Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-23 · Administracinė byla Nr. I-1793-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-08-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-23
Bylos Nr.
I-1793-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00065-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1793-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00065-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 23 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,dalyvaujant pareiškėjui A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 30 Eur neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną buvimo Lukiškių TI-K parą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. kamerose Nr. 112, 282, 389. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo kameros, sklido nemalonus kvapas, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų nuostatų, dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo mankštintis. Kamerose buvo pelėsis, byrėjo tinkas, buvo drėgna. Pareiškėjui nebuvo sudaroma galimybė pasivaikščioti gryname ore 2 kartus po 1 valandą per parą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodo, kad minimalus plotas, tekęs pareiškėjui, atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenų stebėjimas kamerose yra būtina priemonė užtikrinti ir palaikyti kamerose rimtį bei tvarką, kameros yra įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjui tenkanti pasivaikščiojimo kieme teisė buvo užtikrinta, dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. kamerose Nr. 112A, 282, 389. Šiuo laikotarpiu jam teko nuo 3,91 kv. m iki 6,34 kv. m ploto, ir jis buvo laikomas vienas arba su kitais asmenimis. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko ne mažiau nei 3,6 kv. m.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam dėl mažo kamerų ploto buvo apsunkintos galimybės judėti, teismas pažymi, kad laisvės atėmimo bausmė yra neišvengiamai susijusi su didesniais ar mažesniais judėjimo laisvės apribojimais. Tuo pačiu pažymėtina, kad kalintys asmenys turi teisę dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi teisę naudotis dvasininkų paslaugomis ar internetine prieiga. Be to, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką, sudarytą vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212. Taigi, kaip matyti, pareiškėjui numatyta pakankamai galimybių nebūti vien kameros patalpose, bei turėti kiek įmanoma geresnę judėjimo laisvę. Todėl pareiškėjo argumentai, kad dėl kamerų apstatymo jis negalėjo pakankamai judėti, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl A. B. (b. l. 24–25) nurodyta, kad sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara kamerose Nr. 112A ir Nr. 282. Teismas daro išvadą, kad nors toks atitvėrimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių bei Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklių reikalavimus, tačiau toks įrengimas yra netinkamas privatumo užtikrinimo aspektu. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad tam tikrose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 389, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa, taigi kamera buvo tinkamai įrengta bei užtikrintas pareiškėjo privatumas.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad 2016 m. balandžio 12 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Vis tik, net ir nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pilnai užtikrinta, teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti neturtinę žalą gali būti tenkinamas tik tokiu atveju, kai neigiami išgyvenimai yra nuolatinio, nepertraukiamo, itin stipraus pobūdžio, sukeliantys stiprius, negrįžtamus neigiamus padarinius. Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 112A ir Nr. 282, kuriose nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. taigi iš viso 3 paras. Dėl šio trumpalaikiškumo galima daryti išvadą, kad privatumo teisės netinkamas užtikrinimas buvo tik mažareikšmis ir negalėjęs sukelti pareiškėjui tokį kentėjimo lygį, kurį būtų galima įvertinti pinigais, dėl to nėra pagrindo šiuo aspektu svarstyti pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų – kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir byrėjo tinkas.

Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktų duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi (b. l. 7–15) matyti, kad pareiškėjas į šį centrą nesikreipė su skundais dėl jo laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K. Taip pat byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų ir į Lukiškių TI-K administraciją. Kaip matyti iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 26–40), pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo nustatyta, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų higienos normų reikalavimų dėl drėgmės, pelėsio ar tinko. Priešingai, pavyzdžiui 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo akte (b. l. 39–40) nustatyta, kad kameroje Nr. 389 yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas per langus; šioje kameroje ant sienų vizualiai matomų pelėsių nebuvo; išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 56 proc. ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. 2016 m. sausio 27 d. patikrinimo akte nustatyta (b. l. 26–28), kad kameroje Nr. 282 išmatuota oro drėgmė buvo 47 proc. ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus; ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nenustatyta. Tuo tarpu, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, ginčo laikotarpiu tikrinimai kameroje Nr. 112A nebuvo atlikti, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, pelėsio, byrančio tinko laikytini paneigtais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaroma galimybė pasivaikščioti gryname ore 2 kartus po 1 valandą per parą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti suteiktos 2 valandos pasivaikščiojimo per dieną, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Bylos medžiaga nepatvirtinta, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska