Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja G. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-04-15 rašto Nr. (10.53)SI‑21058“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) išnagrinėti jos 2016 m. balandžio 11 d. prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo ir paskirti šią pensiją.Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1963 metų pradėjo dirbti Ukrainoje, 1977 metais persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą, 2002 metais grįžo gyventi į Ukrainą. 2003 metais už 26,4194 metų stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., Ukrainoje jai buvo paskirta senatvės pensija, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) 2010 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. D-10-684 nuo 2008 m. gruodžio 23 d. jai paskirta 22,80 Lt dydžio senatvės pensija už 1,4334 metų stažą, įgytą Lietuvoje nuo 1992 m. sausio 1 d. iki 2002 metų.Pareiškėja nurodė, jog Ukrainos Donecko srityje 2014 metais prasidėjus karui, jos namai ir turtas buvo sunaikinti, todėl ji grįžo į Lietuvą. Pareiškėjos teigimu, ji iš Ukrainos kiekvieną ketvirtį gauna senatvės pensiją, kuri per mėnesį iki 2015 metų vidurio sudarė apie 45 Eur, vėliau – apie 40 Eur, ir dėl valiutų kursų svyravimo mažėja, todėl ji iš tokio dydžio senatvės pensijos negali pragyventi. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka visas sąlygas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 20 straipsnio 1 dalį, t. y. ji yra Lietuvos Respublikos pilietė ir nuolatinė gyventoja, sukakusi senatvės pensijos amžių, jos 26 metų darbo stažas pagal Įstatymo 54 straipsnį prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui.Pareiškėja nurodė, kad ji VSDFV Klaipėdos skyriui 2016 m. balandžio 11 d. padavė prašymą paskirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius jos prašymo nenagrinėjo ir 2016 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (10.53)SI-21058 persiuntė jį nagrinėti Užsienio išmokų tarnybai. Ginčijamu Valdybos 2016 m. birželio 14 d. Sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas, nurodant, kad jos pensijos skyrimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatos, todėl jos 2016 m. balandžio 11 d. prašymą VSDFV Klaipėdos skyrus pagrįstai persiuntė nagrinėti Užsienio išmokų tarnybai.Pareiškėjos manymu, pagal Įstatymo 40 straipsnį sprendimus dėl socialinio draudimo pensijų skyrimo arba atsisakymo jas skirti priima VSDFV teritoriniai skyriai, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus neveikimas, pasireiškęs pareiškėjos 2016 m. balandžio 11 d. prašymo nenagrinėjimu, yra neteisėtas. Pareiškėja siekia, kad pensija jai būtų mokama pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, o ne pagal dvišalę sutartį su Ukraina, nes pagal šią dvišalę sutartį gaunama 40 Eur pensija yra kankinimas ir pasmerkimas patirti žeminantį orumą elgesį, prieštaraujantis tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.Pareiškėjos įsitikinimu, Užsienio išmokų tarnyba nėra kompetentinga paskirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos teisės aktus. Pareiškėja manė, kad Valdyba ginčijamame Sprendime nepagrįstai rėmėsi Pensijų įstatymo 43 straipsniu, kuris taikomas pensijos gavėjui persikėlus gyventi į užsienį arba atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėja nėra išvykusi į užsienį, nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, yra pilietė ir jos atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos nuostatos.Pareiškėjos teigimu, VSDFV Klaipėdos skyrius turėjo išnagrinėti jos 2016 m. balandžio 11 d. prašymą ir paskirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus už visą darbo (socialinio draudimo) stažą, įgytą nuo 1963 iki 2016 metų. Pareiškėja mano, jog ji yra diskriminuojama vien dėl tos aplinkybės, kad nuo 2002 iki 2014 metų ji buvo išvykusi į Ukrainą, nes priešingu atveju jai būtų paskirta ir mokama senatvės pensija pagal nacionalinės teisės normas.Pareiškėja, be kita ko, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsniu, kuriame numatyta, kad Lietuvos valstybė laiduoja piliečiams teisę gauti senatvės pensiją, ir teigia, kad Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotoje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, todėl tokios tarptautinės sutarties nuostatos neturi pirmumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas; 2014 m. kovo 18 d. nutarimas; 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas).Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSDFV Klaipėdos skyrius nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalį Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensinio aprūpinimo, senatvės pensijos mokamos taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusioje 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje dėl socialinės apsaugos (toliau – ir Sutartis) buvo įtvirtintas socialinio draudimo išmokų eksporto principas, pagal kurį pensijos gavėjui persikėlus gyventi iš vienos Sutarties valstybės į kitą, jam paskirtos išmokos mokėjimą toliau turi tęsti šią išmoką paskyrusi valstybė. Sutarties 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d. buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis pareiškėja 2002 m. rugsėjo 2 d. deklaravo išvykimą į Ukrainą, kurioje vadovaujantis Sutarties nuostatomis ir Ukrainos nacionaliniais teisės aktais jai, kaip Ukrainos gyventojai, nuo 2003 m. sausio 20 d. buvo paskirta ir mokama senatvės pensija už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d.VSDFV Klaipėdos skyrius pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos 2005 m. gruodžio 9 d. pasirašyto susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal Sutarties 27 straipsnio 3 dalį kompetentinga įstaiga Lietuvos Respublikoje yra Užsienio išmokų tarnyba. VSDFV Klaipėdos skyrius nėra kompetentingas nagrinėti pareiškėjos prašymą, todėl nepagrįsti jos teiginiai dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus neveikimo. Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje gaunamos pensijos, ir tai, kad jos netenkina gaunamos Ukrainoje pensijos dydis, nesudaro pagrindo veikti kitaip, nei nustato galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552‑251/2013). Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.VSDFV nurodė, kad pareiškėjai, remiantis jos prašymu, už 26,4194 metų stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., senatvės pensija buvo paskirta Ukrainoje. Sutartis nenumato galimybės asmens pageidavimu nutraukti pensijos, paskirtos vienoje Sutarties valstybėje, mokėjimą ir ją skirti pagal kitos Sutarties valstybės teisės aktus.Valdyba pažymėjo, jog Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad senatvės pensija gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis pensijos gavėjo prašymu, kai jis po pensijos paskyrimo įgyja papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Užsienio išmokų tarnyboje 2015 m. gruodžio 2 d. gautas pareiškėjos 2015 m. lapkričio 24 d. prašymas dėl senatvės pensijos skyrimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad po senatvės pensijos paskyrimo dienos, t. y. po 2008 m. gruodžio 23 d., pareiškėja įgijo trumpesnį nei vienerių metų – 0,3422 metų, stažą, Užsienio išmokų tarnyba 2016 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. UI_PS1-186 neskyrė pareiškėjai senatvės pensijos iš naujo. Valdyba 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1255 konstatavo, kad panaikinti Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. UI_PS1-186 ir įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą paskirti pareiškėjai pensiją už visą 1977–1992 metais įgytą stažą, už kurį jai pensija pagal Sutartį paskirta Ukrainoje, neturi teisinio pagrindo, nes pagal Sutarties 5 straipsnio 2 dalį pareiškėjai 2014 m. birželio 23 d. persikėlus gyventi į Lietuvą senatvės pensiją jai ir toliau turi mokėti Ukraina.Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. gegužės 9 d. skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. balandžio 15 d. rašto Nr. (10.53)SI-21058, kuriuo Užsienio išmokų tarnybai persiųstas pareiškėjos 2016 m. balandžio 11 d. prašymas paskirti jai senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ginčijamu Sprendimu Valdyba pareiškėjos 2016 m. gegužės 9 d. skundo dalį, kuria ji prašė panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. balandžio 15 d. raštą Nr. (10.53)SI-21058 ir įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių iš esmės išnagrinėti jos 2016 m. balandžio 11 d. prašymą dėl pensijos skyrimo, atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį, kuria pareiškėja prašė paskirti jai senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, atsisakė nagrinėti kaip kartotinį, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 30 punktu, nes Valdybos 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1255 pareiškėjai buvo išsamiai išaiškinta, kodėl pensija už stažą, įgytą iki 1992 m. sausio 1 d., jai yra paskirta Ukrainoje ir negali būti paskirta Lietuvoje.Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl jos diskriminacijos dėl išvykimo gyventi į Ukrainą ir teigė, jog ne pareiškėjos išvykimas gyventi į Ukrainą, o jos pačios apsisprendimas ir pasirinkimas 2003 m. sausio 20 d. įgyvendinti savo teisę gauti senatvės pensiją Ukrainoje, lėmė tai, kad pareiškėjai senatvės pensiją turi mokėti ir moka Ukraina pagal Sutarties nuostatas.Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą siūlė jį atmesti. Užsienio išmokų tarnyba nurodė, kad Ukrainos kompetentinga įstaiga, vadovaudamasi Sutarties 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjai nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pratęsė ir moka Ukrainoje paskirtą pensiją. Pareiškėja 2015 m. gruodžio 2 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą apskaičiuoti stažą ir skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kurį Klaipėdos skyrius 2015 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (10.53) SI-62287 persiuntė Užsienio išmokų tarnybai. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad po senatvės pensijos paskyrimo dienos, t. y. po 2008 m. gruodžio 23 d., pareiškėja neįgijo vienerių metų stažo, todėl Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir Sutartimi, 2016 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. UI_PS1-186 iš naujo neskirti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Pareiškėjai tęsiamas 2010 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. D-10-684 paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir panaikinti skundžiamą Sprendimą bei įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 11 d. prašymą ir įpareigoti pareiškėjai paskirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nenustatyta, kokiems asmenims ir kokiais atvejais jis taikomas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui ir konstituciniams teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pareiškėja atitinka visas Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas. VSDFV Klaipėdos skyrius, gavęs pareiškėjos 2016 m. kovo 15 d. prašymą paskirti jai valstybinę socialinio draudimo pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, neveikė taip, kaip jį įpareigoja veikti teisės aktai – pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalį VSDFV Klaipėdos skyrius privalėjo priimti sprendimą apie pensijos paskyrimą arba apie atsisakymą paskirti pensiją ir apie sprendimą pranešti pareiškėjai. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Pensijų įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi.Apeliantė siekia, kad jai senatvės pensija būtų paskirta netaikant Sutarties, o taikant tik Lietuvos Respublikos teisės aktus, nes pensijų įstatymo prasme pareiškėja niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvos pensijų gavėjų, todėl pensija jai turi būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse, yra visiškai nekonkretizuota, neaišku, kam ji taikoma. Kaip matyti iš Pensijų įstatymo 43 straipsnio pavadinimo, šis straipsnis taikomas pensijos gavėjui persikėlus gyventi į užsienį (1–3 d.) bei atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką (4 d.). Tuo tarpu, iš Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos neaišku, ar ši norma taikoma Lietuvos piliečiams, išvykusiems nuolat gyventi į užsienio valstybę, su kuria yra sudaryta tarptautinė sutartis dėl pensijos mokėjimo, ar tokios užsienio valstybės piliečiams, atvykstantiems nuolat gyventi į Lietuvą, ar Lietuvos piliečiams, grįžtantiems iš tokios užsienio valstybės nuolat gyventi Lietuvoje, ir pan. Pareiškėjos manymu kyla pagrįsta abejonė, kad Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma „Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse“ tiek, kiek joje nenumatyta, kokiems, asmenims taikoma, prieštarauja konstituciniams teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principams. Ši norma taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, nes pareiškėja, įgyvendinama konstitucine teisę pasirinkti gyvenamąją vietą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 str. 1 d.), neteko galimybės įgyvendinti konstitucinę teisę, numatytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje, taip pat minėta norma prieštarauja bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes pareiškėja yra diskriminuojama senatvės pensijos dydžio atžvilgiu.Sutartis konkuruoja su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 52 straipsniais, todėl tokios tarptautinės sutarties nuostatos neturi pirmumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas; 2014 m. kovo 18 d. nutarimas; 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas). Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos turi pirmumą, nei atsakovai, nei pirmos instancijos teismas neturėjo vadovautis Sutarties nuostatomis.Teismas netinkamai aiškino Sutarties 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Sutarties šalis negali nutraukti senatvės pensijos mokėjimo. Pareiškėja šios Sutarties nepasirašė, todėl gali bet kada nutraukti Ukrainos pensijos gavimą ir jos mokėjimas bus neišvengiamai nutrauktas. Sutartis nėra kliūtis paskirti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus iš Ukrainos grįžusiems pensijos gavėjams.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir be atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytų motyvų, pateikia šiuos pagrindinius argumentus:Kompetentinga įstaiga Lietuvos Respublikoje pagal galiojančius teisės aktus ir Sutartį yra Užsienio išmokų tarnyba, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius, būdamas neįgaliotas apeliantei skirti ir mokėti senatvės pensiją, privalėjo apeliantės prašymą nagrinėjimui persiųsti Užsienio išmokų tarnybai. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti VSDFV Klaipėdos skyriaus neveikimą ir įpareigoti atlikti jį pareiškėjos prašomus veiksmus.Po Sutarties įsigaliojimo, už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992 m. sausio 1 d., pareiškėjai buvo paskirta senatvės pensija Ukrainoje, todėl senatvės pensiją už tą stažą, remiantis Sutarties 5 straipsnio 2 dalimi, turi mokėti ir moka Ukraina, vadovaudamasi savo teisės aktais, nepriklausomai nuo to, ar apeliantė gyvena Ukrainoje, ar Lietuvoje.Apeliantė skunde teismui neteikė prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pagal Lietuvos Respublikos 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas Valdybos atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taip pat pateikiant šiuos pagrindinius papildomus argumentus:Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtina valstybės laiduojama asmenų teisė gauti senatvės pensiją šiuo atveju nėra pažeidžiama, nes senatvės pensija pareiškėjai yra paskirta ir mokama, o tai, kad senatvės pensija buvo paskirta Ukrainoje pagal Ukrainos nacionalinius teisės aktus, buvo pačios pareiškėjos pasirinkimas – pareiškėja kreipėsi į Ukrainos kompetentingą įstaigą dėl senatvės pensijos paskyrimo. Teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio pažeidimą.Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą nereiškė, šis apeliacinio skundo reikalavimas nenagrinėtinas.Trečiasis suinteresuotas asmuo Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, remdamasis Užsienio išmokų tarnybos atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.