- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2S-2556-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01141-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje
- Atsakovas
- D. K.
- Trečiasis asmuo
- A. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1378-939/2013 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui D. K. dėl draudimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. D. individuali komercijos įmonė, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Prienų rajono apylinkės teismui pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovas pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti draudimo sutarčių galiojimą ir vykdymą. Pirmąjį kartą Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi pagal ieškovo ieškinyje pateiktą prašymą atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog 2012 m. lapkričio 30 d. eismo įvykio metu nukentėję asmenys kreipėsi dėl draudimo išmokos priteisimo. Ieškovo nuomone, aplinkybė, kad su ieškiniu nebuvo pateikta įrodymų apie nukentėjusiųjų asmenų kreipimąsi į draudiką, negali reikšti, jog nėra grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo apsunkimo, nes pats žalos faktas leidžia manyti, kad nukentėję asmenys kreipsis dėl žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino šiais argumentais:
1. Teismas sprendė, kad pritaikius ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo priėmimo sustabdžius draudimo sutarčių galiojimą ir vykdymą, iš esmės būtų įvykdyta tai, ko ir siekiama pareikštu ieškiniu. Dėl to ginčas dėl draudimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento faktiškai būtų išspręstas iš esmės ir tuo būdu teismas pareikštų savo išankstinę nuomonę. Tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai, pagrindiniams civilinio proceso principams.
2. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo metu nėra grėsmės, jog nesustabdžius draudimo sutarčių vykdymo atsiras teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Todėl ieškovo prašymas dėl draudimo sutarčių galiojimo ir vykdymo sustabdymo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas (toliau apeliantai) atskiruoju skundu prašo panaikinti 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės šiais motyvais:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių - sutarčių galiojimo ir vykdymo sustabdymo - taikymas iš esmės atitinka ieškiniu reiškiamus reikalavimus, tačiau yra tik laikino pobūdžio ir negali būti laikomas reikalavimo iš esmės įvykdymu.
2. Apeliantas, reaguodamas į 2013 m. spalio 23 d. nutartį, pateikė korespondento Lenkijoje raštą su vertimu į lietuvių kalbą, kuris patvirtina, jog nukentėjęs eismo įvykio metu asmuo kreipėsi dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Dėl šio eismo įvykio buvo nustatytas preliminarus 10 000 zlotų rezervas, o apelianto atstovas Lenkijoje rašte prašo patvirtinti draudimo sutarties galiojimą ir duoti nurodymus dėl tolimesnių veiksmų. Nepaisant šių dokumentų pateikimo, teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog nėra grėsmės, kad bus apsunkintas sprendimo vykdymas. Draudimo sutarties vykdymas neturėtų būti siejamas tik su draudimo išmokos mokėjimu, tačiau apima ir žalos administravimo procesą (apžiūrimas sugadintas turtas, daromos nuotraukos, atliekami žalos skaičiavimai, ekspertizės, sudaromos sąmatos ir kt.), kuris, be kita ko, turi būti vykdomas atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 16 str. 1 d.). Nukentėjusiam asmeniui kreipusis į apelianto atstovą Lenkijoje dėl žalos sureguliavimo ir išmokos mokėjimo, o teismui atsisakius sustabdyti sutarčių galiojimą ir vykdymą – apeliantas turės pareigą vykdyti sutartį, t. y. pradėti žalos administravimo procesą, patirti išlaidas, o galiausiai išmokėti draudimo išmoką. Galimas teismo sprendimas, jog draudimo sutartys yra niekinės, reikš, jog apeliantas žalos administravimo proceso vykdyti (kuris reiškia papildomus kaštus - mokesčius valstybei, administravimo mokestis korespondentui ir pan.), draudimo išmokos mokėti neprivalėjo ir šias patirtas išlaidas apeliantas turės susigrąžinti, kas, įvertinus, jog nukentėjęs yra fizinis asmuo, ne Lietuvos pilietis, bus sudėtinga, o gal net neįmanoma.
Atsiliepimas nustatytu laiku negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliantas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, teikdamas, jog atsakovas, tarpininkaujant trečiajam asmeniui, sudarė Lietuvos Respublikos įstatymais draudžiamas sudaryti įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, apdraudžiant kitose valstybėse registruotų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę (CK 1.92 straipsnis). 2012 m. lapkričio 30 d. nuo atsakovo sukelto eismo įvykio nukentėję asmenys kreipėsi į apeliantą žalų sureguliavimui Lenkijoje TU Europa SA su prašymu sureguliuoti žalą ir išmokėti draudimo išmoką už sugadintą transporto priemonę. Ginčo sutarčių galiojimas ar pripažinimas negaliojančiomis turės įtakos apelianto pareigai mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, todėl išmokos išmokėjimas nukentėjusiajam asmeniui iki bylos pabaigos ieškinio tenkinimo atveju apsunkins teismo sprendimo įvykdymą – pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis, reikėtų konstatuoti, jog apeliantas draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo be teisėto pagrindo ir turi teisę ją susigrąžinti. Kadangi nukentėję asmenys yra ne Lietuvoje – šios teisės įgyvendinimas apeliantui būtų apsunkintas ar net neįmanomas. Tam apeliantas siekia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo sutarčių galiojimo ir vykdymo sustabdymo.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti apelianto prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose (CPK 145 str. 2 d.). Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) CPK 145 straipsnis nenustato laikinosios apsaugos priemonės – laikinai sustabdyti ginčo sutarčių galiojimą. Nors CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas galimų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas ir nebaigtinis, pagal minėto straipsnio 1 dalies 13 punktą gali būti taikomos kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, tačiau šiuo atveju sutarties galiojimo sustabdymas kaip laikinoji apsaugos priemonė – negalima.
Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, t.y. pareikšti reikalavimai atitinka ieškinio dėl pripažinimo sampratą. Ieškiniu dėl pripažinimo ieškovo siekiamas tikslas – priimti teismo sprendimą ir patvirtinti egzistuojant (neegzistuojant) tam tikrus teisinius santykius. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad patenkinus ieškinį dėl pripažinimo, tokio sprendimo įgyvendinimui nėra reikalingas priverstinis vykdymas. Teismo sprendimui, kuriam nėra reikalingas priverstinis vykdymas, negali kilti ir grėsmė dėl jo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1955/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodomos aplinkybės dėl laikinosiomis apsaugos priemonių taikymo nėra susiję su galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, nes jomis siekiama kitų tikslų (sustabdyti žalos administravimo veiksmus, išmokų mokėjimą ir t.t.), todėl stabdyti sutarčių, kurios, kol nėra nuginčytos, jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), galiojimą ir sutartinių prievolių vykdymą, teismas pagal pareikštą ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais neturi teisinio pagrindo.
Dėl nurodytų motyvų atskirasis skundas yra atmetamas, o Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti ir palikti Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį nepakeistą.