Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Tomo Zdanavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d. ir nubaustas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-08-25 nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. K. Valstybinei ligonių kasai priteista 1478,72 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K., nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 14 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, J. D. namuose, pavartodamas fizinį smurtą K. S. atžvilgiu, tai yra suduodamas sėdinčiam nukentėjusiajam kumščiu vieną kartą į galvos sritį, o K. S. nuo smūgio nugriuvus ant žemės ir praradus sąmonę, įspirdamas nukentėjusiajam ne mažiau 20 kartų į krūtinę, nugarą bei šonus, po to gumine lazda suduodamas K. S. ne mažiau 10 kartų į krūtinę, padarė nukentėjusiajam krūtinės sumušimą, dešinio 9-to ir kairio 8-to šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas nugaroje ir juosmenyje, odos nubrozdinimą dešiniame smilkinyje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, taip nesunkiai sutrikdė K. S. sveikatą.

R. K. skundžia Panevėžio miesto apylinkės tesimo 2011-02-21 nuosprendį ir faktiškai prašo jį išteisinti jo veiksmus vertinant kaip padarytus būtinosios ginties sąlygomis.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą tenkinti. Prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantas skunde iš esmės teigia, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą gindamas savo turtą ir jo veiksmai vertinti kaip padaryti būtinosios ginties situacijoje. Teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai R. K. pripažino kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d. ir teisingai nustatė bylos aplinkybes.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisė į būtinąją gintį iškyla tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija, kurią sukelia pavojingas kėsinimasis.

R. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad atvažiavęs į namus kartu su J. D. ir jos broliu, rado kambaryje sėdintį K. S. ir Ž., vėliau į kambarį įėjo ir S. L.. Kadangi prie durų buvo rankinė, o televizorius ir DVD atjungtas, todėl manė, kad jie norėjo apvogti namus, jam buvo kilęs pyktis, nes nukentėjęs ir kiti asmenys įsibrovė į svetimą būstą, norėjo išnešti jo daiktus, į policiją dėl to nesikreipė (b.l. 167). Nukentėjusysis neneigė, kad įlindo į svetimą namą pro langą kartu su Ž. Š. ir S. L., tačiau nurodė, kad ten visi sėdėjo ir gėrė, tuomet į namus sugrįžo R. K., pradėjo jį daužyti, trenkė jam į pakaušį po ko jis nukrito ant žemės ir jį spardė į įvairias kūno vietas, po to daužė ir gumine lazda (b.l. 142). Liudytojas S. L. parodė, kad miegojo verandoje, kuomet jį prikėlė J. D. ir liepė ateiti į kambarį pasišnekėti, kaip pateko į namą, kambaryje buvo R. K., J. D., Ž. Š., K. S. sėdėjo sumuštas ant sofos, po to visi trys išėjo (b.l. 162). Liudytojas V. D. parodė, kad grįždami namo su R. K. ir J. D. pamatė kambaryje degančią šviesą, o įėję į namą - kambaryje geriančius vyriškius, S. L. miegojo, visus juos tris iš matymo pažinojo, matė ir lagaminą atneštą iš klėties, R. K. pirmiausia puolė prie K. S., trenkė kumščiu smūgį jam į galvą, matė, kad nuo kažkurio smūgio K. S. nukrito nuo kėdės, po to R.K. K. gulintį ant žemės spardė į šonus, kiek kartų R. K. įspyrė K. S., neskaičiavo, tačiau nemažai, po to matė, kad R. K. sudavė ranka S. L. į galvą ir vieną kartą į veidą Ž. Š., R. K. vis klausinėjo, kuris sugalvojo atvažiuoti, kas paėmė iš klėties jo lagaminą, liudytojas parodė, kad po to atvažiavo R. K. sugyventinė E. V. ir Ž. Š. žmona, tuo metu pas R. K. pamatė rankose guminę žarną. Ta lazda jis pradėjo mušti K. S., sudavė daugiau nei vieną kartą ir per įvairias kūno vietas, Ž. Š. žmona prašė paleisti jos vyrą ir R. K. leido jį išsivesti, paskui jis, jo sesuo ir R. K. išėjo į lauką parūkyti ir R. K. praėjo pyktis, kai sugrįžo, K. S. prašė, kad jį paleistų, tuomet R. K. sakė, kad K. S. ir S. L. dingtų iš namų (b.l. 43-45; 143).

Aptarti įrodymai nepatvirtina apelianto teiginio, kad įvykio situacijoje jis turėjo teisę ginti savo turtą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje jis paaiškino, kad savo veiksmuose nemato nusikaltimo, gynėsi, atvažiavęs į namus rado vagis. Tačiau bylos įrodymais nenustatyta, kad S. L., Ž. Š. ir nukentėjusysis K. S. patekę į J. D. namą buvo užklupti grobiantys jo turtą, kėsinosi į nuteistojo ir kartu su juo grįžusių namo asmenų, sveiktą ar gyvybę. Iš bylos įrodymų matyti, kad grįžus nuteistajam V. D. ir J. D., nukentėjusysis ir Ž. Š. girtavo, S. L. miegojo. Pats R. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad sumušė R. S. iš pykčio - jam kilo pyktis, kad asmenys, kuriuos jis rado namuose, galėjo jį apvogti. Tai, kad T. K. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu iš pykčio, ne dėl to, kad gynė savo turtą nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į jį, patvirtina, ir ta aplinkybė, kad į policiją dėl įsibrovimo į patalpą nebuvo kreiptasi nei grįžtant pamačius namuose įjungtą šviesą, nei vėliau, užklupus svetimus asmenis namuose. Be to, tai taip pat patvirtina ir V. D. parodymai, jog kuomet R. K. praėjo pyktis jis K. S. ir S. L. išleido, taip pat šio liudytojo bei nukentėjusiojo parodymai, kad R. K. nukentėjusiajam sudavė daug smūgių, vėliau mušė ir gumine lazda, taip pat sudavė smūgius Ž. Š. ir S. L. klausinėdamas kas sugalvojo patekti į namą. Todėl esant tokioms aplinkybėms, pagrindo konstatuoti, kad apeliantas R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė nukentėjusiajam dėl jo pavojingo kėsinimosi, t.y. veikdamas būtinosios ginties situacijoje, nėra. Jis nusikalstamą veiką įvykdė vedinas pykčio, tai, kad nukentėjusysis K. S., S. L. ir Ž. Š. pateko į namą nesant savininko sutikimo, atsižvelgus į visas įvykio aplinkybes, R. K. baudžiamosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką nepašalina.

Apeliantas nesutinka su priteistu žalos atlyginimu ieškovui Valstybinei ligonių kasai. Byloje nustatyta, kad R. K. vartojo K. S. atžvilgiu smurtą, jam sutrikdyta sveikta nesunkiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. S. gydėsi ambulatoriškai bei ligoninės stacionare nuo 2010-07-16 iki 2010-07-23. Valstybinės ligonių išmokėjo sumas už nukentėjusiojo gydymą, kuriam sveikata sutrikdyta neteisėtais R. K. veiksmais. Byloje Valstybinės ligonių kasos ieškinio suma yra pagrįsta bylos rašytiniais įrodymais – K. S. ambulatorinio gydymo apskaitos bei išvykimo iš stacionaro kortelių išrašais ( b.l. 18-21) ir priteista iš nuteistojo atlyginti pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.