Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1128-302/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomojo precedento taikymo praktikos civiliniame procese, yra pažeistos ir netinkamai taikomos procesinės ir materialinės teisės normos. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas teismas ir teisėja R. J., kuri dengė nuo atsakomybės to paties teismo savo kolegos teisėjo V. S. neteisėtus veiksmus, kuris civilinėse bylose Nr. 2-4240-590/2212 ir Nr. 2-4308-590/2012 dengė nuo atsakomybės to paties teismo teisėjų A. Š. ir A. R. neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus. Apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. J. šališkai ir priklausomai neišnagrinėjo ieškinio iš esmės, kad nevertintų savo kolegų neteisėtos veikos. Tai patvirtina teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą dėl teismo ir teisėjos šališkumo ir priklausomumo bei neteisėtos teismo sudėties. Tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Teismui priėmus ir neišnagrinėjus pirmojo ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir antrojo ieškinio reikalavimo, nes šie reikalavimai yra susiję. Apelianto teigimu, tik pirmu ieškinio reikalavimu pripažinus neteisėtus veiksmus yra pagrindas tenkinti antrą ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Todėl atsisakymas išnagrinėti pirmą ieškinio reikalavimą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. J. atsisakė tiesiogiai taikyti Konvencijos ir Konstitucijos nuostatas dėl ieškinio išnagrinėjimo iš esmės ir apelianto teisių pažeidimo pripažinimo minėtų civilinių bylų nagrinėjimo metu, taip dengdama nuo atsakomybės ne tik Vilniaus apygardos teismą ir savo kolegas, bet ir kitas Lietuvos teismų institucijas ir jų pareigūnus. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatoma, kad dėl pirmo ieškinio reikalavimo byla nutrauktina, tačiau nenurodoma, į kurią instituciją kreiptis, kad reikalavimas būtų išnagrinėtas ir atlyginta padaryta žala (CPK 294 str.). Negalima išvada, jog civilinėse bylose Nr. 2-4240-590/2212 ir Nr. 2-4308-590/2012 neva būtų revizuojami ir vertinami šių bylų sprendimai ar aplinkybės. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatoma, kad neva neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, nes teismas atsisakė išnagrinėti pirmą ieškinio reikalavimą ir nustatyti neteisėtus veiksmus. Taip pat nėra argumentų, kuriais atmetami kurie nors pateikti įrodymai, nes ieškiniu neprašoma „revizuoti ar vertinti“ teismo sprendimų minėtose bylose, bet vertinti faktus ir aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti nustatytos ir vertinamos minėtų civilinių bylų nagrinėjimo metu. Ieškinyje įrodinėjami neteisėti veiksmai ne dėl drausminės bylos atsisakymo iškelti, bet dėl to, kad pažeistas Teismų įstatymas bei teisėjų etikos ir drausmės normos, kai teisėjas V. S. šališkai ir priklausomai netenkina ieškinio civilinėje byloje atsakovui Lietuvos apeliaciniam teismui ir teisėjui E. Ž., o pastarasis po to nenusišalina ir nagrinėja apelianto skundą dėl teisėjo V. S., kad neinicijuoti už tai teisėjui V. S. drausmės bylos. Tai nebuvo ir negalėjo būti apeliacinio ar kasacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų „vertinimo ar revizavimo“, todėl turėjo būti vertinami ir nagrinėjami šioje byloje pirmame ieškinio reikalavime. Nepagrįstai ir neteisėtai teismas nustatė, kad neva neįrodyti neteisėti veiksmai ir kaltė, o tuo pačiu padarytos žalos faktai ir dydžiai, todėl absoliučiai negaliojantis sprendimas yra naikintinas.

Apeliantas neteisėtais veiksmais nurodo procesinių veiksmų atlikimą ir procesinių sprendimų priėmimą, tačiau tai negali būti pripažįstama kaip neteisėti veiksmai, dėl ko valstybei kiltų civilinė atsakomybė. Šiuo atveju buvus neteisėtiems veiksmams galėtų būti konstatuota instancine tvarka patikrinus priimtus sprendimus, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Pareikšti materialieji reikalavimai dėl pripažinimo reiškia faktų, kurie reikalingi ginčui spręsti, pripažinimą, todėl tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas. Todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl pirmo apelianto reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas 1) pažeidė CPK 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Konstitucijos 109, 117 straipsnių nuostatas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 2) pažeistos procesinės teisės normos teikia pagrindą konstatuoti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; 3) pažeidžiant procesinės teisės normas nenurodomi argumentai, kuriais atmetami įrodymai (CPK 270 str. 4 d.), pažeisti CPK 178, 185 straipsniai netinkamai vertinant įrodymus.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl ieškinio reikalavimų

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad teismui neišnagrinėjus pirmojo ieškinio reikalavimo, t. y. atsisakius jį nagrinėti, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Apeliantas ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Lietuvos apeliacinis teismas ir teisėjas E. Ž. bei Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas V. S. pažeidė ieškovo teises civilinėse bylose Nr. 2-4240-590/2012 ir Nr. 2-4308-2012 ir kenkė teismų ir ieškovo autoritetui bei 2) priteisti iš atsakovo 2 509 284 Lt žalos (b.l. 1). Pirmosios instancijos teismas apelianto pirmąjį ieškinio reikalavimą laikė nenagrinėtinu teisme (dėl fakto pripažinimo), todėl motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje nurodė, kad šioje dalyje byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra pareikštas vienas materialusis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes ieškinyje suformuluotas reikalavimas dėl apelianto nurodomų asmenų veiksmų pripažinimo neteisėtais yra vertintinas ne kaip savarankiškas (nepaisant, kad tokiu jį nurodo ieškinyje apeliantas), o kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 str., 6.246 str.). Beje, ir paties apelianto teigimu, tik pripažinus neteisėtus veiksmus yra pagrindas tenkinti antrąjį ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Šiame kontekste tik pastebėtina, kad ir tokių veiksmų nustatymo atveju savaime tai dar nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo – šalia to dar būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas (apie tai – žemiau nutartyje). Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, nagrinėdamas antrojo reikalavimo – dėl žalos atlyginimo - pagrįstumą, argumentus dėl teismų ar teisėjų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti, nepaisant padarytos išvados dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo nenagrinėtinumo kaip savarankiško reikalavimo, faktiškai vertino civilinės atsakomybės sąlygų kontekste ir padarė atitinkamas išvadas - dėl ieškinio netenkinimo iš esmės. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad priimtas sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d. 7 p.) vien dėl to, jog neteisėtų veiksmų nustatymo klausimo teismas nenagrinėjo kaip atskiro savarankiško reikalavimo ir rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl, apelianto teigimu, pirmojo ieškinio reikalavimo.

Dėl argumentų, susijusių su teismo šališkumu

Apelianto teigimu, buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl teismo ir teisėjos šališkumo ir priklausomumo bei neteisėtos teismo sudėties, nes skundžiamą sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėja R. J., kuri šališkai ir priklausomai neišnagrinėjo ieškinio iš esmės, kad nevertintų savo kolegų neteisėtos veikos. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nepakanka įrodymų pagrįsti Vilniaus apygardos teismo ir jo teisėjų kaltę ir neteisėtus veiksmus nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-4240-590/2012 ir Nr. 2-4308-590/2012, savaime nelaikytina, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka apelianto atžvilgiu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo ir teisėjos R. J. nušalinimo iš esmės analogiškais nagrinėjamame apeliaciniame skunde nurodomais argumentais klausimas nagrinėjamoje byloje jau buvo spręstas - Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi konstatuota, kad apeliantas nenurodė pagrįstų nušalinimo pareiškimo argumentų. Todėl apelianto pareiškimas dėl visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo atmestas (b.l. 46-48). Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių ar bent naujų įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti, kad atsirado pagrindas daryti kitokias išvadas nei padarytos minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas (bylą nagrinėjantis) teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų. Atmestini apelianto argumentai ir dėl Teismų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes, minėta, šiuo atveju nebuvo nagrinėjama kito to paties teismo teisėjo byla, kurioje jis būtų proceso šalimi. Tuo tarpu apelianto nurodomi deklaratyvūs teiginiai, kad grandinės principu „teisėjas dengė teisėją“, šios kategorijos bylose nepatenkinto bylos baigtimi asmens galimi iš esmės visais atvejais nepriklausomai nuo to, koks teismas benagrinėtų bylą. Šiame kontekste pastebėtina, kad į šią grandinę apeliantas (nežinia kodėl) įtraukia dar ir Lietuvos generalinę prokuratūrą. Tačiau vien tai, kad apeliantas taip mano (akivaizdu, kad tik dėl nepalankios bylos baigties), dar savaime nereiškia, kad tai yra ir objektyviai. Dėl paminėto apelianto nuorodos į teisėjos šališkumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ne tik įrodytos, bet ir pateiktos argumentacijos kontekste nėra ir įtikinamos.

Dėl aukščiau paminėto apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl įrodymų vertinimo nustatant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas

Nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybė kildintina CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, kai vykdomas teisingumas pagal CPK normas. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kas yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Apeliantas ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas V. S., nagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-4240-590/2012, kurioje buvo prašoma priteisti žalą, padarytą Lietuvos apeliacinio teismo ir šio teismo teisėjo E. Ž. bei Vilniaus apygardos teismo ir to paties teismo teisėjos A. R. veiksmais, neperduodamas bylos kitam teismui, neleisdamas dalyvauti apeliantui teismo posėdyje bei įrodinėti pareikšto ieškinio, o jį atmesdamas, pažeidė apelianto teises bei padarė žalą. Taip pat žala padaryta, kai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas V. S. civilinėje byloje Nr. 2-4308-590/2012, kurioje buvo prašoma priteisti žalą, padarytą Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjų A. Š. ir A. R. veiksmais, neperdavė bylos kitam teismui ir, neleisdamas pašalinti ieškinio trūkumų, paliko ieškinį nenagrinėtu. Apeliantas nurodo, kad dėl neteisėtų Vilniaus apygardos teismo ir teisėjo V. S. veiksmų, jis kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl drausmės bylos šiam teisėjui iškėlimo, tačiau šio teismo pirmininkas E. Ž. 2013 m. vasario 28 d. atmetė apelianto skundą, dėl ko pakenkta teismo ir apelianto autoritetui. Taigi, spręstina, ar civilinių bylų Nr. 2-4240-590/2012 ir Nr. 2-4308-590/2012 nagrinėjimo metu teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais buvo pažeistos apelianto teisės, o jei taip - ar pažeidimai lėmė apelianto nurodomos patirtos turtinės bei neturtinės žalos atsiradimą dėl teismų (teisėjų) kaltės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formas reglamentuoja CPK normos, numatančios, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, o kasacinės instancijos teismas - pirmosios ir apeliacinės instancijos priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą. Tokių teisės normų visuma, įtvirtinta CPK III dalies XVI ir XVII skyriuose, sudaro vientisą harmoningą teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarką, kas reiškia, kad teismo sprendimu ar nutartimi, kurie yra nepanaikinti aukštesnės instancijos teismo, ginčas pagrįstai ir teisėtai išsprendžiamas galutinai.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4240-590/2012 yra įsiteisėjęs, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Pažymėtina, kad tiek nagrinėjamoje byloje apelianto skundo argumentai dėl bylos neperdavimo (teismo šališkumo), jo nedalyvavimo teismo posėdyje ir negalėjimo įrodinėti pareikšto ieškinio, tiek apelianto paduoto apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo argumentai iš esmės yra tapatūs. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas nepažeidė nei procesinių, nei materialinių teisės normų, bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė nešališkas teismas. Taip pat konstatuota, jog tai, kad civilinė byla Nr. 2-4240-590/2012 išnagrinėta teismo posėdyje nedalyvaujant apeliantui nepažeidė jo procesinių teisių, nes jis turėjo visas galimybes teikti įrodymus bei prašyti teismo išreikalauti papildomus įrodymus.

Dėl to, kad civilinė byla Nr. 2-4240-590/2012 išnagrinėta apeliantui nedalyvaujant, pastarasis su skundu taip pat kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl drausmės bylos Vilniaus apygardos teismo teisėjui V. S. iškėlimo (b.l. 5). Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas E. Ž. 2013 m. vasario 28 d. raštu apelianto skundą atmetė tuo pagrindu, kad apygardos teismų vidinį ar išorinį administravimą vykdantis subjektas neturi teisės kištis į teisingumo vykdymą ir reikalauti teisėjų atsiskaityti už išnagrinėtas bylas (b.l. 6). Nors apeliantas ir nurodo, kad minėti veiksmai kenkia teismo ir apelianto autoritetui, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie apelianto argumentai yra formalūs, nes nenurodyta, kuo šis atsisakymas yra neteisėtas. Vien tai, kad apelianto prašymas išspręstas ne taip, kaip jis pageidavo, nereiškia, kad sprendimas yra nepagrįstas. Apelianto nurodytas DELFI portale publikuotas straipsnis, kuriuo taip pat grindžiamas ieškinys, negali būti vertinamas kaip neteisėtus veiksmus patvirtinantis įrodymas jau vien dėl to, kad jame aprašytas drausmės bylos iškėlimo atvejis visai kitokioje faktinėje situacijoje (b.l. 7). Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas atmetė apelianto prašymą iškelti teisėjui V. S. drausmės bylą dėl to, kad pastarasis buvo atmetęs apelianto reikalavimą priteisti iš Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko žalos atlyginimą kitoje byloje, ne tik neatitinka 2013 m. vasario 28 d. atsisakymo kelti drausmės bylą turinio (b.l. 6), bet ir nepatvirtinami jokiais kitais įrodymais ir yra subjektyvi apelianto nuomonė.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4308-590/2012, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas apeliantui, teisėtumas ir pagrįstumas taip pat patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi skundžiama nutartis palikta nepakeista. Apelianto atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutarties iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir nagrinėjamoje byloje paduotas apeliacinis skundas, t. y. bylos neperdavimas kitam teismui ir neleidimas apeliantui pašalinti ieškinio trūkumų. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas minėtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi konstatavo, jog apeliantas teismo nustatytu terminu neištaisė pirmosios instancijos teismo nurodytų ieškinio trūkumų, dėl ko pagrįstai ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį apeliantui.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo išvadai, jog tiek vienoje, tiek kitoje byloje konstatuotini neteisėti teismų(teisėjų) veiksmai. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodytiems teisės aktų pažeidimams nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-4240-590/2012 ir Nr. 2-4308-590/2012 įrodyti faktiškai nepateikė įrodymų, patvirtinančių neteisėtų veiksmų atlikimą, jie tokiais nurodomi ir vertinami deklaratyviai bei subjektyviai. Todėl jau vien dėl to nepagrįsti apelianto argumentai dėl įrodymų netinkamo vertinimo. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad teismų priimtų sprendimų ir nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas instancine tvarka, o ne reiškiant ieškinį, esant įsiteisėjusiems civilinėse bylose Nr. 2-4240-590/2012 ir Nr. 2-4308-590/2012 teismo procesiniams sprendimams ir instancine tvarka nenustačius jų teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai (teisėjai), nagrinėdami apelianto nurodytas civilines bylas, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos buvimo, tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir turtinės, ir neturtinės žalos faktas bei dydis buvo tik apelianto deklaruojamas, tačiau taip pat ne tik nepagrįstas įrodymais, bet iš esmės ir neįrodinėjamas.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismų neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantas prašo CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl padarytų įstatymo taikymo pažeidimų bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant civilinę bylą įstatymų ar kitų teisės normų pažeidimai nenustatyti, nagrinėjamoje byloje priimti atskirąją nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.