Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-25 · Administracinė byla Nr. I-3230-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-06-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-25
Bylos Nr.
I-3230-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01425-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
M. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3230-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01425-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)) priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. sausio 10 d. rūsio patalpose, kuriose buvo šalta ir drėgna. Kamerose langai buvo mediniai ir su tarpais, pro kuriuos pūsdavo vėjas. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, pareiškėjui išduota antklodė buvo itin plona. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas jautė itin stiprius neigiamus išgyvenimus ir mano, kad jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 6–10), kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad visos kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri nuo likusio kameros ploto yra atskirta 1,5 m aukščio sienele. Atsakovės atstovas nurodo, kad temperatūra ir drėgmė kamerose buvo tinkama ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui per langus, todėl yra sudarytos sąlygos išvengti drėgmės ir pelėsio. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2019 m. sausio 10 d. ir dėl to kilusios 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 168–169) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019).

Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas, priešingai, nei jo nurodytu laikotarpiu, Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. spalio 11 d., taigi iš viso 34 paras buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas skunde teigia, kad higienos normos kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi buvo šalta ir prasta ventiliacija, tvyrojo drėgmė. Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas rūsio patalpose.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 13 punktą, asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas cokoliniame aukšte (2018 m. rugpjūčio 30 d., ir 2018 m. rugsėjo 24 d.), tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas negyvenamosios patalpose, ar, kaip jis nurodo, rusyje, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Higienos normoje HN 134:2015 įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas).

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir netinkamos temperatūros yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo teiginius, jų nesukonkretindamas ir pagrįstai neįrodydamas, kad būtent dėl to jam kilo neturtinė žala. Nacionalinės visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-749 (b. l. 93–95) nurodė, kad kameroje Nr. 115, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas, išmatuota oro temperatūra buvo 21,2 °C ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad kiti pateikti patikrinimo aktai yra neaktualūs nagrinėjamu atveju (neatitinka tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, arba buvo tikrinta ne dėl tų pažeidimų, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas). Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Vis tik, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K duomenų matyti, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais buvo skirtingose kamerose. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl temperatūros ar ventiliacijos neatitikimo higienos normos reikalavimams. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl temperatūros ir ventiliacijos neatitikimo higienos normų reikalavimams pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros ir ventiliacijos vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose langai buvo mediniai, pro jų tarpus pūsdavo vėjas.

Higienos norma HN 134:2015 numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Kaip matyti, teisės aktuose nėra nurodyta, iš kokios medžiagos turi būti pagaminti langai, tai paliekama spręsti pačiai institucijai, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl šių nusiskundimų kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, taip pat skunde nedetalizavo, kokioje konkrečiai kameroje ir kokiais laikotarpiais patyrė neigiamus išgyvenimus dėl pro lango tarpus pučiančio vėjo, todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais ir abstrakčiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo argumentai dėl medinių langų ir tarpų tarp jų atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui išduota antklodė buvo plona.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamos antklodės su skundais ar prašymais ją pakeisti būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus atsisakant pareiškėjui suteikti reikiamą antklodę. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, nuteistasis turi teisę su siuntiniu gauti tame tarpe ir antklodę (83 punktas), nuteistiesiems yra leidžiama turėti patalynę, taigi ir antklodę (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 4.12 papunktis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jo antklodė buvo plona, atmestini kaip nepagrįsti.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs anksčiau nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 34 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nors kamerose ir buvo laikomas vienas, tačiau netinkamai atskyrus sanitarinį mazgą nuo prižiūrėjimo akutės ir tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 70 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 600 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska