Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. J. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš UAB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. M. priteista 9000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistosios Z. J. gynėjos apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 19 000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistoji Z. J. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciname skunde teigiama, kad teismai, paskirdami Z. J. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (jos vykdymą atidedant dvejiems metams), pažeidė BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, be to, toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus patvirtintoje Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje nurodyta, kad teismai neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymo, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę. Kitokiai teismų praktikai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria. BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi alternatyvios bausmės rūšys – bauda ir laisvės atėmimas. Apylinkės teismas sprendimą skirti Z. J. laisvės atėmimo bausmę (o tiksliau, neskirti baudos) motyvavo tuo, kad ji kol kas neįstengė sumokėti baudos pagal ankstesnį teismo sprendimą. Tokia teismo motyvacija, pasak kasatorės, yra ydinga: byloje nenustatyta aplinkybių, kad Z. J. piktybiškai vengtų sumokėti jai paskirtą baudą, nuteistoji apibūdinama teigiamai, turi tvirtus socialinius ryšius, darbą, nekilnojamojo turto. Visos šios aplinkybės rodo, kad Z. J. turėjo būti paskirta alternatyvi bausmė – bauda, tą iš tikrųjų nurodė ir apylinkės teismas, tačiau pasirinko neteisingus savo galutinio sprendimo motyvus.

Atsiliepime teigiama, kad Kelmės rajono apylinkės teismas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir objektyviai, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK nuostatų, Z. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo teisingai. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Kelmės rajono apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu Z. J., nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. M., R. B., M. B., K. J., S. K. duotais parodymais, VSDFV Kelmės skyriaus pažyma, Z. J. UAB (duomenys neskelbtini) Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadine instrukcija, darbų saugos pažymėjimo nuorašu, UAB (duomenys neskelbtini) direktorės Z. J. 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 17, kitais ištirtais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistosios Z. J. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio l dalyje.

Nukentėjusysis nesutinka su kasatorės teiginiu, kad ji, dirbdama ir gyvendama kitame mieste, negalėjo užtikrinti, jog A. M. nebūtų paskirtas dirbti prie netinkamų medienos apdirbimo staklių, todėl baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ji patraukta nepagrįstai. Z. J. tuo metu dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnį buvo atsakinga už darbuotojų saugą ir sveikatą. Todėl būtent ji pati turėjo organizuoti darbą taip, kad nebūtų pažeidinėjami įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimai nepriklausomai nuo jos geografinės gyvenamosios ir darbo vietos. Kasaciniame skunde nurodytą teiginį, kad byloje neatskleista Z. J. nusikalstama veika ir priežastinis ryšys tarp jos neveikimo ir kilusių padarinių, nukentėjusysis vertina kaip būdą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsiliepime nurodoma, kad pagal BK 176 straipsnį darbdavys neatsako tik tuo atveju, jei jis nustatyta tvarka yra perdavęs savo pareigas darbų saugos srityje jo įgaliotam asmeniui. Kasatorė bando įrodyti, kad byloje yra neginčytinai nustatyta, jog darbdavio teisės aktas, kuriuo perduotos pareigos darbų saugos srityje, egzistuoja – tai yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorės Z. J. 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. 17, kuriuo gamybos vadovas R. B. paskirtas atsakingu, be kitų atvejų, ir už darbuotojų priežiūrą darbo metu. Pasak nukentėjusiojo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino minėtą įsakymą ir priėjo pagrįstą išvadą, kad R. B. negalėjo būti atsakingas už darbų saugą, juo labiau kad jis neturėjo ir pažymėjimo, leidžiančio atlikti darbų saugos instruktažus, visa tai privalėjo užtikrinti Z. J. kaip įmonės vadovė.

Atsiliepime nurodoma, kad Z. J. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismo pateiktos išvados yra neišsamios, visiškai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apie pirmosios instancijos teismo neva padarytus BPK pažeidimus vertinant byloje surinktus įrodymus, kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 straipsnio reikalavimų, baudžiamosios atsakomybės subjekto problemą, būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių – kaltės ir veikos – nebuvimą nuteistosios Z. J.veiksmuose. Nukentėjusysis sutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad nuteistosios Z. J. gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo yra deklaratyvus ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, laikydamasis BPK 301 straipsnio reikalavimų, savo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus; pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir nėra pagrindo išvadai, kad teismas vienus įrodymus įvertino, o į kitus neatsižvelgė, kaip teigiama apeliaciniame skunde; be to, vien tai, kad dėl Z. J. teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti pagrindas pripažinti teismą šališku. Nukentėjusysis pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad kaltinamajame akte pateiktas veikos aprašymas atitinka BK normą, pagal kurią buvo kvalifikuota Z. J. veika, t. y. BK 176 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Z. J. pateiktas kaltinimas neprieštarauja BPK 219 straipsnio reikalavimams ir bylos medžiagai. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinimas Z. J. buvo tikslinamas, kaip numatyta BPK 256 straipsnyje, tačiau kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės nepasikeitė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatorės argumentų baudžiamojo įstatymo taikymo klausimais

Kasatorė teigia nesanti BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Nurodo, kad ji, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, atsakingu už darbų saugą šioje bendrovėje savo įsakymu buvo paskyrusi gamybos vadovą R. B. .

Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai aptarė šio nusikaltimo subjekto klausimą, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus padarė pagrįstas išvadas, kad būtent kasatorė, o ne kitas asmuo privalėjo užtikrinti UAB (duomenys neskelbtini) gamybinėse patalpose saugias darbo sąlygas ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi. To nepadariusi, kasatorė pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, dėl to ir įvyko nelaimingas atsitikimas.

BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti tik darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus. Kasatorė įvykio metu buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorė. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnį darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Pačios nuteistosios patvirtintos UAB (duomenys neskelbtini) Darbuotojo saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos 20 punkte nurodyta, kad už sveikas ir saugias darbo sąlygas įmonėje atsako įmonės vadovas. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė turėjo Darbų saugos pažymėjimą ir galėjo dirbti darbų saugos tarnybos specialistu įmonėje, vykdančioje panašios rūšies ekonominę veiklą (baldų gamyba). Taigi jai buvo žinomi darbų saugos reikalavimai. Ta aplinkybė, kad, kaip nurodo nuteistoji Z. J. , ji dirbo kitame mieste ir negalėjo asmeniškai rūpintis darbų sauga UAB (duomenys neskelbtini) gamybos bare, niekada ten nesilankė, neatpalaidavo jos nuo pareigos vykdyti darbų saugos reikalavimus ir ne paneigia, bet patvirtina jos kaltę. Teismai argumentuotai paneigė jos tvirtinimą, esą ji savo įgaliojimus, susijusius su darbų sauga ir darbuotojų sveikatos reikalavimų įgyvendinimu, buvo perleidusi gamybos vadovui R. B. . UAB (duomenys neskelbtini) direktorės 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 17 „Dėl atsakingo asmens už materialinių vertybių, įrankių priežiūrą, gaminių kokybę, darbuotojų darbo priežiūrą, paskyrimo“, be kitų pareigų, R. B. priskirta darbuotojų priežiūra darbo metu, paaiškinant, kuo konkrečiai ta priežiūra pasireiškia – neleisti girtuokliauti darbo metu, prižiūrėti kiekvieno darbuotojo darbo kokybę, neleisti naudotis darbo įrankiais ne darbo vietoje ar išsivežti darbo įrankius laikinam naudojimui. Teismai teisingai šį įsakymą įvertino kaip neduodantį pagrindo laikyti, kad R. B. buvo paskirtas atsakingu už darbų saugą, nes jame nėra konkrečiai nurodyta, jog šiam darbuotojui perleidžiama dalis direktorės įgaliojimų, susijusių su darbų saugos reikalavimų įgyvendinimu. Be to, R. B. neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų darbų saugos darbuotojui, nėra baigęs atitinkamų mokymų. Kasaciniame skunde be jokių argumentų ši aplinkybė įvardijama kaip neesminė.

Kasatorė tvirtina, kad jai inkriminuota veika padaroma dėl neatsargumo. Pasak nuteistosios, teismai, nepasisakę dėl šios kaltės formos rūšies, nenustatė, kuo pasireiškia jos kaltė, neatskleidė priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių. Tokie teiginiai prieštarauja įstatymui ir teismų sprendimų turiniui. Pagal BK 176 straipsnio 3 dalį šiame straipsnyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad yra galimos abi kaltės formos (tiek tyčia, tiek ir neatsargumas), todėl nusikalstamos veikos kvalifikavimas nuo kaltės formos nepriklauso. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos Z. J. nusikalstamos veikos aplinkybės, iš kurių matyti jos padaryti nustatytų darbų saugos reikalavimų pažeidimai, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas. Taip pat atskleistas ir priežastinis ryšys tarp padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių – nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad neapmokytas ir neatestuotas įmonės pagalbinis darbininkas A. M. dirbo prie neatitinkančių darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų medienos apdirbimo staklių be įrengtos apsaugos. Skirdamas bausmę, teismas Z. J. kaltę apibūdino kaip netyčinę.

Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostata dėl asmens atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, nebuvo pažeista.

Kasatorė taip pat teigia, kad skiriant jai laisvės atėmimo bausmę ir atidedant jos vykdymą buvo pažeistos BK 54 straipsnio nuostatos. Šis klausimas apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtas. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija palieka jį nenagrinėtą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendžiu nagrinėjamoje byloje Z. J. paskirta bausmė vėlesniu nuosprendžiu subendrinta su toje byloje jai paskirta laisvės atėmimo bausme ir subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas vėl yra atidėtas.

Dėl kasatorės nurodomų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė, teigdama, jog teismas ją nuteisė nesant jos kaltės, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistosios teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatorės teiginiai, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui, o tokias išvadas padarę teismai – šališkais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Liudytojo A. S. nebuvo galimybės apklausti, tačiau išvados Z. J. keltu jo subjektiškumo klausimu padarytos remiantis kitais bylos duomenimis. Kasatorė klaidingai aiškina BPK 256 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kaltinimo pakeitimą teisme, kaip pažeidimą nurodydama tą aplinkybę, kad prokurorės prašymu kaltinime nurodytos veikos faktinės bylos aplinkybės pakeistos iš esmės skirtingomis. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį teismas gali tai padaryti būtent pagal prokuroro ar nukentėjusiojo prašymą. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teisme tiek nuteistoji Z. J. , tiek ir jos gynėja neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, joms neturi įtakos ta aplinkybė, jog nerastos medžio apdirbimo staklės, kuriomis susižalojo nukentėjusysis A. M. . Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatorės argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kaip BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas nurodomas ne apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl esminių nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo argumentų nebuvimas, o kasatorės nesutikimas su tomis išvadomis. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apeliantės argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, BPK reikalavimų nepažeidė, tinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių darbų saugos reikalavimus, nuostatas ir pagrįstai Z. J. pripažino kalta pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios Z. J. kasacinį skundą.