Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. birželio 11 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose, taigi vadovaujantis Taisyklių 11¹.2. punktu patalpų plotas ginčo laikotarpiu turėjo būti nemažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime ir Pataisos namų direktoriaus 2019-02-12 įsakyme Nr. 7/07-160 (b. l. 18), 2019-03-27 įsakyme Nr. 7/07-310 (b. l. 19), 2019-04-11 įsakyme Nr. 7/07-365 (b. l. 20), Pataisos namų resocializacijos skyriaus 2019-04-25 pažymoje (b. l. 21) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kalėjimo rėžimo kamerą Nr. 2, kurios plotas 24,6 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos, ir į kamerą Nr. 13, kurios plotas 26,92 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos. Iš atsiliepimo ir Pataisos namų resocializacijos skyriaus 2019-04-25 pažymos nustatyta, kad kameroje Nr. 2 bausmę atliko: laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-02-19 - 4 nuteistieji; nuo 2019-02-19 iki 2019-03-01 – 5 nuteistieji, nuo 2019-03-01 iki 2019-03-26 – 6 nuteistieji, o nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 – 7 nuteistieji; kameroje Nr. 13 nuo 2019-03-27 iki 2019-04-11 buvo laikomi 7 nuteistieji.

Kadangi atsakovės atstovas teikia duomenis apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu buvusį nuteistųjų skaičių, o pareiškėjas minėtų duomenų iš esmės neginčija, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš kameroje buvusių nuteistųjų skaičiaus.

Pareiškėjas nuo 2019-02-12 iki 2019-02-19 buvo paskirtas gyventi kamerą Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 24,6 kv. m., joje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 4 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš nuteistųjų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,15 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).

Pareiškėjas nuo 2019-02-19 iki 2019-03-01 buvo paskirtas gyventi kamerą Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 24,6 kv. m., joje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 5 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš nuteistųjų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,92 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).

Pareiškėjas nuo 2019-03-01 iki 2019-03-26 buvo paskirtas gyventi kamerą Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 24,6 kv. m., joje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 6 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš nuteistųjų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,1 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).

Pareiškėjas nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 buvo paskirtas gyventi kamerą Nr. 2, kurios gyvenamasis plotas yra 24,6 kv. m., joje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 7 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš nuteistųjų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,514 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.2. punktas pažeistas).

Pareiškėjas nuo 2019-03-27 iki 2019-04-11 buvo paskirtas gyventi kamerą Nr. 13, kurios gyvenamasis plotas yra 26,92 kv. m., joje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 7 nuteistieji, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš nuteistųjų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,846 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).

Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas teigia, jog atsakovės atstovas skaičiuodamas kamerų plotus neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Pataisos namai teikia duomenis apie kamerų gyvenamąjį plotą iš bendro ploto atėmę sanitarinio mazgo plotą. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta Pataisos namų schema (b. l. 28, 29), iš kurios matyti, kad kameros Nr. 2 ilgis 6,57 m, plotis – 4,10 m, todėl bendras plotas - 26,937 kv. m (6,57 * 4,10); kameros Nr. 13 ilgis - 5,57 m, plotis – 5,23 m, todėl bendras plotas - 29,131 kv. m (5,57 * 5,23). Darytina išvada, kad atsakovės atstovas teismui teikia kamerų plotus (Nr. 2 - 24,6 kv. m, o Nr. 13 – 26,92 kv. m), kurie apskaičiuoti iš bendro ploto atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpį nuo 2019-02-12 iki 2019-03-26 ir nuo 2019-03-27 iki 2019-04-11 buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtu laikotarpiu (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.2. p.), laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-03-26 ir nuo 2019-03-27 iki 2019-04-11 pažeista nebuvo. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Taip pat pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018, 2017-06-12 nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/201; 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010-07-01 sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009-04-09 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004-04-06 sprendimą byloje A. Ö. ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.). Iš atsakovės atstovo pateiktų įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpį nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 (iš viso 1 para) teko 3,514 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl buvo pažeistas Taisyklių 11¹.2. punktas. Sprendžiama, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimų, kad jis minėtu laikotarpiu buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 pripažintini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kameros ploto pažeidimu.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtos spintelės ir lentynėlės, kur būtų galima susidėti higienos priemones, o kameroje Nr. 2 nebuvo įrengtas normalus klozetas, o tik skylė grindyse. Akcentuoja, kad prie unitazo buvo įrengta praustuvė ir mano, jog toje pačioje uždaroje patalpoje nėra higieniška gerti vandenį.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Nagrinėjamu atveju vadovaujantis anksčiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, konstatuotina, kad pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kadangi pareiškėjo nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų nuostatų reikalavimus.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelių

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo mažos kvadratūros, todėl juose nebuvo galimybių judėti - kiemelyje gali vaikščioti tik 2 nuteistieji, o yra vedami 7. Taip pat pažymi, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra įrengtų suoliukų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Anksčiau minėtų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose, be kita ko, įrengiamas pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Šiose teisės normose reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suoliukus nėra įtvirtinta.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisės aktuose nustatytos trukmės teisė pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl galimai perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau, ar kad skundėsi dėl to, jog nenorėjo eiti pasivaikščioti, bet buvo verčiamas. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.

Dėl higienos normų pažeidimo

Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 2 buvo įrengti 3 langai, bet nei vienas neatsidarė, nes jie nesidarinėja; pro orlaidę grynas oras nepateko, kameroje buvo tvanku, nebuvo kuo kvėpuoti, o tai sukėlė didelę kančią, buvo sunku miegoti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - HN 134:2015) 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

LVAT ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Atsakovės atstovas į bylą pateikė UAB „Specialus projektas” techninio projekto dalį Šildymas ir vėdinimas (b. l. 30 – 36), iš kurios matyti, jog rekonstruojamam pastatui buvo projektuojamos mechaninės ir natūralios traukos vėdinimo sistemos; taip pat pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo aktas (b. l. 25 – 27), iš kurio matyti, kad patikrinus kameras Nr. 2 ir 13 HN 134:2015 17 punkto pažeidimų nebuvo nustatyta. Tačiau atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamose patalpose buvusią temperatūrą. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pataisos namų pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros ar/ir langų būklės; taip pat į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros ir/ar langų. Pažymėtina, kad dėl praėjusio laiko tarpo ir dėl to, kad Visuomenės sveikatos centras patikrinimus atlieka periodiškai, nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo visais pareiškėjo buvimo kamerose laikotarpiais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros ir langų būklės gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų galimų pažeidimų

Pareiškėjas akcentuoja, kad kamerose nebuvo radijo taško, kur būtų galima klausytis žinių; jam ginčo laikotarpiu nebuvo suteiktos užimtumo programos, Pataisos namuose nebuvo įrengtų sporto kiemelių, kambarių, kur būtų galima žaisti stalo tenisą.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Teisės aktai nereglamentuoja, kiek ir kokių radijo stočių turi būti retransliuojama. Atsakovės atstovas neteikia akivaizdžių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad kamerose Nr. 2 ir 13 ginčo laikotarpiu buvo įrengti radijo taškai. Kita vertus, pareiškėjas nepaaiškina, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jam sukėlė nurodyti pažeidimai, kaip tai atsiliepė jo sveikatai bei dvasiniai (moralinei) būsenai, o tik abstrakčiai nurodo, kad negalėjo klausytis žinių. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė to, kad jam dėl nurodyto pažeidimo kilo kokia nors neigiama žala, todėl nesant žalos, negalima atsakovės civilinė atsakomybe.

Suimtųjų socialinę reabilitaciją, kurią organizuoja Pataisos administracija, reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo IV skirsnio normos. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Pataisos namuose yra organizuojamas programos ir pozityvaus užimtumo priemonės kalėjimo rėžime esantiems nuteistiesiems. Atsakovės pateikta 2019-03-19 grafikas (b. l. 24) patvirtina, jog minėtos programos ir priemonės buvo vykdomos darbo dienomis. Kadangi suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, byloje nesant duomenų, kad pareiškėja nurodytomis priemonėmis negalėjo naudotis, ar jų naudojimas jam buvo ribojamas, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pataisos namuose buvo sudarytos sąlygos naudotis nustatytomis užimtumo priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kamerose neįrengti radijo taškai, nepatvirtintina aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis. Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad pareiškėjui kalint Pataisos namuose jam buvo sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos priemonėmis. Taip pat sutiktina su atsakovės atstovu, kad jokie teisės aktai nenumato atskirų sporto kiemelių/laisvalaikio kambarių įrengimo kalėjimo režimo sąlygomis atliekant bausmę.

Dėl patirtos žalos dydžio

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais - perpildytoje kameroje patyrė dvasinius išgyvenimus, kančią, nevisavertiškumą, turėjo lipti žmonėms per galvas, nes nebuvo vietos kur pajudėti.

Apibendrinus anksčiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 (iš viso 1 para) teko 3,514 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį.

Teismui pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą duomenų apie pareiškėjo kokiu nors būdu sutrikdytą sveikatą dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Įvertinęs byloje nustatytą tekusio gyvenamojo ploto skirtumą (0,086 kv. m.), konstatuotų pažeidimų pobūdį (nustatyti ploto pažeidimai), jų trukmę (1 para), nustatęs, kad nėra duomenų, kad nustatytas pažeidimas kokiu nors būdu pablogino pareiškėjo sveikatą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose, ir į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 500 Eur suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms laikotarpiu nuo 2019-03-26 iki 2019-03-27 adekvati suma yra 30,00 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30,00 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.