistemoje). Apelianto argumentus, jog finansinis reikalavimas nebuvo patenkintas dėl įprastos ūkinės rizikos, paneigia teismo nutartyje dėl tyčinio bankroto pripažinimo nurodyti atsakovo veiksmai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nesutiktina, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų/neveikimo ir nepatenkinto ieškovės reikalavimo. Įsiteisėjusia teismo nutartimi esant konstatuotiems atsakovo tyčiniams nesąžiningiems veiksmams ir pagrindinio skolininko nemokumui dėl jų, teismas neturėjo pagrindo analizuoti konkrečių sandorių įtakos pagrindinio skolininko nemokumui, nes faktas, kokie sandoriai kokia apimtimi nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą, nepaneigia nemokumo fakto, turinčio lemiamą reikšmę sprendžiant dėl bendrovės vadovo subsidiarios atsakomybės taikymo. Tuo vadovaujantis apelianto argumentai dėl sandorių neginčijimo, neįvertinimo bei priežastinio ryšio nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo neatitikimo CPK 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimams. Minėta, kad atsakovas buvo UAB „Lygus kelias“ akcininkas, be to, jo civilinę atsakomybę lemia CK 2.87 straipsnyje nurodytos juridinio asmens vadovo pareigos, todėl to, teismui pasirėmus pastaruoju bei CK 2.50 straipsniais, bylos esmės atskleidimui nebuvo pakenkta, įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos.

Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, CPK 263 straipsnio reikalavimus atitinkantis teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą.

Teisėjai Evaldas BurzdikasVirginija GudynienėIzolda Nėnienė